Navigacija
Bendraujame
Remėjai
Lietuvos geležinkeliai

UAB “Apastras”

UAB \“Grafija\”

UAB \“GELSAUGA\”

Pajūrio regioninio parko direkcija

Buvo, yra ir bus ! Vytautas Dabulskis

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Pulkininkas Vytautas Dabulskis – pasieniečių avangarde nuo 1990-ųjų.

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos pulkininkas Vytautas Dabulskis, Pagėgių rinktinės vado pavaduotojas Štabo viršininkas.

V. Dabulskis gimė 1965 m. vasario 27 d. Skaudvilėje (Tauragės r.). Po vidurinės mokyklos įstojo ir 1988 m. baigė tuometinę Žemės ūkio akademiją (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas) ir įgijo inžinieriaus-elektriko specialybę. Paskyrimą gavo į Mažeikius, nes ten jau dirbo žmona Ligita, taip pat kilusi iš Skaudvilės. 1989 m. jiems gimė sūnus Vilius. 1995 m. – sūnus Paulius.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Vytauto žmona dar augino mažametį, nedirbo. Ji pirmoji užpildė anketą į Krašto apsaugos savanorius. Tik tuomet moterų ten nepriėmė. Vytautas taip pat mąstė, su kuo susieti savo tolimesnį likimą. 1990-jų liepą ir jis užpildė anketą. Rugsėjo mėn. atvyko į Mažeikius Krašto apsaugos departamento (KAD) mandatinė komisija. Komisijoje buvo Cirilis Norkus, tuomet vadovavęs Klaipėdos krašto apsaugai, taip pat savivaldybės vadovas, policijos komisariato atstovas, KAD instruktorius ir Saugumo tarnybos atstovas Algimantas Žiurlys. Kunigo nebuvo. Nors, prisiminė Vytautas, kai nešė dokumentus į komisiją, turėjo ir pažymą apie tai, kad yra sudaręs bažnytinę santuoką. V. Dabulskis buvo paskirtas posto viršininku. „Aš realiai neįsivaizdavau, kur einu. Juk tik 25-erius metus teturėjau. Mama buvo medicinos sesuo, tėvas – inžinierius. Sovietmečiu nieko apie nepriklausomą Lietuvą tėvai nepasakojo – bijojo  represijų, jei vaikas ką prasitars.  Studijuojant akademijoje buvo tik karinė katedra. Tik daug vėliau mama papasakojo, kad senelis tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, pasakojo apie trėmimus“, – prisiminimais dalijosi pulkininkas.

Į KAD Pasienio apsaugos tarnybos (PAT) Mažeikių užkardą V. Dabulskis oficialiai priimtas 1990 m. lapkričio 7 d. Netrukus buvo paskirtas ir užkardos viršininku/vadu. Bėgant laikui keitėsi pasienio apsaugos tarnybos žinybinis pavaldumas, keitėsi ir pareigūnų pareigybių pavadinimai. V. Dabulskis Mažeikių užkardai vadovavo iki 1995 m. lapkričio, kai buvo paskirtas Pasienio policijos departamento (PPD) Šiaulių rinktinės Štabo Operatyvaus valdymo ir kontrolės skyriaus komisaru inspektoriumi. Trumpam grįžęs vadovauti Mažeikių užkardai, 2000 m. balandį jau buvo paskirtas PPD Šiaulių pasienio policijos rinktinės vado pavaduotoju Štabo viršininku, o nuo 2004 m. rugpjūčio iki 2010 m. pabaigoje įvykusio šios rinktinės panaikinimo V. Dabulskis buvo rinktinės vadas. 2009 m. birželio 16 d. V. Dabulskiui suteiktas vidaus tarnybos pulkininko laipsnis. Panaikinus Šiaulių rinktinę, Vytautas iki šiol yra VSAT Pagėgių rinktinės vado pavaduotojas Šabo viršininkas.

1991 m. sausio 13 d. V. Dabulskis budėjo poste. Į Vilnių šios užkardos pasieniečiai nevažiavo, nes nebuvo įsakymo iš PAT viršininko V. Česnulevičiaus. Pasieniečių čia buvo nedaug, o tuometine milicija dar nepasitikėjo. Surinkę daugiau kaip 30 žmonių mažeikiečiai Vilniun išvažiavo tik sausio 17 d. – pakeisti ten budėjusių Akmenės pasieniečių. Atvyko į Aukščiausiosios tarybos (Parlamento) pastatą. Budėti teko prie pagrindinio įėjimo. Ten po „jedinstveninkų“ antpuolio buvo išdaužyti langų stiklai, tai budėjimo metu teko gerokai pašalti. Apsirengę pasieniečiai buvo gana lengvai. Uniformų jie dar neturėjo. Tuomet Mažeikių pasieniečiai tarnybon ėjo civiliais drabužiais, tik ant rankovės ryšėjo žalius raiščius.

Iš savo tarnybos pirmųjų metų Vytautas prisiminė atvejį, kai Mažeikių geležinkelio poste buvo sulaikyti 2 asmenys – tėvas ir sūnus. „Jie turėjo 3 litrų stiklainį su „naminuke“. Pasieniečiai juos išlaipinę atidavė policijai. Pasirodo, vienas jų – buvęs Sovietų armijos Pabaltijo apygardos štabo viršininkas, tuomet jau atsargos generolas leitenantas. Jo sūnus – kapitonas, lyg ir Maskvos tankų divizijos vadas (detalių Vytautas nebeprisiminė – aut past.). Kadangi vieno iš jų žmona buvo mažeikietė, policininkai pažinojo šį žmogų, tai juos paleido. Nuo traukinio pastarieji jau buvo atsilikę, išvyko taksi automobiliu ir vėl – per pasienio postą. Ten vėl pasieniečių buvo sulaikyti. Po to sulaukėm skambučio iš policijos – „Ką jūs darot? Taigi tankus atsiųst gali!“ Net Cirilis Norkus, Klaipėdos kraštiečių vadas, paskambino susirūpinęs, kad tankų neatsiųstų“, - linksmai prisiminė šį atvejį V. Dabulskis.

Paklaustas, kaip tada atrinkdavo kandidatus sienos apsaugai, V. Dabulskis pamąstęs atsakė: „Tuomet atrenkant kadrus buvo vienas tikslas ir viena idėja – Nepriklausoma Lietuva.  Pasitaikė tarp kandidatų ir išgeriančių, bet tada sunku buvo atsirinkti – patriotizmas buvo svarbiau... Tvarkingi ir labiau prasilavinę žmonės buvo atsargūs ir į pasienį nėjo, laukė, kuo čia viskas baigsis. Tad pradžioj Mažeikių užkardoj buvom tik dviese su aukštuoju išsilavinimu. Buvau paskirtas posto viršininku, vėliau – užkardos vadu. Kai kurie jaunuoliai net anketų nemokėjo užpildyti. Tai ką reikėjo daryti? Kitokių juk nebuvo... Bet buvo patriotizmas. Teko girdėti, kad per sausio įvykius visoj Lietuvoj jokių nusikaltimų nebuvo užfiksuota. Bet vėliau – nereikia stebėtis, kad pasitaikydavo ir prasigeriančių, ir apsivagiančių... Ne vieno teko paprašyti ir tarnybą palikti – pačiam teko rašyti įsakymus. Beje, labai įdomiai tuomet buvo nustatomas asmens blaivumas. Alkotesteriu tarnavo paprasčiausia stiklinė – į ją papūtus ten likdavo kvapas, pagal kurį nustatydavom neblaivų asmenį“, – dalinosi prisiminimais pasieniečių veteranas.

Už ilgametę, pavyzdingą tarnybą V. Dabulskis daugelį kartų skatintas valstybės, Vidaus reikalų ministerijos ir tarnybos medaliais, atminimo ženklais,  padėkomis. Pulkininko uniforminį švarką puošia Sausio 13-osios atminimo medalis; Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalis; Vidaus reikalų ministerijos 1-ojo ir 2-ojo laipsnių atminimo ženklai „Tėvynės labui“; VSAT 2-ojo laipsnio „Pasieniečio garbės ženklas“; 2-ojo laipsnio VSAT pasižymėjimo ženklas „Už nuopelnus“; VSAT atminimo ženklai „Už nuopelnus stojant į Šengeno erdvę“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 85“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 90“; visų trijų laipsnių atminimo ženklai „Valstybės sienos apsaugos tarnyboje“ (10, 15, 20 metų); jubiliejinis ženklas „Savanoris pasienietis“; Lietuvos policijos 1-ojo laipsnio pasižymėjimo ženklas „Angelas sargas“; Latvijos sienos apsaugos tarnybos atminimo ženklas „Už nuopelnus valstybės sienos vystymui“; Pasieniečių klubo 1-ojo laipsnio atminimo ženklas „Buvome, esame, būsime“.

 

 
   
 
 
 
         
         

Komentarai
Komentarų dar neparašyta.
Rašyti komentarą
Vardas:

Patvirtinimo kodas:
Patvirtinimo kodas


Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungtiarba užsiregistruoti, jeigu norite balsuoti.

Nėra reitingų.
Prisijungti
Prisijungimo vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai slaptažodį?
Prašyk naujo!.
Šiandien


Šiandien gimtadienį švenčia
Laimutis JASINEVIČIUS

Rytoj gimtadienį švęs:
Kazys MOCKA
Sigitas RATKEVIČIUS

Greitai gimtadienį švęs:
Diana PLIAVGO
Žurnalai
Paklausykite radijos
Klausykite į sveikatą!
Lietuvos radijas
Žinių radijas
VIDEO

Pavojingas pasieniečių darbas – BTV ekranuose nuo spalio 5 d. Visas laidas galite peržiūrėti adresu:

http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/pasienio-sargyba/list

Lietuvos karių dienos minėjime pademonstruotas DW filmuota medžiaga apie Ukrainos-Rusijos pasienį (Eng)

Žiūrėti čia

Originali Lietuvos geležinkelių dovana Lietuvos 100-mečio proga
PARODOS
Užkrauta per 0.04 sekundes
2,176,378 unikalūs lankytojai