Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

Pirmieji pasieniečiai. Žydrūnas Nesteckis, darbą ir gyvenimą siejantis su jūra

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ Žydrūnas Nesteckis, vidaus tarnybos pulkininkas, VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybos (SKOV) patarėjas Ž. Nesteckis savo gyvenimą sieja su jūra, yra tikras klaipėdietis ir niekur kitur savęs neįsivaizduoja.

Ž. Nesteckis gimė 1969 m. rugsėjo 24 d. Klaipėdoje. Mokėsi tuometinėje 10-oje vidurinėje mokykloje, kur baigė 8 klases. Po to įstojo į profesinę mokyklą, kurią baigęs tapo telefono ryšių specialistu. Vėliau Žydrūnas Vilniaus universitete bandė studijuoti Radijo fiziką ir elektroniką, tačiau nesėkmingai – po pirmosios sesijos mokslus metė. Šiek tiek padirbėjęs, 1988 m. buvo pašauktas į sovietinę armiją. Tarnavo Kaliningrade, inžinerinėje mokykloje. Grįžęs su dar 3 draugais perskaitė spaudoje skelbimą, kad vyrai kviečiami prisidėti prie „ekonominės sienų apsaugos“. Savanorių sąrašus patvirtinus, Žydrūnas kartu su Gintaru Vyšniausku buvo paskirti į Nidos pasienio kontrolės postą.

Jaunystėje Ž. Nesteckis buvo gana pašėlęs jaunuolis. Su grupe draugų (6 jaunuoliai po 16-17 metų) buvo subūrę nelegalią kuopelę, kovojančią su komunistine santvarka – degindavo komunistinę literatūrą, nuolat domėjosi pasaulio įvykiais, naudojo nepriklausomos Lietuvos simboliką, turėjo susikūrę ženkliuką. Gal tai ir nulėmė patriotinį jaunų žmonių nusiteikimą stoti laisvos Lietuvos sargybon.

Nidos PKP Ž. Nesteckis tarnavo vienerius metus. „Darbas buvo kaip šventė, – prisiminė pasienietis. Kartu tarnavo Remigijus Katutis, Vilmantas Dzindzilieta, Tomas Kišūnas (beje, jo tikrasis vardas buvo Romualdas, bet visi, net jo mama vadino Tomu). Iš pirmųjų kolegų T. Kišūnas – jau miręs, V. Dzindzilieta neseniai palydėtas į vidaus tarnybos pensiją“.

Pirmuosius metus Žydrūnas prisimena buvus nelengvus. Jokios infrastruktūros. Posto viršininkas šiaip ne taip surado statybinį vagonėlį, kur ir įkurdino būstinę. Tiesa, netoliese stovėjo raudonų plytų būdelė (ji tebestovi iki šiol), kurią pasieniečiai naudojo maistui pasišildyti ir pavalgyti.

„Nidos postas pradėjo veikti bene pirmasis Lietuvoje, - toliau pasakojo pulkininkas. - Tuo metu visko trūko – nebuvo nei popieriaus, nei tušinuko, nei kibiro ar šluotos. Viską reikėjo iš kažkur gauti. Kadangi sovietinis ūkis tuo metu byrėjo, įstaigų vadovai nebebijodami atiduodavo reikalingas priemones naujoms struktūroms“.

1991-ųjų  Sausio įvykius Ž. Nesteckis praleido poste. Ten be pasikeitimo išbuvo 3 paras. Niekas neatvyko pakeisti – tai jie ir nesitraukė. Prisimena, kad naktį, kai transporto priemonių nebebuvo, žiūrėjo TV filmą „Svetimas“. „Kiti du pamainos budintieji nuėjo pailsėti. Pasibaigus filmui perjungė kanalą ir tik tada pamatė, kas vyksta Vilniuje. Paryčiui į postą atvažiavo „Lada“  markės automobilis, taip vadinamas „aštuntukas“, apibraižytais šonais. Žmonės išlipo išsigandusiais veidais, sako: „Jūs neįsivaizduojate, ką mums teko patirti!“. Jie atvyko tiesiai iš Vilniaus. Šiaip pasieniečiai nebuvo visai palikti be informacijos“, - prisiminė Žydrūnas. Jie buvo gavę  instrukcijas, ką daryti pasirodžius karinei technikai: pasiimti žurnalus ir pasišalinti iš posto. Tiesa, netoli posto buvo posūkis. Jau po sausio įvykių (laikotarpyje iki Maskvos pučo) pasieniečiai patys įsigijo didelį halogeninį prožektorių, kurį uždegus tikėjosi kuriam laikui apakinti atvykstančios sovietinės karinės technikos vairuotojus. „Netyčia net teko jį išbandyti ant savų“, – šypsojosi pulkininkas.

Po 3-jų parų pasieniečius pagaliau poste pakeitė. Jie grįžo į Klaipėdą, nusiprausė, išsimiegojo, o kitą dieną jau buvo nusiųsti saugoti Klaipėdos savivaldybės pastato. Ten budėjo gana ilgai – gal kokį mėnesį. Tik su priesaika nutiko taip, kad vis nepasitaikydavo proga. Todėl priesaiką Ž. Nesteckis davė jau 1992 m., baigęs karininkų kursus Kaune. Iškilminga priesaika buvo organizuota Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje.

Nidos poste pasieniečiai turėjo ir keletą šunų. „Tai buvo kinologijos pradžia,– juokavo pareigūnas. - Bet tai buvo arba dovanoti, arba kieno nors asmeniniai šunys – dar ne tarnybiniai. Nida – tai kurortinis miestas, todėl ten vasarą privažiuodavo daug poilsiautojų. Pasieniečiams tekdavo vykti ir į įvairių konfliktų malšinimą, nes tuometinė milicija dar nebuvo galutinai persiformavusi į policiją“.

Po tarnybos Nidos PKP Ž. Nesteckis buvo perkeltas į Prekybos uostą, iš kur buvo nusiųstas į kursus. Teko padirbėti Prekybos, Žvejybos uostuose ir tarptautinėje perkėloje. „Dirbau visur, išskyrus oro uostą“, – sakė Žydrūnas.

Prieš 25 metus, kai uoste pradėjo tikrinti laivus, teko nemažai bendrauti su sovietiniais pasieniečiais. Kurį laiką net patikrą atlikdavo kartu. Pastarieji perdavė mūsų pasieniečiams nemažai patikros paslapčių. Ž. Nesteckis pripažino, kad tuo metu sovietiniai pasieniečiai tikrai nebuvo priešiškai nusiteikę. „Buvo normalūs darbiniai santykiai. O per 1991-ųjų sausio įvykius jie net  buvo pažadėję perspėti, jei sužinos į postą atvykstant karinę techniką“, – prisiminė pareigūnas.

Nepalikdamas tarnybos Ž.Nesteckis įgijo ir aukštąjį išsilavinimą. 1996 m. įstojo į Lietuvos karo akademijos (LKA) neakivaizdinį skyrių. Tuo metu buvo sudaryta sutartis tarp LKA ir Pasienio policijos departamento. Iš pasieniečių tuo metu mokėsi 2 žmonės. 2002 m. Žydrūnas akademiją baigė.

Dirbant uoste jam pravertė anglų kalbos žinios. Tekdavo vertėjauti, kai vyko švedų laivų perėmimas. O anglų kalbos žinias įtvirtino dar besimokydamas profesinėje mokykloje – buvo sutaręs su anglų kalbos mokytoja, kad išvers A. Konan Doilio „Šerloko Holmso nuotykius“. Tai buvo puiki priemonė įsisavinti kalbą.

Pulkininkas prisiminė, kad dirbant Prekybos ir Žvejybos uostuose darbuotojų kolektyvai buvo nedideli – iki 20 žmonių. Gal todėl žmonės buvo labai draugiški vieni kitiems: kartu šventes švęsdavo, kartu leisdavo laisvalaikį. „Dabar jau tokių santykių mažai kur bėra“, - apgailestavo pasienietis.

Ž. Nesteckis į rinktinės Štabą buvo perkeltas prasidėjus pasirengimui Lietuvai stoti į Šengeno erdvę. Tuomet buvo labai daug darbo. Pašnekovo nuomone, pasirengimas buvo pradėtas per vėlai, todėl tempai buvo nepamatuojamai dideli. Tačiau ir šie iššūkiai galiausiai buvo įveikti.

Žydrūnas vedė 1992 m. Šeimoje - trys vaikai. Vyriausiam sūnui jau 25 m., jis gyvena Vilniuje. Dukra taip pat yra Vilniuje, bet dar studentė. O „pagrandukui“ – 10 metų, jis moksleivis.

Pareigūnas džiaugiasi, kad dirbant pasienyje darbas nėra monotoniškas. Yra plati erdvė bendrauti su daugeliu įvairių ir įdomių žmonių. Yra poreikis domėtis tiek politika, tiek tarptautiniais santykiais. Dėkingas likimui, kad teko sutikti, pažinti tokius žmones kaip šviesios atminties Rimantas Paplauskas ir Kazimieras Žilinskas bei iš jų mokytis. R. Paplauskas – buvęs Pakrančių apsaugos rinktinės Sienos apsaugos skyriaus viršininkas, vėliau tapęs Lazdijų rinktinės vado pavaduotoju Štabo viršininku. Jis suformavo pašnekovui požiūrį į sienos apsaugą. K. Žilinskas – buvęs Klaipėdos uosto kontrolės tarnybos viršininkas, kuravęs visus jūros reikalus. Pašnekovo nuomone, šis žmogus suformavo jam supratimą ir pasidalijo patyrimu apie jūros sienos apsaugą.

„Savo gyvenimą sieju su jūra, niekur kitur nenorėčiau dirbti. Esu tikras klaipėdietis ir visą savo darbinę veiklą skiriu jūrai, ‒ neslėpė savo nuostatų neseniai dar Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės vado pavaduotojo pareigas ėjęs pasienietis. ‒ Džiaugiuosi turimais pasieniečių laivais. Labai buvo gaila, kai nurašė „Lilian“. Atrodė,  tarsi su žmogum išsiskirtum. Bet džiaugiuosi, kad laivas perduotas į geras rankas – naujas šeimininkas paliko visą laivo autentiką, įrengė lentelę su laivo istorija. Jis dabar plukdo žvejus“.

Vienintelis dalykas, kuo stebisi SKOV patarėjas ir ilgametis sienos apsaugos pareigūnas, yra dabartinio jaunimo nekantrumas ir noras labai greitai gauti didelius atlyginimus, nors patyrimo dar visai neturi. „Atrodo, ateina motyvuoti, bet iš karto nori didelių pinigų. Iš kitos pusės, kai gavę siuntimus iš tam tikrų regionų ir baigę Pasieniečių mokyklą būna siunčiami tarnauti visai į kitą Lietuvos pusę ir turi kokius 2 metus tarnauti, o ten jie neturi nei namų (būstą tenka nuomotis), nei artimųjų, kur gal šeimoje ir maitinimas mažiau kainuotų, tuomet tas mažas atlyginimas ir sudaro sąlygas silpnesniems žmonėms nuslysti į santykius su netinkamais žmonėmis“, ‒ pabaigė pokalbį Ž. Nesteckis.

Už ilgametę, pavyzdingą tarnybą Ž. Nesteckis daugelį kartų skatintas valstybės, Vidaus reikalų ministerijos ir tarnybos medaliais, atminimo ženklais,  padėkomis. Pulkininko uniforminį švarką puošia Sausio 13-osios atminimo medalis; Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalis; Vidaus reikalų ministerijos 1-ojo ir 2-ojo laipsnių atminimo ženklai „Tėvynės labui“; VSAT 2-ojo laipsnio „Pasieniečio garbės ženklas“; VSAT atminimo ženklai „Už nuopelnus stojant į Šengeno erdvę“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 80“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 85“; visų trijų laipsnių atminimo ženklai „Valstybės sienos apsaugos tarnyboje“ (10, 15, 20 metų); jubiliejinis ženklas „Savanoris pasienietis“. Sienos apsaugos veteranas apdovanotas Lietuvos Prezidento, vidaus reikalų ministro padėkomis, VSAT ir rinktinės vado padėkomis, vardinėmis dovanomis.