Vargšas Aras... net nepasikuklino kai pasisiūliau pavežėti...  drąsiai su šeimininko pagalba įsiropštė į svetimo automobilio bagažinę... tarsi sakydamas... viskas – daugiau nebegaliu.  Kas tas Aras? O gi tas pats Klaipėdos būrio vado keturkojis vokiečių aviganis, beje birželio 30 švęs savo dešimtąjį gimtadienį.  Gaila Ariuko, liko nuskriaustas jau prieš žygį...  nes organizatoriai paskubėjo su dovanų dalinimu... Pirmieji 10 keturkojų, kuriuos užregistravo jų šeimininkai  turėjo gauti po dovaną (Aras buvo 5 eilėj...), o pasirodo jei net gerokai prieš startą neatsiliepei, kad jau atvykai reiškias tavęs nėra ir dovanas atidavė tiems kas pasitaiko po ranka... Tikriausiai negali būti idealiai surengto žygio, tad ir ši maža organizatorių klaidelė gal būt atėmė tą Aro energijos kąsnelį, kurio pritrūko pasiekti finišą...

O dabar apie žygį iš pradžių.   Pėsčiųjų žygis Žemaitijos keliais, Veiviržėnai, Klaipėdos raj. skirtas pagerbti Vakarų Lietuvos ,,Kęstučio ir Žemaičių apygardų, Butigeidžio rinktinės“ partizanus.

Renginį organizavo Asociacija „Gargždų jungtinės pajėgos“, kartu su  Pėsčiųjų žygių asociacija. Informaciją apie renginį skelbiama - Klaipėdos raj. Laikraštyje „Banga“. http://www.gargzdai.lt/

Šių organizatorių renginiai pasižymi gausiu rėmėjų skaičiumi, tad ir žygeiviai sulaukia daug įvairių dovanų ir prizų įvairiomis kategorijomis. Ir kitas jų išskirtinis renginio bruožas – žygio pietūs kirtus finišo liniją.

Neskaitant kai kurių organizacinių niuansų pats žygis ir žygio trasa, net ir oras žygiui buvo puikūs.  Šį kartą į žygį susibėgo  kaip visada aktyvusis Būrio vadas Gediminas su dukra, Rolandas, Antanas, Gintaras, Arūnas ir dar keletą prijaučiančių aktyvių žygeivių.

Grąžūs  Veiviržos upės slėnio vaizdai, maloniai nustebino galimybė aplankyti grybavimo plotus, kur labai norėjau kažką rasti ir radau savo pirmąjį šių metų grybą – Bobausį...

Kitas malonus sutikimas – tai Aisėnų miško glūdumoj įrengtame žygio kontrolės poste rastas paminklinis kryžius, kuris liudija apie 1950 m. vasario 16 d. žuvusius Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanus. Šiame simboliniame poste  mus sutiko ponia ir pasiūlė atsigaivinti vandeniu ir kepta duona. Kaip vėliau paaiškėjo šioje vietoje žuvo jos tėvelis ir ji kartu su broliu prižiūri šį jiems šventą miško kampelį...

Artėjant link finišo mūsų laukė paskutinis išbandymas – kopimas į Vyskupiškių piliakalnį... Geriau jau ši trąsos atkarpa būtų buvusi žygio pradžioje J. Va čia mūsų Aras ir pasakė... gana aš jau per senas tokiems atrakcionams ...

O finiše mus pasitiko puiki žemaitiška perlinė košė...

Šį kart ne teko sutikt kitų Pasieniečių klubo narių, gal būt atstumas pasirodė per didelis, kad atvažiuoti, bet jau visai vykstant namo pro automobilio langą probėgšmais pastebėjau užkietėjusį žygeivį, tikriausiai dalyvaujantį visuose kur tik kas organizuoja Rolandą Česūną. Tikrai bijau apsirikti ir supainioti su kuom kitu, bet ten tikrai buvo Rolandas...

Daugiau fotografijų čia