Buvo, yra ir bus !  R.Barkauskas

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos Prevencijos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Remigijus Barkauskas – pasienietis iš pašaukimo

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus - vienas pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos saugotojų vidaus tarnybos vyr. puskarininkis Remigijus Barkauskas. Šiuo metu Remigijus tarnauja VSAT Pagėgių rinktinės sargybų skyriaus (Bardinų užkarda) vyr. pasieniečiu, saugo sieną su Rusija.

Gimė 1965 m kovo 22 d. Rukų k., Stoniškių sen., Šilutės r. Baigė Stoniškių vidurinę mokyklą. Po to mokėsi Šilutės tuometėje 12-oje profesinėje technikos mokykloje, kur įgijo vairuotojo - šaltkalvio profesiją. 1984 m. buvo paimtas į Sovietinę armiją (SA). Grįžęs po armijos įsidarbino Stoniškių tarybiniam ūkyje.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir pakvietus šio krašto vyrus stoti į savanoriškąją Karšto apsaugą, R. Barkauskas  rugsėjo mėn. užpildė anketą stoti valstybės sienos apsaugon. Lapkričio 19 d.  R. Barkauskas pradėjo tarnybą Panemunės pasienio kontrolės poste.

 „Pradžioje  buvome neuniformuoti, neginkluoti, neturėjome jokios  įrangos, - pasakojo R. Barkauskas. Gruodžio mėnesį išdavė pirmąsias uniformas, gumines lazdas. Uniformos buvo labai plono medvilninio audinio, todėl šąlant orams, teko gerokai po ja prisirengti šiltesnių rūbų“

Prasidėjus neramumams Vilniuje ir prie valstybės sienos, 1991 m. sausy, pasieniečiai buvo gavę vadovybės įsakymą uniformų nedėvėti, dokumentus paslėpti ir iš atstumo stebėti teritoriją. Po kruvinųjų įvykių Vilniuje, R. Barkauskas į vykstančių Vilniun gretas nebepateko, nes neliko vietos autobuse, todėl vykdė tarnybą vietoje, saugojo savivaldybės pastatą. 

Po sausio 13-osios Panemunės posto pasieniečių vagonėlis buvo sovietų armijos karių pagrobtas – prisiminė Remigijus.  Tik daug vėliau – grąžintas. Prieš 1991 m. rugpjūčio pučą patyrėme  ir  provokacijų iš sovietinių karių pusės – jie atvažiuodavo gąsdindavo, įvairiai grasindavo, darė spaudimą, matomai, turėjo tikslą išprovokuoti rimtesnį konfliktą.

Žlugus Maskvos pučui – pasieniečiai grįžo į ankstesnes savo tarnybos vietas. Remigijus taip pat toliau tęsė tarnybą Panemunės poste.

Prisimindamas to meto tarnybą kai reikėdavo su plona uniforma ilgiausius atstumus palei valstybės sieną nueiti pėsčiomis, R. Barkauskas juokavo, kad kartais tarnyboje taip sušaldavo ir pavargdavo, jog prisiekinėjo sau grįžęs iš karto rašyti prašymą atleisti iš tarnybos. Bet kai grįždavo, sušildavo ir pailsėdavo, noras prašytis atleidžiamam praeidavo. „Teko patirti ir patyčių iš tų pačių smulkią kontrabandą gabenančių asmenų – šypteli ilgametis pasienietis, nes pėsti pasieniečiai beveik nieko negalėjo padaryti geresne technika apsirūpinusiems pažeidėjams“.

Tačiau palaipsniui aprūpinimas gerėjo, gavo pasieniečiai ir transporto priemones, žiūronus, šiokią tokią ginkluotę. Pastaruoju metu pasienietis jau niekuo nesiskundžia, sąlygos tarnybai nepalyginamai yra pagerėję, aprūpinimas puikus.

Už gerą tarnybą R. Barkauskas buvo ne kartą skatintas Tarnybos vado ir rinktinės vado padėkomis, piniginėmis išmokomis ir vardine dovana. Yra apdovanotas visų trijų laipsnių Valstybės sienos apsaugos tarnybos pasižymėjimo ženklu „Valstybės sienos apsaugos tarnyboje“, jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“.