Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos Prevencijos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

Pirmieji pasieniečiai. Gintaras Kašėta, Lietuvos parlamento gynėjas

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus - vienas pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos saugotojų ir Parlamento gynėjas, vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas Gintaras Kašėta. Šiuo metu Gintaras tarnauja VSAT Varėnos rinktinės Logistikos skyriaus specialistu, jis atsakingas už ginkluotę. Ypač vertingi G. Kašėtos prisiminimai apie pasieniečių patirtis per 1991-ųjų sausio įvykius.

G. Kašėta gimė 1969 m. rugpjūčio 3 d. Varėnoje. Baigęs vidurinę mokėsi Daugų žemės ūkio technikume, kur įgijo techniko-mechaniko specialybę. Bet šios profesijos gerai įsisavinti taip ir neteko, nes buvo pašauktas tarnauti į sovietinę armiją. Grįžo 1990-aisiais.

Tuo metu kaip tik pirmojo Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos (PAT) vado Virginijaus Česnulevičiaus vadovaujama komisija komplektavo komandą valstybės sienos apsaugai. Tada,  1990 m. lapkričio 14 d., Gintaras ir pradėjo tarnybą valstybės sienos apsaugoje – buvo paskirtas Varėnos užkardos Dubičių pasienio kontrolės punkto (PKP) pamainos viršininku. Gintaro pamainoje kartu atėjo tarnauti Virginijus Budėnas, Kęstutis Biekša, Audrius Čaplikas.

Pirmieji žingsniai jaunos Lietuvos valstybės sienos apsaugoje buvo nelengvi. Nebuvo jokios infrastruktūros, siena su Baltarusija – nei pažymėta, nei demarkuota. Pirmąsias uniformas (juodos spalvos audinio) pasieniečiai gavo tik 1991-jų pavasarį. Bet jos ne ypač tiko valstybės sienos apsaugai, be to, nebuvo žieminio komplekto. Vėliau buvo pasiūtos žalsvos spalvos audinio uniformos, labiau tikusios pasieniečio funkcijoms vykdyti.

Didelis džiaugsmas buvo, kai į PKP buvo atgabenti statybiniai vagonėliai, kur jau buvo galima ir pasišildyti ir, įvedus telefono ryšį, susisiekti su vadovybe. Gerai, kad vietiniai gyventojai, tarp kurių gyveno nemažai rusakalbių,  buvo draugiški ir nejautė priešiškumo. Jie neretai pagelbėdavo įvairiais buitiniais klausimais. G. Kašėtos nuomone, buvo matyti, kad ir patys kaimo žmonės jautėsi saugesni, kai pareigūnai buvo šalia. Tačiau palyginti rami tarnyba greitai baigėsi. Jau 1991 m. sausį prasidėjo sovietų armijos agresija prieš jauną Lietuvos valstybę.

„Buvau 21-erių vaikinas, - prisimena G. Kašėta. – 1990 metų spalį grįžau iš sovietų armijos, kur tarnavau nuo 1988-ųjų. Tarnauti teko labai tolimame krašte – Užbaikalėje, prie Mongolijos sienos. Tik sugrįžęs įsidarbinau pasienio apsaugoje. Darbo aplinkoje sklandė kalbos apie galimą sovietų puolimą. Radijas ir televizija nuolat pranešinėjo, kad vyksta neramumai. Visi buvome jauni, domėjomės, kas dedasi aplinkui.  Gavus vadų įsakymą vykti į Vilnių ir saugoti svarbiausius objektus nuo sovietų invazijos, daugelis mūsų neabejodami stojome  į gynėjų gretas. Tada negalvojau, kad galiu žūti ar būti sužeistas – važiavau ir tiek, tai buvo mūsų pareiga.  Be to, buvau ką tik grįžęs iš sovietų armijos, kur, kaip sakydavo, visus padarydavo vyrais. Aš nebijojau okupantų kareivių, neseniai ir pats buvau jų gretose. Atsimenu, dar armijoj buvo atgarsių apie neramumus Lietuvoje, pasipriešinimą okupantams. Kai vykdavo politiniai užsiėmimai, manęs, kaip lietuvio, nė nekviesdavo. Sovietai savo demagogijas ten dėstė“.

Patriotizmo jaunajam pasieniečiui tuomet tikrai netrūko. Dar būdamas 16 metų Gintaras pasisiuvo trispalvę, kurią yra išsaugojęs iki šiol. Įtakos padarė ir Sąjūdžio atsiradimas. Dar buvo nevedęs ir, deja, jau netekęs abiejų tėvų. Gintaras gana ryžtingai stojo savo šalies gynybon.

Į Vilnių 1991-ųjų sausį pasieniečiai buvo vežami grupėmis po 10-12 žmonių. Apranga buvo civilinė, nes jokių uniformų dar ir nebuvo gavę. Apsiginklavę tik guminėmis lazdomis ir metaliniais strypais. Atvykus į Vilnių sausio 9 d. varėniškiai  buvo nukreipti saugoti Aukščiausiosios Tarybos (Parlamento) rūmų. Šalia jų jau rinkosi žmonės, o viduje budėjo daug pasieniečių, policininkų, šaulių ir kitų gynėjų. Budėjimas vyko pamainomis. Išbuvę Parlamente 2-3 paras, keisdavosi su kitais gynėjais, o patys grįždavo namo pailsėti. Vėliau ir vėl – į Vilnių.

„Tik atvykus į Parlamentą, matėme keletą ginkluotų vyrų, - tęsia prisiminimus G. Kašėta. ‒ Buvo ženklų, kad gali kilti susirėmimas su sovietų kareiviais. Ir pavydėjom tų ginklų, nes su mūsų turimais „strypeliais“ nebūtumėm niekaip apsigynę. Tačiau trauktis nebuvo kur. Per kruvinus Sausio 13-osios įvykius Parlamente nebudėjau. Apie sovietų armijos naktinius „žygius“ bei aukas išgirdau per radiją. Tada apėmė reali baimė dėl žmonių, gynėjų gyvybių. Tik tada supratau, kad gali tekti akis į akį susiremti su sovietų armija, bet neabejojau – Parlamento rūmus reikia apginti.  Supratome, kad su metaliniais strypais prieš galingą armijos techniką ir iki ausų apsiginklavusius desantininkais neapsiginsime, tad ėmėme ginkluotis – kas iš senelio pasiėmė kokį lygiavamzdį, kas medžioklinį ar kokį kitą šautuvą. Aš gavau iš kaimyno šautuvą, jis dar ir šovinių, ir parako davė. Baisiausia buvo, kad bevažiuojant į Vilnių nesustabdytų sovietų kareiviai ir neatimtų ginklų. Tad juos išardydavom ir slėpdavom. O keičiantis budėjimo pamainoms, tuos ginklus palikdavo atvykstantiems gynėjams, nes anuomet ne visi galėjo atsivežti sau ginklą“.    

1991-ųjų sausio 13 d. ir vėliau saugoti Parlamento rūmų susirinko dar daugiau žmonių. Buvo statomos dar didesnės ir tvirtesnės barikados.  Susirinkusi žmonių minia aikštėje kūreno laužus, dainavo dainas, skanduodavo, dalindavosi maistu. Tai drąsino ir rūmų viduje esančius gynėjus.

G. Kašėta atsiminė, kad einant patruliuoti į kiemą, gynėjams buvo draudžiama kalbėtis ir dalintis informacija su kieme esančiais žmonėmis. Mat buvo manoma, kad tarp minios gali sukiotis sovietų provokatoriai  ir šnipai.

Sovietų armijos daliniai taip ir  neatvažiavo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nors nuolat buvo pranešimų, kad iš Šiaurės miestelio sovietų karinės bazės juda karinis transportas. Manoma, kad aikštėje aplink rūmus ir jų viduje buvo susirinkę per daug žmonių, todėl okupantai suprato, kad bandant užimti Parlamentą aukų skaičius būtų dešimtis kartų didesnis nei prie Televizijos bokšto.

G. Kašėta atsimena ir vieną incidentą: „Kiek labiau įsiminęs įvykis nutiko per antrą mano budėjimą. Į Aukščiausiosios Tarybos rūmų centrinį vestibiulio lango stiklą buvo paleista kulka, stikle rasta skylė. Tačiau niekas nežino, nei kas, nei kokiu tikslu tai padarė. Galbūt tai buvo bandymas įbauginti. Tada kilo kiek didesnis sujudimas. Suprantama, įtampa nuolat buvo juntama, tačiau palyginus viskas praėjo gana ramiai, bet, taip sakant, ant ribos...“

Saugoti Parlamento rūmų 1991-jų sausį G. Kašėtai teko vykti keturis kartus. Vėliau dar keletą kartų važiavo iki pučo Maskvoje žlugimo tų pačių metų rugpjūtį.

Tarp budėjimų saugant svarbiausius jaunos Lietuvos valstybės objektus pasieniečiai vykdė tarnybą pasienyje. Kaip prisimena G. Kašėta, dieną būdavo poste, o naktį buvo įsakyta pasitraukti miškan. Mat po sausio įvykių vyko nuožmus sovietinių jėgos struktūrų teroras pasienio punktuose. Pasieniečiai, kad nebūtų rimtesnio susidorojimo, buvo neginkluoti. Tačiau aplink Dubičius esančiame pasienio ruože, kaip pažymėjo VSAT pareigūnas, nei sovietų armijos, nei sovietinio ONON išpuolių nebuvo sulaukta. Tik kartkartėmis motociklais demonstratyviai pravažiuodavo Šalčininkų ir Baltarusijos milicininkai. Rimtesnių incidentų neįvyko.

Po pučo žlugimo Lietuvos pasieniečiai buvo pradėti apginkluoti, aprūpinti transporto priemonėmis. G. Kašėta toliau sėkmingai saugojo valstybės sieną Dubičių bei Strėžiūnų punktuose arba patruliuodavo automobiliu prie „žaliosios“ sienos. 1993 m. įkūrus geležinkelio punktą, perėjo dirbti ten.

Tiesa, pasienietis kurį laiką (1997-2000 m.) tarnavo Varėnos policijos komisariate jaunesniuoju inspektoriumi. Kaip paatviravo pareigūnas, pasienis vis viena traukė grįžti. Ir kuomet Varėnos rinktinės štabas iš Druskininkų buvo perkeltas į Varėną, ilgai nebedvejojo – 2000 m. sausį grįžo tarnauti į Pasienio policijos departamento Varėnos rinktinę.

Gintaras, tarnaujantis nuo pirmųjų valstybės sienos apsaugos kūrimo dienų, matė visus jos raidos etapus. Kaip ir daugelis, negali nematyti didžiulio materialinio aprūpinimo šuolio, pasieniečių kvalifikacijos pakilimo per 26-erius metus. Tai, kad nepaisant kelerių metų, praleistų kitoje teisėsaugos struktūroje, G. Kašėta iki šiol sąžiningai tebetarnauja VSAT, yra ne kartą skatintas įvairiais apdovanojimais, rodo begalinį Gintaro atsidavimą pasienio tarnybai.

G. Kašėta yra aktyvus Pasieniečių klubo narys. Pasieniečių muziejui yra padovanojęs savo istorinę uniformą.

1993 m. G. Kašėta vedė. Su žmona Asta (taip pat pareigūne, Alytaus AVPK Varėnos policijos komisariate tyrėja) užaugino dukrą Bertą, kuri šiuo metu studijuoja teisę Vilniaus universitete.

G. Kašėta apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, I ir II laipsnių vidaus reikalų atminimo ženklu „Tėvynės labui“, už sąžiningą ir pavyzdingą tarnybą apdovanotas VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 95“, VSAT atminimo ženklais II ir III laipsnio „Valstybės sienos apsaugoje 10 metų“ ir „Valstybės sienos apsaugoje 15 metų“, Pasieniečių klubo I ir II laipsnio atminimo ženklais „Buvome, esame, būsime“. 2016 m. už dalyvavimą ginant Lietuvos laisvę ir valstybę bei 1991 m. sausio įvykių 25-mečio proga G. Kašėta apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo atminimo ženklu „Buvome, esame ir būsime!“

Buvo, yra ir bus !  R.Barkauskas

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Remigijus Barkauskas – pasienietis iš pašaukimo

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus - vienas pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos saugotojų vidaus tarnybos vyr. puskarininkis Remigijus Barkauskas. Šiuo metu Remigijus tarnauja VSAT Pagėgių rinktinės sargybų skyriaus (Bardinų užkarda) vyr. pasieniečiu, saugo sieną su Rusija.

Gimė 1965 m kovo 22 d. Rukų k., Stoniškių sen., Šilutės r. Baigė Stoniškių vidurinę mokyklą. Po to mokėsi Šilutės tuometėje 12-oje profesinėje technikos mokykloje, kur įgijo vairuotojo - šaltkalvio profesiją. 1984 m. buvo paimtas į Sovietinę armiją (SA). Grįžęs po armijos įsidarbino Stoniškių tarybiniam ūkyje.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir pakvietus šio krašto vyrus stoti į savanoriškąją Karšto apsaugą, R. Barkauskas  rugsėjo mėn. užpildė anketą stoti valstybės sienos apsaugon. Lapkričio 19 d.  R. Barkauskas pradėjo tarnybą Panemunės pasienio kontrolės poste.

 „Pradžioje  buvome neuniformuoti, neginkluoti, neturėjome jokios  įrangos, - pasakojo R. Barkauskas. Gruodžio mėnesį išdavė pirmąsias uniformas, gumines lazdas. Uniformos buvo labai plono medvilninio audinio, todėl šąlant orams, teko gerokai po ja prisirengti šiltesnių rūbų“

Prasidėjus neramumams Vilniuje ir prie valstybės sienos, 1991 m. sausy, pasieniečiai buvo gavę vadovybės įsakymą uniformų nedėvėti, dokumentus paslėpti ir iš atstumo stebėti teritoriją. Po kruvinųjų įvykių Vilniuje, R. Barkauskas į vykstančių Vilniun gretas nebepateko, nes neliko vietos autobuse, todėl vykdė tarnybą vietoje, saugojo savivaldybės pastatą. 

Po sausio 13-osios Panemunės posto pasieniečių vagonėlis buvo sovietų armijos karių pagrobtas – prisiminė Remigijus.  Tik daug vėliau – grąžintas. Prieš 1991 m. rugpjūčio pučą patyrėme  ir  provokacijų iš sovietinių karių pusės – jie atvažiuodavo gąsdindavo, įvairiai grasindavo, darė spaudimą, matomai, turėjo tikslą išprovokuoti rimtesnį konfliktą.

Žlugus Maskvos pučui – pasieniečiai grįžo į ankstesnes savo tarnybos vietas. Remigijus taip pat toliau tęsė tarnybą Panemunės poste.

Prisimindamas to meto tarnybą kai reikėdavo su plona uniforma ilgiausius atstumus palei valstybės sieną nueiti pėsčiomis, R. Barkauskas juokavo, kad kartais tarnyboje taip sušaldavo ir pavargdavo, jog prisiekinėjo sau grįžęs iš karto rašyti prašymą atleisti iš tarnybos. Bet kai grįždavo, sušildavo ir pailsėdavo, noras prašytis atleidžiamam praeidavo. „Teko patirti ir patyčių iš tų pačių smulkią kontrabandą gabenančių asmenų – šypteli ilgametis pasienietis, nes pėsti pasieniečiai beveik nieko negalėjo padaryti geresne technika apsirūpinusiems pažeidėjams“.

Tačiau palaipsniui aprūpinimas gerėjo, gavo pasieniečiai ir transporto priemones, žiūronus, šiokią tokią ginkluotę. Pastaruoju metu pasienietis jau niekuo nesiskundžia, sąlygos tarnybai nepalyginamai yra pagerėję, aprūpinimas puikus.

Už gerą tarnybą R. Barkauskas buvo ne kartą skatintas Tarnybos vado ir rinktinės vado padėkomis, piniginėmis išmokomis ir vardine dovana. Yra apdovanotas visų trijų laipsnių Valstybės sienos apsaugos tarnybos pasižymėjimo ženklu „Valstybės sienos apsaugos tarnyboje“, jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“.

Buvo, yra ir bus !  Jonas Jankauskis

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Jonas Jankauskis – ištikimas tarnybai 27-erius metus

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vienas pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos saugotojų vidaus tarnybos vyr. puskarininkis Jonas Jankauskis. Šiuo metu Jonas tarnauja VSAT Pagėgių rinktinės Bardinų užkardoje jaunesniuoju specialistu ir saugo sieną su Rusija.

J. Jankauskis gimė 1969 m. liepos 26 d. Pagėgiuose. Pagrindinę mokyklą (9 klases) baigė Lumpėnų kaimo mokykloje. Po baigimo įstojo į tuometinę Utenos 58-tą profesinę technikos mokyklą. 1987 m. įsidarbino Tauragės mėsos kombinate. Netrukus buvo pašauktas ir į sovietinę armiją. Tarnauti teko tolimame Altajaus krašte raketinės bazės aptarnavimo kuopoje gaisrininku.

9-ojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvoje prasidėjus išsivadavimo sąjūdžiui, Jono artimieji atsiųsdavo spaudą, bukletus, iš kurių Altajaus krašte tarnaujantys lietuviai sužinodavo apie įvykius gimtinėje. Tai labai veikė toli nuo tėvynės atsidūrusių 12 jaunuolių. Kaip prisimena J. Jankauskis, pas juos netgi buvo atvykęs štabo generolas. Surinkęs kareivukus iš Lietuvos jis agitavo juos nebėgti, tarnauti iki galo, nes už pabėgimą iš sovietų armijos grėsė baudžiamoji atsakomybė. Esą pabaigę tarnybą lietuviai galėsią daryti, ką panorėję.

Iš armijos J. Jankauskis grįžo 1990 m. gegužę. Į mėsos kombinatą dirbti nebegrįžo, nes tuo metu jau vyko virsmas ekonomikoje, keitėsi struktūros. Jo, kaip baigusio specialiuosius mokslus, kvalifikacija buvo aukštesnė už kai kurių ten dirbančių brigadininkų, be to, Jono žodžiais tariant, ten „buvo susibūręs savas ratas“.

1990 m. liepą J. Jankauskis Šilutėje jau registravosi į Krašto apsaugą, o rudenį buvo pakviestas saugoti valstybės sienos. Kartu su juo tarnauti savanoriais atėjo ir klasės draugai – Remigijus Lendraitis bei Kęstutis Andriukaitis (deja, abu yra nukentėję avarijose). Tris bendraklasius paskyrė į Panemunės pasienio kontrolės postą (PKP), kuriam vadovavo Virginijus Komskis (dabar jis yra Pagėgių meras).

Per 1991-ųjų sausio įvykius ir Maskvos pučo metu J. Jankauskis dirbo poste. Incidentas Panemunėje įvyko kaip tik pučo metu, kai į postą atvažiavo sovietų karių pilnas sunkvežimis „Ural“. Jame buvo susėdę gal trys dešimtys kareivių. Jie iššoko iš mašinos – visi su neperšaunamom liemenėmis, šalmais, ginkluoti automatiniais šautuvais. Pasieniečiai buvo gavę nurodymus iš Vilniaus, kad į tarnybą ateitų neuniformuoti, dokumentus paslėptų, poste nebudėtų, o teritoriją stebėtų iš toliau. Todėl jie buvo įsikūrę gretimame name pas ten gyvenusią mokytoją, iš kur vykdė posto stebėjimą.

Sovietų kariai, nieko neradę poste, pasuko tiesiai į tą namą, kur slėpėsi pasieniečiai. Pastarieji per antrą namo aukštą kitoje pastato pusėje esančiomis gaisrinėmis kopėčiomis pasišalino. Nubėgę į miestelio pakraštį jie įsimaišė tarp vietinių gyventojų, susirinkusių stebėti įvykių. Dokumentus pareigūnai nešėsi krepšiuose. Okupantų kariai į konfliktą su civiliais gyventojais nesivėlė, susėdo į sunkvežimį, prie jo prikabino pasieniečių vagonėlį ir nusitempė jį į Sovetską. Vagonėlis buvo grąžintas ne greitai, gal po kokių metų, prisimena pasienietis.

Po pučo žlugimo įtampa pasienio postuose atslūgo. Pasieniečiai pradėjo gauti ginklus. Nors, anot J. Jankauskio, jų nebuvo užtektinai: „Gavome vieną „Makarovą“ ir keisdavomės palikdami pamainą“. Ginkluotė pradėjo gėrėti nuo 1993-1994 m., kai pasieniečius pasiekė labdara iš Vakarų valstybių. Netrukus sekė ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos reorganizacija bei pavaldumo pasikeitimas iš krašto apsaugos į vidaus reikalų sistemą. Keitėsi ir pareigūnų uniformos. Kaip pabrėžė J. Jankauskis, policininkų uniformų niekas nesirengė – dar kurį laiką nešiojo kariuomenės, kol buvo pasiūtos pasienietiškos.

J. Jankauskis Panemunės poste tarnavo iki 1998 m. Po to dvejus metus patruliavo pasienio ruože. Kai panaikinus Pagėgių užkardą buvo įkurtos Plaškių ir Bardinų, pareigūnai pasiskirstė į jas. Paklausus, kaip sekėsi pasienietiška ilgametė tarnyba, ar daug paskatinimų gavo, o gal ir nuobaudų,  Jonas šyptelėjo, kad visko pasitaikė – ir nuobaudų, ir paskatinimų... „Tarnyba nebuvo lengva. Rusai sienos beveik nesaugojo. Šią sieną laikė tik ekonomine. Net patys rusų pasieniečiai padėdavo atgabenti kontrabandines cigaretes, alkoholinius gėrimus ir kita prie sienos. Ir mūsų pajėgos nebuvo pakankamos – į 45 km ruožą pėsčiomis išeidavo 2 pasieniečiai. Gal tik antri metai, kai prie valstybės sienos pradėjo statyti ženklus, tada ir rusų pasieniečiai pradėjo saugoti kaip tikrą valstybės sieną. Mūsų padėtis pagerėjo tik įrengus stebėjimo sistemas. Tada, galima sakyti, sieną iš savo pusės „užrakinome“ nuo kontrabandos. Taip jau yra kokie 8-eri metai“.

Nors 48-erių J. Jankauskis sieną su Rusija saugo jau 27-tus metus, bet pagal Vidaus tarnybos statutą dar gali tarnauti 7-erius. Ir niekur iš šios tarnybos Jonas nesiruošia trauktis.

J. Jankauskis yra apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, VSAT jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“, už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybą VSAT pasižymėjimo ženklu „Pavyzdingas pasienietis“ (sidabro spalvos) ir visų 3-jų laipsnių VSAT pasižymėjimo ženklais „Valstybės sienos apsaugos sargyboje“.

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

Pirmieji pasieniečiai. J. A. Paužolis, VSAT kūrėjas ir vienas pirmųjų vadovų

Nenumaldomai bėgantis laikas ištrina iš atminties daugelį svarbių faktų ir istorinių įvykių. Todėl mūsų pareiga  pasirūpinti, kad visi šie faktai būtų surinkti ir visi pagarbos nusipelnę žmonės būtų tinkamai įvertinti.

Prevencijos skyrius tęsia seriją rašinių, kurių rubrika galėtų būti „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus - vienas pirmųjų Valstybės sienos apsaugos tarnybos kūrėjų ir jos vadovų Jonas Algimantas Paužolis.

Šiame rašinyje, be kitų įdomių dalykų, sužinosite, į kokius dramatiškus įvykius J. A. Paužolis buvo patekęs 1991 m. sausio 11 d. ir kodėl labai nusiminė sužinojęs, kad nuo šiol kursantai Pasieniečių mokykloje mokysis vos vienerius metus.

J. A. Paužolis gimė 1934 m. gegužės 1 d. Lazdyniškių k., Kriukų v., Joniškio aps. 1954 m. baigė Joniškio vidurinę mokyklą, tais pat metais pašauktas į karinę tarnybą mokėsi Kijevo artilerijos mokykloje. Tapęs karininku, tarnavo Kaukaze, Vilniuje, Vokietijoje, vėl Vilniuje. Karinę tarnybą baigė 1986 m. turėdamas papulkininkio laipsnį.

1988 m. su grupe patriotiškai nusiteikusių lietuvių karininkų aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, inicijavo Lietuvos atsargos karininkų sąjungos atkūrimą. 1989 m. gruodžio – 1990 m. gegužės mėn. J. A. Paužolis buvo  komisijos "Jaunuoliams, tarnaujantiems sovietinėje armijoje, ginti", veikusios prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, karinis ekspertas.

Jis parengė pirmą kovinio rengimo programą apsaugos būriams apmokyti bei Krašto apsaugos dalinių sukūrimo struktūrinius projektus. 1990 m. balandį įsteigus Krašto  departamentą (KAD), buvo paskirtas I (mobilizacinio) skyriaus viršininku, o 1991 m. sausio mėn. – KAD generalinio direktoriaus pavaduotoju.

J. A. Paužolio indėlis yra ypač svarus organizuojant atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos apsaugą ir formuojant tam tinkamą personalą. 1990 m. rugsėjo mėn. KAD generalinio direktoriaus įsakymu buvo sudaryta darbo grupė valstybės sienų kontrolei ir apsaugai organizuoti. Jai buvo pavesta kuo skubiau parengti reikalingų priemonių projektą ir sąmatas. Jos vadovu buvo paskirtas J. A. Paužolis. Grupė darbą atliko skubiai ir laiku, todėl jau spalio pradžioje pradėti organizuoti pasienio kontrolės postai visos Lietuvos pasienyje. Nedelsiant buvo sudaryta ir mandatinė komisija darbuotojų atrankai organizuoti, kurios pirmininku vėl paskirtas J.A. Paužolis.

Jis gerai prisimena valstybės sienos apsaugos organizavimo pradžią:

“1990 m. rugsėjį Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama Kazimieros Prunskienės, priėmė nutarimą dėl ekonominės  sienos apsaugos. Tada buvo pradėta organizuoti ir valstybės sienos apsaugą (VSA). Pradžioje galvota, kad ją turėtų organizuoti Vidaus reikalų ministerija, tačiau tuo metu pastaroji tebebuvo susiskaldžiusi, dalis darbuotojų nenorėjo pereiti dirbti nepriklausomai Lietuvos Respublikai. Tuomet Audrius Butkevičius, KAD generalinis direktorius, ėmėsi organizuoti VS,. Šį uždavinį pavedė spręsti man. Prisimenu, kaip Žemės ūkio ministerijoje ant grindų pasitiesę Lietuvos žemėlapį su lupa nagrinėjome kiekvieną dar Stalino laikais nubrėžtą Lietuvos sienos liniją, bandydami suplanuoti, kur galima būtų nustatyti tikrąją valstybės sieną, nes juk iki tol nei su Latvija, nei su Baltarusija jokios sienos nebuvo. Pasienio apsaugos tarnybos organizavimas vyko savanoriškumo pagrindu. Buvo nuspręsta siūlyti pasienio rajonuose gyvenantiems žmonėms tapti pasieniečiais. Sudarius priėmimo komisiją, mane paskirė jos pirmininku. Komisija turėjo 2 pogrupius. Kadangi laiko turėjom mažai, teko ir pačiam vykti į Rytų Lietuvos regionus bei komplektuoti užkardų darbuotojus. Šiam darbui pasitelkėme ir vietos Sąjūdžio atstovus bei kunigus. Man dalyvaujant buvo sukomplektuotos Švenčionių, Ignalinos ir Pabradės užkardos. Kitas užkardas šiame regione komplektavo tuomet jau paskirtas Pasienio apsaugos tarnybos viršininkas Virginijus Česnulevičius.  Vakarų Lietuvoje pasieniečius verbavo kita komanda”.

Tuo pačiu metu daug padirbėta ir rengiant Valstybės sienos apsaugos įstatymo projektą. Sėkmingas ir intensyvus darbas davė rezultatų - 1990 m. lapkričio 19 d. pasienio apsaugos tarnyba buvo pradėta visuose 64 pasienio postuose.

1991 m. sausio 11 d. sovietiniams desantininkams užpuolus KAD ir užėmus pastatą, J. A. Paužolis buvo sumuštas ir paimtas į nelaisvę. Šiuos įvykius jis prisimena puikiai:

“Likvidavus sovietinę Laisvanorišką draugiją armijai, aviacijai ir laivynui remti (LDAALR), jos valdytas turtas buvo perduotas KAD. Nors perėmimas ir nebuvo labai sklandus, daug konfliktuota su sovietinės armijos karininkais, tačiau 1991 m. sausio 5 d. KAD būstinė jau buvo perkelta iš Kostiuškos g. Vilniuje į Laisvės pr. buvusį LDAALR pastatą (dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgų pastatas – L. D. past.). Vos spėjus įsikurti, sausio 10 d. darbuotojai per langą pamatė prie pastato privažiavusį sovietų karinį automobilį su mėlynu kryželiu (esą medikų tarnybos). Tačiau jo viduje buvo sovietinėmis lauko uniformomis vilkintys kariai. Mūsų pareigūnui priėjus paklausti, ko jie atvažiavo, automobilis staiga atgaline eiga iš aikštelės pasišalino. Telefonu informavau Audrių Butkevičių (tuometinį KAD generalinį direktorių, kuris tuo metu jau dirbo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, o departamente vyriausiuoju buvo paskirtas J. A. Paužolis- L. D. past.) apie šį incidentą. Tuomet buvo duotas įsakymas darbuotojams surinkti visus dokumentus, archyvą ir juos išsinešti į namus, o kitą dieną į darbą ateiti tik vyrams, moterys turi likti namuose. Taip ir buvo padaryta. Kitą dieną, t. y. sausio 11-ąją, į darbą susirinko tik vyrai. Apie 10.30 val. prie pastato privažiavo tankas ir šarvuotis, abu apsėsti sovietų kareivių. Mano kabinetas buvo 5-me aukšte, todėl dar spėjau paskambinti A. Butkevičiui ir pranešti, kad atakuojamas KAD pastatas. Tuo pat metu pabiro pastato langų stiklai. Iš apatinių aukštų darbuotojai spėjo išbėgti, o 5-me aukšte buvę mes su Klemensu Radzevičiumi leidomės laiptais. Ties 3-iu aukštu jau susitikome su kopiančiais sovietų desantininkais. Prieš mus atsirado karininkas su papulkininkio antpečiais ir 2 ginkluoti  kareiviai, vienas - automatu, kitas – kulkosvaidžiu. Karių akys buvo kažkokios keistai „negyvos“, todėl pagalvojau, kad gal jie gal buvo pavartoję narkotikų.

Mus ir dar tris pastate budėjusius pasieniečius iš V. Česnulevičiaus komandos nutempė į 4 aukštą, iškeltom rankom pastatė veidais į sieną, apieškojo ir atėmė visus turėtus dokumentus (tarnybinį pažymėjimą, asmens dokumentus, vairuotojo pažymėjimą). Po to visus suvarė į nedidelį kambarėlį. Į jį netrukus įėjo Vilniaus Šiaurės miestelio divizijos vadas generolas Uspatskich (vardo neprisimenu) ir rusiškai davė komandą „Gult ant grindų!“. Iš karto nesigulėm. Tuomet pasigirdo automato papliūpa į lubas, pabiro tinkas, tad saviškiams paliepiau geriau sugulti. Generolas mus išplūdo, išvadino „svoloči, fašisty“ ir paliepė saviems: „Jei judės – sušaudyti kaip šunis“. Tada jis išėjo. Po to atėjo karininkas mėlyna uniforma, kaip supratom, Pskovo desantinės divizijos „zampolitas“. Paklausė: kas sukėlė gaisrą 1-me aukšte? Atsakiau, kad patys ir sukėlėte. Pasigirdo šūksnis „Nutilk!“, kurį sekė smarkus smūgis automato buože per nugarą juosmens srityje (pastarojo pasekmes jaučiu iki šiol). Vėliau jaunuolius paleido (jie buvo neuniformuoti), o mus su K. Radzevičiumi uždarė į ventiliacinę patalpą, užstūmė suolą ir pastatė du sargybinius. Kadangi patalpos sienos buvo plonos, girdėjom, kaip pastate viskas buvo laužoma, daužoma, atidarinėjami seifai. Pasidžiaugėm, kad buvom spėję viską išvežti. Kaip buvo galima spręsti iš garsų, okupantai po to papietavo ir išvažiavo į Spaudos rūmus. Pastebėjau, kad kartu su sovietinės armijos kariais buvo ir vietinių – Lietuvos vidaus reikalų ministerijos II pulko kareivukų bei civilių, taip pat vadinamųjų „jedinstveninkų“, kurie uoliai talkininkavo desantininkams. Dar po kiek laiko išgirdom kažką už durų klausiant: „Ką saugote?“. Kareiviai atsakė, kad 2 civilius. Iš balso pažinau, kas klausia – ogi buvęs sovietinės Lietuvos LDAALR vadas generolas Ginutis Taurinskas. Pastarasis liepė atidaryti duris – ir štai akimis susidūrėm su juo, buvome pažįstami iš buvusios tarnybos komisariatuose. Pažinęs mane G. Taurinskas sušuko: „Čia gi Butkevičiaus dešinioji ranka!“ ir pasišalino. Dar po kiek laiko, vakare, vėl duris atidarė, dabar jau desantininkų kapitonas. Paliepė išeiti ir paleido. Pasistengėm kuo greičiau palikti pastatą. Bet automobilių stovėjimo aikštelėje liko stovėti mano asmeninis automobilis, kuriame dar buvo ir medžioklinis šautuvas IŽ-54. Paskambinau sūnui Žilvinui ir paprašiau, kad padėtų kaip nors paimti iš ten automobilį. Kaip ne keista, rakteliai tebebuvo mano kišenėje. Žilvinui pavyko nepastebėtam tamsoje prisėlinti prie automobilio ir juo iš ten išvažiuoti”.

Vėliau J. A. Paužolis vadovavo barikadų statybai, organizavo žvalgybą, palaikė ryšius su tuometiniu gynybos štabu Aukščiausioje Taryboje ir karinėmis komendantūromis. Darbo kabinetas jam buvo nuolatinė tarnybos ir gyvenimo vieta iki pat rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo.

1991 m. lapkričio 23 d. J. A. Paužolis vadovavo pirmajam atkurtos Lietuvos kariuomenės paradui Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Gruodžio 9 d. buvo paskirtas krašto apsaugos ministro pavaduotoju, o gruodžio 30 d. jam suteiktas Lietuvos kariuomenės pulkininko laipsnis.

1991-1992 m. J. A. Paužolis kaip karinis ekspertas dalyvavo derybose su Rusija dėl buvusios sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Dar kartą prie valstybės sienos apsaugos reikalų J. A. Paužolis grįžo 1992 m. liepą, kai buvo paskirtas VSAT viršininku. Tuometinis jo svarus indėlis į veiklos organizavimą – drausminių priemonių įvedimas pasienio užkardose, sugriežtinta pareigūnų kontrolė. 

1994 m. VSAT reorganizavus į Pasienio policijos departamentą prie VRM, J. A. Paužolis dirbo vyriausiojo pasienio policijos komisaro pavaduotoju kadrų klausimams. 1996 m. lapkričio 27 d. buvo išleistas į atsargą.

Tačiau ir toliau J. A. Paužolis neliko nuošalyje nuo svarbiausių valstybės reikalų. Iki dabar dimisijos pulkininkas yra aktyvus Pasieniečių klubo narys, Etikos komisijos pirmininkas. Jis taip pat dalyvauja Nepriklausomybės gynėjų sąjungos valdybos veikloje, yra Savanorių kūrėjų sąjungos Vilniaus skyriaus narys, buvo Atsargos karininkų sąjungos pirmininko pavaduotoju.

Šiandien bendraujant su netrukus 83-iąjį gimtadienį minėsiančiu J. A. Paužoliu, negalima nesižavėti  jo aktyvumu, patriotišku nusiteikimu, tvirta laikysena, savo pavyzdžiu skatinančiu pilietiškais būti ir kitus šalia esančius bendraminčius.

Prie valstybės sienos apsaugos ištakų prisilietęs ir jai vadovavęs dimisijos pulkininkas nelieka abejingas ir dabartinėms pasieniečių aktualijoms. Atidžiai seka VSAT pasiekimus, domisi diegiamomis naujovėmis. J. Paužolis sako: “Dabar tarnaujančių Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų – pasieniečių materialinį aprūpinimą, naudojamas technikos priemones, aprangą ar ginkluotę nėra ko ir lyginti su tomis sąlygomis, kurias turėjo 1990-jų pasieniečiai. Pagrindinis skirtumas tarp anų ir šių dienų pasieniečių yra tai, kad dabartiniams šiek tiek trūksta suvokimo, kokią misiją jie vykdo. Kad už jų nugaros yra  Tėvynė, kurią jie turės ginti nuo priešo, jei toks atsirastų. Todėl didesnį dėmesį būsimųjų pasieniečių auklėjimui turėtų skirti Pasieniečių mokykla”.

Sužinojęs, kad pasieniečių rengimo laikas vis trumpėja ir pastaruoju metu mokykla turės parengti VSAT pareigūną per vienerius metus, J. Paužolis labai nusiminė. Jo nuomone, nei 9 mėn. dabartiniams Lietuvos kariuomenės šauktiniams, nei juo labiau 1-eri metai sienos apsaugos pareigūnų parengimui nėra tinkamas terminas. “Juk čia reikia išmokyti jaunuolius ne tik atpažinti asmens ir technikos priemonių dokumentus, juos tinkamai patikrinti, apsaugoti valstybės sieną nuo nelegaliai sieną kertančių pažeidėjų, žinoti visus su sienos apsauga susijusius teisės aktus bei tuo pat metu padėti vykdyti kitas policines funkcijas duotoje vietovėje, bet ir paruošti juos tapti kariu – tėvynės gynėju”, - susijaudinęs kalbėjo pašnekovas.

Pasak pulkininko, puolimo technikos šiam jaunam pareigūnui gal ir nereikės, bet reikės mokėti gintis. Todėl būtina prieš stojant į tarnybą tinkamai išmokti gynybinę karinę taktiką, gerai išmanyti pačią įvairiausią ginkluotę. “Patarčiau Vidaus reikalų ministerijai labiau įsigilinti į valstybės sienos apsaugos misiją, atsisakyti vien policinio mąstymo, suvokti, kad pasieniečiai turi būti paruošti būti ne tik policininkais, bet ir tikrais kariais”, - mintimis dalijosi sienos apsaugos veteranas.

Buvo, yra ir bus !  A.Stasaitis

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Antanas Stasaitis – lemties palytėtas...

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ Antanas Stasaitis, Gintaro Žagunio bendražygis ir kruvinų įvykių Baltarusijos pasienyje 1991-ųjų gegužę dalyvis. Šiuo metu Antanas save laiko valstybės sienos apsaugos veteranu, tarnybą jis paliko 1998-aisiais.

Gimė 1963 m. gegužės 12 d. Elektrėnuose. Baigęs vidurinės mokyklos 8 klases, įstojo į Kauno technologijos technikumą, durpynų eksploatavimo specialybę. 1982 m. pabaigęs mokslus technikume, buvo paimtas į sovietinę armiją. Tarnavo Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, Vyriausiosios žvalgybos valdybos (rus. ‒ GRU) žinioje. Vykdė NATO lėktuvų stebėjimus virš Baltijos jūros.

1984 m. pavasarį, grįžęs iš armijos, įsidarbino Vilniaus kuro aparatūros gamykloje tekintoju. Po metų perėjo dirbti į Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklą „SIGMA“. Lietuvoje prasidėjus išsivadavimo judėjimui, šioje Vilniaus gamykloje susikūrė gana stipri Sąjūdžio grupė. Sąjūdiečiai ir rekomendavo A. Stasaitį stojant į Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybą (PAT). Anketą savanoriškai tarnybai krašto apsaugoje Antanas užpildė dar 1990-ųjų kovą. Oficiali tarnyba pasienyje prasidėjo 1990 m. lapkričio 7 d. A. Stasaitis buvo paskirtas į Šalčininkų pasienio kontrolės postą. Kartu su juo pamainoje tarnavo Mindaugas Mintautas ir kiti pasieniečiai.

Tarnybos saugant valstybės sieną su Baltarusija pradžia buvo kaip ir kitur: jokios infrastruktūros, siena nepažymėta, pasieniečiai neaprūpinti reikiamomis priemonėmis. „Stovėjome ant plyno lauko, – sakė A. Stasaitis. ‒ Po kurio laiko išdavė uniformas, medines lazdeles transporto priemonėms sustabdyti. Gruodžio mėnesį jau atvežė ir vagonėlį“.

Antanas prisiminė ir atvejį, kai atvažiavo milicininko uniformą vilkintis asmuo ir siūlė pasieniečiams pirkti kulkosvaidį. Pareigūnai į tokias provokacijas nesileido. „Praėjus kiek laiko supratome, ‒ pastebėjo A. Stasaitis, - čia ir buvo vėliau pagarsėjęs milicininkas iš Baltarusijos Aleksandras Fijasas. Šalčininkų postas buvo ant kelio į Beniakonis. Dažnai pasitaikydavo, kai šiuo keliu lekiantys automobiliai nestodavo mūsų stabdomi. Tai darė keletas asmenų iš Šalčininkų ir Beniakonių“.

Po kruvinosios 1991-ųjų sausio 13-osios nakties saugoti Vyriausybės rūmus į Vilnių buvo išvežti visi Šalčininkų užkardos pasieniečiai. Jie ten budėjo beveik 2 mėnesius. Tuomet šios užkardos pasieniečiai davė iškilmingą priesaiką tėvynei. A. Stasaitis prisiminė, kad jiems priesaiką teko duoti du kartus – vienąsyk Aukščiausiosios Tarybos rūmuose kartu su visais gynėjais, po to antrą kartą – Vyriausybės rūmuose. Atslūgus įtampai, vasario pabaigoje, pasieniečiai buvo sugrąžinti į postą. Tuomet neramumai prasidėjo čia, pasibaigę nemalonumais ir A. Stasaičiui...

Šalčininkų pasieniečiai iki sausio 13-osios buvo neginkluoti. Vėliau, pasitaikius keliems incidentams su šaunamuoju ginklu iš Baltarusijos milicijos pareigūno pusės, į postą buvo atvežti du medžiokliniai šautuvai. Nors Antano pamainos budėjimai iki 1991 m. gegužės 18-osios buvo ramūs, tačiau tą dieną atsitiko labai nemalonus incidentas, nulėmęs tolimesnius įvykius pasienyje ir paties pasieniečio gyvenime.

Apie šiuos įvykius - detaliau. 1991 m. sausio 11 arba 12 d. buvo sudegintas posto vagonėlis, bet tai įvyko budint kitai pamainai. Kitas įvykis – pamainoje, kuriai vadovavo Vidmantas Vaitkus. Į postą pasieniečiai atvyko nuosavu V. Vaitkaus „Moskvič“ markės automobiliu. Pamainos vyrai buvo vagonėlyje, kai kažkas pravažiuodamas metė butelį su padegamuoju skysčiu į stovintį automobilį – pasigirdo pokštelėjimas. Išbėgę pasieniečiai pamatė, kad užsidegė automobilio padanga. Tuomet V. Vaitkus savo striuke ugnį spėjo užgesinti, automobilis nesudegė.

Neramumai ypač suintensyvėjo kovą. Jų kaltininkas buvo vienas ir tas pats asmuo – Baltarusijos milicijos kapitonas A. Fijasas. Kaskart vykdamas iš Šalčininkų į Baltarusiją jis visaip tyčiodavosi iš poste budėjusių pasieniečių, beginklius pareigūnus gąsdino ir grasino pistoletu ar automatiniu ginklu rankoje. Dažnai ir pašaudydavo. Šalčininkų pasienio poste dirbantys pasieniečiai nuolat būdavo terorizuojami, naktimis kažkas paleisdavo automato serijas virš vagonėlio. Dėl šių priežasčių bei siekiant bent minimaliai užtikrinti poste dirbančių pasieniečių saugumą šalia posto buvo įrengtas apkasas. Jame pasaloje budėdavo medžiokliniu šautuvu ginkluotas pasienietis.

Gegužės 18 d. A. Stasaitis budėjo V. Vaitkaus pamainoje. Šalčininkų postą patikrinti, kaip vykdoma tarnyba, buvo atvykęs atsakingas užkardos karininkas tuometinis Šalčininkų užkardos inžinierius pasienio įrangai Vytautas Gečiauskas. Antanas buvo pasiųstas į pasalą, ten buvo palikti ir abu medžiokliniai šautuvai, pasienietis apvilktas neperšaunama liemene. Davė jam 4 šratinius šovinius.

„Apie 13 val. išgirdau du šūvius iš pistoleto ir šūksnį rusų kalba „Stojat! Ruki v verch!“ (rus. – Stovėti! Rankas aukštyn!), - dramatiškus įvykius prisiminė A. Stasaitis. - Kilstelėjęs iš daubos pamačiau šalia automobilio šviesiai apsirengusį nedidelio ūgio vyrą su ištiestu pistoletu rankoje. Pistoletas buvo per kokį metrą nukreiptas į V. Gečiausko galvą. Šalimais buvęs pasienietis Raimundas Kairys staigiai šoko už pušies, nepažįstamasis nukreipė ginklą į pušį ir tada vėl išgirdau pokštelėjimą. Laimė, V. Gečiauskas jau buvo nugriuvęs į griovį. Kiti poste buvę tiek pasieniečiai, tiek civiliai asmenys, kurių ten buvo nemažai, net grupė turistų iš Lenkijos, taip pat išsislapstė. Tada aš iššoviau. Jis atsisuko į mane su nukreiptu pistoletu – aš šoviau antrą kartą. Vyras nugriuvo. Prie jo pribėgęs pasienietis atėmė pistoletą. Iš automobilio iššoko išsigandusi sužeistojo žmona su vaiku, paskui ją – kitas vaikas ir visi nubėgo į Baltarusijos pusę“. Vėliau paaiškėjo, kad šį incidentą išprovokavęs ir jo metu A. Stasaičio nušautas žmogus buvo tas pats nuolat pasieniečius provokavęs milicininkas iš Baltarusijos A. Fijasas. 

Iš karto po incidento iš Baltarusijos pusės atvažiavo „Žiguli“ markės automobilis, prisėdęs milicininkų, ir nuvažiavo į Šalčininkus. Vėliau jie grįžo. Tarp jų buvo ir prokuroras iš Baltarusijos. Jis parodė savo milicininkams į A. Stasaičio pusę. „Prie manęs priėjo 3 milicininkai, paėmė šautuvą ir su jo buože trenkė man į veidą - net kepurė nulėkė nuo galvos. Šautuvą jie pasiėmė. Po to jis vėl buvo perduotas Šalčininkų prokurorui. Į įvykio vietą atvyko ir užkardos vadas Gintaras Danielius bei PAT vadas Virginijus Česnulevičius. Mane pasodino vagonėlyje, liepė laukti. Vagonėlyje stovėjusio rašomojo stalo stalčiuje buvo ir A. Fijaso „TT“ markės pistoletas. G. Danielius tą pistoletą parodė prokurorui. Tada su prokuratūros tardytoju mane išvežė į Šalčininkus apklausai. Apklausos metu iš kalbų supratau, kad jie netiki, jog A. Fijasas turėjo pistoletą. Paklausė, kas davė man šautuvą, atsakiau, kad pamainos viršininkas. Liepė rašyti pasiaiškinimą. Po to mane uždarė į Šalčininkų policijos areštinę. Atėjus nakčiai nuvedė į viršininko kabinetą. Ten buvo trys žmonės. Du iš jų prisistatė - Šalčininkų milicijos viršininkas Jankauskas ir prokuroras Petuchovas. Trečias neprisistatė. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo atstovas iš Vidaus reikalų ministerijos. Buvo įjungta  filmavimo kamera, diktofonas, man liepė pasakoti. Petuchovas, išjungęs aparatūrą, priėjo už nugaros ir trenkė man į pečius sakydamas „Neturėjo jis pistoleto!“. Tada pradėjau sakyti, kad turėjo „daiktą, panašų į pistoletą“. Dar keletą kartų nutraukinėjo įrašą ir tol mane spaudė, kol privertė pasakyti, kad Fijasas neturėjo pistoleto, o „kažką“, suprask, nežinia ką. Tik tada jie liko patenkinti ir mane vėl nuvedė areštinėn“.

Jau vėliau, sėdėdamas sulaikymo kameroje, A. Stasaitis girdėjo, kaip budėjimo dalyje ilgai skambėjo telefonas, bet niekas nepriėjo. Kai jau atsiliepė, galima buvo suprasti, kad kalbama apie tai, kad kažkas nušautas. Tai ir buvo pranešimas apie Gintaro Žagunio, Šalčininkų užkardos Krakūnų  posto pamainos viršininko, žūtį.  G. Žagunį, keršydamas už brolio mirtį, gegužės 19 d. naktį nušovė Baltarusijos pilietis Jurijus Fijasas. G. Žagunis – pirmasis po Nepriklausomybės atstatymo tarnyboje žuvęs Lietuvos pasienietis.

Toliau vykdant bylos tyrimą A. Stasaičiui buvo bandoma pritaikyti Baudžiamojo kodekso 105 str. (nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis). Vėliau, kaltinamajam pasiskundus, kad jam buvo daromas spaudimas, kaltinimas buvo pakeistas taikant 104 str. (nužudymas). Antanui  Šalčininkuose dar vieną naktį teko praleisti rūsio kameroje. Gegužės 20 d. jis buvo nuvežtas į Vilnių, į Generalinę prokuratūrą. Ten dar kartą apklausė. Tada nugabeno į T. Kosciuškos g. buvusią pirminio sulaikymo kamerą. Gegužės 20 d. pas įkalintąjį apsilankė KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius ir informavo, kad pas A. Fijasą pareigūnai rado daug nelegalių ginklų, tarp jų ir automatinį šautuvą, sakė, kad rado ir jo panaudoto pistoleto kulkas, įsmigusias pušin. A. Butkevičius pasiūlė A. Stasaičiui apskųsti jam taikytas procedūras. Kitą dieną Antanui kameroje buvo pranešta, kad niekas pretenzijų jam nebeturi, liepė pasirašyti. O gegužės 27 d. A. Stasaitis iš areštinės buvo išleistas namo.

Po šių įvykių A. Stasaitis grįžo tarnauti į Šalčininkų užkardą, bet į postą jo nebesiuntė. 1991 m. pabaigoje jis buvo perkeltas į VSAT Štabą Vilniuje, kur tarnavo budėtoju iki pat išėjimo į pensiją 1998 m. Deja, pasieniečio sveikatos būklė po visų tardymų nebuvo pati stipriausia. Ypač tai paveikė pareigūno dvasinę būseną. Po ilgo gydymosi Antanas pasveiko. Šiuo metu dažnai gyvena užsienyje. A. Stasaitis iki šiol jaučia gilią nuoskaudą ir gailestį, kad tapo netiesioginiu Gintaro žūties kaltininku. 

A. Stasaitis apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu ir  jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“.

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Algimantas Juknevičius – teisybę išsakyti nebijantis laisvės gynėjas iš Švenčionių

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos kapitonas Algimantas Juknevičius. Šiuo metu Algimantas tarnauja VSAT Ignalinos rinktinės Sienos kontrolės skyriaus jaunesniuoju specialistu (budėtojo padėjėju).

Algimantas gimė 1963 m. sausio 24 d. Švenčionyse. Tėvas Danielius Juknevičius 1953 m. buvo grįžęs iš tremties, 1956 m. gimė brolis Gintautas. Šeima tuo metu gyveno Purvėnų kaime, vėliau persikėlė į Švenčionis. Po 7 metų šeimą papildė ir Algimantas. 8 klases jis baigė Švenčionių Zigmo Žemaičio vidurinėje mokykloje. Po to įstojo mokytis į Cirkliškio tarybinį ūkį‒technikumą (dabar – profesinio rengimo centras), jį baigęs 1982 m. įgijo zootechniko specialybę. Kurį laiką po technikumo padirbėjo kolūkyje, bet netrukus perėjo į Švenčionių ryšių mazgą. Pakeitęs darbo profilį nusprendė įgyti daugiau žinių šioje srityje ir įstojo mokytis į Vilniaus politechnikumą (dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija), bet jos nebaigė, nes kai reikėjo 1990 m. sausį rengti baigiamąjį darbą, A. Juknevičius saugojo Aukščiausiąją Tarybą (Parlamentą).

„Mano senelis Vincas Juknevičius Sankt Peterburge (Rusijos imperija) dirbo uoste ir turėjo taip vadinamą „Lenino mandatą“, leidžiantį vaikščioti mieste komendanto valandomis (naktį), - pasakojo pasienietis A. Juknevičius. - Šis dokumentas šeimoje buvo išlikęs, tačiau tėvas per karą sudegino. Nelengvas buvo ir tėvo gyvenimas. Jis mums pasakojo viską apie karus, lagerį ir tremtį. Kalėjo jis lagery tolimoje šiaurėje, kažkur už Archangelsko. Jo pasakojimai priminė siaubo filmus – kaip tremtiniai iš bado valgė žolę ar net mirusių bendro likimo žmonių mėsą... Nedaugelis pakeldavo tokius išbandymus. Tėvui, kaip jis pats sakė, pavyko išgyventi tik dėl to, kad nerūkė ir skiriamą rūkalų dozę išsimainydavo į maistą. Be to, Danielius turėjo auksines rankas ir gamindavo lagerio vadovybei iš medienos šachmatus bei baldus“.

Tėvo pasakojimai veikė jauną žmogų, todėl tarnybos sovietinėje armijoje jis pasistengė išvengti. Bet, prasidėjus šalyje atgimimo Sąjūdžiui, į jo veiklą tuoj pat įsitraukė, buvo savanoris –žaliaraištininkas, nors juos, anot Algimanto, tuomet vadino „jaunalietuviais“. Turėjo rankovės raištį su Sąjūdžio ženklu. Saugodavo Švenčionių Sąjūdžio susirinkimus, kurie vykdavo dažniausiai bažnyčiose ir kas kartą vis kitoje vietoje.

Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, per televiziją išgirdęs, kad kviečiami savanoriai į krašto apsaugą – jau kitą dieną registravosi ir A. Juknevičius. Kur teks tarnauti, dar nežinojo. Mandatinę komisiją praėjo rudenį, Švenčionyse. Rekomendacijas teikdavo Sąjūdis arba bažnyčia. Jį rekomendavo sąjūdiečiai. Algimantas prisiminė, kad komisija dirbo naktį, nes kitą dieną jau vyko atranka Ignalinoje.

Tarnybą pasienio apsaugoje Algimantas pradėjo 1990 m. lapkričio 23 d. Buvo paskirtas į Papilikio (dabar – Lentupio) kelio postą. Po 2-3 dienų atvežė ir vagonėlį. Jais pasirūpino Utenos apskrities komendantas Algis Jasiulonis – gavo iš melioratorių. „Pradžioj tarnyba buvo daugiau formali - kol neturėjom nei uniformų, nei pažymėjimų. Negalėjom parodyti, kas esame. Stabdomi automobiliai  sustodavo, o keleiviai klausia – kas jūs esate? O mes  tik skėstelėt rankomis tegalėjome. Uniformas pradžioje gavo tik kas trečias pasienietis. Aš pats uniformą gavau jau po sausio įvykių“, – prisiminė pasienietis.

Įsakymą vykti saugoti Parlamento rūmų švenčioniškiai gavo iš karto po 1990 m. sausio 8 d. įvykių. Švenčionių krašto savanorių vykimą į Vilnių organizavo A. Jasiulionis. Buvo užsakytas „LAZ“ autobusas, kiek jame tilpo (apie 30 žmonių), tiek ir išvyko į Vilnių. Nuvyko sausio 9 d. Parlamento rūmuose A. Juknevičius susitiko ir savo kaimyną – Specialios paskirties milicijos būrio (OMON) vadą Boleslovą Makutynovičių (jo tėvai gyveno toje pačioje gatvėje Švenčionyse kaip ir Algimanto), vėliau pagarsėjusį kaip Lietuvos nepriklausomybės priešą. Bet tuo metu jis buvo Parlamento gynėjų gretose: po „jedinstveninkų“ antpuolio šis  būrys buvo iškviestas į Aukščiausiąją Tarybą su pilna ekipuote. „Omonininkai“ Parlamento pastate  prabuvo dieną, tačiau niekas nebešturmavo. O kitą dieną, sausio 10 d., B. Makutynovičius pasiėmė ginklus ir su dalimi jam prijaučiančių šio būrio pareigūnų atsiskyrė, t. y. atsisakė paklusti Lietuvos vidaus reikalų ministerijai. Tomis dienomis Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą saugojo ir milicininkai. Jų uniformos dar buvo sovietinės, bet švarkuose buvo prisisiuvę sagas su Vyčiu. Tik pagal sagas ir galima buvo atskirti, kad tai - „mūsų žmonės“.

A. Juknevičius priesaiką Tėvynei davė ne sausio 11 d., kaip daugelis gynėjų (nes tuo metu jis buvo išleistas pas brolį nusiprausti), o sausio 13 d. Algimantas gerai atsimena, kaip gynėjai tą dieną ėjo išpažinties ten pat, Parlamento rūmų fojė, pas kunigą Robertą Grigą. Stovėjo ilgiausia eilė...

„Sausio 13-osios naktį Parlamente tvyrojo tarsi mirties nuojautos atmosfera, – toliau pasakojo Algimantas. – Moterims buvo liepta iš pastato išeiti. Kai kurios žurnalistės priešinosi, tai vyrai, jas norėdami apsaugoti, prievarta ištempė iš pastato. Mes ginklų neturėjom, pagrindiniu ginklu tapo iš laiptinės išmontuoti kokių 4-5 cm diametro nikeliuoto metalo turėklų strypai. Dar turėjau guminę lazdą ir peilį. Tačiau po sausio 13-osios nakties, kai žuvo beginkliai žmonės prie Televizijos bokšto,  mums leido sėsti į šalia Parlamento pastato stovintį „UAZ“ markės visureigį ir važiuoti susirasti tikrų ginklų. Grįžę, sakė, palikite automobilį čia. Tuo metu niekas negailėjo nei transporto, nei bijojo, kad kas jo negrąžins. Tada buvo toks aukštas pasitikėjimo vieni kitais laipsnis, kurį dabar sunku ir įsivaizduoti. Artūras Stankevičius pažinojo nemažai medžiotojų, tai Švenčionių ir Švenčionėlių apylinkėse surinkome nemažai medžioklinių šautuvų. Žmonės davė ginklus ir neklausė, ar kas grąžins, ar ne... Kai kas iš mūsų sugebėjo įsigyti ir kitokių ginklų. Juos slapta pardavinėjo patys sovietų kariškiai. Šovinius taip pat pirkdavo iš sovietinių karininkų. Krašto apsaugos vadovybė net buvo davusi įsakymą, kad už pirktus ginklus butų atlyginama, jei atnešime kokį kad ir ranka surašytą kvitą. Tuos ginklus buvo leidę ir vėliau turėti – reikėjo tik registruoti. Tačiau vėliau, pasikeitus valdžioms, ginklus liepė atiduoti, net nenumatę jokios kompensavimo tvarkos. Dėl to daugelis laivės gynėjų iki šiol jaučia skriaudą.  Kolegai pasieniečiui Jonui Mastenicai net buvo iškelta baudžiamoji byla už nelegalaus ginklo laikymą“, – dalinosi prisiminimais A. Juknevičius.

Parlamento apsaugoje švenčioniškiai budėjo visą mėnesį. Atslūgus įtampai Švenčionių pasieniečiai išvažiavo toliau tęsti tarnybos postuose.

Per Maskvos pučą, rugpjūčio 20 d., pasieniečiams vėl teko grįžti į savo pozicijas Parlamento apsaugoje. Tada jau gynėjai turėjo ir prieštankinių ginklų.

Iš savo pirmųjų tarnybos valstybės sienos apsaugoje metų Algimantas prisiminė įdomų faktą: 1993 m., kai buvo išvedama iš Lietuvos sovietinė armija, jiems teko sulaikyti 40 sovietinių karinių mašinų, pakrautų automobilių degalais ir kita logistika, koloną. Ji ketino sieną kirsti ne per postą, o prasmukti kaimo keliukais. Be to, neturėjo ir reikalingų dokumentų. Visas transportas buvo suvarytas į Švenčionių užkardos teritoriją (tai gana sunkiai pavyko). Degalai vėliau buvo sunaudoti užkardos reikmėms, o mašinas atsiėmė sovietai.

„Kontrabandos tuo metu dar nebuvo. Mes turėjom žiūrėti, kad iš Lietuvos neišvežtų prekių, nes sovietai buvo paskelbę ekonominę blokadą, o ir šiaip tuo metu daug kas buvo deficitas. Į Lietuvą leisdavome įsivežti visas prekes. Nedaug ką ir teįveždavo... Priešiškumą jautėme daugiausiai iš rusakalbių gyventojų. Vienas jų pravažiuodamas vis tyčiodamasis klausdavo: „Ar jūsų dar nepakorė?“ Beje, tas žmogus, kuris taip kalbėjo, vėliau pats sau tokį nuosprendį, deja, ir įvykdė. Dar įdomi situacija buvo Adutiškio miestelyje, per kurio vidurį ėjo siena – vienoj pusėj Lietuva, kitoj – Baltarusija. Gyventojai buvo įpratę visur laisvai vaikščioti, tai ir mus vis stengėsi apgauti. Sakydavo, kad „aš čia Hadutišky gyvenu“. Pagal tą „H“ raidę ir atskirdavom kas iš kur“, – juokėsi Algimantas.

A. Juknevičius gana skausmingai kalbėjo ir apie kitų savanorių likimus. Jo nuomone, vėliau, tęsiant tarnybą pasienio apsaugoje, pirmųjų, patriotiškai nusiteikusių, jau stengtasi atsikratyti. Mat jie  netylėdavo, drąsiai išsakydavo savo nuomonę. Yra net ranką prieš save pakėlusių. Tą patį jis galįs pasakyti ir apie save: nors turi kapitono laipsnį, bet dėl karingo būdo jo pareigos tik „žemėja“. Dabar tėra specialistas, rinktinės budėtojo padėjėjas.  O pradėjo tarnybą pamainos viršininku, buvo PKP viršininkas. Kol baigė Kaune 4 mėn. karininkų kursus, etatą panaikino. 1997-1998 m. buvo paskirtas Švenčionių užkardos vadu, po to perkeltas į Tverečiaus užkardą (kuri tuomet buvo dabartinės rinktinės pastate). Kai po rekonstrukcijos čia buvo perkeltas Ignalinos rinktinės štabas, A. Juknevičius perkeltas budėtoju.

Sulaukęs 31-erių, 1994 m. pasienietis vedė Valentiną Rekit. Jiedu užaugino 2 dukteris, kurios jau studentės. Vyresnioji baigia Vilniaus universitete socialinių mokslų studijas, jaunesnioji studijuoja Vilniaus socialinių mokslų kolegijoje.

A. Juknevičius yra apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai 90“ ir visų 3-jų laipsnių VSAT pasižymėjimo ženklais „Valstybės sienos apsaugos sargyboje“ (10, 15, 20 metų).

A. Juknevičius iki šiol neturi Sausio 13-osios medalio, kurį turėjo gauti visi laisvės gynėjai, dalyvavę šalies Nepriklausomybės gynyboje. Kaip prisimena Algimantas, priėmus priesaiką visiems davė pasirašyti, buvo sudaryti sąrašai. Bet gal jie kur pasimetė... Gynėjai iš Ignalinos, kurių sąraše buvo 35, visi gavo apdovanojimus, o švenčioniškiai, kurių buvo 32, - ne visi.

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

Pirmieji pasieniečiai. Antanas Reiponas – žmogus turtinga pasienietiška biografija

 Po neilgos pertraukos tęsiame rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo po Nepriklausomybės atkūrimo. Šios publikacijos herojus ‒ buvęs Pakrančių apsaugos rinktinės vadas, dabar – pensininkas, Pasieniečių klubo narys Antanas Reiponas. Nors jis pasieniečio profesijos įgūdžių įgijo dar sovietmečiu, bet pirmiesiems nepriklausomos Lietuvos valstybės pasieniečiams buvo jų mokymų pradininku.

Pirmoje šio pasakojimo dalyje A. Reiponas prisimena mokslus Maskvos aukštojoje pasienio karo vadų mokykloje, savo planus dėl jaunatviško kvailumo tarnauti Vidurinėje Azijoje, darbą Arkties platybėse bei tarnybos pradžią nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos sienos apsaugoje.

A. Reiponas gimė 1953 m. sausio 21 d. Ariogaloje. Ten baigė vidurinę mokyklą.  Po to įstojo mokytis į Maskvos aukštąją pasienio karo vadų mokyklą. Ją baigęs 1975 m. atvyko į Klaipėdą ir buvo paskirtas SSRS Pasienio kariuomenės Klaipėdos 23-iosios pasienio rinktinės Prekybos uosto pasienio kontrolės posto kontrolierių būrio vadu. Postas buvo dabartinės Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės pastate,  Gintaro g. 1 Klaipėdoje. Jaunas karininkas buvo apgyvendintas tame pačiame pastate. Vėliau, sukūręs šeimą, norėjo įsigyti savo būstą. Tuomet A. Reiponui pasiūlyta tarnybą perkelti į Marijampolę (tuomet vadintą Kapsuku), kur pasieniečiui buvo suteiktas atskiras butas. Marijampolėje buvo dislokuotas 95-ojo Kaliningrado pasienio būrio štabas. A. Reiponas ten tarnavo žvalgybos skyriaus karininku, jam buvo pavaldžios Lazdijų rajono užkardos.

Paklaustas, kuo buvo ypatingas pasieniečių rengimas sovietmečiu, kai mokėsi Maskvoje, Antanas papasakojo, kad tuo metu pasienio apsauga priklausė KGB (Sovietų sąjungos valstybės saugumo komitetas – aut. past.). Tad toje Aukštojoje pasienio karo vadų mokykloje buvo rengiami šiai tarnybai reikalingi karininkai. Pirmame kurse buvo dėstomi bendrieji dalykai: matematika, fizika, teisės pagrindai, susipažįstama su įstatymų baze. Antrajame kurse besimokantieji jau buvo skirstomi į 3 profilius: užkardų veiklos, pasienio kontrolės punktų ir žvalgybos. A. Reiponas pakliuvo į žvalgybos profilį. Tai lėmė aplinkybė, kad jis, be gimtosios lietuvių, mokėjo ir anglų, lenkų, rusų kalbas. Tai buvo laikoma privalumu.

Mokykloje buvo dėstoma operatyvinės veiklos teorija ir praktika savo ir priešo teritorijoje, žvalgybos ir kontržvalgybos ypatumai.

„Šioje mokykloje suteikdavo pilną aukštąjį išsilavinimą, ˗ pasakojo Antanas. - Ten mokė ne tik karinių dalykų, bet ir, pavyzdžiui, šokti. Buvo net specialus šokių būrelis. Visi karininkai privalėjo išmokti šokti valsą. Kol mokėmės, taip numindydavom merginoms batelius, kad kai kurios net verkdavo. Mokė ir valgymo kultūros, stalų serviravimo plonybių, kaip aptarnauti prie stalo. Tiesa, tokių dalykų mokė tik „žvalgybininkus“. Mums net užsienietiškus filmus rodydavo, kas sovietmečiu buvo draudžiama. Kursas mūsų buvo labai draugiškas. Iš tų 30-ties, kurie įstojom, visi ir baigėme. Kitose grupėse pasitaikydavo visko, kai kurie buvo pašalinti, kai kurie patys pasitraukė. Pavyzdžiui, teko studijų metu vykti į aviakatastrofos vietą. Privalėjome surasti ginklus, kuriuos turėjo skridę kariškiai. Iki šiol prisimenu šiurpius vaizdus, kaip atrodė katastrofos vieta. Tuo lėktuvu skrido ir užsieniečiai, todėl teritorijoje mėtėsi užsienietiški pinigai. Keli vyrukai bandė juos pasisavinti. Tai juos iš karto – į teismą. Kai kurie po to prisimetė, kad jiems sutriko psichika, ir pasitraukė iš mokyklos patys, kitus pašalino“.

Aukštoji pasienio karo vadų mokykla buvo Maskvos Babuškinskij rajone, o poligonai – Jaroslavlio srityje. Būsimuosius karininkus į poligoną veždavo ir žiemą, ir vasarą. Jie turėdavo savarankiškai įsirengti stovyklavietes. Mokslas mokykloje truko 4 metus. Ją baigusieji įgydavo karininko laipsnį, taip pat gaudavo aukštojo išsilavinimo diplomą su įrašu „Jurist 3-evo klassa“ (3-ios klasės juristas - aut. past.).

Antanas baigė su vadinamuoju raudonu diplomu, nes baigiamajame etape turėjo vienintelį ketvertą (penkiabalėje sistemoje) iš civilinės gynybos (tie, kurie baigė vien penketais, gaudavo „aukso medalį“). Raudonas diplomas suteikė privilegiją pasirinkti tarnybos vietą.

„Iš jaunatviško kvailumo su draugu nusprendėm pasirinkti Vidurinės Azijos regioną, – dabar jau su šypsena pasakojo veteranas. - Tuomet mane pasikvietė taip vadinamas „komdivas“ (divizijos komisaras, t. y. ideologinis sovietmečio „prižiūrėtojas“ – aut. past) Ivanas Gorbunovas. Jis pats buvo tarnavęs Lietuvoje, todėl jautė šiokį tokį prielankumą. Mano akyse suplėšė pareiškimą sakydamas, kad jei ten važiuosiu, tai greitai nosis paraudonuos, o po kiek laiko ir pamėlynuos. Pasakiau, kad parašysiu naują pareiškimą, bet jis atsakė, kad ir vėl suplėšys. Tik vėliau supratau, ką reiškė tie ruso karininko žodžiai, ir iki šios dienos jaučiu jam dėkingumą, kad numaldė mano jaunatvišką durnumą“. Taip A. Reiponas atsidūrė Klaipėdoje.

Lazdijuose A. Reiponas dirbo iki 1983 m. rugsėjo, kuomet buvo išsiųstas į Atskirąjį Arkties pasienio būrį, dislokuotą Vorkutoje. Ten Antanas išvyko kartu su žmona Lina ir ką tik gimusia dukrele. Tarnavo Igarkos PKP vyresniuoju žvalgybos karininku. Paklaustas, kuo ypatinga buvo ši tarnyba, atsakė, kad ten atplaukdavo laivai su mediena iš visos Sovietų Sąjungos. Jie buvo perkraunami siuntimui į kitas pasaulio šalis. Atplaukdavo laivai ir iš Klaipėdos. Navigacijos sezonas prasidėdavo liepos 1 d. ir tęsdavosi iki gruodžio 3-5 d. Per tą laikotarpį buvo išplukdoma iki 1 mln. kub. metrų medienos. Igarkoje A. Reiponui teko tarnauti iki 1986 m. Žmona su dukra 1984 m. turėjo grįžti į Lietuvą, nes dukrai atėjo metas eiti mokyklon, o ir butas Marijampolėje buvo likęs – nesinorėjo jo prarasti. Atitarnavęs Sibiro tolybėse trejus metus, 1996 m. Antanas grįžo į Klaipėdą. Galima sakyti, kad jam tada labai pasisekė: tarnaujant Arktyje alga buvo dvigubai didesnė, bet po to gauti tarnybą Lietuvoje galimybės buvo be galo menkos.

Iki 1991 m. gruodžio A. Reiponas dirbo Klaipėdos AKPP (Atskiras kontrolės praleidimo punktas). Jau 1990 m. pabaigoje užsimezgė jo kontaktai su Lietuvos kariuomene. 1991 m. pavasarį Klaipėdos statybininkų mokyklos patalpose buvo organizuoti karininkų kursai, kur dėstyti buvo pakviestas ir Antanas. Komandoje jau buvo ir Klaipėdos komendantas Cirilis Norkus, ir Vincas Požarskas, ir Algis Leišis. Antanas dėstė dokumentų patikros plonybes, A. Leišis – jūros sienos apsaugos. Vykdavo intensyvūs susitikimai su Krašto apsaugos vadovais iš Vilniaus.

Pradžioje A. Reiponas su Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pasieniečiais bendravo dar nelegaliai – oficialiai vis dar priklausė sovietinei pasienio apsaugos struktūrai. Raportą atleisti iš tarnybos Antanas buvo parašęs jau seniai, tačiau jo valdžia vis tempė laiką. Tik tuomet, kai pats ryžosi paskambinti vadui į Rygoje įsikūrusios pasienio kariuomenės štabą, šis davė nurodymą atleisti A. Reiponą iš tarnybos. 1991 m. gruodį A. Reiponas pilnai atsiskaitė su sovietine pasienio kariuomene ir atėjo tarnauti į Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Pasienio apsaugos tarnybą, nors faktiškai jau dirbo čia nuo lapkričio. Kaip tik tuo metu buvo pradėta organizuoti Pakrančių apsaugos rinktinė. Kvalifikuotas pasienietis nuo 1992 m. sausio 2 d. buvo paskirtas Pakrančių apsaugos rinktinės Klaipėdos KP viršininku. Tuomet rinktinei priklausė valstybės sienos ruožas nuo Latvijos pasienio iki Smalininkų. Vėliau dalis šio ruožo buvo perduota įsteigtai Pagėgių rinktinei.

1991 m. pabaigoje buvo įkurti Lietuvos kariuomenės aukštieji karininkų kursai Kaune. Laisvos Lietuvos valstybės sienos apsaugai taip pat reikėjo kvalifikuotų specialistų. Daugelį naujai „iškeptų“ karininkų ir siųsdavo mokytis į Kauną. Pastarieji iš pradžių nelabai norėdavo ten vykti, bet vėliau gyvenimas parodė, kad kursai buvo naudingi. Juk daugelis buvo tik su viduriniu ar profesiniu išsilavinimu.

Šiuose kursuose dėstė klaipėdietis, taip pat pasienietis, Vincas Požarskas. Jis pasikvietė ir Antaną, vėliau prie jų prisijungė Rimas Maldutis. Kol vyko kursai, visi jie vykdė šiuos mokymus pasieniečiams po 2 savaites per mėnesį. Užkardų veiklos taktiką dėstė V. Požarskas su R. Maldučiu, o pasienio kontrolės punktų taktiką – A. Reiponas. 1994 m. Krašto apsaugos mokyklą reorganizavus į Lietuvos karo akademiją, kursai buvo panaikinti. Jų vietoje (S. Dariaus ir S. Girėno g. Kaune) buvo įkurta Puskarininkių mokykla (dabar – Divizijos Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykla).

1992 m. spalio 1 d. A. Reiponas tapo Klaipėdos atskirųjų pasienio kontrolės punktų (APKPP) viršininku. Tuo metu Lietuvos pasieniečiams Klaipėdoje buvo perduotas ir pastatas Gintaro g. 1, kur iki tol buvo įsikūrę sovietiniai pasieniečiai. Pastatas buvo atiduotas tvarkingas, net kieme buvęs šiltnamis buvo pilnas daržovių. Lietuvos pasieniečiai į jį persikėlė 1992 m. rugpjūtyje.

Klaipėdos APKPP priklausė Būtingės PKP, Palangos oro uosto PKP, Prekybos ir Žvejybos uostų PKP, Tarptautinės jūrų perkėlos PKP, DFDS terminalo APKP ir Nidos PKP. Šiam padaliniui dar priklausė ir Mokomasis punktas, kuriame tarnybai pasienyje buvo ruošiami būtinosios karinės tarnybos kariai. Mokomasis punktas rengė šauktinius Klaipėdos ir Pagėgių APKPP reikmėms. Apie 150 karių nuolat gyveno minėtame pastate Gintaro g. 1, iš ten juos veždavo į postus tarnybai pasienyje. 1992 m. pabaigoje iš Visagino atvežė apmokytus karius, todėl pastate pritrūko vietos. Kariams buvo leista gyventi Klaipėdoje, o ryte jie privalėjo savarankiškai prisistatyti tarnybon. Vėliau perėmus Jūros perkėlą, atsirado galimybė apgyvendinti karius ten.

Perėjus prie profesionalios sienos apsaugos, pastate Gintaro gatvėje buvo įkurdintas Pakrančių apsaugos rinktinės Štabas. A. Reiponas čia dirbo iki išėjimo į pensiją 1997-aisiais. Tuomet daugelis buvusių sovietinių karininkų buvo palydėti pensiją.

1998 m. Antanas pradėjo dėstyti pasienio apsaugos taktiką Klaipėdos aukštesniojoje policijos mokykloje, kur buvo rengiami ir pasieniečiai (2 grupės po 30 žmonių). Mokymų trukmė buvo 1,5 metų. Ten buvo parengtos 3 pasieniečių laidos. Vėliau, nuo 2000 m., pasieniečiams buvo organizuojami mokymai neakivaizdiniu būdu. Buvo išleistos dar dvi ar trys laidos po 30 žmonių. Vėliau Antanas mokytojavo Klaipėdos policijos mokykloje. Dar kurį laiką buvęs pasienietis dirbo „Baltijos saugos grupės“ objektų apsaugoje. Šiuo metu A. Reiponas – užtarnautoje pensijoje.

Prisimenant konfliktišką Tarptautinės jūrų perkėlos patalpų perėmimą iš sovietinės armijos 1992 m., Antanas prisiminė buvęs savotišku tarpininku tarp abiejų pusių. Mūsiškių derybininkams vadovavo tuometinis krašto apsaugos ministro pavaduotojas Norbertas Vidrinskas. A. Reiponas, Perkėlos posto viršininkas Audrius Luneckas ir Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) viršininko Stanislovo Stančiko vairuotojas (pavardės Antanas jau neprisimena) buvo tarsi tarpinė grupė. Jiems buvo skirtas kambarys, kuriame vyrai kelias paras gyveno. Eidavo pasikalbėti su sovietine puse ir kas 4 val. turėjo skambinti į Vilnių bei viską raportuoti N. Vidrinskui.

Perkėlos viršininkas Vytautas Vaičekauskas kartu su VSAT vadovu S. Stančiku tuomet perkėloje buvo paskelbę bado akciją. Antanas prisiminė, kaip S. Stančikas per langą išmetė pistoletą, kad jei būtų vykdoma krata, badautojai būtų neginkluoti. Sovietiniai pasieniečiai tuo metui laukė atsakymo iš savo štabo Rygoje, o kol jo negavo, negalėjo ir užleisti šių patalpų. Kai pagaliau buvo gauta komanda iš Rygos palikti patalpas perkėloje, sovietiniai pasieniečiai jas, skirtingai nuo Gintaro g. esančio pastato, paliko gerokai sudarkytas. Nepaisant to incidento, jie ir toliau vykdė duotą pažadą apmokyti mūsiškius tikrinti dokumentus ir laivus.

A. Reiponas papasakojo ir vieną įdomesnių atvejų jo darbo praktikoje. Laivas „Merkurijus“ plukdydavo keleivius iš Klaipėdos į Vokietiją. Netoliese, Karklų gatvėje, buvo įsikūrusi į šį laivą bilietus pardavinėjusi firma. Su jos darbuotojais buvo sutarta, kad kilus neaiškumams parduodant bilietus, jie iš karto paskambintų pasieniečiams ir pastarieji kaip mat atvyktų padėti išsiaiškinti (iki minėtos firmos tebuvo tik 3 min. kelio). „Eilinį kartą sulaukę pagalbos skambučio, susidūrėme su tokia situacija: iš Klaipėdos uosto norėjo išvykti tamsiaodžių šeima, išeiviai iš Afrikos: abu tėvai ir 3 vaikai. Visi dokumentai lyg ir tvarkingi, išduoti Vokietijoje. Jie buvo išskridę į Maskvą ir dabar norėjo grįžti į Vokietiją per Vilnių ir Klaipėdą. Toks jų maršrutas ir sukėlė mums abejonių – kodėl jis toks painus? Dokumentai – idealiai tvarkingi, nesuklastoti, nuotraukos tikros. Vaikai tėvus vadina mama ir tėvu. Bet nedavė ramybės negera nuojauta. Tada nusprendėm paklausti kolegų Vokietijoje. Su jais buvo geri ryšiai. Vokiečiai tuoj patikrino, davė atsakymą, kad taip, viskas tvarkoje, legaliai išduoti dokumentai. Na, ir išleidom. Išplaukė. Po kokių 12 valandų, kai laivas jau galėjo būti pusiaukelėje į Vokietiją, skambina kolegos vokiečiai: „Laikykit, tikrinta moteris - ne tas žmogus!” Sakau – jau vėlu. „Na, tada mes patys“. Keltas iš pradžių plaukdavo į Rygą, o tik po to - į Vokietiją. Vokiečiai ne veltui garsėja pedantiškumu. Jie po mūsų skambučio vis tik nusprendė patikrinti. Nusiuntė pareigūną į poros namus. O ten duris atidarė ta pati moteris! Pareikalavus dokumentų, ji atsakė, kad paso neturinti, nes vyras su vaikais išvykęs ir pasiėmęs jos dokumentą. Esą kažką turėjo tvarkytis. Pareigūnas iš karto paskambino į Miuncheno oro uostą. Ten informavo, kad nustatytą dieną vyras su vaikais išskrido į Maskvą. Giliau pasidomėjus, paaiškėjo, kad moteris turi dvynę seserį, gyvenančią Maskvoje. Tad jie ir sumanė planą, kaip seserį parsigabenti į Vokietiją“, – pabaigė pasakoti šią istoriją A. Reiponas.

„Tuo metu kartu su vokiečiais buvome sukūrę visai neblogą duomenų bazę, - tęsė Antanas. - Pradžia buvo tokia: 1992 m. iš Riugeno salos pusiau neoficialiai buvo atvykęs kolega pasienio posto viršininkas. Mūsiškiai dar jokios infrastruktūros neturėdami beveik visas darbo priemones nešėsi iš namų. Tada vokietis ir sako: „Mes jums padėsim“. Taip per keletą kartų atsiuntė į Klaipėdą ir stalų, ir kėdžių, ir kito inventoriaus. Jie turėjo savo interesą: iš Vokietijos verslininkai plukdydavo mašinas, pakeliui iš jų išimdavo brangias detales, o automobilį išmesdavo į jūrą. Užmezgus kontaktus, jie Nordštate surengė seminarą, kuriame dalyvavo ir mūsiškiai. Ten ir buvo suderinti veiksmai. Išleidę laivą vokiečiai skambindavo mums ir paklausdavo, ar yra krovinys, mes žiūrim – nėra, o patys ir padaryti nieko negalėjom, nes čia lyg ir niekas neatplukdyta. Tuomet jie, remdamiesi mūsų informacija, uždėdavo didžiules baudas automobilius gabenusiai įmonei už gamtos teršimą. Taip po truputį tvirtėjo mūsų ryšiai. Vėliau prie mūsų prisijungė švedai, vėliau ir danai, netgi Rusija. Tik latviai ir estai kažko delsė. Taip buvo įsteigtas ir informacinis centras“, – prisiminė Antanas.

„Dar Klaipėda pirmavo ir kinologijos srityje, – A. Reiponas puikiai pamena tuos laikus.  - Pirmi tarnybiniai šunys atsirado čia. Atvažiuodavo pas mus stažuotis kinologai iš Lazdijų ir kitų rinktinių. Turėjome labai gerą specialistą kinologą Algį Ivanauską. Jis puikiai žinojo, kaip reikia dresuoti tarnybinius šunis. Štai pavyzdys: atvežė į uostą iš Vidurinės Azijos medvilnę, supakuotą po 800 kg. Šuo sureagavo dėl narkotikų ties dviem tokiom pakuotėms. Uždraudėm jas pakrauti į laivus, liepėm palikti uosto sandėly. Muitininkai tikrino – nieko nerado. Tada mes paprašėm, kad patikrintų švedų ir danų specialistai. Nusiuntėm 2 pavyzdžius. Patikrinimo išvada buvo teigiama. Tiesiog medvilnė buvo „prigirdyta“ narkotinių medžiagų ir išdžiovinta. Vėliau ją vėl pamirkius išplaudavo narkotikus, išgarinus skystį, gaudavo gryną kvaišalą. Nors uostas ir buvo supykęs, kad sugadinom biznį, muitininkai nusprendė pasekti. Pakrovė pakuotes su kitomis į 2 vilkikus ir vežė per Kalvarijos postą į Čekiją ar Slovakiją, jau neprisimenu. Tačiau naktį vienas vilkikas kažkaip netikėtai užsidegė ir supleškėjo. Paaiškėjo, kad tai buvo kaip tik ta mašina, kuri vežė pakuotes su narkotikais. Iš tiesų tam, kad medvilnė užsidegtų, reikia ypatingų sąlygų. Taip įrodymai buvo sunaikinti. Turbūt informacija buvo nutekėjusi, o nusikaltėliai žinojo apie vežamą krovinį“.

A. Reiponas 1976 m. vedė savo žemietę ariogališkę Liną Stulpinaitę. Tuomet jis jau dirbo Klaipėdoje. Sutuoktiniai užaugino 2 dukras – Rasą ir Indrę. Rasa gyvena Vilniuje, Indrė – Nyderlanduose.

Žmona Lina, baigusi Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultetą, Klaipėdoje dirbo Upių uoste, Marijampolėje – konstruktore. Į Igarką taip pat buvo išvykę visa šeima.

Už nuopelnus valstybės sienos apsaugai A. Reiponas apdovanotas VSAT 1-ojo laipsnio „Pasieniečio garbės ženklu“, atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 85“, LR Krašto apsaugos ministerijos "Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos atminimo ženklu“  ir kitais apdovanojimais bei medaliais.

Straipsnio autorė Loreta Dumbauskienė, VSAT Prevencijos skyriaus atstovė ryšims su visuomene, Pasieniečių klubo narė 

Pirmieji pasieniečiai. Artūras Vilčinskas – Lietuvos vandens sienos saugotojas

VSAT Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas Artūras Vilčinskas. Šiuo metu jis tarnauja VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinkinės Neringos pasienio užkardos jaunesniuoju specialistu pakrančių apsaugos laive „Madeleine“. Saugo sieną su Rusija.

Artūras gimė 1967 m. vasario 11 d. Klaipėdoje. Mokydamasis vidurinėje mokykloje svajojo tapti jūrininku, kaip tėvas. Jo anksti neteko (žuvo avarijoje). Po vidurinės mokyklos sekė tarnyba sovietų armijoje. Buvo pasiųstas į Afganistaną. Grįžęs vėl bandė išeiti jūron, bet „pavedė“ akys. Tik vėliau Maskvoje prof. Fiodorovui padarius operaciją regėjimas buvo atstatytas.

1988 m. A. Vilčinskas įsidarbino Baltijos laivų statykloje, įsiliejo ir į Sąjūdžio veiklą. Jo patriotiniai jausmai buvo ugdomi nuo vaikystės tėvų namuose. Mama, kilusi iš Aukštaitijos, pasakodavo apie laisvos Lietuvos laikus, kritikavo „geležinę uždangą“. Artūras prisimena: „Man, dar vaikui, sunku buvo viską suprasti. Iš pradžių visą siejau su tuo, kad „rusas“ yra blogai. Tik vėliau supratau, kad ne tautybė čia kalta, o esmė – režime. Pirmiausiai veiklą pradėjau Sąjūdyje. Paskelbus Nepriklausomybę stojau savanoriu į Krašto apsaugą. Giruliuose stebėjau sovietinių pasieniečių veiksmus. Dalyvavau rengiant pirmuosius referendumus. Ten susipažinau su pasieniečiais, kurie ir paragino pradėti nuolatinę tarnybą.  1991 m. atėjau į sienos apsaugą ir buvau paskirtas į Nidos pasienio postą“. Taip iki šiol A. Vilčinskas ir vykdo valstybės sienos, tiksliau, pakrančių apsaugą. Atviraudamas pareigūnas pabrėžė, kad jokios kitos veiklos net neįsivaizduoja. Jei reikėtų iš naujo rinktis, vėl pasirinktų šią tarnybą.

A. Vilčinskas tarnybą pasienyje pradėjo 1991 m. balandžio 16 d.  Krašto apsaugos departamento Klaipėdos rajono pasienio užkardos patrulinės tarnybos pamainos budinčiu. Po metų jis jau buvo paskirtas šios tarnybos pamainos viršininku. Teko padirbėti ir Prekybos bei Žvejų uostuose.

Artūras tęsia pasakojimą apie savo darbo pirmuosius metus: „Tarnyba buvo su rotacijomis, įdomi. Visko buvo – ir gero ir blogo. Būdavo, kad kartais nesutari nei su žmonėmis, nei su valdžia, bet norint dirbti reikia rasti kompromisus, stengtis pačiam tobulėti, daug ką atleisti ir kartais patylėti. Kai pradėjom tarnybą, juk buvom „žali“, neapmokyti ir net nebuvo iš ko mokytis. Dauguma turėjom tik patirtį iš sovietinės armijos. Buvo ir tokių, kurie iš viso niekur nebuvo tarnavę, apie karinius dalykus nieko neišmanė. Todėl atsitikdavo ir įvairių nesusipratimų. Tik po to, kai vadas Antanas Reiponas organizavo mokymus pas sovietinius pasieniečius, o vėliau ir kursus apie dokumentų patikrą, tapo lengviau tinkamai atlikti visas užduotis. Vėliau atsirado galimybė tobulintis Kauno karininkų kursuose, netrukus ir įkurtame pasieniečių mokymo centre Visagine. Daug davė ir praktinė patirtis“.

Artūras bandė stoti į Karo akademiją, tačiau nepavyko – pritrūko balo. „Matematika pakišo koją“, – šypsojosi pasienietis. Be to, jau buvo sukūręs šeimą, gimė dukra. Taip ši svajonė ir liko neįgyvendinta.

Per 1991 m. Sausio įvykius A. Vilčinskui teko stoti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Parlamento) gynybon. Tuomet jis dar priklausė Krašto apsaugos savanoriams. Klaipėdoje buvo pririnkti 4 autobusai savanorių, bet Artūro žiniomis, kažkodėl išvyko tik trys. Ši klaipėdiečių pamaina Parlamente prabuvo savaitę. Ten davė priesaiką Lietuvai. Beje, kaip ir daugeliui pirmųjų pasieniečių, taip ir Artūrui tuomet teko prisiekti net keletą kartų – ir Klaipėdoje ir Parlamente, ir  Kauno karininkų kursuose, kuriuos baigė 1992 m. Kai pasienio apsauga 1994 m. buvo perduota Vidaus reikalų ministerijos žinion, priesaiką teko duoti dar kartą.

Tomis neramiomis 1991 m. sausio–rugpjūčio dienomis Artūras patyrė nemažai įtampos. A. Vilčinsko šeima sulaukdavo ir grasinimų. Žmonos mama dirbo Baltijos laivų statykloje, o ten veikė ne tik Sąjūdis, bet ir priešiška Lietuvos nepriklausomybei organizacija „Jedinstvo“. Iš „jedinstveninkų“ pusės ir vyko spaudimas, nes jie žinojo, kieno pusėje yra Artūras. Kartodavosi telefono skambučiai į namus, buvo kurstoma nesantaika šeimoje.

Tarnybos valstybės sienos apsaugoje metu A. Vilčinską visuomet domino  įvairūs pasieniečių tarnybos barai. Ypač jūros sienos apsauga. Taip pat – laivų patikra. Mat visur yra sava specifika. „Jei laivas didžiulis, reikia daug žmonių. Vieni eina iš galo į priekį, kiti - iš priekio į galą. Dar kiti – iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų. Ir visi susitinka centrinėje dalyje, - patikros specifiką atskleidžia Artūras. - Laivo koridorių sankryžose taip pat turi stovėti žmogus, kad matytų, kaip iš kajutės į kajutę einama, kad niekas nieko nepraleistų. Ši patikra užtrunka, bet patikrinti reikia. Žvejybiniuose laivuose yra didžiuliai triumai, ten vėl viskas kitaip. Galima atrasti pačių netikėčiausių dalykų. Turėjome lįsti ir į šaldiklius, ten iškilnoti visus šaldomuosius briketus. Pavyzdžiui, vasarą lauke yra 30 laipsnių karščio, o šaldiklyje spaudžia minus 40 laipsnių šaltis. Įšokęs vidun kokių 10 min. tegalėjai ištverti ir turėjai lėkti lauk. Taip pasikeisdami su kolegomis ir tikrinom. Tarnybos pradžioje visa tai reikėjo patiems atlikti, kliautis sava nuojauta, nes neturėjome jokių prietaisų, net metalo ieškiklių. Dabar naudojama visokia moderni įranga. Tik dabar jau šie rūpesčiai nuo pasieniečių „nukrito“. Šiuos tikrinimus atlieka muitinės pareigūnai. Pasieniečiai tikrina tik dokumentus. Aišku, kartais tenka prisidėti. Pareigūnai eina į laivus ir su tarnybiniais šunimis – ieško narkotikų, kitos kontrabandos. Krovininius laivus tikrina atskiros įgulos, o keleivinius laivus – dar kiti pareigūnai, mat čia reikia geresnio, mandagesnio elgesio“. Tiesa, A. Vilčinskui pačiam niekada taip ir neteko tikrinti kruizinio laivo.

Šiuo metu jis dirba mariose. Ten dokumentų patikra vykdoma kitaip. Per radijo ryšį duomenys perduodami į užkardą. Ten kolegos patikrina ir duoda atsakymą. Tai neužtrunka ilgai. Artūras dabar tarnauja laive „Madeleine“. Čia jis dar visai neseniai – apie metus, todėl visų laivo „plonybių“ ir nežino. Laive visa įgula dirba kartu. Viską privalu patikrinti ir laiku atlikti: prižiūrėti prietaisus, slėgio daviklius, motoro darbą, užpildyti žurnalą. Laivas „Madeleine“ Kuršių mariose saugo sieną su Rusija.

Paklaustas apie laivą „Aleksandras Barauskas“, Artūras atsakė, kad pastarasis eina į jūrą. Jis mariose ir negalėtų plaukioti, nes čia daug seklumų. O „Madeleine“ – plokščiadugnis ir mariose dirba kartu su laivais ant oro pagalvės „Christina“ bei „Viesulas“. Nors laivai ne pirmos jaunystės, bet kai patys pasieniečiai juos prižiūri ir remontuoja, jie gana ilgai tarnauja. „Patys siuvam „sijonus“, juos lopom, detales keičiam. Būna, kad kokią detalę tenka ir patiems pasigaminti. Todėl reikia turėti nemažai techninių žinių“, – dalijosi patirtimi „jūreivis‒pasienietis“.

Paklaustas, ar teko kada gelbėti marių lede įlūžusius žvejus, Artūras prisipažino, kad turi tokios patirties, bet ne laive. Jam nuo kranto teko per raciją koordinuoti žvejų gelbėjimo operaciją. O štai praėjusią vasarą su laivu mariose ieškojo ir rado vieną dingusį žveją mėgėją. Šis sėdėjo mažoje valtelėje ir niekaip negalėjo užvesti variklio. „Pasirodė, kad buvo netyčia išspyręs žarnelę iš bakelio. Aišku, buvo ir pavartojęs. Gerai, kad pats neiškrito į vandenį. Džiaugėmės, kad pavyko greitai jį aptikti, nors buvo tamsu, bet buvom gavę gerus orientyrus, – vėl dalijosi prisiminimais pasienietis. - Profesionalūs žvejai elgiasi atsakingai ir jiems retai kada tokios nelaimės nutinka. Bėda tik su žvejais mėgėjais ir turistais. Vienas pasimoko, tačiau jo vieton jau stoja kitas. Visi žino, kad ant vandens vartoti alkoholio negalima, bet vis viena neatsilaiko“.

„Tarnaujant kiekviena pamaina vis kitokia. Kai grįžti po atostogų, tai vos ne į Pasieniečių mokyklą reikia eiti pasimokyti, – juokiasi Artūras. - Tai, žiūrėk, protokolai pasikeitę, tai žurnalų pildymo tvarka. Kiekvienas įvykis irgi kitoks. Užrašyta „sienos pažeidimas“, bet juk kiekvienas pažeidimas irgi kitoks...“ Tokiais žodžiais ir baigėme pokalbį su šnekiuoju vandens sienos saugotoju.

A. Vilčinskas – Pasieniečių klubo narys, priklauso aktyviam Klaipėdos būriui.

Jis yra apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą – visų 3-jų laipsnių VSAT pasižymėjimo ženklais „Valstybės sienos apsaugos sargyboje“ (10, 15, 20 metų), VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai 90“, jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“, daugybę kartų skatintas tarnybos ir rinktinės vadų padėkomis.

Straipsnio autorė Loreta Dumbauskienė

Nuotraukos – VSAT, autorės, ir istorinės – iš G. Vyšniausko ir R. Tučkaus asmeninių archyvų

Straipsnio autorė Loreta Dumbauskienė, VSAT Prevencijos skyriaus atstovė ryšims su visuomene, Pasieniečių klubo narė 

Pirmieji pasieniečiai. Audrius Luneckas – „amžinasis kapitonas“

Prevencijos skyrius, siekdamas puoselėti VSAT istoriją, toliau rengia rašinių ciklą „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos kapitonas Audrius Luneckas. Šiuo metu jis tarnauja VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Sienos kontrolės skyriaus vyresniuoju specialistu (budėtoju). „Amžinuoju kapitonu“ pramintas dėl to, kad tarnybą pradėjęs Lietuvos krašto apsaugoje gavęs kapitono laipsnį ir pastaruoju metu kapitono laipsnį turi, tik jau vidaus tarnyboje.

Audrius gimė 1962 m. spalio 16 d. Klaipėdoje. Baigė tuometinę Klaipėdos 10-tą vidurinę mokyklą. Vėliau įstojo į Klaipėdos miesto 14-ąją profesinę technikos mokyklą (dabar – Klaipėdos laivininkų mokykla), kurią baigęs įgijo laivų korpuso remontininko specialybę. Po to trejus metus atidavė Sovietinei armijai, tarnaudamas kariniame laivyne. Grįžęs iš armijos 1984 m. Audrius įstojo į Kauno kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos Sporto universitetas). Beje, į šį institutą įstojo dar tarnaudamas armijoje, grįžęs atostogų, o vėliau tiesiog tęsė studijas. Pagal įgytą kvalifikaciją galėjo dirbti fizinio lavinimo mokytoju arba baidarių – kanojų irklavimo treneriu. Mokslus baigęs puikiais rezultatais, A. Luneckas pasitrinko trenerio darbą Klaipėdoje. Šioje veikloje reiškėsi dvejus metus. O 1990 m. laikraštyje perskaitė skelbimą, kad reikalingi savanoriai valstybės sienos apsaugai. Kaip išsireiškė pasienietis: „tuo metu patriotiškumo aura tiesiog tvyrojo ore“. Be to, jaunas žmogus tuomet dar buvo įsitraukęs į teatro studijos, kuriai vadovavo Hana Šumilaitė, veiklą. Ši moteris ir padėjo susiformuoti būsimajam laisvės gynėjui. Trupė buvo pastačiusi Juozo Erlicko pjesę „Kolumbo gimtadienis“, kuri buvo labai populiari, tai Audriui net ir po instituto baigimo teko dar apie pusantrų metų vaidinti šiame spektaklyje. Pjesėje buvo išjuokiama sovietų valdžia. Kita Patriotizmo priežastis priežastis – Audriaus šeima. Tai buvę tremtiniai. Iš motinos pusės senelis iš Sibiro taip ir negrįžo. Tie, kuriems pavyko išgyventi, meilės sovietų valdžiai, žinoma, nejautė.

A. Luneckas į tarnybą pasienyje pasisiūlė 1990-ųjų vasarą. Mandatinei komisijai, kiek prisimena veteranas, vadovavo plk. Jonas Algimantas Paužolis, kartu buvo Klaipėdos apskrities komendantas Cirilis Norkus, o 3-iojo komisijos nario pavardės Audrius jau nebeprisiminė.

1991 m. Sausio įvykių metu A. Luneckas saugojo savivaldybės pastatą. Gynėjams vadovavo karo komendantas C. Norkus. Pasieniečiai čia buvo uniformuoti. Pirmąsias „juodąsias“ uniformas jie buvo gavę  dar 1990 m. pabaigoje.

„Klaipėdos žmonės – su minties polėkiu – toliau dalijosi mintimis A. Luneckas. - nes tai jūreivių miestas. Pastarieji plaukiodami jūra lankydavosi įvairiose šalyse, grįžę pasakodavo apie gyvenimą laisvose (ir ne tik) šalyse. Todėl ir čia gyvenančių žmonių buvo laisvesnė pasaulėjauta“. Pasienietis sukritikavo ir dabartinį pasieniečių pasirengimą gynybai: „Gynybos sistema pas mus, karo atveju – niekinė. Pasieniečiai turėtų veikti kartu su kariuomene. O dabar kas vyksta: sistema silpninama, nes regionuose pajėgos mažinamos, o didinamos Vilniuje ir tai daugiau administracijos. Provinciją palieka be darbo vietų. Beveik visi pirmieji pasieniečiai – tik budėtojais bedirba. Visus baigia išvaikyti. O juk jie karinės patirties daugiau turi nei bet kas kitas“.

Pirmoji A. Lunecko darbo vieta – Klaipėdos uostas. Pirmuosius mokymus kaip atlikti tikrinimus pasieniečiams Klaipėdoje surengė Antanas Reiponas. Jis susitarė su sovietų pasieniečiais, kad pravestų mokymus, nes patikrinti laivus – ne toks jau paprastas darbas. Mokymai vyko apie 2 mėn. Vėliau buvo perimta ir Tarptautinė jūrų perkėla. Audrius prisiminė ir įvykusį incidentą, kada buvo  apšaudyti mūsų šauktiniai kariai. Pastarieji buvo išrikiuoti priešais perkėlos pastatą. Už jų nugaros buvo sankasa. Staiga iš pastato kareiviams virš galvų į sankasą buvo paleista automatinio šautuvo papliūpa. Bet mūsų kareivėliai nieko nesusigaudydami liko stovėti kaip stovėję. O sovietų kariškiai, matyt, tikėjosi, kad visi išsilakstys. Tad tuo viskas ir pasibaigė. Pašaudymas, kiek pamena Audrius, buvo ne vienas. Tačiau daugiau šių įvykių detalių A. Luneckas nebeprisimena. Pasiūlė pakalbinti buvusį rinktinės vadą A. Reiponą. Geru žodžiu pasienietis minėjo ir Klaipėdos tarptautinės jūrų perkėlos viršininką Vytautą Vaičekauską, kuris labai griežtai laikėsi pozicijos dėl šios perkėlos perėmimo, buvo net paskelbta bado akcija. Perkėla buvo perimta 1992 m. vasario 24 d.

Klaipėdos Tarptautinėje jūsų perkėloje buvo išduotos ir pirmosios lietuviškos vizos. Tai įvyko 1992 m. vasarą. Tuomet jau sovietinių pasieniečių perkėloje nebebuvo. Atvyko du jauni Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai, užantspaudavo pirmąją vizą, instruktavo, kaip užpildyti dokumentus ir nuo tada jau pasieniečiai dėdavo keliaujantiems vizas į pasus patys. Vizų spaudai buvo tokie gana primityvūs – kvadrato formos kaladėlė su rankenėle.

A. Luneckas  juokaudamas pripažino, kad turi pravardę „amžinas kapitonas“, nes per gana ilgą tarnybos laikotarpį taip ir negavo aukštesnio laipsnio. O kapitono žvaigždutės savo metu pasitarnavo dar vienam neeiliniams įvykiui jo tarnyboje. Pasieniečiams buvo pavesta patikrinti išvedamos iš Lietuvos SSRS armijos išvažiuojančius traukinių ešelonus. Su sovietų kareiviu mūsų pasieniečiai lipdavo į vagonus apžiūrai. Kartą A. Luneckas radijo ryšiu gavo pranešimą: „mes suguldyti“ – pranešė karys. „Tuoj pat nuvykau į vietą, o ten mūsiškius šūviais virš galvų pasiguldę, rusų kareiviai vagono duris atsidarę geria degtinę. Nors teturėjau kapitono laipsnį, tačiau sovietukai nelabai pažinojo mūsų antpečius. O tuometinių antpečių kapitono trys žvaigždutės buvo gana didelės (tokios pat buvo ir aukštesniųjų laipsnių, tik anos buvo apskritime – L.D. past.). Palaikė mane pulkininku“ – šypsojosi Audrius. „Tai drąsiai (todėl , kad buvau jaunas) derėjausi su jais apie 2 val., kol vis tik pavyko išprašyti, kad leistų patikrinti, nors ir paviršutiniškai, tuos vagonus. Vėliau, jau atlyžę, kariškiai paaiškino, kad jie pikti dėl to, kad juos iš Lietuvos dabar išsiunčia į Tolimuosius rytus“.

Pasienietis prisiminė, kad tarnyboje tuomet būdavo vykdoma ir savotiška rotacija – kartais pasieniečius iš Klaipėdos „mesdavo“ į Lazdijus ar į Skuodą. „Nuveždavo – numesdavo ant kelio, net nežinodavom ką ten daryti.  Tačiau supratau, kad taip buvo daroma tam, kad neįsivyrautų tarp pareigūnų korupcija – nevežtų baldų ar cigarečių, nes viskas tuomet dar buvo deficitas“. 

Pokalbis su A. Lunecku vėl grįžo prie Tarptautinės jūrų perkėlos. Jis toliau pasakojo: „Keltais vokiečiai plukdė traukinių vagonus, dar tilpdavo vienas kitas lengvasis automobilis, ir kokių 12 žmonių. Į Lietuvą jais atplaukdavo taip vadinamieji „memellenderiai“, tai tie vokiečiai, kurie kažkada gyveno šiuose kraštuose, bet per antrąjį pasaulinį karą buvo išvykę į vakarus. Bet jie daugiausia plaukiojo vokiečių keltais. Lygiagrečiai plaukė ir 3 Lietuvos keltai: „Vilnius“, „Kaunas“ ir „Klaipėda“. Vokietijai priklausė keltai „Mukran“ ir „Greifswald“. Kai reikėdavo „komisuoti“ laivus, pradžioje eidavo mūsų pasieniečiai kartu su sovietų“. A. Luneckas pripažino, kad sovietiniai pasieniečiai buvo išsilavinę, mandagūs. Paklaustas, tai kodėl jie šaudė mūsų kariams virš galvų, atsakė, kad „tikriausiai buvo gavę vadovybės įsakymą ir turėjo vykdyti“.

Keletu minčių Audrius pasidalino ir apie tuometinius šauktinius kareivėlius. „Buvo toks nutikimas – beveik visus pasieniečius išsiuntė į mokymus. Ir likom tik dviese: aš, posto viršininkas, ir pavaduotojas. O šauktinių – apie 40-50. Ir taip teko verstis net 3 mėnesius. Tuomet teko toje perkėloje ir gyventi kartu su kareiviais – kitaip nebūtume susitvarkę. Jokios pagalbos ar pastiprinimo nedavė. Buvau net pareiškimą išeiti iš darbo parašęs. Ne visi kareivukai buvo paklusnūs. Vienas net po to buvo nuteistas, kad pakėlė ranką prieš karininką. Kaip tik tuo metu pradėjo keleiviai neleistinai gabenti į Rusiją degtinę „Smirnov“, „Jelcin“. Tikrinant vagonus, nes perkėloje buvo ir laivas ir geležinkelis šalia, kareiviai prisirinkdavo tos degtinės, paskui prisigerdavo, pas merginasnesiklausę išeidavo ir t.t. Baisus laikotarpis buvo. Kol to vieno nenuteisė – buvo visiškas chaosas“ – tuos laikus ne ypač maloniai prisimena pasienietis. „Bet būdavo ir juokingų situacijų: Po laivo patikrinimo prie trapo pastatydavom kareivuką, kad jis per radijo stotį  praneštų kada laivas išplauks. Laivui išplaukus, kareivis skambina, prisistato toks ir toks, tada sako „laivas „No Smoking“ išplaukė.“ – juokiasi pasienietis. Juk šis užrašas - nuolatinis ant naftos įmonės terminalo krantinės borto, kuris reiškė „Nerūkyti“. Toks tuomet tų ‚kaimietukų“ lygis buvo...“

„Geležinkelio ruožas 1991-1992 m. dar buvo pilnas primėtytas kovinių sviedinių, sviedinių galvučių, minų, šovinių. Mes juos surinkom ir pakvietėm Lietuvos kariuomenės kariškius, kad pasiimtų. Pilnas sandėlis buvo prigrūstas. Atvažiavo, pasikrovė. Sakom, palaukite, dar turime. Atidarėm poste stovėjusios senos sofos–lovos patalynės dėžę, nes ten buvom prikrovę pėstininkų minų. Kariškiai net apstulbo iš netikėtumo. Savomis akimis patikėti negalėjo. Susirinko, išsivežė. Visos jos dar buvo su saugikliais“.

Per Klaipėdą atplaukė ir pirmieji lietuviški pinigai. A. Luneckas prisimena pats saugojęs 4 konteinerius. Toliau tarnyba tekėjo įprastu režimu. Iš Prekybinio uosto vėliau Audrių perkėlė į Klaipėdos  prekybos, dar vėliau – į žvejybos uostus. Nuo 2001 m. jis buvo paskirta VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Nacionalinio jūros sienos apsaugos koordinavimo centro operatyviniu budėtoju. Pastaruoju metu jis – PAR Sienos kontrolės skyriaus vyresnysis specialistas.

A. Luneckas dar pajuokavo ir apie žvejus, kuriems yra prilipusi „pingvinų“ pravardė. Mat, nuo tarptautinės perkėlos bokšto žvejus matydavo, kaip jie sėdi ant ledo būreliais, arba eina linguodami vorele tuo dar labiau primindami pingvinus. Dabar ši pravardė žvejams, anot Audriaus, yra prigijusi gana plačiai.

A. Luneckas vedė būdamas 33-jų. Su žmona Virginija, taip pat pasieniete, užaugino 2 vaikus. Sūnus – studentas, mokosi Kauno technologijų universitete chemijos inžineriją. Dukra jau baigusi Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Ten įgijo veterinarijos gydytojos specialybę. Svajoja dirbti kaniterapijos srityje. Tai darbas su vaikais autistais, panaudojant dresuotus šunis. Bet šiai specializacijai dar būtina stažuotis ir gauti atitinkamą sertifikatą. Stažuotė užsienyje – mokama ir  nepigi. Tai tenka tėvams dukrą paremti. Laimė, kad nors sūnus įstojo į nemokamas studijas.

A. Luneckas yra apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliu, už ilgametę tarnybą – visų 3-jų laipsnių VSAT pasižymėjimo ženklais „Valstybės sienos apsaugos sargyboje“ (10, 15, 20 metų), VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai 90“, jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“, tarnybos ir rinktinės vado padėkomis, vardinėmis dovanomis.

Nuotraukos iš asmeninio A. Lunecko archyvo

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Gintaras Vyšniauskas – Klaipėdos gynėjas

Prevencijos skyrius, siekdamas puoselėti VSAT istoriją, toliau rengia rašinių ciklą „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos leitenantas Gintaras Vyšniauskas. Šiuo metu jis tarnauja VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Sienos kontrolės skyriaus jaunesniuoju specialistu (budėtojo padėjėju).

Gintaras gimė 1969 m. gegužės 11 d. Klaipėdoje. 1988 m. baigė tuometinę 6-ąją vidurinę mokyklą. Po to buvo paimtas tarnauti į sovietinę armiją. Iš pradžių pateko į seržantų mokyklą Černovcuose (Ukraina), kur tapo pėstininkų kovinės mašinos vadu. Vėliau buvo perkeltas į Volodimirą‒Volynską (Ukraina). Ten teko saugoti sprogmenų sandėlius, taip pat dalyvaudavo į Afganistaną važiavusių ešelonų pakrovimo darbuose. Gintaras iš sovietinės armijos buvo paleistas po pusantrų metų, neištarnavę viso paskirto laiko, nes prieš kariuomenę buvo pradėjęs studijuoti Vilniaus universiteto Matematikos fakultete. Tuomet kaip tik studentams buvo leista toliau mokytis.

Grįžęs iš armijos G. Vyšniauskas vis tik į universitetą nebegrįžo. Įsidarbino Klaipėdoje, kadangi vedė, netrukus gimė sūnus ir dukra – reikėjo išlaikyti šeimą. Dar Gintaras bandė studijuoti Karo akademijoje, pavyko įstoti, bet studijų nebaigė.

1990 m. laikraštyje „Klaipėda“ G. Vyšniauskas aptiko skelbimą, kad kviečiami vyrai besikuriančiai valstybės sienos apsaugai. Jis pasisiūlė galintis dirbti tokį darbą. Po poros mėnesių gavo kvietimą atvykti į tarnybą. 1990 m. spalio 27 d. G.Vyšniauskas buvo paskirtas Nidos pasienio kontrolės posto (PKP) pamainos budinčiu.

Nidos pasieniečiai buvo gavę ir pirmąsias (juodas) uniformas. Su sovietiniais pasieniečiais kontaktų neturėjo, nes kelyje su Kaliningrado sritimi SSRS sienos nebuvo, sovietų pasieniečiai saugojo tik pajūrį. Pirmieji Lietuvos pasieniečiai tuomet vykdė ekonominę sienos apsaugą. Krašto apsaugos departamento vadovybės nurodymu keliu vykstančių karinių mašinų pasieniečiai nestabdė. Lietuviai, keliaujantys per punktą, į mūsų pasieniečius reagavo teigiamai. Rusai reikšdavo nepasitenkinimą – reikėdavo ilgai įkalbinėti, kad parodytų dokumentus. Tiesa, didesnių konfliktų neįvyko. Gintaro nuomone, uniforma vis tik darė įspūdį.

1991 m. Sausio vykių metu G. Vyšniauskas saugojo Klaipėdos miesto tarybos pastatą. Gynėjai buvo užsibarikadavę viduje, o pastato išorėje budėjo civiliai žmonės. Ten, kaip ir Vilniuje, degė laužai, žmonės susitelkę dalinosi karšta arbata ir sumuštiniais. Vėliau į pastatą buvo atsiųsti Lietuvai lojalūs milicininkai su automatiniais šautuvais. Kadangi informacijos apie tai iš anksto gynėjai neturėjo, kilo šiokia tokia panika. Žmonės ėmė šaukti, kad ateina ginkluoti užpuolikai – pasieniečiai užėmė pozicijas. Netrukus buvo išsiaiškinta, kad čia ne užpuolikai, bet pastiprinimas. Patys pasieniečiai ginklų neturėjo – buvo apsirūpinę tik metaliniais strypais, armatūra, akmenimis, turėjo ir „Molotovo kokteilių“.

G. Vyšniauskas savivaldybės pastate budėjo 4 paras. Tuo metu Nidos poste pasieniečiai budėjo be pasikeitimo taip pat po keletą parų. Po budėjimo savivaldybės pastate pasienietis grįžo į savo nuolatinę tarnybos vietą Nidoje.

SSRS pasieniečiai, kurių dauguma gyveno Klaipėdoje, akivaizdaus priešiškumo Lietuvos Nepriklausomybei nedemonstravo. Netgi žadėjo pranešti, jei pastebės kokių nors karinių pajėgų judėjimą nuo Kaliningrado. Sakė, važiuodami pro šalį kokį raštelį išmesim ar kaip kitaip perspėsim. Gintaras abejoja, ar pastarieji tik žadėjo, ar iš tiesų būtų taip pasielgę. Progos įsitikinti, laimė, neatsirado.

Tik kartą Klaipėdos milicininkai kvailai pajuokavo. Paskambino naktį į postą ir pranešė, kad iš Kaliningrado atvyksta tankai. Pasieniečiai, paklusdami išankstinėms instrukcijoms, pasitraukė į mišką. Laukė valandą, kitą, bet niekas neatvažiuoja. Po kurio laiko nuo Klaipėdos atvažiavo „Žiguli“ markės automobilis ir išlipęs pareigūnas pašaukė: „Vyrai, lįskit iš miško – aš pajuokavau“.

Visą laiką iki Maskvos pučo ir dar po jo Gintaras budėjo Nidos PKP. Postas niekada nebuvo paliktas tuščias. Pamainoje kartu tarnavo kolegos: Romas Tučkus – pamainos vyresnysis, Artūras Vilčinskas, Povilas Burbaitis ir Algis, kurio pavardės jau Gintaras nebeprisiminė.

G. Vyšniauskas Nidos poste tarnavo iki 1994 m. Po to perėjo į Tarptautinę perkėlą. Dirbo Nacionaliniame jūrų koordinavimo centre, kuriam vadovavo Sigitas Duoba, nes neblogai mokėjo anglų kalbą. Nuo 2004 m. G. Vyšniauskas pervestas į rinktinės budėtojo pareigas.

G. Vyšniauskas yra apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliu, visų 3-jų laipsnių VSAT pasižymėjimo ženklais „Valstybės sienos apsaugos sargyboje“ (10, 15, 20 metų), VSAT pasižymėjimo ženklu „Pavyzdingas pasienietis“ (sidabro spalvos), VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai 90“, jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“, tarnybos ir rinktinės vado padėkomis, vardinėmis dovanomis.

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Pulkininkas Vytautas Dabulskis – pasieniečių avangarde nuo 1990-ųjų.

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos pulkininkas Vytautas Dabulskis, Pagėgių rinktinės vado pavaduotojas Štabo viršininkas.

V. Dabulskis gimė 1965 m. vasario 27 d. Skaudvilėje (Tauragės r.). Po vidurinės mokyklos įstojo ir 1988 m. baigė tuometinę Žemės ūkio akademiją (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas) ir įgijo inžinieriaus-elektriko specialybę. Paskyrimą gavo į Mažeikius, nes ten jau dirbo žmona Ligita, taip pat kilusi iš Skaudvilės. 1989 m. jiems gimė sūnus Vilius. 1995 m. – sūnus Paulius.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Vytauto žmona dar augino mažametį, nedirbo. Ji pirmoji užpildė anketą į Krašto apsaugos savanorius. Tik tuomet moterų ten nepriėmė. Vytautas taip pat mąstė, su kuo susieti savo tolimesnį likimą. 1990-jų liepą ir jis užpildė anketą. Rugsėjo mėn. atvyko į Mažeikius Krašto apsaugos departamento (KAD) mandatinė komisija. Komisijoje buvo Cirilis Norkus, tuomet vadovavęs Klaipėdos krašto apsaugai, taip pat savivaldybės vadovas, policijos komisariato atstovas, KAD instruktorius ir Saugumo tarnybos atstovas Algimantas Žiurlys. Kunigo nebuvo. Nors, prisiminė Vytautas, kai nešė dokumentus į komisiją, turėjo ir pažymą apie tai, kad yra sudaręs bažnytinę santuoką. V. Dabulskis buvo paskirtas posto viršininku. „Aš realiai neįsivaizdavau, kur einu. Juk tik 25-erius metus teturėjau. Mama buvo medicinos sesuo, tėvas – inžinierius. Sovietmečiu nieko apie nepriklausomą Lietuvą tėvai nepasakojo – bijojo  represijų, jei vaikas ką prasitars.  Studijuojant akademijoje buvo tik karinė katedra. Tik daug vėliau mama papasakojo, kad senelis tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, pasakojo apie trėmimus“, – prisiminimais dalijosi pulkininkas.

Į KAD Pasienio apsaugos tarnybos (PAT) Mažeikių užkardą V. Dabulskis oficialiai priimtas 1990 m. lapkričio 7 d. Netrukus buvo paskirtas ir užkardos viršininku/vadu. Bėgant laikui keitėsi pasienio apsaugos tarnybos žinybinis pavaldumas, keitėsi ir pareigūnų pareigybių pavadinimai. V. Dabulskis Mažeikių užkardai vadovavo iki 1995 m. lapkričio, kai buvo paskirtas Pasienio policijos departamento (PPD) Šiaulių rinktinės Štabo Operatyvaus valdymo ir kontrolės skyriaus komisaru inspektoriumi. Trumpam grįžęs vadovauti Mažeikių užkardai, 2000 m. balandį jau buvo paskirtas PPD Šiaulių pasienio policijos rinktinės vado pavaduotoju Štabo viršininku, o nuo 2004 m. rugpjūčio iki 2010 m. pabaigoje įvykusio šios rinktinės panaikinimo V. Dabulskis buvo rinktinės vadas. 2009 m. birželio 16 d. V. Dabulskiui suteiktas vidaus tarnybos pulkininko laipsnis. Panaikinus Šiaulių rinktinę, Vytautas iki šiol yra VSAT Pagėgių rinktinės vado pavaduotojas Šabo viršininkas.

1991 m. sausio 13 d. V. Dabulskis budėjo poste. Į Vilnių šios užkardos pasieniečiai nevažiavo, nes nebuvo įsakymo iš PAT viršininko V. Česnulevičiaus. Pasieniečių čia buvo nedaug, o tuometine milicija dar nepasitikėjo. Surinkę daugiau kaip 30 žmonių mažeikiečiai Vilniun išvažiavo tik sausio 17 d. – pakeisti ten budėjusių Akmenės pasieniečių. Atvyko į Aukščiausiosios tarybos (Parlamento) pastatą. Budėti teko prie pagrindinio įėjimo. Ten po „jedinstveninkų“ antpuolio buvo išdaužyti langų stiklai, tai budėjimo metu teko gerokai pašalti. Apsirengę pasieniečiai buvo gana lengvai. Uniformų jie dar neturėjo. Tuomet Mažeikių pasieniečiai tarnybon ėjo civiliais drabužiais, tik ant rankovės ryšėjo žalius raiščius.

Iš savo tarnybos pirmųjų metų Vytautas prisiminė atvejį, kai Mažeikių geležinkelio poste buvo sulaikyti 2 asmenys – tėvas ir sūnus. „Jie turėjo 3 litrų stiklainį su „naminuke“. Pasieniečiai juos išlaipinę atidavė policijai. Pasirodo, vienas jų – buvęs Sovietų armijos Pabaltijo apygardos štabo viršininkas, tuomet jau atsargos generolas leitenantas. Jo sūnus – kapitonas, lyg ir Maskvos tankų divizijos vadas (detalių Vytautas nebeprisiminė – aut past.). Kadangi vieno iš jų žmona buvo mažeikietė, policininkai pažinojo šį žmogų, tai juos paleido. Nuo traukinio pastarieji jau buvo atsilikę, išvyko taksi automobiliu ir vėl – per pasienio postą. Ten vėl pasieniečių buvo sulaikyti. Po to sulaukėm skambučio iš policijos – „Ką jūs darot? Taigi tankus atsiųst gali!“ Net Cirilis Norkus, Klaipėdos kraštiečių vadas, paskambino susirūpinęs, kad tankų neatsiųstų“, - linksmai prisiminė šį atvejį V. Dabulskis.

Paklaustas, kaip tada atrinkdavo kandidatus sienos apsaugai, V. Dabulskis pamąstęs atsakė: „Tuomet atrenkant kadrus buvo vienas tikslas ir viena idėja – Nepriklausoma Lietuva.  Pasitaikė tarp kandidatų ir išgeriančių, bet tada sunku buvo atsirinkti – patriotizmas buvo svarbiau... Tvarkingi ir labiau prasilavinę žmonės buvo atsargūs ir į pasienį nėjo, laukė, kuo čia viskas baigsis. Tad pradžioj Mažeikių užkardoj buvom tik dviese su aukštuoju išsilavinimu. Buvau paskirtas posto viršininku, vėliau – užkardos vadu. Kai kurie jaunuoliai net anketų nemokėjo užpildyti. Tai ką reikėjo daryti? Kitokių juk nebuvo... Bet buvo patriotizmas. Teko girdėti, kad per sausio įvykius visoj Lietuvoj jokių nusikaltimų nebuvo užfiksuota. Bet vėliau – nereikia stebėtis, kad pasitaikydavo ir prasigeriančių, ir apsivagiančių... Ne vieno teko paprašyti ir tarnybą palikti – pačiam teko rašyti įsakymus. Beje, labai įdomiai tuomet buvo nustatomas asmens blaivumas. Alkotesteriu tarnavo paprasčiausia stiklinė – į ją papūtus ten likdavo kvapas, pagal kurį nustatydavom neblaivų asmenį“, – dalinosi prisiminimais pasieniečių veteranas.

Už ilgametę, pavyzdingą tarnybą V. Dabulskis daugelį kartų skatintas valstybės, Vidaus reikalų ministerijos ir tarnybos medaliais, atminimo ženklais,  padėkomis. Pulkininko uniforminį švarką puošia Sausio 13-osios atminimo medalis; Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalis; Vidaus reikalų ministerijos 1-ojo ir 2-ojo laipsnių atminimo ženklai „Tėvynės labui“; VSAT 2-ojo laipsnio „Pasieniečio garbės ženklas“; 2-ojo laipsnio VSAT pasižymėjimo ženklas „Už nuopelnus“; VSAT atminimo ženklai „Už nuopelnus stojant į Šengeno erdvę“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 85“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 90“; visų trijų laipsnių atminimo ženklai „Valstybės sienos apsaugos tarnyboje“ (10, 15, 20 metų); jubiliejinis ženklas „Savanoris pasienietis“; Lietuvos policijos 1-ojo laipsnio pasižymėjimo ženklas „Angelas sargas“; Latvijos sienos apsaugos tarnybos atminimo ženklas „Už nuopelnus valstybės sienos vystymui“; Pasieniečių klubo 1-ojo laipsnio atminimo ženklas „Buvome, esame, būsime“.

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbausienė

Pirmieji pasieniečiai. Vytautas Strolia – nuo Lietuvos biatlono rinktinės nario iki ilgamečio Pasieniečių mokyklos viršininko (I dalis)

Autorius Loreta Dumbauskienė | 2020 m.

Tęsiame rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos esamus ar jau buvusius mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos atsargos pulkininkas, vienas pirmųjų Lietuvos pasieniečių, ilgametis Pasieniečių mokyklos viršininkas Vytautas Strolia.