Klubo kelionė organizuota Valstybės dienos išvakarėse, todėl senųjų Baltų genčių istorijos paslaptys kaip tik tiko šiai išvykai. Kartu keliavusio p. Vytauto parengti pasakojimai papildė daugeliui jau nutolusias istorijos žinias.

Šiurpilių piliakalnis yra šiaurės rytų Lenkijoje. Jo aukštis siekia 228 m virš jūros lygio ir apie 45 m virš šalia plytinčių Šiurpilio, Kastinio, Egluvėlės ir Egluvos ežerų paviršiaus. Jau pats ežerų skaičius pasako, kokio grožio vaizdai atsiveria nuo piliakalnio viršaus. Šiurpiliai - vienas svarbiausių jotvingių archeologinių objektų lenkiškoje Suvalkijos dalyje. Šalia piliakalnio stūkso dar dvi senovėje gyventos kalvos. Šiurpilio piliakalnį dažnai lanko vietos lietuviai, ant jo vyksta Poezijos pavasario šventės.

Archeologai tvirtina, kad VI-VII a. čia jau buvo baltų genčių centras. Šiurpilį žinojo kryžiuočiai ir laikė stipria pilimi. Kai jotvingius kryžiuočiai išnaikino, lietuviai perėmė piliakalnį. Iš čia kunigaikštis Kęstutis puldavo ordino žemes. 1382 m. pasinaudoję Kęstučio mirtimi, pilį užėmė kryžiuočiai, bet po 1422 m. Melno taikos Šiurpilis vėl buvo pripažintas Lietuvai. Lietuviai čia pastatė medinę pilį, kuri tarnavo ir kaip medžioklės rūmai. Pilis pamažu suiro, vėliau jos akmenys buvo naudojami tiesiant kelią Jeleniavas-Suvalkai. Apsuptas užpelkėjusių ežerų, piliakalnis traukia archeologų dėmesį: pirmą kartą jis buvo kasinėtas dar XIX a. Įspūdinga vietovė apipinta legendų, viena jų - apie bajoraitę Eglę, labai primenančią žinomą lietuvišką padavimą apie Eglę žalčių karalienę.

Ne mažiau įdomi keliautojams buvo ir punskiečio Petro Lukoševičiaus rankomis pastatyta prūsų‒jotvingių gyvenvietė Šilinėje. Pats jos statytojas mielai sutiko papasakoti apie savo kūrinį, priminti jau užmarštin nueinančių prūsų ir jotvingių tautų likimą, net padeklamavo eilėraštį prūsų kalba.

Gyvenvietė statoma nuo 1999 m. savininko lėšomis. Ši vieta žinoma ne tik Punsko ir Seinų krašto žmonėms. Čia vyksta poezijos pavasario vakaronės, vaidinimai, bei kiti meno kolektyvų pasirodymai. Dažnai lankosi turistai ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų valstybių.

Čia galima pamatyti daug originalių medinių namelių, įdomią medinę pilį, įspūdingą aukurą, prūsų ir jotvingių pilkapius, daug apeiginių akmenų ir kt. Gyvenvietė išties labai įspūdinga, tiek savo architektūra, tiek plotu. Atrodo, kad prūsų ir jotvingių čia ką tik gyventa. Viskas taip natūralu ir tikroviška.

Padėkoję save prūsu laikančiam sodybos šeimininkui, klubiečiai atvyko į Punską. Pasidairę po jaukų miestelį, kuriame išlikusi bene didžiausia lietuvių bendruomenė ir papietavę "Rūtos" kavinėje, pasuko link Seinų. Seinai - taip pat gana sena lietuvių gyvenvietė. Iš 6 tūkst. gyventojų lietuvių čia yra tūkstantis. Seinų vardas kilęs nuo Seinos upės vardo, kuris yra jotvingiškos kilmės. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą Seinų miestas minimas 1522 m. Miesto teisės Seinams suteiktos 1563 m., Žygimanto Augusto laikais. Miesto augimu ypač rūpinosi čia įsikūrę vienuoliai domininkonai. 1616-1632 m. domininkonai pastatė mūrinę Švč. Mergelės Marijos, šv. Jurgio ir šv. Jackaus bažnyčią. 1760 metais prie jos pristatė du baroko stiliaus bokštus. Šioje bažnyčioje yra stebuklinga Dievo Motinos statula, puikus XV a. meno kūrinys, pargabentas iš Prūsijos XVI a. Pasak padavimo, 1656 m. stebuklinga Dievo Motinos statula išgelbėjo Seinus nuo rusų antpuolio. 1602 m. domininkonai įkūrė spaustuvę, kurioje 1863 m. buvo išspausdintas pirmas šiame krašte lietuviškas leidinys. 1906 m. įsteigta „Šaltinio“ spaustuvė knygoms ir laikraščiams leisti. Seinai iki I pasaulinio karo buvo lietuviškos spaudos centras. Seinuose mokėsi ir V. Kudirka, M. Gustaitis, V. Mykolaitis–Putinas, klestėjo lietuvių tautinis gyvenimas. 1918 m. įsteigta lietuviška „Žiburio“ gimnazija. Viena iš garsiausių šio krašto asmenybių tai lietuvių poetas ir Seinų vyskupas Antanas Baranauskas, sukūręs vieną iš žymiausių lietuvių literatūrinių kūrinių, poemą „Anykščių šilelis“. A. Baranauskas palaidotas Seinų bazilikoje. Dabar Seinuose yra Lietuvos Respublikos konsulatas, 1999 m. atidaryti Lietuvių namai, kuriuose koncentruojasi šio krašto lietuvių kultūrinis gyvenimas, 2005 m. atkurta Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla.

Priešais bažnyčią - jauki trikampė aikštė, kurios akcentas - puikus paminklas lietuvių poetui ir kunigui Antanui Baranauskui. Paminklo autoriai: skulptorius Gediminas Jakūbonis, architektas - Vytautas Edmundas Čekanauskas.

Kita lankytina vieta - Vygriai ir čia stūksantis įspūdingas baroko stiliaus vienuolyno ansamblis su bažnyčia. Tai Kamendulų vienuolių vienuolynas. Šiuo metu vienuolyne veikia kūrybinių darbų centras. Yra Jono Pauliaus II biblioteka, kuri buvo įrengta po jo apsilankymo 1999 m.

Nors ir gerokai pavargę ir karšto oro nualinti keliautojai apžiūrėjo ansamblį ir dienai įvakarėjus - atvyko į netoliese esančią stovyklavietę. Kai kas įsikūrė palapinėse. O kam norėjosi daugiau patogumo - išsinuomojo kambarius pas šeimininkus.

Kitą dieną pakilę visi susėdo į baidares po du ir leidosi Juodosios Ančios upe žemyn. Nepaprastai graži gamta, čiulbantys paukščiai, čia pat augančios vandens lelijos malonino visų akis. Neskubant galima buvo pasimėgauti ir keleto gulbių šeimynų grožiu. Nenuilstamai dirbo ir „paparacų“ baidarė. Tai Gintaras su Sauliumi, kurie tai gale, tai vėl priekyje visų išnirę, spragsėjo fotoaparatu. Kai karštis priveikdavo ‒ nesunkiai radę tinkamą maudyklę ‒ visi atsigaivindavo skaidriu upės vandeniu.

Nuplaukę apie 14 km, baidarininkai pasiekė trečiąjį tiltą ir netrukus baigė kelionę Juodąja Ančia. Čia jau laukė vairuotojas Leonardas su patogiu mikroautobusu, kuris ir pargabeno visus namo.

Išvykoje ir baidarių žygyje, kurio iniciatorius ir organizatorius Egidijus Baikštys, dalyvavo Vilniaus būrio klubo nariai, Kauno būrininkas Alvydas su žmona ir Marijampolės būriui priklausantis vienas jauniausių klubo narių ‒ Saulius. O jo būrio vadas Edmundas su kolega dalyvavo tik pirmosios dienos renginiuose.

Pasieniečių klubas nuolat rengia įvairias keliones, dalyvauja dviračių, pėsčiųjų žygiuose. Šiemet pirmą kartą išbandė ir plaukimą baidarėmis.

Renginio akimirkos čia