Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

Pirmieji pasieniečiai. Žydrūnas Nesteckis, darbą ir gyvenimą siejantis su jūra

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ Žydrūnas Nesteckis, vidaus tarnybos pulkininkas, VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybos (SKOV) patarėjas Ž. Nesteckis savo gyvenimą sieja su jūra, yra tikras klaipėdietis ir niekur kitur savęs neįsivaizduoja.

Ž. Nesteckis gimė 1969 m. rugsėjo 24 d. Klaipėdoje. Mokėsi tuometinėje 10-oje vidurinėje mokykloje, kur baigė 8 klases. Po to įstojo į profesinę mokyklą, kurią baigęs tapo telefono ryšių specialistu. Vėliau Žydrūnas Vilniaus universitete bandė studijuoti Radijo fiziką ir elektroniką, tačiau nesėkmingai – po pirmosios sesijos mokslus metė. Šiek tiek padirbėjęs, 1988 m. buvo pašauktas į sovietinę armiją. Tarnavo Kaliningrade, inžinerinėje mokykloje. Grįžęs su dar 3 draugais perskaitė spaudoje skelbimą, kad vyrai kviečiami prisidėti prie „ekonominės sienų apsaugos“. Savanorių sąrašus patvirtinus, Žydrūnas kartu su Gintaru Vyšniausku buvo paskirti į Nidos pasienio kontrolės postą.

Jaunystėje Ž. Nesteckis buvo gana pašėlęs jaunuolis. Su grupe draugų (6 jaunuoliai po 16-17 metų) buvo subūrę nelegalią kuopelę, kovojančią su komunistine santvarka – degindavo komunistinę literatūrą, nuolat domėjosi pasaulio įvykiais, naudojo nepriklausomos Lietuvos simboliką, turėjo susikūrę ženkliuką. Gal tai ir nulėmė patriotinį jaunų žmonių nusiteikimą stoti laisvos Lietuvos sargybon.

Nidos PKP Ž. Nesteckis tarnavo vienerius metus. „Darbas buvo kaip šventė, – prisiminė pasienietis. Kartu tarnavo Remigijus Katutis, Vilmantas Dzindzilieta, Tomas Kišūnas (beje, jo tikrasis vardas buvo Romualdas, bet visi, net jo mama vadino Tomu). Iš pirmųjų kolegų T. Kišūnas – jau miręs, V. Dzindzilieta neseniai palydėtas į vidaus tarnybos pensiją“.

Pirmuosius metus Žydrūnas prisimena buvus nelengvus. Jokios infrastruktūros. Posto viršininkas šiaip ne taip surado statybinį vagonėlį, kur ir įkurdino būstinę. Tiesa, netoliese stovėjo raudonų plytų būdelė (ji tebestovi iki šiol), kurią pasieniečiai naudojo maistui pasišildyti ir pavalgyti.

„Nidos postas pradėjo veikti bene pirmasis Lietuvoje, - toliau pasakojo pulkininkas. - Tuo metu visko trūko – nebuvo nei popieriaus, nei tušinuko, nei kibiro ar šluotos. Viską reikėjo iš kažkur gauti. Kadangi sovietinis ūkis tuo metu byrėjo, įstaigų vadovai nebebijodami atiduodavo reikalingas priemones naujoms struktūroms“.

1991-ųjų  Sausio įvykius Ž. Nesteckis praleido poste. Ten be pasikeitimo išbuvo 3 paras. Niekas neatvyko pakeisti – tai jie ir nesitraukė. Prisimena, kad naktį, kai transporto priemonių nebebuvo, žiūrėjo TV filmą „Svetimas“. „Kiti du pamainos budintieji nuėjo pailsėti. Pasibaigus filmui perjungė kanalą ir tik tada pamatė, kas vyksta Vilniuje. Paryčiui į postą atvažiavo „Lada“  markės automobilis, taip vadinamas „aštuntukas“, apibraižytais šonais. Žmonės išlipo išsigandusiais veidais, sako: „Jūs neįsivaizduojate, ką mums teko patirti!“. Jie atvyko tiesiai iš Vilniaus. Šiaip pasieniečiai nebuvo visai palikti be informacijos“, - prisiminė Žydrūnas. Jie buvo gavę  instrukcijas, ką daryti pasirodžius karinei technikai: pasiimti žurnalus ir pasišalinti iš posto. Tiesa, netoli posto buvo posūkis. Jau po sausio įvykių (laikotarpyje iki Maskvos pučo) pasieniečiai patys įsigijo didelį halogeninį prožektorių, kurį uždegus tikėjosi kuriam laikui apakinti atvykstančios sovietinės karinės technikos vairuotojus. „Netyčia net teko jį išbandyti ant savų“, – šypsojosi pulkininkas.

Po 3-jų parų pasieniečius pagaliau poste pakeitė. Jie grįžo į Klaipėdą, nusiprausė, išsimiegojo, o kitą dieną jau buvo nusiųsti saugoti Klaipėdos savivaldybės pastato. Ten budėjo gana ilgai – gal kokį mėnesį. Tik su priesaika nutiko taip, kad vis nepasitaikydavo proga. Todėl priesaiką Ž. Nesteckis davė jau 1992 m., baigęs karininkų kursus Kaune. Iškilminga priesaika buvo organizuota Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje.

Nidos poste pasieniečiai turėjo ir keletą šunų. „Tai buvo kinologijos pradžia, – juokavo pareigūnas. - Bet tai buvo arba dovanoti, arba kieno nors asmeniniai šunys – dar ne tarnybiniai. Nida – tai kurortinis miestas, todėl ten vasarą privažiuodavo daug poilsiautojų. Pasieniečiams tekdavo vykti ir į įvairių konfliktų malšinimą, nes tuometinė milicija dar nebuvo galutinai persiformavusi į policiją“.

Po tarnybos Nidos PKP Ž. Nesteckis buvo perkeltas į Prekybos uostą, iš kur buvo nusiųstas į kursus. Teko padirbėti Prekybos, Žvejybos uostuose ir tarptautinėje perkėloje. „Dirbau visur, išskyrus oro uostą“, – sakė Žydrūnas.

Prieš 25 metus, kai uoste pradėjo tikrinti laivus, teko nemažai bendrauti su sovietiniais pasieniečiais. Kurį laiką net patikrą atlikdavo kartu. Pastarieji perdavė mūsų pasieniečiams nemažai patikros paslapčių. Ž. Nesteckis pripažino, kad tuo metu sovietiniai pasieniečiai tikrai nebuvo priešiškai nusiteikę. „Buvo normalūs darbiniai santykiai. O per 1991-ųjų sausio įvykius jie net  buvo pažadėję perspėti, jei sužinos į postą atvykstant karinę techniką“, – prisiminė pareigūnas.

Nepalikdamas tarnybos Ž.Nesteckis įgijo ir aukštąjį išsilavinimą. 1996 m. įstojo į Lietuvos karo akademijos (LKA) neakivaizdinį skyrių. Tuo metu buvo sudaryta sutartis tarp LKA ir Pasienio policijos departamento. Iš pasieniečių tuo metu mokėsi 2 žmonės. 2002 m. Žydrūnas akademiją baigė.

Dirbant uoste jam pravertė anglų kalbos žinios. Tekdavo vertėjauti, kai vyko švedų laivų perėmimas. O anglų kalbos žinias įtvirtino dar besimokydamas profesinėje mokykloje – buvo sutaręs su anglų kalbos mokytoja, kad išvers A. Konan Doilio „Šerloko Holmso nuotykius“. Tai buvo puiki priemonė įsisavinti kalbą.

Pulkininkas prisiminė, kad dirbant Prekybos ir Žvejybos uostuose darbuotojų kolektyvai buvo nedideli – iki 20 žmonių. Gal todėl žmonės buvo labai draugiški vieni kitiems: kartu šventes švęsdavo, kartu leisdavo laisvalaikį. „Dabar jau tokių santykių mažai kur bėra“, - apgailestavo pasienietis.

Ž. Nesteckis į rinktinės Štabą buvo perkeltas prasidėjus pasirengimui Lietuvai stoti į Šengeno erdvę. Tuomet buvo labai daug darbo. Pašnekovo nuomone, pasirengimas buvo pradėtas per vėlai, todėl tempai buvo nepamatuojamai dideli. Tačiau ir šie iššūkiai galiausiai buvo įveikti.

Žydrūnas vedė 1992 m. Šeimoje - trys vaikai. Vyriausiam sūnui jau 25 m., jis gyvena Vilniuje. Dukra taip pat yra Vilniuje, bet dar studentė. O „pagrandukui“ – 10 metų, jis moksleivis.

Pareigūnas džiaugiasi, kad dirbant pasienyje darbas nėra monotoniškas. Yra plati erdvė bendrauti su daugeliu įvairių ir įdomių žmonių. Yra poreikis domėtis tiek politika, tiek tarptautiniais santykiais. Dėkingas likimui, kad teko sutikti, pažinti tokius žmones kaip šviesios atminties Rimantas Paplauskas ir Kazimieras Žilinskas bei iš jų mokytis. R. Paplauskas – buvęs Pakrančių apsaugos rinktinės Sienos apsaugos skyriaus viršininkas, vėliau tapęs Lazdijų rinktinės vado pavaduotoju Štabo viršininku. Jis suformavo pašnekovui požiūrį į sienos apsaugą. K. Žilinskas – buvęs Klaipėdos uosto kontrolės tarnybos viršininkas, kuravęs visus jūros reikalus. Pašnekovo nuomone, šis žmogus suformavo jam supratimą ir pasidalijo patyrimu apie jūros sienos apsaugą.

„Savo gyvenimą sieju su jūra, niekur kitur nenorėčiau dirbti. Esu tikras klaipėdietis ir visą savo darbinę veiklą skiriu jūrai, ‒ neslėpė savo nuostatų neseniai dar Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės vado pavaduotojo pareigas ėjęs pasienietis. ‒ Džiaugiuosi turimais pasieniečių laivais. Labai buvo gaila, kai nurašė „Lilian“. Atrodė,  tarsi su žmogum išsiskirtum. Bet džiaugiuosi, kad laivas perduotas į geras rankas – naujas šeimininkas paliko visą laivo autentiką, įrengė lentelę su laivo istorija. Jis dabar plukdo žvejus“.

Vienintelis dalykas, kuo stebisi SKOV patarėjas ir ilgametis sienos apsaugos pareigūnas, yra dabartinio jaunimo nekantrumas ir noras labai greitai gauti didelius atlyginimus, nors patyrimo dar visai neturi. „Atrodo, ateina motyvuoti, bet iš karto nori didelių pinigų. Iš kitos pusės, kai gavę siuntimus iš tam tikrų regionų ir baigę Pasieniečių mokyklą būna siunčiami tarnauti visai į kitą Lietuvos pusę ir turi kokius 2 metus tarnauti, o ten jie neturi nei namų (būstą tenka nuomotis), nei artimųjų, kur gal šeimoje ir maitinimas mažiau kainuotų, tuomet tas mažas atlyginimas ir sudaro sąlygas silpnesniems žmonėms nuslysti į santykius su netinkamais žmonėmis“, ‒ pabaigė pokalbį Ž. Nesteckis.

Už ilgametę, pavyzdingą tarnybą Ž. Nesteckis daugelį kartų skatintas valstybės, Vidaus reikalų ministerijos ir tarnybos medaliais, atminimo ženklais,  padėkomis. Pulkininko uniforminį švarką puošia Sausio 13-osios atminimo medalis; Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalis; Vidaus reikalų ministerijos 1-ojo ir 2-ojo laipsnių atminimo ženklai „Tėvynės labui“; VSAT 2-ojo laipsnio „Pasieniečio garbės ženklas“; VSAT atminimo ženklai „Už nuopelnus stojant į Šengeno erdvę“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 80“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 85“; visų trijų laipsnių atminimo ženklai „Valstybės sienos apsaugos tarnyboje“ (10, 15, 20 metų); jubiliejinis ženklas „Savanoris pasienietis“. Sienos apsaugos veteranas apdovanotas Lietuvos Prezidento, vidaus reikalų ministro padėkomis, VSAT ir rinktinės vado padėkomis, vardinėmis dovanomis.

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Ovidijus Lankauskas – saugantis valstybę nuo 1990-ųjų

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ leitenantas Ovidijus Lankauskas. Šiuo metu Ovidijus tarnauja VSAT Pagėgių rinktinės Bardinų užkardoje specialistu ir saugo sieną su Rusija.

Gimė 1969 m. birželio 12 d. Pagėgiuose. Vidurinę mokyklą baigė 1987 m. Nuo jaunų dienų svajojo tapti teisėsaugos pareigūnu, tačiau aplinkybės nuvedė studijuoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Pasimokęs vos metus buvo apimtas į sovietinę armiją. Vėliau į akademiją O. Lankauskas nebegrįžo, parvažiavo tėviškėn. Kiek padirbėjęs ir sulaukęs Nepriklausomos Lietuvos atsikūrimo, 1990-ųjų rudenį, draugų paragintas, pasisiūlė savanoriu į krašto apsaugą. Oficialiai į Pasienio apsaugos tarnybą O. Lankauskas buvo priimtas 1990 m. gruodžio 6 d. ir paskirtas Geležinkelio posto budėtoju.

Tuo metu per Pagėgių geležinkelio stotį vykdavo nemažai keleivinių traukinių maršrutais Ryga – Kaliningradas, Šiauliai – Sovetskas (net 2 karus per parą), Maskva – Kaliningradas, Klaipėda – Sovetskas. Netrūko ir krovininių traukinių.

„Mes iš pradžių tiesioginės valstybės sienos kontrolės nevykdėme – tik pasitikdavome ir išlydėdavome traukinius, - prisimena O. Lankauskas. - Tai buvo daugiau parodomoji akcija – buvom su lietuviškomis uniformomis ir ženklais. Po to  pradėjome tikrinti asmens dokumentus. Keleiviai šiuos tikrinimus sutiko gana ramiai. Jokių incidentų nepasitaikė. Tuo metu lietuviškų vizų dar nebuvo. Kai atsirado vizos, per Pagėgius keleiviniai traukiniai jau nebevažiavo.  Tuomet ir keleivinių autobusų maršrutų buvo nemažai, o dabar žymiai sumažėjo. Kas gali – važiuoja nuosavais automobiliais. 1990-1991 m. nemažai čia pravažiuodavo ir civiliai apsirengusių sovietinės armijos karininkų. Ir kontrabandos pradžioje nebuvo daug – buvome sulaikę keletą kilogramų dešros, keletą butelių naminukės – tai išpylėme ant bėgių“.

„Prasidėjus neramumams 1991-ųjų sausį, ‒ tęsė pasakojimą Ovidijus, ‒ vadovybės įsakymu nedėvėjom uniformų, paslėpėm dokumentus ir aplinką stebėjome iš atstumo. Pagėgiuose gyveno nemažai sovietinių karininkų, kurie jau buvo tapę vietiniais gyventojais – visi kalbėjo lietuviškai. Gretimuose miškuose buvo raketinio kuro bazė, o miestelio gatvėmis dažnai zujo karinės mašinos, vežančios taip vadinamą „melanžą“. Gal todėl jokių agresyvių veiksmų jie ir nesiėmė.  Kai Panemunės poste buvo pagrobtas pasieniečių vagonėlis, ten buvo atvykusi sovietinė karinė technika su kareiviais iš Sovetsko“.

Sausio 13-osios naktį, kai sužinota apie Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastatų užgrobimą, Pagėgių pasieniečiai skubiai ėmė ruoštis į sostinę saugoti ir ginti Aukščiausiosios tarybos (Parlamento). Šią išvyką organizavo savanorių vadas Jonas Purlys. Būsimieji gynėjai pasiėmė iš vaistinės dėžę medikamentų, parduotuvėje gavo dėžę duonos, virtos dešros, dėžę cigarečių. Susėdę į „PAZ“ markės autobusą tiek, kiek jų ten tilpo,  vyrai išvyko į Vilnių. Kartu vyko savanoriai, šauliai ir pasieniečiai. Iš drauge vykusių kolegų pasieniečių O. Lankauskas prisiminė Egidijų Šabosevičių, Egidijų Kazlauską, Rolandą Juškevičių, Sigitą Sidaravičių ir Vilmantą (pavardės neprisiminė – L.D. past.). Dar buvo pasieniečių iš Šilutės (Rusnės užkardos, dabar – Vileikių). Panemunės PKP sienos sargai vyko į Sitkūnus pakaunėje.

„Dar patys nelabai suvokėme, kas dedasi Vilniuje. Už Kauno, neprivažiavus Vilniaus, mūsų autobusą sustabdė sovietiniai kareiviai. Šalikelėje stovėjo šarvuočiai. Kariai – aiškiai matėsi – ne rusų tautybės, turbūt iš Vidurinės Azijos respublikų, ginkluoti automatais. Liepė visiems išlipti iš autobuso, sustoti veidu į autobuso šonus ir iškelti rankas. Tada apieškojo. Pabarškino automatų užraktais už nugarų. Apžiūrėjo ir autobusą. Paklausė, kam tiek medikamentų. Atsakėm, kad yra sergančių. Tada paleido. Tik tuomet susivokėm, kad reikalai čia rimti. Jie, matyt, ieškojo, ar neras ginklų“,  – prisiminė pasienietis.

„Atvykę į Parlamento pastatą patekome per kažkokį rūsio langą, - pasakojimą apie istorinius, bet neramius laikus tęsė O. Lankauskas. – Viduje buvo daug užsieniečių, korespondentų. Visur prikrauta smėlio maišų, spygliuotų vielų. Kai kurie gynėjai turėjo tikrus arba imitacinius šautuvus. Na, o mes – plikom rankom. Girdėjosi kalbos, kad puolimo atveju bus padegtas stogas ir visi ginsis iki paskutinio kraujo lašo... Parlamente budėjome 2 paras. Po to liepė važiuoti namo ir ginkluotis bei stebėti sovietinės armijos judėjimą“.

Iki Maskvos pučo žlugimo Pagėgių pasieniečiai uniformų nedėvėjo. Stebėjimą vykdė iš savivaldybės pastato. Pasibaigus mokslo metams, mokyklos pastate įrengė štabą.

„Pralaimėjus pučui jautėmės drąsiau. Pradėjome normaliau vykdyti valstybės sienos kontrolę. Gavome labdarą iš Vokietijos, Švedijos: batų, dviračių, šalmų, valčių“, – dalinosi prisiminimais pasienietis.

O. Lankauskui po aprašytų įvykių prasidėjo gana rami tarnyba. 1992 m. buvo pasiųstas ir baigė karininkų kursus Kaune. Karininkų kursai buvo padalinti į dvi dalis – karininkų ir puskarininkių.  Puskarininkiai, kur pateko jaunasis pasienietis, buvo rengiami kaip aptarnavimo grupės pareigūnai. Kartu buvo vykdomi mokymai ir pasieniečiams. O. Lankauskas puikiai prisimena Klaipėdos KPP vado Antano Reipono paskaitas apie dokumentų patikrą, apie radiacijos matavimus ir kt. Po kursų Ovidijus vėl grįžo į Geležinkelio postą, kurį laiką buvo paskirtas jo viršininku. Čia ištarnavo apie 2 metus.

1993 m. valstybės sienos apsaugai buvo pasitelkti Lietuvos kariuomenės šauktiniai. O. Lankauskui teko vadovauti mokomajai kuopai. Kuopos būstinė buvo Šilutėje, nes Pagėgiuose dar šeimininkavo okupacinė kariuomenė. Bet netrukus išvedus sovietinę armiją iš Lietuvos, teko perimti jai iki tol priklausiusius pastatus, juos pradžioje saugoti, o vėliau pritaikyti Lietuvos šauktinių karių dislokavimui.

Pagal tuometinę Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūrą Pagėgių atskirųjų pasienio kontrolės postų užkardai priklausė Panemunės ir Geležinkelio postai. O. Lankauskas buvo paskirtas pasienio įrangos specialistu. Kaip išsireiškė pats Ovidijus, „niekas nežinojo, kas tai yra“.

1996 m. O. Lankauskas buvo paskirtas Sargybų skyriaus specialistu ir juo dirba iki šiol. 2007 m. pastačius Bardinų užkardą, štai jau dešimtmetis nuolatinė leitenanto darbo vieta yra joje. Kaip atsimena pasienietis, jie čia pradėjo dirbti dar užkardos statyboms nepasibaigus, nes bokšte stebėjimo sistemos buvo sumontuotos anksčiau, o pultai buvo pastatyti laikiname vagonėlyje. Tai gerokai glumino sienos pažeidėjus, nes pasieniečiai jiems kelią pastodavo netikėtai.

Paklaustas, kaip jam sekasi tarnyba pasienyje, O. Lankauskas atsakė: „Ačiū, kad pasakėte žodį „tarnyba“. Nes mes tikrai einame ne į darbą, o į TARNYBĄ. O tarnaujame mes savo TĖVYNEI LIETUVAI. Juk saugome ne tiek sieną, kiek pačią valstybę. Mes, pasieniečiai, esame tarp dviejų struktūrų – policijos ir kariuomenės. Policija saugo visuomenę, muitinė turi kovoti su kontrabanda. O pasieniečiai saugo valstybę. Žinoma, mes niekada neliksime abejingi bet kokiems įstatymų pažeidėjams, sulaikome ir sulaikysime visus sieną pažeidžiančius ir nelegaliai per sieną gabenančius tiek žmones, tiek prekes, sulaikysime ir kitus įstatymų pažeidėjus. Bet mums pirmiausia rūpi apsaugoti valstybę. Dabar jau šalyje tvirčiau prakalbo ir apie „žaliuosius žmogeliukus“, ir apie islamo ekstremistus. Taigi, pasitvirtina mano nuojautos apie mūsų misijos svarbą,“ – užbaigė pokalbį leitenantas O. Lankauskas.

O. Lankauskas per 26-erius tarnybos metus buvo ne kartą skatintas VSAT bei rinktinės vadovų, turi ir valstybinių apdovanojimų. Jo krūtinę puošia Sausio 13-osios medalis, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, jubiliejinis ženklas „Savanoris pasienietis“. Ovidijus buvo apdovanotas jubiliejiniais VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 90“ ir „Valstybės sienos apsaugai 95“. Ir, žinoma, jo kolekcijoje visų 3-jų laipsnių tarnybos pasižymėjimo ženklai „Valstybės sienos apsaugoje“.

Buvo, yra ir bus ! 

Tokia antrašte pradedame spausdinti straipsnių seriją apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

 Tai bus neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šiuos žmones pakalbinsime pasidomėdami ir apie tai, kaip jiems sekasi dabar, ir paprašysime prisiminti anuos laikus.

Šių straipsnių pagalba norima pristatyti jaunesniajai pasieniečių kartai tuos, kurie stovėjo prie Valstybės sienos apsaugos tarnybos ištakų, kurie nepaisant grėsmių, neturėdami patirties, bet vedini ryžto ir pasiaukojimo, kartu mokėsi sienos apsaugos subtilybių, kartais ir iš savo klaidų. Jie buvo, yra ir visada bus tie - pirmieji pasieniečiai.

Kviečiame siūlyti tokius galimus pašnekovus, kuriuos pažįstate, kurie galbūt tebetarnauja VSAT ar gyvenime dabar yra pasirinkę kitą veiklą (rašykite ar skambinkite Prevencijos skyriaus vyresniajai specialistei Loretai Dumbauskienei).

Pirmas šios temos portretas – pasienietis Valdas Cinelis. Jis 1991 m. gegužės 19-ąją buvo vienoje pamainoje su Gintaru Žaguniu, kai šis tarnybos metu buvo nušautas Šalčininkų rajono Krakūnų kaime. 

V. Cinelis VSAT tebetarnauja iki šiol ir yra VSAT Varėnos rinktinės Tribonių užkardos jaunesnysis specialistas.

Lietuvos krašto apsaugos departamento (KAD) Pasienio apsaugos tarnyboje Valdas pradėjo tarnauti daugiau kaip prieš 26 metus - 1990 m. gruodžio 24 d.

V. Cinelis gimė 1969 m. rugsėjo 30 d. Prienų rajono Prienlaukio kaime. Mokėsi Prienų vidurinėje mokykloje, vėliau Marijampolės profesinėje įgijo staliaus – baldininko specialybę. Tačiau šios profesijos išbandyti taip ir neteko – tuoj po baigimo buvo pašauktas į kariuomenę.

Tarnybą pasienyje Valdas pradėjo grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje. Atėjo savanoriu ir buvo pasiųstas saugoti sienos su Baltarusija Šalčininkų užkardos Krakūnų pasienio kontrolės poste (toliau – PKP, postas), Gintaro Žagunio vadovaujamoje pamainoje. Kartu su juo šioje pamainoje tarnavo Artūras Jasulevičius ir Rimantas Bludnickas.

Per 1991 m. sausio įvykius visi Šalčininkų užkardos pasieniečiai buvo pasiųsti saugoti Lietuvos Vyriausybės pastato. Paklaustas, ar visi pareigūnai tapo Laisvės gynėjais, kai jau buvo žinoma apie kruvinus okupantų planus, Valdas šyptelėjęs atsakė, kad tie, kurie išsigando – iš tarnybos pasitraukė iš karto. Budėjimas Vyriausybės rūmuose truko apie 3 mėnesius. Tuomet šalčininkiečiai davė ir priesaiką Lietuvai – tai įvyko po kruvinosios nakties, sausio 12 d. KAD generalinio direktoriaus Audriaus Butkevičiaus kabinete.

Įtampai atslūgus, užkardos pasieniečiai toliau tęsė valstybės sienos apsaugą savo ruožuose. Tarnyba Krakūnų poste buvo gana rami. Kaimo gyventojai buvo draugiškai nusiteikę pasieniečių atžvilgiu. Tačiau po sausio įvykių pasireiškęs teroras pasienyje, deja, neaplenkė ir šalčininkiečių. Neramumai daugiausiai krėtė gretimą – Šalčininkų PKP, kuriame siautėjo agresyviu elgesiu pagarsėjęs Baltarusijos milicininkas Aleksandras Fijasas. V. Cinelio žiniomis, ne jis vienas sukeldavo provokacijas minėtame poste. Daugelį agresyvių antpuolių, kurių metu buvo sumušti pasieniečiai, sudeginti Šalčininkų ir Eišiškių postuose naudoti vagonėliai ir privatus pareigūnų transportas, padėjo įvykdyti ir priešiškai nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu nusiteikę Šalčininkų policininkai (buvę sovietiniai milicininkai). Todėl į Šalčininkų PKP rotacijos pagrindu ne kartą buvo siunčiama ir G. Žagunio pamaina. Kaip sakė V. Cinelis, kadangi pasieniečiai buvo neginkluoti, kartais tarnybą vykdydavo kartu su Lietuvos policijos „Aro“ pareigūnais.

V. Cinelis su skausmu prisimena ir 1991 m. gegužės 19-osios nakties įvykius Krakūnuose, kai žuvo jo pamainos viršininkas ir tarnybos draugas Gintaras Žagunis. Tą naktį budėjo jis, Gintaras ir neseniai į jų pamainą įsiliejęs R. Bludnickas. A. Jasulevičius sirgo ir tą dieną nedirbo. Pamainos viršininkas vakarop gavo nurodymą atjungti posto vagonėlyje elektrą, vagonėlį paslėpti ir iš posto pasišalinti (Vilniuje buvo gauta informacija, kad Šalčininkų pasienio ruože gali būti organizuojama provokacija - L.D. past.). Elektrą atjungus, nepavyko surasti transporto, kuris galėtų nutempti vagonėlį į saugią vietą ir iš posto pasieniečių išvežti neatvyko žadėtas autobusas. Tuomet G. Žagunis, kaip pamainos viršininkas, V. Cineliui ir R. Bludnickui paliepė paslėpus visą posto įrangą kaimo daržinėje pas vietinius gyventojus eiti ir patiems ten ilsėtis, o pats liko prie vagonėlio, sutarus, kad kas 2 val. bus keičiamasi. Pastebėjus įtartiną transportą, važiuojantį keliu, buvo sutarta pasitraukti prie kaimo pastatų, kad atrodytų tarsi vietinis gyventojas, nes pasieniečiai tuomet dar buvo neginkluoti. Tačiau pasieniečius daržinėje pažadino jau nebe kolega, o kaimiečių balsai, kurie rusų kalba svarstė, kad kažkur dar turi būti du pareigūnai, kad vienas nužudytas. Ilsėjęsi pasieniečiai kaip mat išspyrė velke užkištas daržinės duris ir atbėgę pamatė žuvusį savo tarnybos draugą. Kaimo gyventojai papasakojo, kad pasienietį nušovę žudikai atvažiavo prie posto vagonėlio ne nuo kelio, bet iš kaimo pusės, kas Gintarui turėjo pasirodyti, tarsi tai vietiniai gyventojai anksti išsirengė vykti į turgų, nes buvo sekmadienis.

Po G. Žagunio žūties jo pamainos vyrai daugiau į Krakūnų postą nebebuvo siunčiami. Juos, kaip, beje, ir kitus užkardos pasieniečius, pakaitomis, po savaitę, komandiruodavo į Lazdijus vykdyti valstybės sienos su Lenkija apsaugą. Ten sieną tebesaugojo sovietų pasieniečiai. Tačiau jokių incidentų su pastaraisiais nebuvo. Daugiau „komplimentų“, anot V. Cinelio, jie susilaukdavo iš vietinių kolegų pasieniečių ir muitininkų. Pastarieji šalčininkiečius net buvo praminę „juodosiomis beretėmis“ – dėl jų griežtos ir principingos laikysenos.

1992 m. Valdas buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos Šalčininkų posto pamainos viršininku. Vėliau jis buvo perkeltas Varėnos rinktinės priklausomybėn. Darbas ypač palengvėjo, kai pasieniečiai buvo aprūpinti nauja technika, transporto priemonėmis, pastatyti stebėjimo bokštai. Bet bėgant laikui sistemos gedo ir seno, dabar yra diegiamos naujos. Savo profesinio pasirengimo kvalifikaciją V. Cinelis pasitvirtino 1999 m. pradžioje, baigęs kursus Pasienio policijos departamento Mokymo centre.

Šiuo metu Valdas tarnauja Varėnos rinktinės Tribonių užkardoje. Pagal rotaciją dirba punkte, geležinkelio PKP arba valstybės sienos ruože „žalioje juostoje“. Nors statutinio stažo pareigūnas turi per 30 metų, pagal Vidaus tarnybos statutą dar gali tarnauti 8-erius metus. Kaip pats pastebėjo, „jei leis sveikata“. Mat per ilgą tarnybos laiką atsirado ir kai kurie negalavimai. Nuo ilgo sėdėjimo (po 12 val.) visureigyje su termovizorine įranga neatlaikė pasieniečio stuburas – teko ilgai gydytis. Todėl dabar Valdas įsitraukė į žygeivių gretas ir dažnai traukia į pėsčiųjų žygius. Pirmas jam toks buvo žygis skirtas Gintaro Žagunio atminimui Dieveniškių apylinkėse bei „Pasieniečių keliais“ Medininkuose. Dabar Valdas dalyvauja ir kituose žygiuose, kuriuos organizuoja ir kitos visuomeninės organizacijos ar Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacija. V. Cinelis taip pat yra aktyvus Pasieniečių klubo narys.

V. Cinelis yra apdovanotas Lietuvos Kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliu. Už sąžiningą ir pavyzdingą tarnybą apdovanotas VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 90“, „Valstybės sienos apsaugai 95“; VSAT atminimo ženklais I, II, III laipsnio „Valstybės sienos apsaugoje 10 metų“, „Valstybės sienos apsaugoje 15 metų“, „Valstybės sienos apsaugoje 20 metų“; II laipsnio VSAT atminimo ženklu „Pavyzdingas pasienietis“, Pasieniečių klubo I ir II laipsnio atminimo ženklais „Buvome, esame, būsime“.