Naujausi straipsniai
Navigacija
Bendraujame
Remėjai
Lietuvos geležinkeliai

UAB “Apastras”

UAB \“Grafija\”

UAB \“GELSAUGA\”

Pajūrio regioninio parko direkcija

A. Žilėno dvitomio “Parubežys ir parubežiniai” sutiktuvės

Šeštadienį Vilniaus įgulos Karininkų ramovės salėje neįtikėtinai gausi žmonių auditorija sutiko Antano Žilėno knygą “Parubežys ir parubežinai”.

Erdvioje ramovės salėje palydima fleitos ir kanklių muzikos bei gražaus Jono Rimanto Klimo vokalo muzika pradėjo renginį, kuriame buvo pristatyta dviejų tomų jau ne pirmą knygą išleidusio autoriaus A. Žilėno knyga „Parubežys ir parubežiniai“.

Šią knygą A. Žilėnas, tarpukario Lietuvos pasienio policininko sūnus, skyrė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui ir Pasienio policijos 95 metų sukakčiai paminėti. Joje daugiausiai dėmesio skirta I Lietuvos Respublikos  pasienio policijos Utenos baro ribose saugotos administracinės linijos tarp Lietuvos ir lenkų okupuoto Vilniaus krašto istorijai ir pačių pasieniečių tarnybai bei jų šeimų gyvenimui nušviesti.

1942 m. gimęs Tauragnų valsčiaus Ignotiškio kaime Antanas lankė Kačiūnų pradinę, Kuktiškių septynmetę mokyklas. Baigęs Tauragės vidurinę mokyklą, studijavo Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas), kur įgijo tiltų ir kelių statybos inžinieriaus specialybę. 1966 m. Vilniuje pradėjo dirbti statybinėse organizacijose. Atkūrus šalyje nepriklausomybę, dirbo Lietuvos kariuomenės brigados “Geležinis vilkas” štabe, vėliau Tarnyboje prie LR vyriausybės.

A. Žilėnas 2014 m. yra išleidęs knygą „Prisiminimų labirintais“ apie tėvų gimtuosius Aukštaitijos kaimus Paluknį ir Ginučius, bei savo gimtąjį Ignotiškį šalia Tauragnų. 2015 m. pasirodė jo knyga „Kelias“ – apie rytų Lietuvos krašto šviesuolį, lietuvybės puoselėtoją ir valstybės kūrėją kunigą Juozą Breivą.

Knygoje „Parubežys ir parubežiniai“ nenuilstantis kraštotyrininkas ir rašytojas yra surinkęs daug duomenų ir prisiminimų, galybę istorinių nuotraukų apie žemiečius, saugojusius sieną ne tik Utenos baro ruože, bet ir kituose Lietuvos pasienio baruose, apie jų likimus per visų okupacijų metus. Knygoje pateikti 219 pasieniečių biografiniai duomenys. Autorius dėkoja pasieniečių vaikams ir anūkams bei visiems prisidėjusiems rengiant šią knygą – kas nuotraukomis iš asmeninių šeimos archyvų, kas pasakojimais ir prisiminimais.

Į renginį Antanas taip pakvietė visus, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie šio dvitomio atsiradimo. Daug šiltų žodžių apie autorių išsakė laikraščio „Voruta“ steigėjas, leidėjas ir vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius,  uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas, Vilniaus dailės akademijos profesorius Arvydas Šaltenis, istorikė Nastazija Kairiūkštytė, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis (taip pat Lietuvos pasienio policijos Trakų baro pasieniečio sūnus) ir kiti.

Pasieniečių klubo vardu autorių pasveikino ir prisiminimais apie buvusią bendrą veiklą pasidalino klubo valdybos narys Valentinas Novikovas.

Dvitomio sutiktuvių renginį savo atliekamais kūriniais praskaidrino Vilniaus įgulos karininkų ramovės choro „Aidas“ vokalinis ansamblis, fleitistė Ramunė Paulionienė, kanklininkas ir dainininkas, o be to ir aktyvus visuomenės veikėjas J. R. Klimas.

Antanas Žilėnas yra Pasieniečių klubo aktyvus narys. Jo iniciatyva klubo 10-mečio proga Medininkų kaime Vilniaus r. ant Juozapinės kalvos pasodinta ąžuolų giraitė. Antanas – vienas iš paminklo žuvusiems pasieniečiams Linkmenyse pastatymo iniciatorių.

 

Daugiau fotografijų iš renginio čia

 

Straipsnio autorė Loreta Dumbauskienė, klubo valdybos narė

Nuotraukos - autorės

Kai žinai, jog nieko nežinai...

Kai žinai, jog nieko nežinai... tuomet eini į kasmetinį žygį "Smiltynės paslaptys" ir viską sužinai 

  
Gal kiek patirštinau rudens spalvas čia, bet lai taip ir būna, nes kai ryte susirinkome prie šimtą trisdešimt tūkstančių kartų pripėduoto kelto į Smiltynę, tai buvau skeptiškai nusiteikusi, jog kasmetiniame žygyje "Smiltynės paslaptys", ką nors naujo rasiu ir sužinosiu...Radau ir sužinojau. Pirmiausia, prie kelto radau savo ištikimiausius žygeivius, kurie buvo puikiai nusiteikę ir nekreipė dėmesio į tai, jog švelni dulksna bandė apgaubti mus visus žygiui dar neprasidėjus.

Užkandus Simono tradicinės riešutų duonos, tradiciškai apsikeitę keliais anekdotais, persikėlėme į Smiltynę. Pradėjom ieškot jos paslapčių. Pirmoji žemėlapyje "S.O.S Titanikas". Kodinis pavadinimas, atrodo, kas čia per titanikai... Tačiau, sustoję prie L. Stulpino paminklo, sužinojome, kodėl Titanikas, kodėl S.O.S..... Nepravesiu istorinės pamokėlės čia - kam bus įdomu, tas pasidomės, o gal jau seniai žinomas faktas ir nenustebinau.

Klampodami per sušlapusį Smiltynės smėlį, pasiekėme kitą jos paslaptį - "Memel Sud". Bunkeriai - tema, kuri domina ne tik vyrus, bet ir moteris, patikėkit  Landžiojom po juos, kaip pasiutę ir pasiutusios  Nors bunkerio landa nebuvo jau labai didelė ir vienas mūsų komandos narys net įstrigo joje, bet pabandė kitą lindimo būdą ir jam pavyko (neminėsiu kuris, nes ta asmens duomenų apsauga)... 

Vėl gavome nemažai istorinių žinių apie Smiltynėje vis dar tebestūksančius betoninius istorijos vingius, kurie, aišku, jei galėtų prakalbėt - prakalbėtų ir nemažai papasakotų, ko dar nežinome... Kažkaip, po tokių objektų aplankymo, susimąstai, kiek po tavo kojomis paslapčių...Smiltynės...Bum, atsipeikėji, kai jau išgirsti pasakojimą apie Smiltynės siauruką, einame jo dabar jau menamais bėgiais ir bandome įsivaizduoti, kaip jis čia kursavo...O dar reikia spėti pasigrožėti nuostabia rudens gamta...o dar laukia Kiaulės nugara, kur randame bunkerius.

Vėl landžiojame. Pažadiname žiemos miegui susiruošusį šikšnosparnį, kuris jau nekantravo, kada liausis blyksėt blykstės... Na ne tik gyvūnėlis nekantravo, kol mes apleisime bunkerius, nuklegėsime toliau ir vėl ten stos įprasta ramybė... Žmogus taip pat bunkerį pavertė savo namais... Tad linkiu jam šiltos žiemos. 

Nepastebėjome, kaip ėmė temti...Laikas sprogo ore. Prisiminėme, jog turime pilnas kuprines maisto. Pasiruošėme skanų ir sotų Smiltynės paslapčių stalą. Pasistiprinome. Tada jau pradėjome galvoti apie pietų miegelį, tai kad to išvengti išsiskaičiavome ir skilome į dvi grupes - viena grupė Klaipėdon, o kita grupė - į Smiltynės g. 15C ....  Tai va, maudžiausi jūroje lapkričio 10  tiesa, iš pirties, bet maudžiausi ir viliuosi, jog tai dar ne pabaiga...

 
Labai didelis Dėkui bendražygiams Liudui, Simonui, Gediminui, Rolandui ir Rimantui, už jaukumą, Jūratėlei už optimizmą, Istorijos sekliams už labai atsakingai suorganizuotą žygį, beje, nemokamą, kas šiais žygių laikais jau yra retenybė.... Ir tikrai, vis dar žinau, jog nieko nežinau - kas bus, kaip bus, kodėl bus...Bet tai tik įdomiau leisti Gyvenimo smilteles ... 


Informacija apie ta ir Vietinėje spaudoje 

Daugiau foto iš renginio čia

Tekstas ir fotografijos autorės


Pasieniečių klubo
Klaipėdos būrio narė
Daiva Benetytė


Pasienietis parodos – „Asmens tapatybės ir kelionės dokumentai Lietuvoje“ bendraautoris

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai, bendradarbiaudami su Vytautu Šaikumi, Rolandu Česūnu, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Asmens dokumentų išrašymo centru prie LR VRM bei Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyba prie FM, parengė parodą „Asmens tapatybės ir kelionės dokumentai Lietuvoje“.

Parodoje eksponuojami originalūs muziejuose, privačiose kolekcijose, įstaigose sukaupti asmens tapatybės ir kelionės dokumentai, išduoti nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų.

Pateikti skirtingais laikotarpiais – Rusijos imperijos laikais, Pirmojo pasaulinio karo metais Vilnijos ir Klaipėdos krašte išduoti dokumentai; po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės 1918 m. vasario 16 d. paskelbimo pirmaisiais metais naudoti vidaus ir užsienio pasai; karo ir pokario metais, sovietmečiu išduoti dokumentai; atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu naudoti asmens tapatybės ir kelionės dokumentai. Eksponuojamas ir vienintelis Lietuvoje išlikęs originalus dokumentas su viena iš kelių tūkstančių Antrojo pasaulinio karo metais japonų diplomato Čiunės Sugiharos (Chiune Sugihara) išduotų vizų.

Parodoje taip pat bus pristatomi dokumentai, išduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikams Rusijos imperijos Kauno gubernijoje.

Parodos lankytojai galės susipažinti su pirmaisiais nepriklausomybės metais užsienio atstovybėse išduotais Lietuvos Respublikos užsienio pasais ir vėlesniu laikotarpiu naudotais diplomatiniais bei užsienio pasais karo aukoms šelpti. Eksponuojami nepriklausomybės laikotarpiu šalies gyventojams išduoti vidaus pasai, leidimai svetimšaliams gyventi Lietuvoje, palengvinto pasienio susisiekimo kortelės ir leidimai. Eksponatai primins laikotarpį, kai Lietuva buvo okupuota ir aneksuota SSRS ir kai 1941 m. vasario 8 d. buvo įvesta bendra SSRS pasų sistema.

Parodos eksponatai leis palyginti tarpukario Lietuvoje ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išduotus asmens tapatybės ir kelionės dokumentus.

Vienas parodos rengėjų R. Česūnas yra Pasieniečių klubo narys, VSAT tarnavęs nuo 1991 m. Tarnybą sienos apsaugoje jis baigė 2005 m. būdamas VSAT Sienos apsaugos valdybos viršininko pavaduotoju.

1958 m. Krasnojarsko krašte, politinių kalinių šeimoje, gimęs A. Česūnas asmens tapatybės dokumentais ir jų kolekcionavimu pradėjo domėtis dar 1980 m. Buvęs pasienietis anksčiau yra surengęs keletą parodų. Dabar jis aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje: yra ne tik Pasieniečių klubo, bet ir Atsargos karininkų sąjungos narys.

Anot kolekcininko, šioje parodoje eksponuojama tik kelios dešimtys vertingiausių iš daugiau nei šimto asmeninės kolekcijos dokumentų.

Paroda „Asmens tapatybės ir kelionės dokumentai Lietuvoje“ Valdovų rūmų Lankytojų vestibiulio auditorijoje veiks iki 2019 m. vasario 16 d. Lankymas nemokamas.

 

Parengė Marius Zemenskas VSAT Prevencijos sk. vyriausiasis specialistas, Pasieniečių klubo narys,

 pagal: LDK Valdovų rūmų info centro ir R. Česūno pateiktą informaciją.

 

Nuotraukos teksto autoriaus

Buvo, yra ir bus ! Audrius Luneckas

Straipsnio autorė Loreta Dumbauskienė, VSAT Prevencijos skyriaus atstovė ryšims su visuomene, Pasieniečių klubo narė 

Pirmieji pasieniečiai. Audrius Luneckas – „amžinasis kapitonas“

Prevencijos skyrius, siekdamas puoselėti VSAT istoriją, toliau rengia rašinių ciklą „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos kapitonas Audrius Luneckas. Šiuo metu jis tarnauja VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Sienos kontrolės skyriaus vyresniuoju specialistu (budėtoju). „Amžinuoju kapitonu“ pramintas dėl to, kad tarnybą pradėjęs Lietuvos krašto apsaugoje gavęs kapitono laipsnį ir pastaruoju metu kapitono laipsnį turi, tik jau vidaus tarnyboje.

Audrius gimė 1962 m. spalio 16 d. Klaipėdoje. Baigė tuometinę Klaipėdos 10-tą vidurinę mokyklą. Vėliau įstojo į Klaipėdos miesto 14-ąją profesinę technikos mokyklą (dabar – Klaipėdos laivininkų mokykla), kurią baigęs įgijo laivų korpuso remontininko specialybę. Po to trejus metus atidavė Sovietinei armijai, tarnaudamas kariniame laivyne. Grįžęs iš armijos 1984 m. Audrius įstojo į Kauno kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos Sporto universitetas). Beje, į šį institutą įstojo dar tarnaudamas armijoje, grįžęs atostogų, o vėliau tiesiog tęsė studijas. Pagal įgytą kvalifikaciją galėjo dirbti fizinio lavinimo mokytoju arba baidarių – kanojų irklavimo treneriu. Mokslus baigęs puikiais rezultatais, A. Luneckas pasitrinko trenerio darbą Klaipėdoje. Šioje veikloje reiškėsi dvejus metus. O 1990 m. laikraštyje perskaitė skelbimą, kad reikalingi savanoriai valstybės sienos apsaugai. Kaip išsireiškė pasienietis: „tuo metu patriotiškumo aura tiesiog tvyrojo ore“. Be to, jaunas žmogus tuomet dar buvo įsitraukęs į teatro studijos, kuriai vadovavo Hana Šumilaitė, veiklą. Ši moteris ir padėjo susiformuoti būsimajam laisvės gynėjui. Trupė buvo pastačiusi Juozo Erlicko pjesę „Kolumbo gimtadienis“, kuri buvo labai populiari, tai Audriui net ir po instituto baigimo teko dar apie pusantrų metų vaidinti šiame spektaklyje. Pjesėje buvo išjuokiama sovietų valdžia. Kita Patriotizmo priežastis priežastis – Audriaus šeima. Tai buvę tremtiniai. Iš motinos pusės senelis iš Sibiro taip ir negrįžo. Tie, kuriems pavyko išgyventi, meilės sovietų valdžiai, žinoma, nejautė.

A. Luneckas į tarnybą pasienyje pasisiūlė 1990-ųjų vasarą. Mandatinei komisijai, kiek prisimena veteranas, vadovavo plk. Jonas Algimantas Paužolis, kartu buvo Klaipėdos apskrities komendantas Cirilis Norkus, o 3-iojo komisijos nario pavardės Audrius jau nebeprisiminė.

1991 m. Sausio įvykių metu A. Luneckas saugojo savivaldybės pastatą. Gynėjams vadovavo karo komendantas C. Norkus. Pasieniečiai čia buvo uniformuoti. Pirmąsias „juodąsias“ uniformas jie buvo gavę  dar 1990 m. pabaigoje.

Klaipėdos žmonės – su minties polėkiu – toliau dalijosi mintimis A. Luneckas. - nes tai jūreivių miestas. Pastarieji plaukiodami jūra lankydavosi įvairiose šalyse, grįžę pasakodavo apie gyvenimą laisvose (ir ne tik) šalyse. Todėl ir čia gyvenančių žmonių buvo laisvesnė pasaulėjauta“. Pasienietis sukritikavo ir dabartinį pasieniečių pasirengimą gynybai: „Gynybos sistema pas mus, karo atveju – niekinė. Pasieniečiai turėtų veikti kartu su kariuomene. O dabar kas vyksta: sistema silpninama, nes regionuose pajėgos mažinamos, o didinamos Vilniuje ir tai daugiau administracijos. Provinciją palieka be darbo vietų. Beveik visi pirmieji pasieniečiai – tik budėtojais bedirba. Visus baigia išvaikyti. O juk jie karinės patirties daugiau turi nei bet kas kitas“.

Pirmoji A. Lunecko darbo vieta – Klaipėdos uostas. Pirmuosius mokymus kaip atlikti tikrinimus pasieniečiams Klaipėdoje surengė Antanas Reiponas. Jis susitarė su sovietų pasieniečiais, kad pravestų mokymus, nes patikrinti laivus – ne toks jau paprastas darbas. Mokymai vyko apie 2 mėn. Vėliau buvo perimta ir Tarptautinė jūrų perkėla. Audrius prisiminė ir įvykusį incidentą, kada buvo  apšaudyti mūsų šauktiniai kariai. Pastarieji buvo išrikiuoti priešais perkėlos pastatą. Už jų nugaros buvo sankasa. Staiga iš pastato kareiviams virš galvų į sankasą buvo paleista automatinio šautuvo papliūpa. Bet mūsų kareivėliai nieko nesusigaudydami liko stovėti kaip stovėję. O sovietų kariškiai, matyt, tikėjosi, kad visi išsilakstys. Tad tuo viskas ir pasibaigė. Pašaudymas, kiek pamena Audrius, buvo ne vienas. Tačiau daugiau šių įvykių detalių A. Luneckas nebeprisimena. Pasiūlė pakalbinti buvusį rinktinės vadą A. Reiponą. Geru žodžiu pasienietis minėjo ir Klaipėdos tarptautinės jūrų perkėlos viršininką Vytautą Vaičekauską, kuris labai griežtai laikėsi pozicijos dėl šios perkėlos perėmimo, buvo net paskelbta bado akcija. Perkėla buvo perimta 1992 m. vasario 24 d.

Klaipėdos Tarptautinėje jūsų perkėloje buvo išduotos ir pirmosios lietuviškos vizos. Tai įvyko 1992 m. vasarą. Tuomet jau sovietinių pasieniečių perkėloje nebebuvo. Atvyko du jauni Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai, užantspaudavo pirmąją vizą, instruktavo, kaip užpildyti dokumentus ir nuo tada jau pasieniečiai dėdavo keliaujantiems vizas į pasus patys. Vizų spaudai buvo tokie gana primityvūs – kvadrato formos kaladėlė su rankenėle.

A. Luneckas  juokaudamas pripažino, kad turi pravardę „amžinas kapitonas“, nes per gana ilgą tarnybos laikotarpį taip ir negavo aukštesnio laipsnio. O kapitono žvaigždutės savo metu pasitarnavo dar vienam neeiliniams įvykiui jo tarnyboje. Pasieniečiams buvo pavesta patikrinti išvedamos iš Lietuvos SSRS armijos išvažiuojančius traukinių ešelonus. Su sovietų kareiviu mūsų pasieniečiai lipdavo į vagonus apžiūrai. Kartą A. Luneckas radijo ryšiu gavo pranešimą: „mes suguldyti“ – pranešė karys. „Tuoj pat nuvykau į vietą, o ten mūsiškius šūviais virš galvų pasiguldę, rusų kareiviai vagono duris atsidarę geria degtinę. Nors teturėjau kapitono laipsnį, tačiau sovietukai nelabai pažinojo mūsų antpečius. O tuometinių antpečių kapitono trys žvaigždutės buvo gana didelės (tokios pat buvo ir aukštesniųjų laipsnių, tik anos buvo apskritime – L.D. past.). Palaikė mane pulkininku“ – šypsojosi Audrius. „Tai drąsiai (todėl , kad buvau jaunas) derėjausi su jais apie 2 val., kol vis tik pavyko išprašyti, kad leistų patikrinti, nors ir paviršutiniškai, tuos vagonus. Vėliau, jau atlyžę, kariškiai paaiškino, kad jie pikti dėl to, kad juos iš Lietuvos dabar išsiunčia į Tolimuosius rytus“.

Pasienietis prisiminė, kad tarnyboje tuomet būdavo vykdoma ir savotiška rotacija – kartais pasieniečius iš Klaipėdos „mesdavo“ į Lazdijus ar į Skuodą. „Nuveždavo – numesdavo ant kelio, net nežinodavom ką ten darytiTačiau supratau, kad taip buvo daroma tam, kad neįsivyrautų tarp pareigūnų korupcija – nevežtų baldų ar cigarečių, nes viskas tuomet dar buvo deficitas“

Pokalbis su A. Lunecku vėl grįžo prie Tarptautinės jūrų perkėlos. Jis toliau pasakojo: „Keltais vokiečiai plukdė traukinių vagonus, dar tilpdavo vienas kitas lengvasis automobilis, ir kokių 12 žmonių. Į Lietuvą jais atplaukdavo taip vadinamieji „memellenderiai“, tai tie vokiečiai, kurie kažkada gyveno šiuose kraštuose, bet per antrąjį pasaulinį karą buvo išvykę į vakarus. Bet jie daugiausia plaukiojo vokiečių keltais. Lygiagrečiai plaukė ir 3 Lietuvos keltai: „Vilnius“, „Kaunas“ ir „Klaipėda“. Vokietijai priklausė keltai „Mukran“ ir „Greifswald“. Kai reikėdavo „komisuoti“ laivus, pradžioje eidavo mūsų pasieniečiai kartu su sovietų“. A. Luneckas pripažino, kad sovietiniai pasieniečiai buvo išsilavinę, mandagūs. Paklaustas, tai kodėl jie šaudė mūsų kariams virš galvų, atsakė, kad „tikriausiai buvo gavę vadovybės įsakymą ir turėjo vykdyti“.

Keletu minčių Audrius pasidalino ir apie tuometinius šauktinius kareivėlius. „Buvo toks nutikimas – beveik visus pasieniečius išsiuntė į mokymus. Ir likom tik dviese: aš, posto viršininkas, ir pavaduotojas. O šauktinių – apie 40-50. Ir taip teko verstis net 3 mėnesius. Tuomet teko toje perkėloje ir gyventi kartu su kareiviais – kitaip nebūtume susitvarkę. Jokios pagalbos ar pastiprinimo nedavė. Buvau net pareiškimą išeiti iš darbo parašęs. Ne visi kareivukai buvo paklusnūs. Vienas net po to buvo nuteistas, kad pakėlė ranką prieš karininką. Kaip tik tuo metu pradėjo keleiviai neleistinai gabenti į Rusiją degtinę „Smirnov“, „Jelcin“. Tikrinant vagonus, nes perkėloje buvo ir laivas ir geležinkelis šalia, kareiviai prisirinkdavo tos degtinės, paskui prisigerdavo, pas merginasnesiklausę išeidavo ir t.t. Baisus laikotarpis buvo. Kol to vieno nenuteisė – buvo visiškas chaosas“ – tuos laikus ne ypač maloniai prisimena pasienietis. „Bet būdavo ir juokingų situacijų: Po laivo patikrinimo prie trapo pastatydavom kareivuką, kad jis per radijo stotį  praneštų kada laivas išplauks. Laivui išplaukus, kareivis skambina, prisistato toks ir toks, tada sako „laivas „No Smoking“ išplaukė.“ – juokiasi pasienietis. Juk šis užrašas - nuolatinis ant naftos įmonės terminalo krantinės borto, kuris reiškė „Nerūkyti“. Toks tuomet tų ‚kaimietukų“ lygis buvo...“

Geležinkelio ruožas 1991-1992 m. dar buvo pilnas primėtytas kovinių sviedinių, sviedinių galvučių, minų, šovinių. Mes juos surinkom ir pakvietėm Lietuvos kariuomenės kariškius, kad pasiimtų. Pilnas sandėlis buvo prigrūstas. Atvažiavo, pasikrovė. Sakom, palaukite, dar turime. Atidarėm poste stovėjusios senos sofos–lovos patalynės dėžę, nes ten buvom prikrovę pėstininkų minų. Kariškiai net apstulbo iš netikėtumo. Savomis akimis patikėti negalėjo. Susirinko, išsivežė. Visos jos dar buvo su saugikliais“.

Per Klaipėdą atplaukė ir pirmieji lietuviški pinigai. A. Luneckas prisimena pats saugojęs 4 konteinerius. Toliau tarnyba tekėjo įprastu režimu. Iš Prekybinio uosto vėliau Audrių perkėlė į Klaipėdos  prekybos, dar vėliau – į žvejybos uostus. Nuo 2001 m. jis buvo paskirta VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Nacionalinio jūros sienos apsaugos koordinavimo centro operatyviniu budėtoju. Pastaruoju metu jis – PAR Sienos kontrolės skyriaus vyresnysis specialistas.

A. Luneckas dar pajuokavo ir apie žvejus, kuriems yra prilipusi „pingvinų“ pravardė. Mat, nuo tarptautinės perkėlos bokšto žvejus matydavo, kaip jie sėdi ant ledo būreliais, arba eina linguodami vorele tuo dar labiau primindami pingvinus. Dabar ši pravardė žvejams, anot Audriaus, yra prigijusi gana plačiai.

A. Luneckas vedė būdamas 33-jų. Su žmona Virginija, taip pat pasieniete, užaugino 2 vaikus. Sūnus – studentas, mokosi Kauno technologijų universitete chemijos inžineriją. Dukra jau baigusi Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Ten įgijo veterinarijos gydytojos specialybę. Svajoja dirbti kaniterapijos srityje. Tai darbas su vaikais autistais, panaudojant dresuotus šunis. Bet šiai specializacijai dar būtina stažuotis ir gauti atitinkamą sertifikatą. Stažuotė užsienyje – mokama ir  nepigi. Tai tenka tėvams dukrą paremti. Laimė, kad nors sūnus įstojo į nemokamas studijas.

A. Luneckas yra apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliu, už ilgametę tarnybą – visų 3-jų laipsnių VSAT pasižymėjimo ženklais „Valstybės sienos apsaugos sargyboje“ (10, 15, 20 metų), VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai 90“, jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“, tarnybos ir rinktinės vado padėkomis, vardinėmis dovanomis.

Nuotraukos iš asmeninio A. Lunecko archyvo

GERBIAMI PASIENIEČIŲ KLUBO NARIAI,

Š. m. lapkričio 10 d. 14 val.  Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyks Pasieniečių klubo nario, tarpukario pasienio policininko sūnaus Antano Žilėno 2-jų dalių knygos „Parubežys ir parubežinai“ pristatymas.

Maloniai kviečiame visus aktyviai dalyvauti ir pagerbti mūsų kolegą klubo narį Antaną Žilėną, nenuilstantį krašto istorijos puoselėtoją, taip prasmingai įamžinusį 1920-1939 m. egzistavusios demarkacinės (administracinės) linijos saugotojų – pasienio policininkų – istorinį atminimą.

 

Klubo valdyba

 

Prisijungti
Prisijungimo vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai slaptažodį?
Prašyk naujo!.
Šiandien


Rytoj gimtadienį švęs:
Virginijus Andrius BUKAUSKAS
Greitai gimtadienį švęs:
Rolandas MILAKNIS
Žurnalai
Paklausykite radijos
Klausykite į sveikatą!
Lietuvos radijas
Žinių radijas
VIDEO

Pavojingas pasieniečių darbas – BTV ekranuose nuo spalio 5 d. Visas laidas galite peržiūrėti adresu:

http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/pasienio-sargyba/list

Lietuvos karių dienos minėjime pademonstruotas DW filmuota medžiaga apie Ukrainos-Rusijos pasienį (Eng)

Žiūrėti čia

Originali Lietuvos geležinkelių dovana Lietuvos 100-mečio proga
Užkrauta per 0.04 sekundes
1,218,975 unikalūs lankytojai