Navigacija
Bendraujame
Remėjai
Lietuvos geležinkeliai

UAB “Apastras”

UAB \“Grafija\”

UAB \“GELSAUGA\”

Pajūrio regioninio parko direkcija

Kariuomenės dienos proga - susitikimas su karo istoriku Manvydu Vitkūnu

   Artėjančios Lietuvos Kariuomenės dienos proga Paieniečių klubo Vilniaus būrio nariai kartu su VSAT centrinės įstaigos darbuotojams susitiko su žinomu istoriku Manvydu Vitkūnu.

 Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos humanitarinių mokslų katedros docentas M. Vitkūnas pasidalino mintimis apie kovas už lietuvybę ir Vilniaus atgavimą 1919-1939 metais prie tuomet pasieniečių iššūkiu tapusios demarkacinės linijos. Savo pasakojimą susiejęs su savo šeimos ir gimtosios Kernavės istorija, pranešėjas lengvai ir visiems prieinamai pateikė sudėtingą Lietuvai istorinį laikotarpį. Paaiškino priežastis, kodėl  taip ilgai bendroje valstybėje buvusios ir gerai sugyvenusios lenkų ir lietuvių tautos taip susipriešino Lietuvai tapus nepriklausoma demokratine valstybe. Kaip šios politinės peripetijos atsiliepė paprastų Kernavės krašto gyventojų, staiga atsidūrusių beveik pafrontėje, o vėliau – pasienio zonoje gyvenimams ir likimams. 

 

 

 

 

 

Daugelis renginyje dalyvavusių Pasieniečių klubo narių tarnybą pradėjo 1990-1994 m., kai pasienio apsaugą koordinavo Krašto apsaugos departamentas, o vėliau - ministerija. Klubo gretose taip pat esama pasieniečių, saugojusių demarkacinę (po 1928 m. – administracinę) liniją, palikuonių. Tarp jų ir neseniai dvitomį „Parubežys ir parubežiniai“ išleidęs Antanas Žilėnas, kuris turi surinkęs daug prisiminimų ir istorinės medžiagos apie 1919-1939 m. Utenos bare tarnavusius pasieniečius.

Už įdomią paskaitą visų susirinkusių vardu istorikui padėkojo Pasieniečių klubo prezidentas Vaclovas Zabarauskas, visus pasveikino su artėjančia Kariuomenės diena.

M. Vitkūnas, mokslinę veiklą pradėjęs nuo archeologijos, vis labiau linko į karybos mokslų tyrinėjimus, keletą metų dirbo Krašto apsaugos sistemoje, įsijungė į Lietuvos karo istorijos draugijos veiklą.

Dabar dr. M. Vitkūnas atlieka baltų genčių ir Lietuvos valstybės karo istorijos tyrimus. Vadovauja archeologinėms ekspedicijoms, kurių metu tyrinėjamos praeities kovų vietos, viduramžių kapinynai ir kiti objektai. Veda kariūnams mokomąsias pažintines ekskursijas po svarbiausias Lietuvos istorines vietas. Skaito paskaitas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje rengiamų Tarptautinės politikos ir diplomatijos kursų klausytojams.

M. Vitkūnas yra daugiau nei šimto mokslo populiarinamųjų straipsnių autorius, bendrojo lavinimo mokykloms skirto vadovėlio bendraautoris, parašęs knygą vaikams, paskelbęs eilėraščių. Skaito paskaitas Lietuvos kariuomenės daliniuose, bendrojo lavinimo mokyklose, muziejuose, kasmet dalyvauja eksperimentinės archeologijos festivalyje „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“.

 

Loreta Dumbauskienė

Jubiliejaus proga pasveikinta Aldona Žagunienė

Lapkričio 15 d. Trakų pradinėje mokykloje, kurioje mokėsi pats Gintaras Žagunis vyko pasieniečio profesijos pristatymo renginys bei popietė su žuvusio pasieniečio artimaisiais.

Garbingą jubiliejų atšventusi Aldona Žagunienė sulaukė daugybės sveikinimų iš mokyklos kolektyvo, mat daugiau nei dešimtmetį  jubiliatė dirbo šioje mokykloje pradinių klasių mokytoja. Šilti kolegų prisiminimai ir linkėjimai veide mainė jubiliatės emocijas. Sveikinimus tęsė bei prisiminimais apie darbą pasienyje dalinosi Pasieniečių klubo prezidentas Vaclovas Zabarauskas. VSAT atstovas renginyje Varėnos PR G. Žagunio PU vadas Žydrūnas Vaikasas tarnybos vardu jubiliejaus proga A. Žagunienei  įteikė garbės ženklą  „Už nuopelnus valstybės sienos apsaugai“. 

Daugiau nuotraukų iš renginio čia

Marius Zemenskas,
JPB veiklos koordinatorius,
Pasieniečių klubo narys 
Darbo pasitarimas...

2019 m. lapkričio 8 d. Pajūrio regioninio parko direkcijoje įvyko daugiašalis darbo pasitarimas, kuriame be regioninio parko direkcijos direktoriaus dar dalyvavo Klaipėdos rajono mero pavaduotoja, Klaipėdos savivaldybės Strateginio planavimo skyriaus vedėja, Klaipėdos rajono mero patarėja, Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės atstovai, Pasieniečių klubo atstovas – Klaipėdos būrio vadas.

Susitikimo įvyko remiantis pasirašyta sutartimi tarp Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės ir Klaipėdos rajono savivaldybės

Darbo susitikimo objektas – turizmo infrastruktūros plėtra Klaipėdos rajono, Klaipėdos, Palangos ir Neringos miestų savivaldybių teritorijose.

Susitikimo metu be kitų klausimų, vyko karšta diskusija ir dėl „Memel Nord“ bunkerių komplekso įtraukimo į turizmo maršrutus, todėl labai domėjosi „Memel Nord“ bunkerių komplekso būkle, finansavimu, kas juose šiuo metu daroma, kiek jais domisi lankytojai, bei ko reikėtų kad objektas būtų atidarytas visuomenės lankymui.

Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio vadas Gediminas Povilaitis pasitarimo dalyvius supažindino su Pasieniečių klubo veikla tvarkant „Memel Nord“ komplekso pietinį bunkerį.  Gausiai nuotraukomis pademonstravo kas padaryta ir kas šiuo metu daroma. Priminė, kad šis objektas įtrauktas  į istorijos paveldo objektų sąrašą ir glaustai nupasakojo iškilusias problemas tvarkant bunkerį. Didžiausios problemos šiuo metu tai bunkerio apsauga nuo vandalų, drėgmės perteklius bei bendro saugumo užtikrinimu reikalingus darbus, nes šis (pietinis) komplekso bunkeris yra pusiau sunaikintas sprogimo.

Diskusijų metu prieita vieningos nuomonės, kad norint toliau plėtoti turizmo veiklą, būtina apjungti Klaipėdos rajono, Klaipėdos, Palangos, Neringos miestų savivaldybių turizmo infrastruktūras. Ieškoti būdų kaip gerinti padėtį  ir plėsti veiklą turizmo srityje. Pasiūlė atlikti „namų darbus“ t.y. artimiausiu metu parengti  darbų sąmatą „Memel Nord“ bunkerių komplekso sutvarkymui pirmajam etapui  ir tolimesniems etapams iki ekspozicijos atidarymo. Padaryti visų, ar bent žinomų objektų, susijusių su karu ar karinius objektus, neskirstant jų pagal pirminį jų priklausomumą ar epochą ir kas gali turėti suinteresuotumą turizmui. Šių duomenų pagrindu vėliau bus galima planuoti turistinius maršrutus.

Pasieniečių klubo
Klaipėdos būrys
VSAT centrinėje įstaigoje pasirašytos dvi bendradarbiavimo sutartys, pristatyta P. Liuberto naujausia knyga

 

Antradienį Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) centrinėje įstaigoje lankėsi Lietuvos policijos veteranų asociacijos (LPVA) pirmininkas Vytautas Navickas ir pasirašė dvi bendradarbiavimo sutartis: su Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadu Renatu Požėla bei Pasieniečių klubo prezidentu Vaclovu Zabarausku.

Susitikime dalyvavo buvęs Lietuvos policijos generalinis prokuroras, LPVA garbės narys Petras Liubertas, kiti šios organizacijos nariai, buvęs VSAT vadas, Pasieniečių klubo garbės narys Algimantas Songaila, kiti šio klubo nariai, VSAT centrinės įstaigos pareigūnai ir darbuotojai.

Sutartis tarp VSAT ir LPVA skirta bendradarbiavimo aktyvinimui, siekiant sklandesnio VSAT ir policijoje tarnybą baigusių asmenų reintegravimo į visuomenei naudingą veiklą, stiprinant ryšius tarp policijoje ir VSAT tarnybą baigusių asmenų bei VSAT bendruomenės, skatinant profesinės patirties ir žinių perteikimą kursantams ir jauniems pareigūnams, populiarinant pasieniečio, policininko ir kitas, visuomenės saugumą užtikrinančias, profesijas, puoselėjant valstybės sienos apsaugos ir teisėsaugos tradicijų, istorijos puoselėjimą.

Sutartis tarp Pasieniečių klubo ir LPVA skirta bendradarbiavimo stiprinimui formuojant ir palaikant integruotą požiūrį į Pasieniečių klubo ir LPVA narių interesus bei jų apsaugą, siekiant sklandesnio šių organizacijų narių įsijungimo į visuomenei naudingą veiklą, savanorystės skatinimą, keičiantis informacija apie nariams tinkamas darbo vietas, poilsio, medicininio reabilitavimo ir sveikatos priežiūros galimybes, skatinant profesinės patirties ir žinių perteikimą jauniems pareigūnams, dalyvaujant teisėsaugos pareigūno profesijos populiarinime, puoselėjant bendražmogiškomis vertybėmis grįstas profesines tradicijas ir istorinį paveldą.

Po pasirašymo ceremonijos LPVA atstovai pristatė šiemet pasirodžiusią P. Liuberto knygą „Tamsios aukštumos: LTSR milicija 1940-1987 metais“. Knygos autorius susirinkusiai publikai pateikė iniciatyvos šiai knygai rašyti motyvus, gana išsamiai išdėstė istorinį kontekstą, kada I Lietuvos Respublikos policija po sovietinės okupacijos buvo reorganizuota į miliciją. P. Liuberto žodžiais tariant, rengiant medžiagą knygai, buvo atliktas totalus darbas archyvuose. Todėl knygoje užfiksuota ne tik LTSR milicijos, bet ir visos 1940 – 1987 m. vidaus reikalų sistemos istorija, leidinyje pateikta daug naujų, iki tol negirdėtų faktų.

Renginyje dalyvavę V. Zabrauskas ir V. Navickas, R. Požėla komentuodami P. Liuberto knygą, pateikė savo įžvalgas apie šiandien gana prieštaringai vertinamą vidaus reikalų sistemos istorinį laikotarpį, apie tokių leidinių reikšmę bendrai Lietuvos Respublikos istoriografijai.

P. Liubertas gimė 1952 m. Vidaus reikalų sistemoje eidamas įvairias pareigas 1974–1987 m. dirbo operatyvinį ir vadovaujamą darbą. 1987 m. jis buvo paskirtas Kauno miesto vidaus reikalų (milicijos) valdybos viršininku, o nuo 1989 m. ėjo Lietuvos vidaus reikalų ministro pavaduotojo, pirmojo pavaduotojo pareigas. 1991–1994 m. knygos autorius buvo Lietuvos policijos generaliniu komisaru, dirbo Vidaus reikalų ministerijos sekretoriumi, o 1991 m. rugpjūtį–spalį laikinai ėjo vidaus reikalų ministro pareigas.

Daugiau fotografijų iš renginio čia

Buvo, yra ir bus ! Saulius Janulevičius

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbausienė


Pirmieji pasieniečiai. Saulius Janulevičius – nesigailiu tarnavęs tėvynės labui

 

VSAT Prevencijos skyrius tęsia rašinių ciklą „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-1991-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos vyresnysis puskarininkis Saulius Janulevičius. Pastaruoju metu jis tarnavo VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kabelių pasienio užkardos jaunesniuoju specialistu. Liepos 28 d., sulaukęs 50-ies, išėjo į pensiją.  28-erių metų tarnybą pasienyje įvertino vienu žodžiu – „nesigailiu“!

S. Janulevičius gimė 1969 m. liepos 28 d. Varėnos rajono Vilkiautinio kaime – jauniausias tarp 3 brolių ir sesers. Ten pat lankė ir mokyklą ir buvo pirmasis pirmokas į Vilkiaustinius perkeltoje ir naujai pastatytoje Liškiavos vidurinėje mokykloje. (Liškiavos mokykla iki tol buvusi vienuolyno pastatuose, vėliau perkelta (pastatyta) artimiausiame kaime, nutolusiame tik apie 6 km.). Šioje mokykloje Saulius baigė 8 klases, po to įstojo į Daugų tarybinį ūkį–technikumą, kur įgijo techniko–mechaniko specialybę. Tačiau žemės ūkyje dirbo neilgai – tuoj pat buvo pašauktas į sovietinę armiją.

Tarnyba sovietinėje armijoje

1988 m. lapkrity paėmė mane į sovietų armiją. Tarnavau geležinkelio daliniuose. Pirmiausia pusmetį praleidau Volgogrado mokomajame pulke, taip vadinamoje „učebkėje“  (seržantų mokykla – aut. past.). Praktiką atlikau Tolimuosiuose Rytuose, tiksliau – prie „BAM“-o geležinkelio. (BAM – Baikalo Amūro magistralės santrumpa – aut past.) Kadangi šis geležinkelis buvo pastatytas labai drėgnose vietose, tiksliau, ant balų, tai bėgiai dažnai „nusėsdavo“ ir juos tekdavo dažnai taisyti, kelti. Tai ir atlikdavo sovietiniai kareivukai“, - prisiminė tuos metus S. Janulevičius.

Po šios praktikos S. Janulevičius buvo perkeltas tarnauti į Ukrainą – Charkovo miestą, taip pat į geležinkelio dalinį. Ten buvo paskirtas automobilių skyriaus vadu. Kadangi buvo baigęs seržantų mokyklą, gavęs aukštesnį laipsnį, tai galėjo būti skiriamas į aukštesnes pareigas. Charkovo dalinys buvo vadinamas „juoduoju“, nes tai buvo geležinkelių statybos batalionas ir jame daugiausia tarnavo jaunuoliai iš Vidurinės Azijos respublikų. Paklaustas, kaip jis, lietuvis, ten papuolė – atsakė, kad tam jis ir buvo Volgograde apmokytas, kad galėtų vadovauti eiliniams kariams. Lietuviams sovietinėje armijoje kažkodėl patikėdavo kiek aukštesnes pareigas. Jis net buvo nusiųstas komandiruotei į Kazachstaną. Taigi, tarnybos metu apkeliavo nemažą dalį Sovietų sąjungos. Nors iš  kareivinių nedaug ką galėjo pamatyti, atmintin įstrigo tik apleistos, krūmais ir žolėms apaugusios teritorijos.

Visos tarnybos metu atostogų Saulius negavo, nes lietuvius tuomet jau bijojo išleisti, kad nepabėgtų: Lietuvoje buvo prasidėjęs judėjimas link nepriklausomybės. Saulius tuos įvykius taip pat sekė – gaudavo informacijos ir per televiziją. Nors žinios ir  buvo tendencingos, bet tarp eilučių daug ką buvo galima perskaityti. Dar laiškuose parašydavo brolis, mama. Tačiau džiaugsmu dėl laisvėjančios Lietuvos pasidalinti neturėjo su kuo, nes dalinyje buvo vienintelis lietuvis.

Pirmieji žingsniai Krašto apsaugoje

1990 m. spaly S. Janulevičius grįžo iš armijos, net vienu mėnesiu anksčiau laiko. Kaip pats prisimena: „jau ir karininkai nesistengė manęs ilgiau užlaikyti, nes žinojo ir apie Baltijos kelią ir apie Kovo 11-ąją“. Tačiau į žemės ūkį Saulius grįžti nebenorėjo. Pabandė įsidarbinti policijoje (tuomet dar vadinosi milicija), bet ši tarnyba jaunam žmogui nepatiko. Netrukus sužinojo apie kvietimą į Krašto apsaugos struktūrą. Jo buvęs lengvosios atletikos treneris Pranas Baublys kaip tik vadovavo Druskininkų pasienio užkardai. Saulius su draugu pirmiausiai ir kreipėsi į jį.  Kalendorius tuomet jau rodė 1991 m. sausio pradžią. Vadas paaiškino, kad šiuo metu negali jų priimti, nes prasidėjus neramumams, valdžios paliepimu visa dokumentacija išvežta ir įslaptinta. Pasiūlė jaunuoliams patiems savarankiškai vykti į Vilnių ir įsijungti į gynėjų gretas. Informavo, kad Druskininkuose yra renkami savanoriai, yra skirti autobusai, kurie juos nuveš į Vilnių. Jie taip ir padarė. Budėjo prie Lietuvos Aukščiausios Tarybos (Parlamento) pastatų lauke, su visais kitais civiliais žmonėmis, į vidų buvo užėję tik pasižiūrėti – giminaitis juos buvo įsivedęs. Prie Parlamento Saulius budėjo 2 paras, o kai grįžo prasidėjo kruvinieji įvykiai prie TV bokšto, televizijos ir radijo pastatų Konarskio gatvėje.

Po 1991 m. sausio įvykių, S. Janavičius vėl kreipėsi į užkardos vadą P. Baublį ir vasario 6 d. jis jau pradėjo tarnybą Krašto apsaugos departamento Varėnos rajono Druskininkų m. geležinkelio stoties pasienio poste. Aprangos pradžioje dar neturėjo. Dėvėjo žalius raiščius ant civilių drabužių rankovės. Iš įrangos buvo gavę tik gumines lazdas. Tiesa, aukštesnio ūgio pareigūnai buvo gavę juodas uniformas, nes jų buvo gavę laibai didelių ūgių. Postas buvo įkurdintas statybiniame vagonėlyje.

Neramumai pasienyje

Tarnybą poste pasieniečiai atlikdavo dieną, o naktį budėdavo savivaldybėje. Ten kartu budėjo tremtiniai ir sąjūdiečiai. Po vieną pareigūną siųsdavo ir į Druskininkų aerodromą, šalia kurio dabar pastatyta naujoji Druskininkų užkarda. Šiuo metu aerodromas neveikiantis, o tada leisdavosi lėktuvai, taip vadinami „kukurūzninkai“, ir skraidindavo keleivius maršrutu Druskininkai− Kaunas. Pasienietis, paskirtas saugoti aerodromą, buvo vienas ir neginkluotas, bet privalėjo telefonu informuoti apie galimus incidentus. Tokia situacija buvo iki Maskvos pučo ir keletą dienų po jo.

S. Janulevičius prisiminė keletą epizodų apie šį sudėtingą visai šaliai ir ypač pasieniečiams, laikotarpį. „Aplink Raigardo ir Latežerio postus buvo sovietinės armijos poligonai, tai karininkai organizuodavo ir įvairias provokacijas, − pasakojo Saulius. Kareivius su automatais susodindavo į didžiulius sunkvežimius „GAZ 66“ ir privažiuodavo prie mūsų posto. Bet mes – tik užkardą pakeliam ir praleidžiam. Jie pravažiuodavo, pasivažinėdavo aplink ir grįždavo atgal. Matyt, laukė kokių nors provokacijų iš mūsų“.

Dar Druskininkų geležinkelio poste budint buvo toks įvykis, − toliau dalijosi prisiminimais Saulius. Vienas pareigūnas po pamainos grįždamas namo į gretimą miestelį, stotelėje laukė autobuso. Pamatęs atvažiuojant „GAZ 66“ – atlėkė mūsų perspėti, kad atvažiuoja kareiviai. Mes žiūrim per vagonėlio langą – iš tikrųjų  iš privažiavusio sunkvežimio iššoko du kareiviai, trečias, vyresnysis, liko stovėti prie mašinos. Tie du, pačiupę kažkokias dėžes, bėga link mūsų. Tos dėžės iš tolo panašios į benzino bakus. Na, galvojam, degins vagonėlį. Mes turėjom instrukcijas, kaip veikti panašiu atveju: susirinkti dokumentus, jei yra laiko, pasiimti vėliavą ir pasišalinti. Čiupom dokumentus, Donatas Čebatorius – vėliavą ir puolėm prie durų. Donatui užstrigo vėliava, mes užstrigom už jo. Pagaliau pasišalinę iš vagonėlio nubėgom į vieno iš pareigūnų automobilį. O tie kareiviai – prabėgo pro mus ir nulėkė į geležinkelio stotį. Pasirodo, jie skubėjo perduoti į Maskvos traukinį dėžes su filmais. Tokį tad turėjom „įvykį“, kuris nepasiteisino – juokėsi pareigūnas. Per tą įvykį mes jau turėjom uniformas. Bet D. Čebatoriui, kuris jaunesnis ir nebuvo tarnavęs sovietinėje armijoje, buvo liepta dėvėti civilius drabužius, mat tuomet dar gaudydavo jaunuolius į SSRS armiją“. 

 „Kartą, saugant meriją, taip pat įvyko panašus incidentas,− vėl prisiminė nuotykį pasienio veteranas. Mus informavo, kad kariškiai po Druskininkus važinėja. Pasirodo, kad supainiojo – tai buvo mūsiškiai, nes mes tuomet taip pat naudojomės sovietine technika, ir „GAZ 66“ turėjo Krašto apsauga. O tarnyboje pasieniečiai tada naudojosi daugiausia nuosavais automobiliais, žinoma, tik tie, kas juos turėjo, − surimtėjęs toliau pasakojo S. Janulevičius. Žadėjo, kad atlygins kuro sąnaudas, bet taip ir liko neatlyginta. Aš tai dar jaunas buvau, automobilio dar neturėjau, savo  pirmąjį „Žiguliuką“ įsigijau daug vėliau“.

Tarnyba „žaliojoje juostoje“

1994 m. spalio mėn. S. Janulevičių perkėlė į Raigardo pasienio kontrolės postą. Ten jam teko saugoti „žaliąją sieną“. Tik tuomet dar tiksliai nebuvo aišku, kur ta siena eina. Ji buvo nubraižyta ant rusiškų žemėlapių. Pasieniečiai  apytiksliai vis tik žinojo, kur siena, kad ji eina palei Senovės, Piesčių, Dubo kaimus, žinojo, kur galima, kur negalima vaikščioti. Pradiniame etape buvo įsteigti tik kontroliniai postai. Raigardo PKP ir buvo vienas pirmųjų ir iki šiol  išlikęs vienas didžiausių tarptautinių pasienio kontrolės postų.

„Druskininkuose buvo toks komunistų partijos lyderis Marijonokas, kuris turėjo sodybą netoli nuo sienos su Baltarusija, – dar vieną nuotykį iš tarnybos prisiminė Saulius.  Sužinojom, kad jis dalyvauja KGB archyvų išvežime į užsienį, t. y į Baltarusiją. Jis juos atsigabendavo į savo sodybą, o vėliau juos pernešdavo per sieną. Sodyboje šis pilietis laikė 2 ar 3 didžiulius šunis. Buvo nuspręsta kaip nors sutrukdyti jam tuos dokumentus atsigabenti. Kadangi keliukų  į sodybą šis pilietis žinojo ne vieną, ant vieno iš jų iškasėm taip vadinamą „vilkduobę“ ir užmaskavom, o patys atsistojom jau kitoje vietoje, nes nežinojom, kuriuo keliuku jis važiuos. Bet į tą „vilkduobę“ įkrito, deja, ne jis su savo automobiliu, o moteriškė su dviračiu vykusi į tą pačią sodybą šeimininko šunų pašerti“ – vėl juokėsi pasienietis.

Paklaustas, kaip reagavo į valstybės sienos atsiradimą vietiniai gyventojai, S. Janulevičius atsakė, kad iš pradžių ne ypač palankiai, mat kai kurie turėjo už sienos likusių gyventi brolių, svotų ar šiaip giminių. Ten liko ir kai kurių gyventojų miškų plotai, ir Grūdos ežeras anksčiau priklausė Lietuvai. Tai nuoskaudų, žinoma, buvo. Išskyrus, žinoma, patriotus, kurie visapusiškai palaikė ir rėmė nepriklausomybės simbolį – valstybės sienos atsiradimą. Bet ilgainiui, atsiradus tvarkingai sienai, apsiprato ir kiti. Dabar gyventojai pasieniečių kaimynyste net labai patenkinti – saugiau tapo gyventi, sumažėjo vagysčių, reikalui esant gali kreiptis pagalbos. Ypač džiaugiasi pastaruoju metu čia sodybas supirkę miestiečiai, nes jie nuolat čia negyvena. Vietinių gyventojų, kaip švelniai juos pavadino pasienietis, dzūkelių, čia lieka vis mažiau ir mažiau.

Nuo 1996 m. vasaros S. Janulevičius jau buvo perkeltas į Kabelių užkardos pasienio ruožą, taip pat žalios sienos apsaugai. Ir čia tarnavo iki pat išėjimo į pensiją š. m. liepos 28 d.

Baigiant tarnybą...

„Tarnyboje buvo visko – ir nusivylimų ir pasitenkinimo.  Bet nesigailiu, ir niekada nesigailėjau – atviravo pasienio veteranas. Pradžioje tarnyba  buvo sunki – visko trūko, ypač techninių priemonių. Dabar – patruliuojant žaliojoje juostoje, techninis aprūpinimas geras, lyg ir nieko netrūksta. Pažeidėjų irgi tekdavo sulaikyti nemažai. Prieš gerus metu buvo padaugėję nelegalių migrantų. Dabar – padaugėjo cigarečių kontrabandos atvejų. Gabena jas nedideliais kiekiais, administracinio nusižengimo ribose ir neperžengia baudžiamojo kodekso numatytos ribos (4 dėžės). Kontrabandininkai gerai susipažinę su įstatymais. Paprastai cigaretes permeta per sieną ir viskas. O čia jau ateina kiti jų pasiimti. Jei sieną pažeistų – jau baudžiamoji atsakomybė grėstų“.

Saulius Janulevičius buvo pasirinkęs tarnauti pagal senąjį vidaus tarnybos statutą – iki 50 metų amžiaus, todėl š. m. liepos 28 d. tarnybą baigė ir išėjo į pensiją. Paklaustas, ar negaila palikti tarnybos, nors galėtų dar tarnauti, atsakė: „kad jau darosi sunkoka, ypač po to, kai sumaišė pamainas. Išsimušė vidinis laikrodis, kuris per daugelį metų buvo susiformavęs. Ruože dirbant naujasis grafikas gal ir geriau, bet budėtojų daly – labai blogai. Buvom pripratę parą budėjus – 3 laisvos. Dabar mažai lieka laiko poilsiui. O dar dažnokai tenka viršvalandžius dirbti, nes laikas pasibaigia, bet jei koks pažeidimas – reikia viską pabaigti sutvarkyti“ – dalijosi patirtimi pasienietis.

S. Janulevičius 1990 m. su Vilma Žemaityte sukūrė šeimą, susilaukė dviejų sūnų (1992 m. ir 1997 m.). Tėvo pėdomis nusekė ir abu sūnūs. Vyresnysis sūnus Airidas tarnauja pasienyje. Prieš 5 metus baigė Pasieniečių mokyklą Medininkuose. Tarnauja toje pačioje Kabelių užkardoje ir studijuoja M. Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultete Valstybės sienos apsaugos specialybę. Šiemet – jau 3-me kurse. Kitas sūnus, jaunėlis Rytis, – Lietuvos kariuomenės karys savanoris. Pasiliko kariuomenėje po privalomosios tarnybos. Šiuo metu jo tarnybos vieta – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės Birutės batalionas Rukloje.

Sauliaus Janulevičiaus uniforminį švarką puošia Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalis. Už nepriekaištingą tarnybą  pasienietis apdovanotas VSAT garbės ženklu „Už nuopelnus valstybės sienos apsaugai“, VSAT I laipsnio pasižymėjimo ženklu „Pavyzdingas pasienietis“ (aukso spalvos), I, II ir III laipsnio atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugos sargyboje“ (10, 15, 20 metų), „Už ilgametę tarnybą“ (25 metai), atminimo ženklu „Savanoris pasienietis“ (5 metai).

 

 
   
   



Prisijungti
Prisijungimo vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai slaptažodį?
Prašyk naujo!.
Šiandien


Greitai gimtadienį švęs:
Norbertas VYŠNIAUSKAS
Artūras ARMONAVIČIUS
Žurnalai
Paklausykite radijos
Klausykite į sveikatą!
Lietuvos radijas
Žinių radijas
VIDEO

Pavojingas pasieniečių darbas – BTV ekranuose nuo spalio 5 d. Visas laidas galite peržiūrėti adresu:

http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/pasienio-sargyba/list

Lietuvos karių dienos minėjime pademonstruotas DW filmuota medžiaga apie Ukrainos-Rusijos pasienį (Eng)

Žiūrėti čia

Originali Lietuvos geležinkelių dovana Lietuvos 100-mečio proga
Užkrauta per 0.05 sekundes
1,768,043 unikalūs lankytojai