Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Prevencijos skyrius, siekdamas puoselėti VSAT istoriją, toliau rengia rašinių ciklą „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos leitenantas Gintaras Vyšniauskas. Šiuo metu jis tarnauja VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Sienos kontrolės skyriaus jaunesniuoju specialistu (budėtojo padėjėju).

Gintaras gimė 1969 m. gegužės 11 d. Klaipėdoje. 1988 m. baigė tuometinę 6-ąją vidurinę mokyklą. Po to buvo paimtas tarnauti į sovietinę armiją. Iš pradžių pateko į seržantų mokyklą Černovcuose (Ukraina), kur tapo pėstininkų kovinės mašinos vadu. Vėliau buvo perkeltas į Volodimirą‒Volynską (Ukraina). Ten teko saugoti sprogmenų sandėlius, taip pat dalyvaudavo į Afganistaną važiavusių ešelonų pakrovimo darbuose. Gintaras iš sovietinės armijos buvo paleistas po pusantrų metų, neištarnavę viso paskirto laiko, nes prieš kariuomenę buvo pradėjęs studijuoti Vilniaus universiteto Matematikos fakultete. Tuomet kaip tik studentams buvo leista toliau mokytis.

Grįžęs iš armijos G. Vyšniauskas vis tik į universitetą nebegrįžo. Įsidarbino Klaipėdoje, kadangi vedė, netrukus gimė sūnus ir dukra – reikėjo išlaikyti šeimą. Dar Gintaras bandė studijuoti Karo akademijoje, pavyko įstoti, bet studijų nebaigė.

1990 m. laikraštyje „Klaipėda“ G. Vyšniauskas aptiko skelbimą, kad kviečiami vyrai besikuriančiai valstybės sienos apsaugai. Jis pasisiūlė galintis dirbti tokį darbą. Po poros mėnesių gavo kvietimą atvykti į tarnybą. 1990 m. spalio 27 d. G.Vyšniauskas buvo paskirtas Nidos pasienio kontrolės posto (PKP) pamainos budinčiu.

Nidos pasieniečiai buvo gavę ir pirmąsias (juodas) uniformas. Su sovietiniais pasieniečiais kontaktų neturėjo, nes kelyje su Kaliningrado sritimi SSRS sienos nebuvo, sovietų pasieniečiai saugojo tik pajūrį. Pirmieji Lietuvos pasieniečiai tuomet vykdė ekonominę sienos apsaugą. Krašto apsaugos departamento vadovybės nurodymu keliu vykstančių karinių mašinų pasieniečiai nestabdė. Lietuviai, keliaujantys per punktą, į mūsų pasieniečius reagavo teigiamai. Rusai reikšdavo nepasitenkinimą – reikėdavo ilgai įkalbinėti, kad parodytų dokumentus. Tiesa, didesnių konfliktų neįvyko. Gintaro nuomone, uniforma vis tik darė įspūdį.

1991 m. Sausio vykių metu G. Vyšniauskas saugojo Klaipėdos miesto tarybos pastatą. Gynėjai buvo užsibarikadavę viduje, o pastato išorėje budėjo civiliai žmonės. Ten, kaip ir Vilniuje, degė laužai, žmonės susitelkę dalinosi karšta arbata ir sumuštiniais. Vėliau į pastatą buvo atsiųsti Lietuvai lojalūs milicininkai su automatiniais šautuvais. Kadangi informacijos apie tai iš anksto gynėjai neturėjo, kilo šiokia tokia panika. Žmonės ėmė šaukti, kad ateina ginkluoti užpuolikai – pasieniečiai užėmė pozicijas. Netrukus buvo išsiaiškinta, kad čia ne užpuolikai, bet pastiprinimas. Patys pasieniečiai ginklų neturėjo – buvo apsirūpinę tik metaliniais strypais, armatūra, akmenimis, turėjo ir „Molotovo kokteilių“.

G. Vyšniauskas savivaldybės pastate budėjo 4 paras. Tuo metu Nidos poste pasieniečiai budėjo be pasikeitimo taip pat po keletą parų. Po budėjimo savivaldybės pastate pasienietis grįžo į savo nuolatinę tarnybos vietą Nidoje.

SSRS pasieniečiai, kurių dauguma gyveno Klaipėdoje, akivaizdaus priešiškumo Lietuvos Nepriklausomybei nedemonstravo. Netgi žadėjo pranešti, jei pastebės kokių nors karinių pajėgų judėjimą nuo Kaliningrado. Sakė, važiuodami pro šalį kokį raštelį išmesim ar kaip kitaip perspėsim. Gintaras abejoja, ar pastarieji tik žadėjo, ar iš tiesų būtų taip pasielgę. Progos įsitikinti, laimė, neatsirado.

Tik kartą Klaipėdos milicininkai kvailai pajuokavo. Paskambino naktį į postą ir pranešė, kad iš Kaliningrado atvyksta tankai. Pasieniečiai, paklusdami išankstinėms instrukcijoms, pasitraukė į mišką. Laukė valandą, kitą, bet niekas neatvažiuoja. Po kurio laiko nuo Klaipėdos atvažiavo „Žiguli“ markės automobilis ir išlipęs pareigūnas pašaukė: „Vyrai, lįskit iš miško – aš pajuokavau“.

Visą laiką iki Maskvos pučo ir dar po jo Gintaras budėjo Nidos PKP. Postas niekada nebuvo paliktas tuščias. Pamainoje kartu tarnavo kolegos: Romas Tučkus – pamainos vyresnysis, Artūras Vilčinskas, Povilas Burbaitis ir Algis, kurio pavardės jau Gintaras nebeprisiminė.

G. Vyšniauskas Nidos poste tarnavo iki 1994 m. Po to perėjo į Tarptautinę perkėlą. Dirbo Nacionaliniame jūrų koordinavimo centre, kuriam vadovavo Sigitas Duoba, nes neblogai mokėjo anglų kalbą. Nuo 2004 m. G. Vyšniauskas pervestas į rinktinės budėtojo pareigas.

G. Vyšniauskas yra apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliu, visų 3-jų laipsnių VSAT pasižymėjimo ženklais „Valstybės sienos apsaugos sargyboje“ (10, 15, 20 metų), VSAT pasižymėjimo ženklu „Pavyzdingas pasienietis“ (sidabro spalvos), VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai 90“, jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“, tarnybos ir rinktinės vado padėkomis, vardinėmis dovanomis.