Navigacija
Bendraujame
Remėjai
Lietuvos geležinkeliai

UAB “Apastras”

UAB \“Grafija\”

UAB \“GELSAUGA\”

Pajūrio regioninio parko direkcija

Buvo, yra ir bus ! Antanas Reiponas

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

Pirmieji pasieniečiai. Antanas Reiponas – žmogus turtinga pasienietiška biografija

 Po neilgos pertraukos tęsiame rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo po Nepriklausomybės atkūrimo. Šios publikacijos herojus ‒ buvęs Pakrančių apsaugos rinktinės vadas, dabar – pensininkas, Pasieniečių klubo narys Antanas Reiponas. Nors jis pasieniečio profesijos įgūdžių įgijo dar sovietmečiu, bet pirmiesiems nepriklausomos Lietuvos valstybės pasieniečiams buvo jų mokymų pradininku.

Pirmoje šio pasakojimo dalyje A. Reiponas prisimena mokslus Maskvos aukštojoje pasienio karo vadų mokykloje, savo planus dėl jaunatviško kvailumo tarnauti Vidurinėje Azijoje, darbą Arkties platybėse bei tarnybos pradžią nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos sienos apsaugoje.

A. Reiponas gimė 1953 m. sausio 21 d. Ariogaloje. Ten baigė vidurinę mokyklą.  Po to įstojo mokytis į Maskvos aukštąją pasienio karo vadų mokyklą. Ją baigęs 1975 m. atvyko į Klaipėdą ir buvo paskirtas SSRS Pasienio kariuomenės Klaipėdos 23-iosios pasienio rinktinės Prekybos uosto pasienio kontrolės posto kontrolierių būrio vadu. Postas buvo dabartinės Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės pastate,  Gintaro g. 1 Klaipėdoje. Jaunas karininkas buvo apgyvendintas tame pačiame pastate. Vėliau, sukūręs šeimą, norėjo įsigyti savo būstą. Tuomet A. Reiponui pasiūlyta tarnybą perkelti į Marijampolę (tuomet vadintą Kapsuku), kur pasieniečiui buvo suteiktas atskiras butas. Marijampolėje buvo dislokuotas 95-ojo Kaliningrado pasienio būrio štabas. A. Reiponas ten tarnavo žvalgybos skyriaus karininku, jam buvo pavaldžios Lazdijų rajono užkardos.

Paklaustas, kuo buvo ypatingas pasieniečių rengimas sovietmečiu, kai mokėsi Maskvoje, Antanas papasakojo, kad tuo metu pasienio apsauga priklausė KGB (Sovietų sąjungos valstybės saugumo komitetas – aut. past.). Tad toje Aukštojoje pasienio karo vadų mokykloje buvo rengiami šiai tarnybai reikalingi karininkai. Pirmame kurse buvo dėstomi bendrieji dalykai: matematika, fizika, teisės pagrindai, susipažįstama su įstatymų baze. Antrajame kurse besimokantieji jau buvo skirstomi į 3 profilius: užkardų veiklos, pasienio kontrolės punktų ir žvalgybos. A. Reiponas pakliuvo į žvalgybos profilį. Tai lėmė aplinkybė, kad jis, be gimtosios lietuvių, mokėjo ir anglų, lenkų, rusų kalbas. Tai buvo laikoma privalumu.

Mokykloje buvo dėstoma operatyvinės veiklos teorija ir praktika savo ir priešo teritorijoje, žvalgybos ir kontržvalgybos ypatumai.

„Šioje mokykloje suteikdavo pilną aukštąjį išsilavinimą, ˗ pasakojo Antanas. - Ten mokė ne tik karinių dalykų, bet ir, pavyzdžiui, šokti. Buvo net specialus šokių būrelis. Visi karininkai privalėjo išmokti šokti valsą. Kol mokėmės, taip numindydavom merginoms batelius, kad kai kurios net verkdavoMokė ir valgymo kultūros, stalų serviravimo plonybių, kaip aptarnauti prie stalo. Tiesa, tokių dalykų mokė tik „žvalgybininkus“. Mums net užsienietiškus filmus rodydavo, kas sovietmečiu buvo draudžiama. Kursas mūsų buvo labai draugiškas. Iš tų 30-ties, kurie įstojom, visi ir baigėme. Kitose grupėse pasitaikydavo visko, kai kurie buvo pašalinti, kai kurie patys pasitraukė. Pavyzdžiui, teko studijų metu vykti į aviakatastrofos vietą. Privalėjome surasti ginklus, kuriuos turėjo skridę kariškiai. Iki šiol prisimenu šiurpius vaizdus, kaip atrodė katastrofos vieta. Tuo lėktuvu skrido ir užsieniečiai, todėl teritorijoje mėtėsi užsienietiški pinigai. Keli vyrukai bandė juos pasisavinti. Tai juos iš karto – į teismą. Kai kurie po to prisimetė, kad jiems sutriko psichika, ir pasitraukė iš mokyklos patys, kitus pašalino“.

Aukštoji pasienio karo vadų mokykla buvo Maskvos Babuškinskij rajone, o poligonai – Jaroslavlio srityje. Būsimuosius karininkus į poligoną veždavo ir žiemą, ir vasarą. Jie turėdavo savarankiškai įsirengti stovyklavietes. Mokslas mokykloje truko 4 metus. Ją baigusieji įgydavo karininko laipsnį, taip pat gaudavo aukštojo išsilavinimo diplomą su įrašu „Jurist 3-evo klassa“ (3-ios klasės juristas - aut. past.).

Antanas baigė su vadinamuoju raudonu diplomu, nes baigiamajame etape turėjo vienintelį ketvertą (penkiabalėje sistemoje) iš civilinės gynybos (tie, kurie baigė vien penketais, gaudavo „aukso medalį“). Raudonas diplomas suteikė privilegiją pasirinkti tarnybos vietą.

Iš jaunatviško kvailumo su draugu nusprendėm pasirinkti Vidurinės Azijos regioną, – dabar jau su šypsena pasakojo veteranas. - Tuomet mane pasikvietė taip vadinamas „komdivas“ (divizijos komisaras, t. y. ideologinis sovietmečio „prižiūrėtojas“ – aut. past) Ivanas Gorbunovas. Jis pats buvo tarnavęs Lietuvoje, todėl jautė šiokį tokį prielankumąMano akyse suplėšė pareiškimą sakydamas, kad jei ten važiuosiu, tai greitai nosis paraudonuos, o po kiek laiko ir pamėlynuos. Pasakiau, kad parašysiu naują pareiškimą, bet jis atsakė, kad ir vėl suplėšysTik vėliau supratau, ką reiškė tie ruso karininko žodžiai, ir iki šios dienos jaučiu jam dėkingumą, kad numaldė mano jaunatvišką durnumą“. Taip A. Reiponas atsidūrė Klaipėdoje.

Lazdijuose A. Reiponas dirbo iki 1983 m. rugsėjo, kuomet buvo išsiųstas į Atskirąjį Arkties pasienio būrį, dislokuotą Vorkutoje. Ten Antanas išvyko kartu su žmona Lina ir ką tik gimusia dukrele. Tarnavo Igarkos PKP vyresniuoju žvalgybos karininku. Paklaustas, kuo ypatinga buvo ši tarnyba, atsakė, kad ten atplaukdavo laivai su mediena iš visos Sovietų Sąjungos. Jie buvo perkraunami siuntimui į kitas pasaulio šalis. Atplaukdavo laivai ir iš Klaipėdos. Navigacijos sezonas prasidėdavo liepos 1 d. ir tęsdavosi iki gruodžio 3-5 d. Per tą laikotarpį buvo išplukdoma iki 1 mln. kub. metrų medienos. Igarkoje A. Reiponui teko tarnauti iki 1986 m. Žmona su dukra 1984 m. turėjo grįžti į Lietuvą, nes dukrai atėjo metas eiti mokyklon, o ir butas Marijampolėje buvo likęs – nesinorėjo jo prarasti. Atitarnavęs Sibiro tolybėse trejus metus, 1996 m. Antanas grįžo į Klaipėdą. Galima sakyti, kad jam tada labai pasisekė: tarnaujant Arktyje alga buvo dvigubai didesnė, bet po to gauti tarnybą Lietuvoje galimybės buvo be galo menkos.

Iki 1991 m. gruodžio A. Reiponas dirbo Klaipėdos AKPP (Atskiras kontrolės praleidimo punktas). Jau 1990 m. pabaigoje užsimezgė jo kontaktai su Lietuvos kariuomene. 1991 m. pavasarį Klaipėdos statybininkų mokyklos patalpose buvo organizuoti karininkų kursai, kur dėstyti buvo pakviestas ir Antanas. Komandoje jau buvo ir Klaipėdos komendantas Cirilis Norkus, ir Vincas Požarskas, ir Algis Leišis. Antanas dėstė dokumentų patikros plonybes, A. Leišis – jūros sienos apsaugos. Vykdavo intensyvūs susitikimai su Krašto apsaugos vadovais iš Vilniaus.

Pradžioje A. Reiponas su Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pasieniečiais bendravo dar nelegaliai – oficialiai vis dar priklausė sovietinei pasienio apsaugos struktūrai. Raportą atleisti iš tarnybos Antanas buvo parašęs jau seniai, tačiau jo valdžia vis tempė laiką. Tik tuomet, kai pats ryžosi paskambinti vadui į Rygoje įsikūrusios pasienio kariuomenės štabą, šis davė nurodymą atleisti A. Reiponą iš tarnybos. 1991 m. gruodį A. Reiponas pilnai atsiskaitė su sovietine pasienio kariuomene ir atėjo tarnauti į Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Pasienio apsaugos tarnybą, nors faktiškai jau dirbo čia nuo lapkričio. Kaip tik tuo metu buvo pradėta organizuoti Pakrančių apsaugos rinktinė. Kvalifikuotas pasienietis nuo 1992 m. sausio 2 d. buvo paskirtas Pakrančių apsaugos rinktinės Klaipėdos KP viršininku. Tuomet rinktinei priklausė valstybės sienos ruožas nuo Latvijos pasienio iki Smalininkų. Vėliau dalis šio ruožo buvo perduota įsteigtai Pagėgių rinktinei.

1991 m. pabaigoje buvo įkurti Lietuvos kariuomenės aukštieji karininkų kursai Kaune. Laisvos Lietuvos valstybės sienos apsaugai taip pat reikėjo kvalifikuotų specialistų. Daugelį naujai „iškeptų“ karininkų ir siųsdavo mokytis į Kauną. Pastarieji iš pradžių nelabai norėdavo ten vykti, bet vėliau gyvenimas parodė, kad kursai buvo naudingi. Juk daugelis buvo tik su viduriniu ar profesiniu išsilavinimu.

Šiuose kursuose dėstė klaipėdietis, taip pat pasienietis, Vincas Požarskas. Jis pasikvietė ir Antaną, vėliau prie jų prisijungė Rimas Maldutis. Kol vyko kursai, visi jie vykdė šiuos mokymus pasieniečiams po 2 savaites per mėnesį. Užkardų veiklos taktiką dėstė V. Požarskas su R. Maldučiu, o pasienio kontrolės punktų taktiką – A. Reiponas. 1994 m. Krašto apsaugos mokyklą reorganizavus į Lietuvos karo akademiją, kursai buvo panaikinti. Jų vietoje (S. Dariaus ir S. Girėno g. Kaune) buvo įkurta Puskarininkių mokykla (dabar – Divizijos Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykla).

1992 m. spalio 1 d. A. Reiponas tapo Klaipėdos atskirųjų pasienio kontrolės punktų (APKPP) viršininku. Tuo metu Lietuvos pasieniečiams Klaipėdoje buvo perduotas ir pastatas Gintaro g. 1, kur iki tol buvo įsikūrę sovietiniai pasieniečiai. Pastatas buvo atiduotas tvarkingas, net kieme buvęs šiltnamis buvo pilnas daržovių. Lietuvos pasieniečiai į jį persikėlė 1992 m. rugpjūtyje.

Klaipėdos APKPP priklausė Būtingės PKP, Palangos oro uosto PKP, Prekybos ir Žvejybos uostų PKP, Tarptautinės jūrų perkėlos PKP, DFDS terminalo APKP ir Nidos PKP. Šiam padaliniui dar priklausė ir Mokomasis punktas, kuriame tarnybai pasienyje buvo ruošiami būtinosios karinės tarnybos kariai. Mokomasis punktas rengė šauktinius Klaipėdos ir Pagėgių APKPP reikmėms. Apie 150 karių nuolat gyveno minėtame pastate Gintaro g. 1, iš ten juos veždavo į postus tarnybai pasienyje. 1992 m. pabaigoje iš Visagino atvežė apmokytus karius, todėl pastate pritrūko vietos. Kariams buvo leista gyventi Klaipėdoje, o ryte jie privalėjo savarankiškai prisistatyti tarnybon. Vėliau perėmus Jūros perkėlą, atsirado galimybė apgyvendinti karius ten.

Perėjus prie profesionalios sienos apsaugos, pastate Gintaro gatvėje buvo įkurdintas Pakrančių apsaugos rinktinės Štabas. A. Reiponas čia dirbo iki išėjimo į pensiją 1997-aisiais. Tuomet daugelis buvusių sovietinių karininkų buvo palydėti pensiją.

1998 m. Antanas pradėjo dėstyti pasienio apsaugos taktiką Klaipėdos aukštesniojoje policijos mokykloje, kur buvo rengiami ir pasieniečiai (2 grupės po 30 žmonių). Mokymų trukmė buvo 1,5 metų. Ten buvo parengtos 3 pasieniečių laidos. Vėliau, nuo 2000 m., pasieniečiams buvo organizuojami mokymai neakivaizdiniu būdu. Buvo išleistos dar dvi ar trys laidos po 30 žmonių. Vėliau Antanas mokytojavo Klaipėdos policijos mokykloje. Dar kurį laiką buvęs pasienietis dirbo „Baltijos saugos grupės“ objektų apsaugoje. Šiuo metu A. Reiponas – užtarnautoje pensijoje.

Prisimenant konfliktišką Tarptautinės jūrų perkėlos patalpų perėmimą iš sovietinės armijos 1992 m., Antanas prisiminė buvęs savotišku tarpininku tarp abiejų pusių. Mūsiškių derybininkams vadovavo tuometinis krašto apsaugos ministro pavaduotojas Norbertas Vidrinskas. A. Reiponas, Perkėlos posto viršininkas Audrius Luneckas ir Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) viršininko Stanislovo Stančiko vairuotojas (pavardės Antanas jau neprisimena) buvo tarsi tarpinė grupė. Jiems buvo skirtas kambarys, kuriame vyrai kelias paras gyveno. Eidavo pasikalbėti su sovietine puse ir kas 4 val. turėjo skambinti į Vilnių bei viską raportuoti N. Vidrinskui.

Perkėlos viršininkas Vytautas Vaičekauskas kartu su VSAT vadovu S. Stančiku tuomet perkėloje buvo paskelbę bado akciją. Antanas prisiminė, kaip S. Stančikas per langą išmetė pistoletą, kad jei būtų vykdoma krata, badautojai būtų neginkluoti. Sovietiniai pasieniečiai tuo metui laukė atsakymo iš savo štabo Rygoje, o kol jo negavo, negalėjo ir užleisti šių patalpų. Kai pagaliau buvo gauta komanda iš Rygos palikti patalpas perkėloje, sovietiniai pasieniečiai jas, skirtingai nuo Gintaro g. esančio pastato, paliko gerokai sudarkytas. Nepaisant to incidento, jie ir toliau vykdė duotą pažadą apmokyti mūsiškius tikrinti dokumentus ir laivus.

A. Reiponas papasakojo ir vieną įdomesnių atvejų jo darbo praktikoje. Laivas „Merkurijus“ plukdydavo keleivius iš Klaipėdos į Vokietiją. Netoliese, Karklų gatvėje, buvo įsikūrusi į šį laivą bilietus pardavinėjusi firma. Su jos darbuotojais buvo sutarta, kad kilus neaiškumams parduodant bilietus, jie iš karto paskambintų pasieniečiams ir pastarieji kaip mat atvyktų padėti išsiaiškinti (iki minėtos firmos tebuvo tik 3 min. kelio). „Eilinį kartą sulaukę pagalbos skambučio, susidūrėme su tokia situacija: iš Klaipėdos uosto norėjo išvykti tamsiaodžių šeima, išeiviai iš Afrikos: abu tėvai ir 3 vaikai. Visi dokumentai lyg ir tvarkingi, išduoti Vokietijoje. Jie buvo išskridę į Maskvą ir dabar norėjo grįžti į Vokietiją per Vilnių ir Klaipėdą. Toks jų maršrutas ir sukėlė mums abejonių – kodėl jis toks painus? Dokumentai – idealiai tvarkingi, nesuklastoti, nuotraukos tikros. Vaikai tėvus vadina mama ir tėvu. Bet nedavė ramybės negera nuojauta. Tada nusprendėm paklausti kolegų Vokietijoje. Su jais buvo geri ryšiai. Vokiečiai tuoj patikrino, davė atsakymą, kad taip, viskas tvarkoje, legaliai išduoti dokumentai. Na, ir išleidom. Išplaukė. Po kokių 12 valandų, kai laivas jau galėjo būti pusiaukelėje į Vokietiją, skambina kolegos vokiečiai: „Laikykit, tikrinta moteris - ne tas žmogus!” Sakau – jau vėlu. „Na, tada mes patys“. Keltas iš pradžių plaukdavo į Rygą, o tik po to - į Vokietiją. Vokiečiai ne veltui garsėja pedantiškumu. Jie po mūsų skambučio vis tik nusprendė patikrinti. Nusiuntė pareigūną į poros namus. O ten duris atidarė ta pati moteris! Pareikalavus dokumentų, ji atsakė, kad paso neturinti, nes vyras su vaikais išvykęs ir pasiėmęs jos dokumentą. Esą kažką turėjo tvarkytis. Pareigūnas iš karto paskambino į Miuncheno oro uostą. Ten informavo, kad nustatytą dieną vyras su vaikais išskrido į Maskvą. Giliau pasidomėjus, paaiškėjo, kad moteris turi dvynę seserį, gyvenančią Maskvoje. Tad jie ir sumanė planą, kaip seserį parsigabenti į Vokietiją“, – pabaigė pasakoti šią istoriją A. Reiponas.

„Tuo metu kartu su vokiečiais buvome sukūrę visai neblogą duomenų bazę, - tęsė Antanas. - Pradžia buvo tokia: 1992 m. iš Riugeno salos pusiau neoficialiai buvo atvykęs kolega pasienio posto viršininkas. Mūsiškiai dar jokios infrastruktūros neturėdami beveik visas darbo priemones nešėsi iš namųTada vokietis ir sako: „Mes jums padėsim“. Taip per keletą kartų atsiuntė į Klaipėdą ir stalų, ir kėdžių, ir kito inventoriaus. Jie turėjo savo interesą: iš Vokietijos verslininkai plukdydavo mašinas, pakeliui iš jų išimdavo brangias detales, o automobilį išmesdavo į jūrą. Užmezgus kontaktus, jie Nordštate surengė seminarą, kuriame dalyvavo ir mūsiškiai. Ten ir buvo suderinti veiksmai. Išleidę laivą vokiečiai skambindavo mums ir paklausdavo, ar yra krovinys, mes žiūrim – nėra, o patys ir padaryti nieko negalėjom, nes čia lyg ir niekas neatplukdyta. Tuomet jie, remdamiesi mūsų informacija, uždėdavo didžiules baudas automobilius gabenusiai įmonei už gamtos teršimą. Taip po truputį tvirtėjo mūsų ryšiai. Vėliau prie mūsų prisijungė švedai, vėliau ir danai, netgi Rusija. Tik latviai ir estai kažko delsė. Taip buvo įsteigtas ir informacinis centras“, – prisiminė Antanas.

„Dar Klaipėda pirmavo ir kinologijos srityje, – A. Reiponas puikiai pamena tuos laikus.  - Pirmi tarnybiniai šunys atsirado čia. Atvažiuodavo pas mus stažuotis kinologai iš Lazdijų ir kitų rinktinių. Turėjome labai gerą specialistą kinologą Algį Ivanauską. Jis puikiai žinojo, kaip reikia dresuoti tarnybinius šunis. Štai pavyzdys: atvežė į uostą iš Vidurinės Azijos medvilnę, supakuotą po 800 kg. Šuo sureagavo dėl narkotikų ties dviem tokiom pakuotėms. Uždraudėm jas pakrauti į laivus, liepėm palikti uosto sandėly. Muitininkai tikrino – nieko nerado. Tada mes paprašėm, kad patikrintų švedų ir danų specialistai. Nusiuntėm 2 pavyzdžius. Patikrinimo išvada buvo teigiama. Tiesiog medvilnė buvo „prigirdyta“ narkotinių medžiagų ir išdžiovinta. Vėliau ją vėl pamirkius išplaudavo narkotikus, išgarinus skystį, gaudavo gryną kvaišalą. Nors uostas ir buvo supykęs, kad sugadinom biznį, muitininkai nusprendė pasekti. Pakrovė pakuotes su kitomis į 2 vilkikus ir vežė per Kalvarijos postą į Čekiją ar Slovakiją, jau neprisimenu. Tačiau naktį vienas vilkikas kažkaip netikėtai užsidegė ir supleškėjo. Paaiškėjo, kad tai buvo kaip tik ta mašina, kuri vežė pakuotes su narkotikais. Iš tiesų tam, kad medvilnė užsidegtų, reikia ypatingų sąlygų. Taip įrodymai buvo sunaikinti. Turbūt informacija buvo nutekėjusi, o nusikaltėliai žinojo apie vežamą krovinį“.

A. Reiponas 1976 m. vedė savo žemietę ariogališkę Liną Stulpinaitę. Tuomet jis jau dirbo Klaipėdoje. Sutuoktiniai užaugino 2 dukras – Rasą ir Indrę. Rasa gyvena Vilniuje, Indrė – Nyderlanduose.

Žmona Lina, baigusi Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultetą, Klaipėdoje dirbo Upių uoste, Marijampolėje – konstruktore. Į Igarką taip pat buvo išvykę visa šeima.

Už nuopelnus valstybės sienos apsaugai A. Reiponas apdovanotas VSAT 1-ojo laipsnio „Pasieniečio garbės ženklu“, atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 85“, LR Krašto apsaugos ministerijos "Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos atminimo ženklu“  ir kitais apdovanojimais bei medaliais.


   

     

 

 

 

 

 

Komentarai
Komentarų dar neparašyta.
Rašyti komentarą
Vardas:

Patvirtinimo kodas:
Patvirtinimo kodas


Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungtiarba užsiregistruoti, jeigu norite balsuoti.

Nėra reitingų.
Prisijungti
Prisijungimo vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai slaptažodį?
Prašyk naujo!.
Šiandien


Šiandien gimtadienį švenčia
Laimutis JASINEVIČIUS

Rytoj gimtadienį švęs:
Kazys MOCKA
Sigitas RATKEVIČIUS

Greitai gimtadienį švęs:
Diana PLIAVGO
Žurnalai
Paklausykite radijos
Klausykite į sveikatą!
Lietuvos radijas
Žinių radijas
VIDEO

Pavojingas pasieniečių darbas – BTV ekranuose nuo spalio 5 d. Visas laidas galite peržiūrėti adresu:

http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/pasienio-sargyba/list

Lietuvos karių dienos minėjime pademonstruotas DW filmuota medžiaga apie Ukrainos-Rusijos pasienį (Eng)

Žiūrėti čia

Originali Lietuvos geležinkelių dovana Lietuvos 100-mečio proga
PARODOS
Užkrauta per 0.04 sekundes
2,176,366 unikalūs lankytojai