Navigacija
Bendraujame
Remėjai
Lietuvos geležinkeliai

UAB “Apastras”

UAB \“Grafija\”

UAB \“GELSAUGA\”

Pajūrio regioninio parko direkcija

VSAT centrinėje įstaigoje pasirašytos dvi bendradarbiavimo sutartys, pristatyta P. Liuberto naujausia knyga

 

Antradienį Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) centrinėje įstaigoje lankėsi Lietuvos policijos veteranų asociacijos (LPVA) pirmininkas Vytautas Navickas ir pasirašė dvi bendradarbiavimo sutartis: su Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadu Renatu Požėla bei Pasieniečių klubo prezidentu Vaclovu Zabarausku.

Susitikime dalyvavo buvęs Lietuvos policijos generalinis prokuroras, LPVA garbės narys Petras Liubertas, kiti šios organizacijos nariai, buvęs VSAT vadas, Pasieniečių klubo garbės narys Algimantas Songaila, kiti šio klubo nariai, VSAT centrinės įstaigos pareigūnai ir darbuotojai.

Sutartis tarp VSAT ir LPVA skirta bendradarbiavimo aktyvinimui, siekiant sklandesnio VSAT ir policijoje tarnybą baigusių asmenų reintegravimo į visuomenei naudingą veiklą, stiprinant ryšius tarp policijoje ir VSAT tarnybą baigusių asmenų bei VSAT bendruomenės, skatinant profesinės patirties ir žinių perteikimą kursantams ir jauniems pareigūnams, populiarinant pasieniečio, policininko ir kitas, visuomenės saugumą užtikrinančias, profesijas, puoselėjant valstybės sienos apsaugos ir teisėsaugos tradicijų, istorijos puoselėjimą.

Sutartis tarp Pasieniečių klubo ir LPVA skirta bendradarbiavimo stiprinimui formuojant ir palaikant integruotą požiūrį į Pasieniečių klubo ir LPVA narių interesus bei jų apsaugą, siekiant sklandesnio šių organizacijų narių įsijungimo į visuomenei naudingą veiklą, savanorystės skatinimą, keičiantis informacija apie nariams tinkamas darbo vietas, poilsio, medicininio reabilitavimo ir sveikatos priežiūros galimybes, skatinant profesinės patirties ir žinių perteikimą jauniems pareigūnams, dalyvaujant teisėsaugos pareigūno profesijos populiarinime, puoselėjant bendražmogiškomis vertybėmis grįstas profesines tradicijas ir istorinį paveldą.

Po pasirašymo ceremonijos LPVA atstovai pristatė šiemet pasirodžiusią P. Liuberto knygą „Tamsios aukštumos: LTSR milicija 1940-1987 metais“. Knygos autorius susirinkusiai publikai pateikė iniciatyvos šiai knygai rašyti motyvus, gana išsamiai išdėstė istorinį kontekstą, kada I Lietuvos Respublikos policija po sovietinės okupacijos buvo reorganizuota į miliciją. P. Liuberto žodžiais tariant, rengiant medžiagą knygai, buvo atliktas totalus darbas archyvuose. Todėl knygoje užfiksuota ne tik LTSR milicijos, bet ir visos 1940 – 1987 m. vidaus reikalų sistemos istorija, leidinyje pateikta daug naujų, iki tol negirdėtų faktų.

Renginyje dalyvavę V. Zabrauskas ir V. Navickas, R. Požėla komentuodami P. Liuberto knygą, pateikė savo įžvalgas apie šiandien gana prieštaringai vertinamą vidaus reikalų sistemos istorinį laikotarpį, apie tokių leidinių reikšmę bendrai Lietuvos Respublikos istoriografijai.

P. Liubertas gimė 1952 m. Vidaus reikalų sistemoje eidamas įvairias pareigas 1974–1987 m. dirbo operatyvinį ir vadovaujamą darbą. 1987 m. jis buvo paskirtas Kauno miesto vidaus reikalų (milicijos) valdybos viršininku, o nuo 1989 m. ėjo Lietuvos vidaus reikalų ministro pavaduotojo, pirmojo pavaduotojo pareigas. 1991–1994 m. knygos autorius buvo Lietuvos policijos generaliniu komisaru, dirbo Vidaus reikalų ministerijos sekretoriumi, o 1991 m. rugpjūtį–spalį laikinai ėjo vidaus reikalų ministro pareigas.

Daugiau fotografijų iš renginio čia

Buvo, yra ir bus ! Saulius Janulevičius

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbausienė


Pirmieji pasieniečiai. Saulius Janulevičius – nesigailiu tarnavęs tėvynės labui

 

VSAT Prevencijos skyrius tęsia rašinių ciklą „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-1991-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos vyresnysis puskarininkis Saulius Janulevičius. Pastaruoju metu jis tarnavo VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kabelių pasienio užkardos jaunesniuoju specialistu. Liepos 28 d., sulaukęs 50-ies, išėjo į pensiją.  28-erių metų tarnybą pasienyje įvertino vienu žodžiu – „nesigailiu“!

S. Janulevičius gimė 1969 m. liepos 28 d. Varėnos rajono Vilkiautinio kaime – jauniausias tarp 3 brolių ir sesers. Ten pat lankė ir mokyklą ir buvo pirmasis pirmokas į Vilkiaustinius perkeltoje ir naujai pastatytoje Liškiavos vidurinėje mokykloje. (Liškiavos mokykla iki tol buvusi vienuolyno pastatuose, vėliau perkelta (pastatyta) artimiausiame kaime, nutolusiame tik apie 6 km.). Šioje mokykloje Saulius baigė 8 klases, po to įstojo į Daugų tarybinį ūkį–technikumą, kur įgijo techniko–mechaniko specialybę. Tačiau žemės ūkyje dirbo neilgai – tuoj pat buvo pašauktas į sovietinę armiją.

Tarnyba sovietinėje armijoje

1988 m. lapkrity paėmė mane į sovietų armiją. Tarnavau geležinkelio daliniuose. Pirmiausia pusmetį praleidau Volgogrado mokomajame pulke, taip vadinamoje „učebkėje“  (seržantų mokykla – aut. past.). Praktiką atlikau Tolimuosiuose Rytuose, tiksliau – prie „BAM“-o geležinkelio. (BAM – Baikalo Amūro magistralės santrumpa – aut past.) Kadangi šis geležinkelis buvo pastatytas labai drėgnose vietose, tiksliau, ant balų, tai bėgiai dažnai „nusėsdavo“ ir juos tekdavo dažnai taisyti, kelti. Tai ir atlikdavo sovietiniai kareivukai“, - prisiminė tuos metus S. Janulevičius.

Po šios praktikos S. Janulevičius buvo perkeltas tarnauti į Ukrainą – Charkovo miestą, taip pat į geležinkelio dalinį. Ten buvo paskirtas automobilių skyriaus vadu. Kadangi buvo baigęs seržantų mokyklą, gavęs aukštesnį laipsnį, tai galėjo būti skiriamas į aukštesnes pareigas. Charkovo dalinys buvo vadinamas „juoduoju“, nes tai buvo geležinkelių statybos batalionas ir jame daugiausia tarnavo jaunuoliai iš Vidurinės Azijos respublikų. Paklaustas, kaip jis, lietuvis, ten papuolė – atsakė, kad tam jis ir buvo Volgograde apmokytas, kad galėtų vadovauti eiliniams kariams. Lietuviams sovietinėje armijoje kažkodėl patikėdavo kiek aukštesnes pareigas. Jis net buvo nusiųstas komandiruotei į Kazachstaną. Taigi, tarnybos metu apkeliavo nemažą dalį Sovietų sąjungos. Nors iš  kareivinių nedaug ką galėjo pamatyti, atmintin įstrigo tik apleistos, krūmais ir žolėms apaugusios teritorijos.

Visos tarnybos metu atostogų Saulius negavo, nes lietuvius tuomet jau bijojo išleisti, kad nepabėgtų: Lietuvoje buvo prasidėjęs judėjimas link nepriklausomybės. Saulius tuos įvykius taip pat sekė – gaudavo informacijos ir per televiziją. Nors žinios ir  buvo tendencingos, bet tarp eilučių daug ką buvo galima perskaityti. Dar laiškuose parašydavo brolis, mama. Tačiau džiaugsmu dėl laisvėjančios Lietuvos pasidalinti neturėjo su kuo, nes dalinyje buvo vienintelis lietuvis.

Pirmieji žingsniai Krašto apsaugoje

1990 m. spaly S. Janulevičius grįžo iš armijos, net vienu mėnesiu anksčiau laiko. Kaip pats prisimena: „jau ir karininkai nesistengė manęs ilgiau užlaikyti, nes žinojo ir apie Baltijos kelią ir apie Kovo 11-ąją“. Tačiau į žemės ūkį Saulius grįžti nebenorėjo. Pabandė įsidarbinti policijoje (tuomet dar vadinosi milicija), bet ši tarnyba jaunam žmogui nepatiko. Netrukus sužinojo apie kvietimą į Krašto apsaugos struktūrą. Jo buvęs lengvosios atletikos treneris Pranas Baublys kaip tik vadovavo Druskininkų pasienio užkardai. Saulius su draugu pirmiausiai ir kreipėsi į jį.  Kalendorius tuomet jau rodė 1991 m. sausio pradžią. Vadas paaiškino, kad šiuo metu negali jų priimti, nes prasidėjus neramumams, valdžios paliepimu visa dokumentacija išvežta ir įslaptinta. Pasiūlė jaunuoliams patiems savarankiškai vykti į Vilnių ir įsijungti į gynėjų gretas. Informavo, kad Druskininkuose yra renkami savanoriai, yra skirti autobusai, kurie juos nuveš į Vilnių. Jie taip ir padarė. Budėjo prie Lietuvos Aukščiausios Tarybos (Parlamento) pastatų lauke, su visais kitais civiliais žmonėmis, į vidų buvo užėję tik pasižiūrėti – giminaitis juos buvo įsivedęs. Prie Parlamento Saulius budėjo 2 paras, o kai grįžo prasidėjo kruvinieji įvykiai prie TV bokšto, televizijos ir radijo pastatų Konarskio gatvėje.

Po 1991 m. sausio įvykių, S. Janavičius vėl kreipėsi į užkardos vadą P. Baublį ir vasario 6 d. jis jau pradėjo tarnybą Krašto apsaugos departamento Varėnos rajono Druskininkų m. geležinkelio stoties pasienio poste. Aprangos pradžioje dar neturėjo. Dėvėjo žalius raiščius ant civilių drabužių rankovės. Iš įrangos buvo gavę tik gumines lazdas. Tiesa, aukštesnio ūgio pareigūnai buvo gavę juodas uniformas, nes jų buvo gavę laibai didelių ūgių. Postas buvo įkurdintas statybiniame vagonėlyje.

Neramumai pasienyje

Tarnybą poste pasieniečiai atlikdavo dieną, o naktį budėdavo savivaldybėje. Ten kartu budėjo tremtiniai ir sąjūdiečiai. Po vieną pareigūną siųsdavo ir į Druskininkų aerodromą, šalia kurio dabar pastatyta naujoji Druskininkų užkarda. Šiuo metu aerodromas neveikiantis, o tada leisdavosi lėktuvai, taip vadinami „kukurūzninkai“, ir skraidindavo keleivius maršrutu Druskininkai− Kaunas. Pasienietis, paskirtas saugoti aerodromą, buvo vienas ir neginkluotas, bet privalėjo telefonu informuoti apie galimus incidentus. Tokia situacija buvo iki Maskvos pučo ir keletą dienų po jo.

S. Janulevičius prisiminė keletą epizodų apie šį sudėtingą visai šaliai ir ypač pasieniečiams, laikotarpį. „Aplink Raigardo ir Latežerio postus buvo sovietinės armijos poligonai, tai karininkai organizuodavo ir įvairias provokacijas, − pasakojo Saulius. Kareivius su automatais susodindavo į didžiulius sunkvežimius „GAZ 66“ ir privažiuodavo prie mūsų posto. Bet mes – tik užkardą pakeliam ir praleidžiam. Jie pravažiuodavo, pasivažinėdavo aplink ir grįždavo atgal. Matyt, laukė kokių nors provokacijų iš mūsų“.

Dar Druskininkų geležinkelio poste budint buvo toks įvykis, − toliau dalijosi prisiminimais Saulius. Vienas pareigūnas po pamainos grįždamas namo į gretimą miestelį, stotelėje laukė autobuso. Pamatęs atvažiuojant „GAZ 66“ – atlėkė mūsų perspėti, kad atvažiuoja kareiviai. Mes žiūrim per vagonėlio langą – iš tikrųjų  iš privažiavusio sunkvežimio iššoko du kareiviai, trečias, vyresnysis, liko stovėti prie mašinos. Tie du, pačiupę kažkokias dėžes, bėga link mūsų. Tos dėžės iš tolo panašios į benzino bakus. Na, galvojam, degins vagonėlį. Mes turėjom instrukcijas, kaip veikti panašiu atveju: susirinkti dokumentus, jei yra laiko, pasiimti vėliavą ir pasišalinti. Čiupom dokumentus, Donatas Čebatorius – vėliavą ir puolėm prie durų. Donatui užstrigo vėliava, mes užstrigom už jo. Pagaliau pasišalinę iš vagonėlio nubėgom į vieno iš pareigūnų automobilį. O tie kareiviai – prabėgo pro mus ir nulėkė į geležinkelio stotį. Pasirodo, jie skubėjo perduoti į Maskvos traukinį dėžes su filmais. Tokį tad turėjom „įvykį“, kuris nepasiteisino – juokėsi pareigūnas. Per tą įvykį mes jau turėjom uniformas. Bet D. Čebatoriui, kuris jaunesnis ir nebuvo tarnavęs sovietinėje armijoje, buvo liepta dėvėti civilius drabužius, mat tuomet dar gaudydavo jaunuolius į SSRS armiją“. 

 „Kartą, saugant meriją, taip pat įvyko panašus incidentas,− vėl prisiminė nuotykį pasienio veteranas. Mus informavo, kad kariškiai po Druskininkus važinėja. Pasirodo, kad supainiojo – tai buvo mūsiškiai, nes mes tuomet taip pat naudojomės sovietine technika, ir „GAZ 66“ turėjo Krašto apsauga. O tarnyboje pasieniečiai tada naudojosi daugiausia nuosavais automobiliais, žinoma, tik tie, kas juos turėjo, − surimtėjęs toliau pasakojo S. Janulevičius. Žadėjo, kad atlygins kuro sąnaudas, bet taip ir liko neatlyginta. Aš tai dar jaunas buvau, automobilio dar neturėjau, savo  pirmąjį „Žiguliuką“ įsigijau daug vėliau“.

Tarnyba „žaliojoje juostoje“

1994 m. spalio mėn. S. Janulevičių perkėlė į Raigardo pasienio kontrolės postą. Ten jam teko saugoti „žaliąją sieną“. Tik tuomet dar tiksliai nebuvo aišku, kur ta siena eina. Ji buvo nubraižyta ant rusiškų žemėlapių. Pasieniečiai  apytiksliai vis tik žinojo, kur siena, kad ji eina palei Senovės, Piesčių, Dubo kaimus, žinojo, kur galima, kur negalima vaikščioti. Pradiniame etape buvo įsteigti tik kontroliniai postai. Raigardo PKP ir buvo vienas pirmųjų ir iki šiol  išlikęs vienas didžiausių tarptautinių pasienio kontrolės postų.

„Druskininkuose buvo toks komunistų partijos lyderis Marijonokas, kuris turėjo sodybą netoli nuo sienos su Baltarusija, – dar vieną nuotykį iš tarnybos prisiminė Saulius.  Sužinojom, kad jis dalyvauja KGB archyvų išvežime į užsienį, t. y į Baltarusiją. Jis juos atsigabendavo į savo sodybą, o vėliau juos pernešdavo per sieną. Sodyboje šis pilietis laikė 2 ar 3 didžiulius šunis. Buvo nuspręsta kaip nors sutrukdyti jam tuos dokumentus atsigabenti. Kadangi keliukų  į sodybą šis pilietis žinojo ne vieną, ant vieno iš jų iškasėm taip vadinamą „vilkduobę“ ir užmaskavom, o patys atsistojom jau kitoje vietoje, nes nežinojom, kuriuo keliuku jis važiuos. Bet į tą „vilkduobę“ įkrito, deja, ne jis su savo automobiliu, o moteriškė su dviračiu vykusi į tą pačią sodybą šeimininko šunų pašerti“ – vėl juokėsi pasienietis.

Paklaustas, kaip reagavo į valstybės sienos atsiradimą vietiniai gyventojai, S. Janulevičius atsakė, kad iš pradžių ne ypač palankiai, mat kai kurie turėjo už sienos likusių gyventi brolių, svotų ar šiaip giminių. Ten liko ir kai kurių gyventojų miškų plotai, ir Grūdos ežeras anksčiau priklausė Lietuvai. Tai nuoskaudų, žinoma, buvo. Išskyrus, žinoma, patriotus, kurie visapusiškai palaikė ir rėmė nepriklausomybės simbolį – valstybės sienos atsiradimą. Bet ilgainiui, atsiradus tvarkingai sienai, apsiprato ir kiti. Dabar gyventojai pasieniečių kaimynyste net labai patenkinti – saugiau tapo gyventi, sumažėjo vagysčių, reikalui esant gali kreiptis pagalbos. Ypač džiaugiasi pastaruoju metu čia sodybas supirkę miestiečiai, nes jie nuolat čia negyvena. Vietinių gyventojų, kaip švelniai juos pavadino pasienietis, dzūkelių, čia lieka vis mažiau ir mažiau.

Nuo 1996 m. vasaros S. Janulevičius jau buvo perkeltas į Kabelių užkardos pasienio ruožą, taip pat žalios sienos apsaugai. Ir čia tarnavo iki pat išėjimo į pensiją š. m. liepos 28 d.

Baigiant tarnybą...

„Tarnyboje buvo visko – ir nusivylimų ir pasitenkinimo.  Bet nesigailiu, ir niekada nesigailėjau – atviravo pasienio veteranas. Pradžioje tarnyba  buvo sunki – visko trūko, ypač techninių priemonių. Dabar – patruliuojant žaliojoje juostoje, techninis aprūpinimas geras, lyg ir nieko netrūksta. Pažeidėjų irgi tekdavo sulaikyti nemažai. Prieš gerus metu buvo padaugėję nelegalių migrantų. Dabar – padaugėjo cigarečių kontrabandos atvejų. Gabena jas nedideliais kiekiais, administracinio nusižengimo ribose ir neperžengia baudžiamojo kodekso numatytos ribos (4 dėžės). Kontrabandininkai gerai susipažinę su įstatymais. Paprastai cigaretes permeta per sieną ir viskas. O čia jau ateina kiti jų pasiimti. Jei sieną pažeistų – jau baudžiamoji atsakomybė grėstų“.

Saulius Janulevičius buvo pasirinkęs tarnauti pagal senąjį vidaus tarnybos statutą – iki 50 metų amžiaus, todėl š. m. liepos 28 d. tarnybą baigė ir išėjo į pensiją. Paklaustas, ar negaila palikti tarnybos, nors galėtų dar tarnauti, atsakė: „kad jau darosi sunkoka, ypač po to, kai sumaišė pamainas. Išsimušė vidinis laikrodis, kuris per daugelį metų buvo susiformavęs. Ruože dirbant naujasis grafikas gal ir geriau, bet budėtojų daly – labai blogai. Buvom pripratę parą budėjus – 3 laisvos. Dabar mažai lieka laiko poilsiui. O dar dažnokai tenka viršvalandžius dirbti, nes laikas pasibaigia, bet jei koks pažeidimas – reikia viską pabaigti sutvarkyti“ – dalijosi patirtimi pasienietis.

S. Janulevičius 1990 m. su Vilma Žemaityte sukūrė šeimą, susilaukė dviejų sūnų (1992 m. ir 1997 m.). Tėvo pėdomis nusekė ir abu sūnūs. Vyresnysis sūnus Airidas tarnauja pasienyje. Prieš 5 metus baigė Pasieniečių mokyklą Medininkuose. Tarnauja toje pačioje Kabelių užkardoje ir studijuoja M. Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultete Valstybės sienos apsaugos specialybę. Šiemet – jau 3-me kurse. Kitas sūnus, jaunėlis Rytis, – Lietuvos kariuomenės karys savanoris. Pasiliko kariuomenėje po privalomosios tarnybos. Šiuo metu jo tarnybos vieta – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės Birutės batalionas Rukloje.

Sauliaus Janulevičiaus uniforminį švarką puošia Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalis. Už nepriekaištingą tarnybą  pasienietis apdovanotas VSAT garbės ženklu „Už nuopelnus valstybės sienos apsaugai“, VSAT I laipsnio pasižymėjimo ženklu „Pavyzdingas pasienietis“ (aukso spalvos), I, II ir III laipsnio atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugos sargyboje“ (10, 15, 20 metų), „Už ilgametę tarnybą“ (25 metai), atminimo ženklu „Savanoris pasienietis“ (5 metai).

 

 
   
   



Paminėtos pasieniečio Jurgio Kybarto žuvimo 88-osios metinės

2019 m. spalio 4 d.  Elektrėnų savivaldybės Baltamiškės kaime ir Vievio kapinėse buvo pagerbtas 1931 m. spalio 4 d. nukauto Lietuvos Pasienio policijos Trakų baro V rajono 4-osios sargybos pasieniečio Jurgio Kybarto atminimas.

Į renginį prie 1937 m. pastatyto paminklo žuvusiam kolegai atvyko pasieniečiai iš VSAT Vilniaus pasienio rinktinės, Pasieniečių klubo nariai, Elektrėnų savivaldybės atstovai bei Vievio gimnazistai.

Renginio dalyviai padėjo gėlių, pagerbė žuvusios pasieniečio atminimą tylos minute, ir trimis pasieniečių ginklų salvėmis. Renginio vedėja priminė lemtingus įvykius 1931 m. rudenį, kuomet Lietuvos pasienietį, saugantį administracinę liniją su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu, nušovė kaimyninės šalies pasieniečiai. Į susirinkusius kreipėsi Vilniaus pasienio rinktinės vado pavaduotojas pulkininkas Edgaras Jaskelevičius Elektrėnų savivaldybės vicemeras Raimondas Ivaškevičius.

Pasienio policijos sargybinis J. Kybartas pasienio policijoje pradėjo tarnauti 1924 m. liepos 5 d. Ukmergės bare. Nuo 1929 m. lapkričio saugojo administracinę Trakų baro sargyboje.

Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu buvo pažymėta medžio kartimis, taip vadinamomis gairėmis. Jas lenkų pasieniečiams nesunku būdavo pastūmėti į Lietuvos pusę. Dėl tokių incidentų ne kartą kildavo pasienio konfliktai tarp abiejų šalių, jos apsikeisdavo notomis.

1931 m. rudenį incidentas prie pasieniečių saugomos administracinės linijos kilo būtent dėl tokio gairių perkėlinėjimo fakto. Spalio 4 d. rytą pasienietis J. Kybartas tikrino vietą, kurioje pats išvakarėse buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį užklupo du mirtini šūviai, paleisti lenkų pareigūno. Sunkiai sužeistas J. Kybartas dar sugebėjo pasitraukti apie 60 metrų nuo administracinės linijos ir mirė.

J. Kybartas buvo iškilmingai palaidotas Vievio kapinėse, dalyvaujant jo kolegoms pasieniečiams, šauliams ir gausiam būriui visuomenės narių.

1937 m. gegužės 16 d. už Pasienio policijos Trakų baro pasieniečių ir Vievio šaulių suaukotas lėšas buvo pastatytas paminklas tarnyboje žuvusiam pasieniečiui. Jis yra unikalus, nes tuo metu Lietuvos - Lenkijos pasienyje žuvo ne vienas Lietuvos pasienietis, tačiau tik J. Kybartui buvo pastatytas paminklas.

Po J. Kybarto žuvimo metinių pagerbimo prie paminklo, kuris buvo restauruotas Elektrėnų savivaldybės pastangomis ir lėšomis, visi renginio dalyviai apsilankė Vievio kapinėse ir padėjo gėlių, uždegė žvakes ant čia besiilsinčio pasieniečio Jurgio Kybarto kapo.

Daugiau fotografijų iš renginio čia.

Nuotraukos L.Dumbauskienės ir VSAT.

Du renginiai Klaipėdos būryje

Rugsėjo 27 d. Pakrančių apsaugos pasienio rinktinėje svečiavosi  kolegos iš Latvijos.  Tai tradicinis, kasmetinis mūsų kaimynų vizitas, kurio metu svečiai supažindinami su valstybės sienos apsaugos aktualijomis Lietuvoje. Vizito programoje kaip kultūrinė-pažintinė ekskursija buvo į II pasaulinio karo įtvirtinimus Memel „Nord“ pakrančių apsaugos bateriją. Būrio vadas Gediminas Povilaitis pats asmeniškai palydėjo svečius iki minėto objekto, kur kartu su gidu Timūru aprodė veikiančio muziejaus eksponatus, papasakojo šio objekto istoriją ir taip pat pristatė Klaipėdos būrio apsiimtą tvarkyti objekto dalį, aprodė kokie nuveikti darbai ir kokie artimiausi planai.

Rugsėjo 28 d. Būrio vadas Gediminas, jo pavaduotojas Rolandas ir narys Liudas sudalyvavo to pačio minėto objekto Memel „Nord“ baterijos 80-mečio minėjimo šventėje.

Šiais metais pakrantės artilerijos baterijai Memel „Nord“ (taip pat ir likusioms Klaipėdos-Memelio miesto pakrantės ir priešlėktuvinėms artilerijos baterijoms) sukako lygiai 80 metų. Ta proga Pajūrio regioninio parko direkcija surengė iš ties įspūdingą renginį. Jo metu pamatėme net keturių epochų karius – XVIII amžiaus prūsijos, XIX amžiaus Napoleono kariuomenės, XX amžiaus vermachto ir sovietų sąjungos karius bei mūsų šiuolaikinius karius ir pasieniečius.

Renginys prasidėjo Napoleono laikų patrankos salvėmis, buvo pakelta Memel „Nord“ vėliava. Paklausėme istoriko Tito Tamkvaičio paskaitos apie Klaipėdos įtvirtinimus ir jų reikšmę mūšyje dėl miesto. Vėliau buvo pademonstruotas rekonstrukcinis renginys kur buvo bandoma pavaizduoti kaip vermachto kariai gynėsi nuo sovietų karių puolimo.

Oficialaus renginio pabaigoje Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius padėkojo visiems buvusiems ir esamiems entuziastams kurie prisidėjo prie šio istorinio kultūros pavaldo objekto tvarkymo ir įteikė tai progai nukaldintus suvenyrinius medalius. Po apdovanojimų visi dalyviai pakviesti pasivaišinti „kareiviška“ koše.

Vėliau buvo galima ne tik pasivaikščioti po pačios baterijos vidų, bet kartu ir apžiūrėti savo techniką pristačiusius Butigeidžio dragūnų bataliono karius, bei VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Palangos pasienio užkardos pareigūnus.

Renginį vainikavo įspūdingas Memel „Nord“ tortas.

 

Daugiau fotografijų iš renginio čia.

Fotografijosiš susitikimo su Latvijos kolegomis bus vėliau !!!

 

Rolandas Smilingis
Klaipėdos būrio vado pavaduotojas
Prisijungti
Prisijungimo vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai slaptažodį?
Prašyk naujo!.
Šiandien


Rytoj gimtadienį švęs:
Daiva BENETYTĖ
Greitai gimtadienį švęs:
Vytautas STROLIA
Žurnalai
Paklausykite radijos
Klausykite į sveikatą!
Lietuvos radijas
Žinių radijas
VIDEO

Pavojingas pasieniečių darbas – BTV ekranuose nuo spalio 5 d. Visas laidas galite peržiūrėti adresu:

http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/pasienio-sargyba/list

Lietuvos karių dienos minėjime pademonstruotas DW filmuota medžiaga apie Ukrainos-Rusijos pasienį (Eng)

Žiūrėti čia

Originali Lietuvos geležinkelių dovana Lietuvos 100-mečio proga
Užkrauta per 0.07 sekundes
1,706,044 unikalūs lankytojai