Gintaro Žagunio, pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo tarnybos vietoje nužudyto pasieniečio 26-osios žuvimo metinės šiemet paminėtos dviejų dienų renginiais - gegeužės 19 d. - Antakalnio kapinėse ir Krakūnų kaime prie paminklo žuvusiam pasieniečiui ir gegužės 20 d. - tradiciniu pėsčiųjų žygiu Poškonių kaimo ir Gaujos upės slėnio apylinkėmis.

Buvo, yra ir bus !  A.Stasaitis

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Antanas Stasaitis – lemties palytėtas...

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ Antanas Stasaitis, Gintaro Žagunio bendražygis ir kruvinų įvykių Baltarusijos pasienyje 1991-ųjų gegužę dalyvis. Šiuo metu Antanas save laiko valstybės sienos apsaugos veteranu, tarnybą jis paliko 1998-aisiais.

Gimė 1963 m. gegužės 12 d. Elektrėnuose. Baigęs vidurinės mokyklos 8 klases, įstojo į Kauno technologijos technikumą, durpynų eksploatavimo specialybę. 1982 m. pabaigęs mokslus technikume, buvo paimtas į sovietinę armiją. Tarnavo Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, Vyriausiosios žvalgybos valdybos (rus. ‒ GRU) žinioje. Vykdė NATO lėktuvų stebėjimus virš Baltijos jūros.

1984 m. pavasarį, grįžęs iš armijos, įsidarbino Vilniaus kuro aparatūros gamykloje tekintoju. Po metų perėjo dirbti į Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklą „SIGMA“. Lietuvoje prasidėjus išsivadavimo judėjimui, šioje Vilniaus gamykloje susikūrė gana stipri Sąjūdžio grupė. Sąjūdiečiai ir rekomendavo A. Stasaitį stojant į Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybą (PAT). Anketą savanoriškai tarnybai krašto apsaugoje Antanas užpildė dar 1990-ųjų kovą. Oficiali tarnyba pasienyje prasidėjo 1990 m. lapkričio 7 d. A. Stasaitis buvo paskirtas į Šalčininkų pasienio kontrolės postą. Kartu su juo pamainoje tarnavo Mindaugas Mintautas ir kiti pasieniečiai.

Tarnybos saugant valstybės sieną su Baltarusija pradžia buvo kaip ir kitur: jokios infrastruktūros, siena nepažymėta, pasieniečiai neaprūpinti reikiamomis priemonėmis. „Stovėjome ant plyno lauko, – sakė A. Stasaitis. ‒ Po kurio laiko išdavė uniformas, medines lazdeles transporto priemonėms sustabdyti. Gruodžio mėnesį jau atvežė ir vagonėlį“.

Antanas prisiminė ir atvejį, kai atvažiavo milicininko uniformą vilkintis asmuo ir siūlė pasieniečiams pirkti kulkosvaidį. Pareigūnai į tokias provokacijas nesileido. „Praėjus kiek laiko supratome, ‒ pastebėjo A. Stasaitis, - čia ir buvo vėliau pagarsėjęs milicininkas iš Baltarusijos Aleksandras Fijasas. Šalčininkų postas buvo ant kelio į Beniakonis. Dažnai pasitaikydavo, kai šiuo keliu lekiantys automobiliai nestodavo mūsų stabdomi. Tai darė keletas asmenų iš Šalčininkų ir Beniakonių“.

Po kruvinosios 1991-ųjų sausio 13-osios nakties saugoti Vyriausybės rūmus į Vilnių buvo išvežti visi Šalčininkų užkardos pasieniečiai. Jie ten budėjo beveik 2 mėnesius. Tuomet šios užkardos pasieniečiai davė iškilmingą priesaiką tėvynei. A. Stasaitis prisiminė, kad jiems priesaiką teko duoti du kartus – vienąsyk Aukščiausiosios Tarybos rūmuose kartu su visais gynėjais, po to antrą kartą – Vyriausybės rūmuose. Atslūgus įtampai, vasario pabaigoje, pasieniečiai buvo sugrąžinti į postą. Tuomet neramumai prasidėjo čia, pasibaigę nemalonumais ir A. Stasaičiui...

Šalčininkų pasieniečiai iki sausio 13-osios buvo neginkluoti. Vėliau, pasitaikius keliems incidentams su šaunamuoju ginklu iš Baltarusijos milicijos pareigūno pusės, į postą buvo atvežti du medžiokliniai šautuvai. Nors Antano pamainos budėjimai iki 1991 m. gegužės 18-osios buvo ramūs, tačiau tą dieną atsitiko labai nemalonus incidentas, nulėmęs tolimesnius įvykius pasienyje ir paties pasieniečio gyvenime.

Apie šiuos įvykius - detaliau. 1991 m. sausio 11 arba 12 d. buvo sudegintas posto vagonėlis, bet tai įvyko budint kitai pamainai. Kitas įvykis – pamainoje, kuriai vadovavo Vidmantas Vaitkus. Į postą pasieniečiai atvyko nuosavu V. Vaitkaus „Moskvič“ markės automobiliu. Pamainos vyrai buvo vagonėlyje, kai kažkas pravažiuodamas metė butelį su padegamuoju skysčiu į stovintį automobilį – pasigirdo pokštelėjimas. Išbėgę pasieniečiai pamatė, kad užsidegė automobilio padanga. Tuomet V. Vaitkus savo striuke ugnį spėjo užgesinti, automobilis nesudegė.

Neramumai ypač suintensyvėjo kovą. Jų kaltininkas buvo vienas ir tas pats asmuo – Baltarusijos milicijos kapitonas A. Fijasas. Kaskart vykdamas iš Šalčininkų į Baltarusiją jis visaip tyčiodavosi iš poste budėjusių pasieniečių, beginklius pareigūnus gąsdino ir grasino pistoletu ar automatiniu ginklu rankoje. Dažnai ir pašaudydavo. Šalčininkų pasienio poste dirbantys pasieniečiai nuolat būdavo terorizuojami, naktimis kažkas paleisdavo automato serijas virš vagonėlio. Dėl šių priežasčių bei siekiant bent minimaliai užtikrinti poste dirbančių pasieniečių saugumą šalia posto buvo įrengtas apkasas. Jame pasaloje budėdavo medžiokliniu šautuvu ginkluotas pasienietis.

Gegužės 18 d. A. Stasaitis budėjo V. Vaitkaus pamainoje. Šalčininkų postą patikrinti, kaip vykdoma tarnyba, buvo atvykęs atsakingas užkardos karininkas tuometinis Šalčininkų užkardos inžinierius pasienio įrangai Vytautas Gečiauskas. Antanas buvo pasiųstas į pasalą, ten buvo palikti ir abu medžiokliniai šautuvai, pasienietis apvilktas neperšaunama liemene. Davė jam 4 šratinius šovinius.

„Apie 13 val. išgirdau du šūvius iš pistoleto ir šūksnį rusų kalba „Stojat! Ruki v verch!“ (rus. – Stovėti! Rankas aukštyn!), - dramatiškus įvykius prisiminė A. Stasaitis. - Kilstelėjęs iš daubos pamačiau šalia automobilio šviesiai apsirengusį nedidelio ūgio vyrą su ištiestu pistoletu rankoje. Pistoletas buvo per kokį metrą nukreiptas į V. Gečiausko galvą. Šalimais buvęs pasienietis Raimundas Kairys staigiai šoko už pušies, nepažįstamasis nukreipė ginklą į pušį ir tada vėl išgirdau pokštelėjimą. Laimė, V. Gečiauskas jau buvo nugriuvęs į griovį. Kiti poste buvę tiek pasieniečiai, tiek civiliai asmenys, kurių ten buvo nemažai, net grupė turistų iš Lenkijos, taip pat išsislapstė. Tada aš iššoviau. Jis atsisuko į mane su nukreiptu pistoletu – aš šoviau antrą kartą. Vyras nugriuvo. Prie jo pribėgęs pasienietis atėmė pistoletą. Iš automobilio iššoko išsigandusi sužeistojo žmona su vaiku, paskui ją – kitas vaikas ir visi nubėgo į Baltarusijos pusę“. Vėliau paaiškėjo, kad šį incidentą išprovokavęs ir jo metu A. Stasaičio nušautas žmogus buvo tas pats nuolat pasieniečius provokavęs milicininkas iš Baltarusijos A. Fijasas. 

Iš karto po incidento iš Baltarusijos pusės atvažiavo „Žiguli“ markės automobilis, prisėdęs milicininkų, ir nuvažiavo į Šalčininkus. Vėliau jie grįžo. Tarp jų buvo ir prokuroras iš Baltarusijos. Jis parodė savo milicininkams į A. Stasaičio pusę. „Prie manęs priėjo 3 milicininkai, paėmė šautuvą ir su jo buože trenkė man į veidą - net kepurė nulėkė nuo galvos. Šautuvą jie pasiėmė. Po to jis vėl buvo perduotas Šalčininkų prokurorui. Į įvykio vietą atvyko ir užkardos vadas Gintaras Danielius bei PAT vadas Virginijus Česnulevičius. Mane pasodino vagonėlyje, liepė laukti. Vagonėlyje stovėjusio rašomojo stalo stalčiuje buvo ir A. Fijaso „TT“ markės pistoletas. G. Danielius tą pistoletą parodė prokurorui. Tada su prokuratūros tardytoju mane išvežė į Šalčininkus apklausai. Apklausos metu iš kalbų supratau, kad jie netiki, jog A. Fijasas turėjo pistoletą. Paklausė, kas davė man šautuvą, atsakiau, kad pamainos viršininkas. Liepė rašyti pasiaiškinimą. Po to mane uždarė į Šalčininkų policijos areštinę. Atėjus nakčiai nuvedė į viršininko kabinetą. Ten buvo trys žmonės. Du iš jų prisistatė - Šalčininkų milicijos viršininkas Jankauskas ir prokuroras Petuchovas. Trečias neprisistatė. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo atstovas iš Vidaus reikalų ministerijos. Buvo įjungta  filmavimo kamera, diktofonas, man liepė pasakoti. Petuchovas, išjungęs aparatūrą, priėjo už nugaros ir trenkė man į pečius sakydamas „Neturėjo jis pistoleto!“. Tada pradėjau sakyti, kad turėjo „daiktą, panašų į pistoletą“. Dar keletą kartų nutraukinėjo įrašą ir tol mane spaudė, kol privertė pasakyti, kad Fijasas neturėjo pistoleto, o „kažką“, suprask, nežinia ką. Tik tada jie liko patenkinti ir mane vėl nuvedė areštinėn“.

Jau vėliau, sėdėdamas sulaikymo kameroje, A. Stasaitis girdėjo, kaip budėjimo dalyje ilgai skambėjo telefonas, bet niekas nepriėjo. Kai jau atsiliepė, galima buvo suprasti, kad kalbama apie tai, kad kažkas nušautas. Tai ir buvo pranešimas apie Gintaro Žagunio, Šalčininkų užkardos Krakūnų  posto pamainos viršininko, žūtį.  G. Žagunį, keršydamas už brolio mirtį, gegužės 19 d. naktį nušovė Baltarusijos pilietis Jurijus Fijasas. G. Žagunis – pirmasis po Nepriklausomybės atstatymo tarnyboje žuvęs Lietuvos pasienietis.

Toliau vykdant bylos tyrimą A. Stasaičiui buvo bandoma pritaikyti Baudžiamojo kodekso 105 str. (nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis). Vėliau, kaltinamajam pasiskundus, kad jam buvo daromas spaudimas, kaltinimas buvo pakeistas taikant 104 str. (nužudymas). Antanui  Šalčininkuose dar vieną naktį teko praleisti rūsio kameroje. Gegužės 20 d. jis buvo nuvežtas į Vilnių, į Generalinę prokuratūrą. Ten dar kartą apklausė. Tada nugabeno į T. Kosciuškos g. buvusią pirminio sulaikymo kamerą. Gegužės 20 d. pas įkalintąjį apsilankė KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius ir informavo, kad pas A. Fijasą pareigūnai rado daug nelegalių ginklų, tarp jų ir automatinį šautuvą, sakė, kad rado ir jo panaudoto pistoleto kulkas, įsmigusias pušin. A. Butkevičius pasiūlė A. Stasaičiui apskųsti jam taikytas procedūras. Kitą dieną Antanui kameroje buvo pranešta, kad niekas pretenzijų jam nebeturi, liepė pasirašyti. O gegužės 27 d. A. Stasaitis iš areštinės buvo išleistas namo.

Po šių įvykių A. Stasaitis grįžo tarnauti į Šalčininkų užkardą, bet į postą jo nebesiuntė. 1991 m. pabaigoje jis buvo perkeltas į VSAT Štabą Vilniuje, kur tarnavo budėtoju iki pat išėjimo į pensiją 1998 m. Deja, pasieniečio sveikatos būklė po visų tardymų nebuvo pati stipriausia. Ypač tai paveikė pareigūno dvasinę būseną. Po ilgo gydymosi Antanas pasveiko. Šiuo metu dažnai gyvena užsienyje. A. Stasaitis iki šiol jaučia gilią nuoskaudą ir gailestį, kad tapo netiesioginiu Gintaro žūties kaltininku. 

A. Stasaitis apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu ir  jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“.

Žygio nuostatai čia...

Š.m. gegužės 6 d. Lietuvos žygeiviai vėl rinkosi naujam savęs išbandymui į pėsčiųjų žygį. Žygis skirtas knygnešių (1864 – 1904) atminimui, Spaudos atgavimo ir knygos dienai paminėti.

Žygio organizatoriai: Pėsčiųjų žygių asociacijos Šiaulių skyrius ir Šiaulių Normundo Valterio jaunimo mokykla.

Žygio tikslas – įprasminti knygnešių atminimą, paminėti Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Aktyvieji Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio žygeiviai taip pat atvyko į žygį. Tai buvo senai suplanuotas dalyvavimas šiame žygyje. Kaip ir tikėjomės viskas pavyko kuo puikiausiai. Vasariškai šiltas oras, nuostabi gamta, gražūs vaizdai tikrai paliko įspūdį, kurio galėjome ir nepatirti jei neturėtume savo nuolatinių rėmėjų.

Klaipėdos būrio nariai dėkingi savo rėmėjai Pakrančių apsaugos rinktinei, suteikusiai galimybę sudalyvauti pėsčiųjų žygyje.

Žygio starte sutikome ir kolegų iš Pasieniečių klubo Vilniaus būrio, kurie taip pat yra beveik nuolatiniai žygių dalyviai.

Šis žygis galima sakyti buvo vienas iš lengvesnių, nors trasa daugumoje ir driekėsi per miškus, bet tai nė kiek nesumenkino patirto pasitenkinimo žygiu. Buvo išvengta žygiavimo per laukus ar judrius kelius. Nors reiktų pasakyti, kad vienas miško keliukas tikrai priminė „autostradą“... Tas keliukas vedė prie Svilės šaltinio.

Pats žygis vyko Kurtuvėnų regioninio parko dalyje, aplankyti keletas įdomesnių objektų – Juodlės ežeras, Pustlaukio duobė, Vainagių piliakalnis ir šalia esanti žemapelkė, sakralinė vieta primenanti mažytį Kryžių kalno lopinėlį su paminkliniu akmeniu dar kitaip vadinamą Svilės kryžių kryžkele, jau minėtas Svilės šaltinis iš kurio vietiniai gyventojai semia vandenį. To vandens skanumu galėjo įsitikinti ir žygeiviai.

Taip pat prie šio šaltinio buvo įsteigtas paskutinis kontrolinis punktas ir čia žygio dalyviai buvo pavaišinti gardžia žuviene.

Klaipėdiečiai šį žygį priskyrė prie lengvesnių žygių ne jis tikrai prilygo pasivaikščiojimui. Nors kaip ir kiekvienas žygis šis turėjo ir savy neigiamų ir teigiamų momentų. Teko ir girdėti ir paskaityti komentarų, kad šis žygis buvo pats brangiausias (čia turima minty tuos kurie buvo užsisakę žygio medalius) ir dar minusas, kad žygio dalyviai atėję atsiimti savo apdovanojimų sužinojo, jog medalio „kaladėlė“ neįeina į kainą, ji parduodama atskirai. Taip pat neigiamai pasirodė ir žygių organizaciniai reikalai tiek starte tiek ir finiše.

O kas medalių neėmė ar nebuvo reiklūs organizaciniams reikalams galėjo puikiai leisti laiką žygiuodami tyliai ošiančiu mišku, nes šį kart triukšmadarių „bumbastikų“ beveik nebuvo...

Daugiau fotografijų čia

Buvo, yra ir bus !  R.Barkauskas

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos Prevencijos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Remigijus Barkauskas – pasienietis iš pašaukimo

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus - vienas pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos saugotojų vidaus tarnybos vyr. puskarininkis Remigijus Barkauskas. Šiuo metu Remigijus tarnauja VSAT Pagėgių rinktinės sargybų skyriaus (Bardinų užkarda) vyr. pasieniečiu, saugo sieną su Rusija.

Gimė 1965 m kovo 22 d. Rukų k., Stoniškių sen., Šilutės r. Baigė Stoniškių vidurinę mokyklą. Po to mokėsi Šilutės tuometėje 12-oje profesinėje technikos mokykloje, kur įgijo vairuotojo - šaltkalvio profesiją. 1984 m. buvo paimtas į Sovietinę armiją (SA). Grįžęs po armijos įsidarbino Stoniškių tarybiniam ūkyje.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir pakvietus šio krašto vyrus stoti į savanoriškąją Karšto apsaugą, R. Barkauskas  rugsėjo mėn. užpildė anketą stoti valstybės sienos apsaugon. Lapkričio 19 d.  R. Barkauskas pradėjo tarnybą Panemunės pasienio kontrolės poste.

 „Pradžioje  buvome neuniformuoti, neginkluoti, neturėjome jokios  įrangos, - pasakojo R. Barkauskas. Gruodžio mėnesį išdavė pirmąsias uniformas, gumines lazdas. Uniformos buvo labai plono medvilninio audinio, todėl šąlant orams, teko gerokai po ja prisirengti šiltesnių rūbų“

Prasidėjus neramumams Vilniuje ir prie valstybės sienos, 1991 m. sausy, pasieniečiai buvo gavę vadovybės įsakymą uniformų nedėvėti, dokumentus paslėpti ir iš atstumo stebėti teritoriją. Po kruvinųjų įvykių Vilniuje, R. Barkauskas į vykstančių Vilniun gretas nebepateko, nes neliko vietos autobuse, todėl vykdė tarnybą vietoje, saugojo savivaldybės pastatą. 

Po sausio 13-osios Panemunės posto pasieniečių vagonėlis buvo sovietų armijos karių pagrobtas – prisiminė Remigijus.  Tik daug vėliau – grąžintas. Prieš 1991 m. rugpjūčio pučą patyrėme  ir  provokacijų iš sovietinių karių pusės – jie atvažiuodavo gąsdindavo, įvairiai grasindavo, darė spaudimą, matomai, turėjo tikslą išprovokuoti rimtesnį konfliktą.

Žlugus Maskvos pučui – pasieniečiai grįžo į ankstesnes savo tarnybos vietas. Remigijus taip pat toliau tęsė tarnybą Panemunės poste.

Prisimindamas to meto tarnybą kai reikėdavo su plona uniforma ilgiausius atstumus palei valstybės sieną nueiti pėsčiomis, R. Barkauskas juokavo, kad kartais tarnyboje taip sušaldavo ir pavargdavo, jog prisiekinėjo sau grįžęs iš karto rašyti prašymą atleisti iš tarnybos. Bet kai grįždavo, sušildavo ir pailsėdavo, noras prašytis atleidžiamam praeidavo. „Teko patirti ir patyčių iš tų pačių smulkią kontrabandą gabenančių asmenų – šypteli ilgametis pasienietis, nes pėsti pasieniečiai beveik nieko negalėjo padaryti geresne technika apsirūpinusiems pažeidėjams“.

Tačiau palaipsniui aprūpinimas gerėjo, gavo pasieniečiai ir transporto priemones, žiūronus, šiokią tokią ginkluotę. Pastaruoju metu pasienietis jau niekuo nesiskundžia, sąlygos tarnybai nepalyginamai yra pagerėję, aprūpinimas puikus.

Už gerą tarnybą R. Barkauskas buvo ne kartą skatintas Tarnybos vado ir rinktinės vado padėkomis, piniginėmis išmokomis ir vardine dovana. Yra apdovanotas visų trijų laipsnių Valstybės sienos apsaugos tarnybos pasižymėjimo ženklu „Valstybės sienos apsaugos tarnyboje“, jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“.