Straipsnio autorė Loreta Dumbauskienė, VSAT Prevencijos skyriaus atstovė ryšims su visuomene, Pasieniečių klubo narė 

Pirmieji pasieniečiai. Romas Tučkus – spalvingos biografijos asmenybė

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo po Nepriklausomybės atkūrimo. Šios publikacijos herojus ‒ buvęs Pakrančių apsaugos rinktinės vado pavaduotojas – intendantas, vėliau – Aprūpinimo skyriaus viršininkas, dabar – pensininkas, Pasieniečių klubo narys Romas Tučkus. Šiame žmoguje dera viskas: tai ir kariškis, ir pasienietis, ir kolekcininkas, ir aistringas žvejys bei gamtos mylėtojas.

R. Tučkus gimė 1952 m. rugpjūčio 5 d. Klaipėdoje. Mokėsi tuometinėje 5-oje vidurinėje mokykloje. Baigęs 8 klases mokslus tęsė vakarinėje mokykloje ir įsidarbino Klaipėdos žvejybos uoste. Čia dirbo buksyre jūreiviu, vėliau – ant prie molo dirbančio plaukiojančio krano „K-134“. Teko jam padirbėti ir ant vokiško savaeigio plaukiojančio krano, kuris, deja, kartą atsitrenkęs į molo akmenis nuskendo. „Gerai, kad žmonės nenukentėjo“, ˗ pasidžiaugė buvęs pasienietis. Vėliau šis kranas buvo iškeltas, bet eksploatavimui nebetiko, todėl buvo supjaustytas metalo laužui.

Radiacija švytėjo įvairiomis spalvomis

1970 m. R. Tučkus buvo pašauktas dviem metams tarnauti į sovietinę armiją. Tarnauti teko pamaskvėje, Briansko miškuose esančioje raketinėje bazėje. Jis buvo paskirtas į priešgaisrinės apsaugos dalinį. Kaip prisimena Romas, „kai darydavo „reglamentus“, vadinamuosius raketų šachtų vėdinimus, iš patalpos išėjus matydavosi, kaip teritoriją apgaubia tai raudonas, tai mėlynas, tai žalias rūkai – taip švytėjo radiacija“. Dalinyje tarnavo ir daugiau lietuvių. Jie kartu net buvo suorganizavę šiokį tokį ansamblį, su kuriuo koncertuodavo mokyklose ar šiaip miestelių bendruomenei. Koncertų metu visada atlikdavo ir lietuviškų dainų. Teko Romui dalyvauti ir miškų bei kaimų gaisrų gesinimo operacijose. Buvęs kareivis prisiminė, kad žiemą ypač dažnai užsiliepsnodavo mediniai pastatai ir darbas buvo labai pavojingas. „Būdavo, užlipi ant liepsnojančio stogo ir nežinai, kada ir kur nugarmėsi. Aišku, specialius kostiumus turėjom. Kartą degė stiklo fabrikas, tuomet tik per plauką pavyko išvengti nelaimės - vos neįgriuvau į kunkuliuojančią lavą“, – dalijosi prisiminimais Romas.

Tarnyba nuvedė į VDR

Grįžęs iš sovietinės kariuomenės ir kiek padirbėjęs R. Tučkus vėl susiruošė grįžti armijon. Mat sukūrė šeimą, o Klaipėdoje gauti butą sovietmečiu buvo be galo sunku. Kariškiams butus skirdavo lengviau. Armijoje Romą pasiuntė mokytis į Rygos seržantų, praporščikų ir puskarininkių mokyklą. Per pusmetį ją pabaigęs grįžo tarnauti į Klaipėdos tankų pulką. Jam net parodė, kur bus skirtas 2 kambarių butas, bet iš karto po to pasiūlė ir 5 metų kontraktą tarnauti tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR). Žmona dar bandė prieštarauti, bet draugių perkalbėta sutiko ir jiedu kartu išvyko į Vokietiją. Ten gimė ir vyresnioji dukra Zita.

Tarnaudamas Vokietijoje Romas buvo priešlėktuvinės gynybos divizijos aprūpinimo grupės vadas. Teko rūpintis ir statybomis, ir  valgyklos tiekimo reikalais, ir pastatų būklės priežiūra. Jo dispozicijoje buvo ir civilių darbuotojų grupė. VDR buvo dislokuota 11 sovietų armijos divizijų. Šalia jų divizijos, įsikūrusios prie Baltijos jūros, Rostoko miesto pašonėje, buvo ir pačios VDR raketinė bazė. Kita bazė buvo šalia Šverino miesto.

Kariškis tapo staliumi

Po tarnybos Vokietijoje R. Tučkus su šeima grįžo į Klaipėdą. „Siūlė  man dar bent 3-ejus metus pasilikti Vokietijoje, ˗ prisiminė R. Tučkus. - Tačiau sutartis paprastai buvo sudaroma 5 metams. Ir jeigu dar tiek būčiau ten pasilikęs, po to jau niekas nebebūtų leidę grįžti į Klaipėdą, o būtų siuntę kur toliau – į Sibirą ar Tolimuosius Rytus“. Tad sutarties Romas nepratęsė ir grįžo į Lietuvos uostamiestį. „O ten buto tai nėra! Tad vėl teko eiti dirbti meistru stalių dirbtuvėje, kur galėjau gauti šeimyninį bendrabutį ir laukti „kooperatinio“ buto (taip sovietmečiu buvo vadinami asmeninėmis lėšomis įsigyjami butai – aut. past.)“. Dirbdamas R. Tučkus dar mokėsi Vilniaus statybos technikume (dabar Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija) pramoninės civilinės statybos specialybės. Baigęs technikumą ir gavęs butą, pradėjo pats dėstyti berniukams vienoje iš Klaipėdos  profesinių technikos mokyklų statybos pradžiamokslį.

Sajūdis atvedė į Nidos PKP

Taip atėjo ir 1989-ieji, prasidėjo Klaipėdoje Sąjūdžio veikla. Pradėjus kurtis Lietuvos kariuomenei R. Tučkus stojo į ją savanoriu. Buvo vienas pirmųjų Klaipėdoje. Dėl to ir buvo paskirtas į pirmąjį Lietuvoje pasienio kontrolės punktą (PKP) Nidoje pamainos viršininko pareigoms. Su juo pamainoje tarnavo Gintaras Vyšniauskas, Povilas Burbaitis ir Algis, kurio pavardės nebeprisimena. 1992 m. gegužę Romas buvo paskirtas Nidos PKP viršininku. Kitų postų viršininkais tuomet buvo Antanas Šakalis, Remigijus Katutis ir Gintaras Antanaitis.

„Nidos PKP teko atlikti ir muitininkų pareigas, ir vykdyti pasienio apsaugą. Dar buvo užkrauta ir rinkliava už pravažiavimą savivaldybei, ˗ toliau pasakojo buvęs kariškis. - Per 1991 m. sausio įvykius ir pučą buvo visokių gąsdinimų ir grasinimų, kai važiuodavo aukšto rango sovietiniai karininkai į Rygą, kur buvo įsikūrę visi sovietų armijos Baltijos regiono centriniai organai. Kai kurie jų buvo ir gana agresyviai nusiteikę, bet daugiausiai tik žodžiais grasindavo, šaukdavo „Palaukit, mes dar sugrįšim“. Kiti būdavo ir draugiškesni. Išlipdavo iš automobilių, rankas paspausdavo, sakydavo „Šaunuoliai, lietuviai, kad nusprendėte iš SSRS išeiti“.

Per sausio įvykius R. Tučkus saugojo Klaipėdos savivaldybės pastatą, padėjo organizuoti barikadų statymą. Maskvos pučo metu budėjo poste. Ten važiavo daug sovietinių kariškių mašinų, tai pasieniečiai visus dokumentus susukę ir sudėję į polietileno maišus užkasdavo už posto vagonėlio. Patys, atsitraukę į mišką, stebėdavo karinės technikos judėjimą plentu.

Nepriklausomybės pradžioje Klaipėdos pasieniečiai neturėjo uniformų – dėvėjo tik rankovės raiščius. Tuomet net vietiniai prekeiviai, kurie vykdavo į Kaliningrado sritį parduoti savo prekių, piktindavosi, kad juos kažkokie civiliai stabdo. Kai pasieniečiai gavo pirmąsias uniformas, jau atrodė geriau, tada ir žmonės kitaip reaguodavo.

Mokėsi iš sovietinių pasieniečių

„Netoli Nidos PKP dar buvo ir sovietiniai pasieniečiai, – toliau pasakojo R. Tučkus. - Tačiau pastarieji buvo draugiškai nusiteikę. Atvykę siūlydavo paskambinti jiems, jei kas agresyviai elgtųsi. Jie žadėjo atvykti ir padėti susitvarkyti. Vėliau, Nidos užkardos patalpas perduodant, viskas buvo palikta tvarkingai, net teritorija iššluota. Mat sovietmečiu pasienio tarnyba buvo prestižinė. Ten buvo visai kita tvarka nei kitose sovietinės armijos dalyse. Aukšto rango sovietiniai pasienio karininkai mus mokė pasienio apsaugos paslapčių – kaip atpažinti suklastotus dokumentus, kaip elgtis laivuose, kur daugiausiai slepiama kontrabanda, kaip elgtis su sprogstamąja medžiaga, narkotikais, padirbtais pasais ir panašiai“.

Gerai tvarkaisi – būsi rinktinės vado pavaduotojas

1992 m. lapkritį iš Nidos Romas buvo perkeltas į Prekybos uosto PKP viršininko pareigas. Jam buvo priskirti būtinosios tarnybos karių mokymai. Juos vesdavo į tarnybą, prižiūrėjo, kad nebūtų nestatutinių santykių. Rintinės vadas Antanas Reiponas, pamatęs, kad R. Tučkus gerai tvarkosi, pasiūlė jam Klaipėdos Atskirojo pasienio kontrolės praleidimo punktų  (APKPP) rinktinės vado pavaduotojo – intendanto pareigas. Nuo tol R. Tučkus tarnavo rinktinės štabe. Čia jis užsitarnavo komisaro laipsnį tuomet jau Pasienio policijos departamente. Tarnybos metu pasienietis ne kartą kėlė kvalifikaciją Visagino pasieniečių mokykloje, įvairiuose kursuose išklausė daugybę paskaitų.

Kur slėpėsi patriotizmas Lietuvai

„Dirbom, stengėmės, nešėm iš namų ir užuolaidas, ir rankšluosčius, ir kitus reikalingus daiktus, nes visko trūko, o ypač lėšų. Po mažu padėtis taisėsi, gerėjo materialinis aprūpinimas. O pradžia buvo tokia. Dabar žmonės taip nedaro. Kol pinigų negauna – nieko ir nedaro. O mes padarydavom ir be to didelio finansavimo“, - dalijosi savo pastebėjimais veteranas.

Paklaustas, kur „slėpėsi“ sovietinio karininko patriotizmas Lietuvai, atsakė: „Visa tauta kėlėsi, tada ir atsirado tas jausmas, kad reikia padėti jai atgimti. Jau buvo įkyrėję ir skaudu, kad lietuviškai ne visur besusikalbėsi. Jei kompanijoje būdavo nors vienas rusų tautybės atstovas, visi lietuviai irgi kalbėdavo rusiškai. Jautėmės antrarūšiai. Viskas ir visur draudžiama, nieko negalima. Tai koks čia gyvenimas? Norėjosi išsilaisvinti iš tos vergovės. Norėjosi gyventi, kaip visas pasaulis gyvena“.

1998 m. R. Tučkus išėjo į atsargą turėdamas 28 metus tarnybinio stažo. Tiesa, darbinės veiklos nenutraukė. Dar ir dabar dirba objektų apsaugoje UAB „Ekskomisarų biuras“.

Pomėgių – daugybė ir įvairių

R. Tučkus turi hobį – kolekcionuoja įvairius ženklus, emblemas, uniformines kepures. Ši aistra atsirado seniai, dar tarnaujant sovietinėje armijoje. „Būdavo, atvykus kokiai delegacijai tradiciškai apsikeisdavom kepurėmis ar kitais ženklais. Taip ir įsitraukiau“, - šypsojosi kolekcionierius. R. Tučkus mielai padėjo ir besikuriančiam VSAT Pasieniečių muziejui – paskolino didelę dalį savo eksponatų, nemažai jų ir padovanojo. Jo kolekcijos pagrindu buvo suformuota pati pirmoji Pasieniečių muziejaus ekspozicija. Dabar Romas savo kolekciją turi namuose.

R. Tučkus su žmona Ala užaugino dukras Zitą ir Kristiną. Dabar jau džiaugiasi 3 anūkėliais. Kristina padarė modelio karjerą, gyveno įvairiose šalyse. Šiuo metu – Vilniuje. Zita – verslininkė, taip pat vilnietė.

Turi Romas ir kitą aistrą – be galo myli gamtą. Prie Minijos upės turi įsigijęs sklypą. Laisvalaikiu, ypač vasarą, iš karto lekia ten. Yra net šiokį tokį ūkį įveisęs – augina dedekles vištas, žąsis ir antis, dar 3 ožkas ir net kelias avis. Tiesa, žiemą šių gyvulių ir paukščių ten laikyti neturi sąlygų, tai išveža juos pažįstamam ūkininkui. Mėgsta Romas ir upėje pažvejoti. Suvažiuoja draugai į žvejybą, kartu ir dainą užtraukia.

Nusipelnęs pareigūnas R. Tučkus nebuvo pamirštas ir vadovybės. Tarnybos metu ne kartą skatintas vadų padėkomis, vardinėmis dovanomis. Turi ir aukštų apdovanojimų: Sausio 13-osios atminimo medalį, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalį, Vidaus reikalų ministerijos 2-ojo laipsnio atminimo ženklą „Tėvynės labui“. Baigęs tarnybą buvo apdovanotas VSAT atminimo ženklu „Už nuopelnus Valstybės sienos apsaugos tarnybai“.

Nuotraukos – VSAT, autorės, ir istorinės – iš R. Tučkaus asmeninių archyvų