Guliu paslikas...  Stengiuosi kuo mažiau vaikščioti... kažko kojos skauda...

Viena gerai, skauda – vadinasi dar gyvas...  skauda – vadinasi daug teko pavaikščioti. Tikrai – šeštadienį, gegužės 26 d. daug nuėjom, nes tai buvo jubiliejinis, nors tik septintasis, pėsčiųjų žygis Pasieniečių keliais. Jubiliejinis – skirtas paminėti Atkurtos Lietuvos Šimtmetį, atminti ir pagerbti Laisvės gynimo ir didžiąsias netektis, pirmosios 1940-ųjų metų sovietinės invazijos į Lietuvą aukos, žuvusio pasienio policijos Alytaus baro Ūtos pasienio sargybos viršininko Aleksandro Barausko 78-ąsias ir kitų pasieniečių žūties metines bei įamžinti istorinių įvykių pasienyje tęstinumą.

Pasieniečių klubo Klaipėdos būriui šis pėsčiųjų žygis yra pagrindinis metų žygis, į jį visada rengiamės iš anksto ir atsakingai.

Tiek kiek leidžia Klaipėdos būrio rėmėjo galimybės šiemet į žygį išvyko 8 Klaipėdos būrio nariai.

Priminsime, kad mus remia Pakrančių apsaugos rinktinė, suteikdama galimybę Klaipėdos būrio nariams, kur dauguma yra buvę ar esantys Rinktinės pareigūnai, nuvykti į šį renginį. Tariame didelį Ačiū Rinktinės vadovybei.

Prieš žygio startą sutikome daug pažystamų veidų iš Pasieniečių klubo, tame tarpe ir Klubo ex Prezidentą Generolą Algimantą Songailą su sūnumi Teodoru, su kuriais trasoje susitikom ne vieną kartą ir daug ir dalykiškai pabendravome Klubo ir Būrio klausimais.

Šiame žygyje buvo ir žygio senbuvių ir naujų veidų. Tad ryte, rikiuotėje, su didžiąja Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio vėliava žygio starto laukė Būrio vadas Gediminas, jo pavaduotojas Rolandas, Rimantė, Daiva, Vytautas, Arūnas, Liudas ir Simonas.

Kaip gražiai buvo suorganizuotas žygio pradžios scenarijus – iškilmingos kalbos, visų 7 žygių dalyvių apdovanojimas, Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio orkestro pasirodymas, Lietuvos Himno sugiedojimas,  bet ... atsiranda ir tokių kuriems ir pagarba žuvusiems ir pagarba Himnui ir paprasčiausiai pagarba žmonėms surengusiems šitą nuostabų žygį nė motais. Toks įspūdis, kad atvažiavo, kad eiti...?  Vien, kad eiti galima niekur ir nevažiuoti... eini sau ir eik.

Šio žygio senbuviai pasakytų, kad maršrutas daugiau mažiau kartojasi, bet suprasdami žygio organizatorių norą parodyti šio krašto įžymias vietas niekada neapeiname Medininkų memorialo, Valstybinės sienos,  aukščiausiosios Lietuvos vietos – Aukštojo kalno, Medininkų pilies.

Puikus žygis, bet ir sunkus pasirodė. Gal būt organizatorių nenorom suklaidinti pirmine informacija - 26 kilometrai, o čia 30...  Nusiteikimas daug lemia nes organizmas atsisakė priimti patikslintą informacija. Bet niekur nedingsi, tam ir atvykome.  Nors vieną pastabą organizatoriams vis tik išsakysim – stenkitės nedaryti žygio maršruto, kuris pusiaukelėj praeitų šalia finišo... tai didžiulė pagunda viską mesti... Kas ir sąlygojo, kad nauji batai ar mikro traumos praretino mūsų gretas. Tad visą 30 km trasą baigėme trise... Gediminas, Rolandas ir Liudas.

Visų įspūdžių neaprašysi, tam reikia pačiam sudalyvauti ir visas krašto grožybes savo akimis pamatyti.

Daugiau fotografijų iš renginio čia:

Taip pat daug nuoitraukų iš organizatorių čia: