Navigacija
Bendraujame
Remėjai
Lietuvos geležinkeliai

UAB “Apastras”

UAB \“Grafija\”

UAB \“GELSAUGA\”

Pajūrio regioninio parko direkcija

Buvo, yra ir bus ! Vytautas Strolia

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbausienė

 

Pirmieji pasieniečiai. Vytautas Strolia – nuo Lietuvos biatlono rinktinės nario iki ilgamečio Pasieniečių mokyklos viršininko (I dalis)

Autorius Loreta Dumbauskienė | 2020 m.

Tęsiame rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos esamus ar jau buvusius mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos atsargos pulkininkas, vienas pirmųjų Lietuvos pasieniečių, ilgametis Pasieniečių mokyklos viršininkas Vytautas Strolia.

V. Strolia gimė 1960 m. spalio 25 d. Anykščių rajono Skapiškių kaime, tik 700 metrų nutolusiame nuo garsaus Puntuko akmens. Kaimas iki šiol išlikęs, nors gyventojų, žinoma, belikę mažai. Ten dar tebegyvena Vytauto mama, skaičiuojanti jau 92-us metus. Tėvo V. Strolia neteko labai seniai, turėdamas vos 13 metų. Šeimoje užaugo dar 2 vyresnės seserys.

1978 m. V. Strolia baigė Anykščių vidurinę mokyklą (dabar – Jono Biliūno gimnazija). Mokykloje pradėjo aktyviai sportuoti, pamėgo slidžių sportą, todėl patraukė į Kauno kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas). Tiesa, prieš tai dar mokėsi ir Vilniaus 21-oje profesinėje techninėje mokykloje radijo aparatūros ir prietaisų montuotojo specialybės, mat iš šios mokyklos neimdavo į sovietinę armiją. Minėtą mokyklą Vytautas baigė su pagyrimu. Gavęs siuntimą, turėjo tam tikrą laiką atidirbti ir tik tada galėjo stoti į aukštąją mokyklą. Baigęs institutą, Vytautas įgijo slidinėjimo trenerio–dėstytojo diplomą. Dar tebesimokydamas institute pradėjo treniruotis biatloną (slidinėjimas ir šaudymas), priklausė Lietuvos biatlono rinktinei. Yra tapęs Lietuvos spartakiados (jos vykdavo kas 4 metai) čempionu, dalyvavo SSRS sąjunginėse varžybose, yra tapęs sporto draugijos „Trud“ (kaimo bendrijų sporto draugija) čempionato Murmanske nugalėtoju.

Baigęs institutą, V. Strolia toliau sportavo ir dirbo treneriu kompleksinėje vaikų–jaunių sporto mokykloje Vilniuje. Po metų jį pakvietė į Ignaliną, kur Savanoriškoje sporto draugijoje (SSD) „Nemunas“  šio skyriaus pirmininkas jaunajam specialistui pažadėjo ne tik darbą, bet ir butą. Taip Vytautas pratęsė savo darbinę–sportinę veiklą Ignalinoje. Po netrukus įvykusios reorganizacijos, „Nemuną“ prijungė prie „Žalgirio“ sporto draugijos, o V. Strolia buvo išrinktas dabar jau SSD „Žalgiris“ Ignalinos rajono tarybos pirmininku. Šiose pareigose darbavosi iki 1989 m. Pastarieji metai – tai Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio veiklos apogėjus. Vytautas nuo pat pradžių prijautė Sąjūdžio veiklai, su krašto žmonėmis dalyvavo Baltijos kelyje. 1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lietuvą nepriklausoma valstybe, Ignalinos krašto apsaugos instruktorius Arūnas Grabažis pradėjo telkti žmones krašto apsaugai šiame regione. Jis ir pakalbino V. Strolią prisidėti prie šalies karinių pajėgų formavimo. Ir kai į Ignaliną atvyko Krašto apsaugos departamento (KAD) suformuota plk. Jono Algimanto Paužolio vadovaujama priėmimo komisija, Vytautą pasikvietė patį pirmąjį kaip kandidatą į užkardos vadus. Komisijos nariais, be pirmininko, dar buvo policijos, Sąjūdžio atstovai, vietos kunigas, o po pokalbio prie komisijos prisijungė ir V. Strolia. Jis dalyvavo pirmųjų pasieniečių atrankoje kaip pilnateisis komisijos narys.

V.Strolia su Pasienio apsaugos tarnybos uniforma, 1991 m.

 „Nesutikčiau su tuo, kai sakoma, jog tada į pasienį atėjo kas norėjo. – prisiminė V. Stolia. − Kandidatų buvo virš 100, o atrinkome tik 50. Žinoma, kad ne visi atėjo iš patriotizmo. Kai kurie neturėjo darbo, kiti norėjo išbandyti save kareiviškoje aplinkoje, bet nemaža dalis vis tik iš karto stojo kaip Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai. Aš pats dar nebuvau išėjęs iš buvusios darbovietės, o jau turėjau iš karto vykti į Vilnių pas KAD generalinį direktorių Audrių Butkevičių. Iš jo gavome pirmąsias užduotis, laukė kontrolės postų steigimas. Tada Vilniuje būdamas „Žalgirio“ draugijoje parašiau prašymą atleisti iš užimamų pareigų. Kol visi popieriai susitvarkė, praėjo kiek laiko, todėl oficiali mano priėmimo į darbą KAD Pasienio apsaugos tarnyboje (PAT) data yra vėlesnė – 1990 m. gruodžio 4 d., nors praktiškai dirbau nuo lapkričio pirmųjų dienų“.

V. Strolia su KAM VSAT uniforma, 1993 m.

Įdomus faktas tai, kad KAD Personalo vadovas tuomet buvo dabar jau generolas ir buvęs Lietuvos Kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas. Tada buvo jaunas vyras su juodais vešliais ūsais, – šypsojosi V. Strolia. – Tai jis mane ir priėmė į tarnybą  tuomet T. Kostiuškos gatvėje buvusioje KAD būstinėje“.

Paklausus, kokios užkardos vadu tuomet buvo paskirtas, V. Strolia, atsakė, kad tada niekas jų dar nevadino užkardų vadais – jie buvo vyriausieji instruktoriai. „Tarsi kokiam bandomajam laikotarpiui buvom priimti, lyg ir norėjo dar išbandyti, ar susitvarkysim. Bet aukštesnių pareigūnų užkardose nebuvo. Tik kiek vėliau buvo suteiktas užkardos vado statusas. Bet ir tai buvom vadinami viršininkais, ne vadais“, – reziumavo pasienio veteranas.

Pradžioje tarnyboje buvo 19 užkardų, − toliau tęsė pasakojimą V. Strolia. − Jos buvo tiesiogiai pavaldžios PAT viršininkui Virginijui Česnulevičiui. Rinktinių dar nebuvo. Prasidėjus tarnybai mes, pasieniečiai, patys statėm ant kelių užtvarus. Instruktavo pats vadas. Ir pas Premjerą teko važiuoti, bet daugiausiai kalbėdavomės su jo pavaduotoju Zigmu Vaišvila. Vyriausybė skyrė automobilius. Šie, žinoma, buvo ne nauji, o ligoninių, melioracijos, žemės ūkio organizacijų buvę tarnybiniai automobiliai. Mūsų užkarda iš Žemės ūkio valdybos gavo senas UAZ markės mašinas. O ligoninė skyrė jų supratimu patį blogiausią, bet mums jis buvo pats geriausias – NIVA markės 3 metų visureigį. Bet, atvirkščiai, mes šita NIVA naudojomės labai ilgai – gal kokius 8 metus. Tačiau UAZ nepasižymėjo patvarumu – gedo ir lūžo. Dar vėliau iš DOSAF (taip tuomet buvo vadinama Laisvanoriška organizacija armijai, aviacijai ir laivynui remti – aut past.) pasieniečiai gavo sunkvežimius URAL ir GAZ-66Prasidėjus neramumams, 1991 m. sausį, buvo liepta tuos sunkvežimius grąžinti. Manyta, kad mažiau punktus puldinės. Bet tas negelbėjo. Iš kitos pusės – nebuvo tie sunkvežimiai jau toks didelis džiaugsmas – 100 km degindavo iki 51 l degalų! Buvo be galo brangi eksploatacija“.

Pirmasis pasienio užkardų vadų išvažiuojamais seminaras Ignalinos užkardoje, Ignalina, 1992 m. I eilėje iš kairės: Skuodo PU viršininkas, Valentinas Urbonas, Pranas Dragūnaitis (VSAT štabo viršininkas), Vytautas Keliavišis (Utenos teritorinės gynybos štabo viršininkas), Arūnas Dominykas Grabažis ((KAM Ignalinos rajono KA vyriaus. intruktorius),  Benediktas Jasiulionis (Švenčionių rajono krašto apsaugos komendantas).
II eilė: iš kairės: Artūras Čeida , Bronius Skendelis (Varėnos PU vadas),Vytautas Strolia (Ignalinos PU vadas), KA komendantas (pavardė nežinoma)

1991 m. sausio įvykių metu Ignalinoje prie Statistikos organizacijos pastato buvo renkami žmonės važiuoti į Vilnių ginti Parlamento ir kitų objektų. Buvo ir kitų žmonių surinkimo vietų. Ten vykdavo savanoriai civiliai žmonės. Transportas vykdavo pagal tam tikrą grafiką. Pasieniečiams buvo išleistas atskiras įsakymas, pagal kurį visi privalėjo vykti į Vilnių. Iš pradžių dalis pareigūnų pasilikdavo postuose, o vėliau keisdavosi. Bet po sausio 13 d. V. Česnulevičiaus įsakymu visiems be išimties liepta vykti į Vilnių apsaugai. Tuomet pamainos keisdavosi tik Vilniuje. Ginklų pasieniečiai, žinoma, neturėjo. Jei kas ką nors panašaus į ginklą turėjo, veždavosi patys (kas medžioklinį šautuvą, kas kokį nupjautavamzdį ar seną karabiną). V. Strolia buvo pasiėmęs iš buvusios darbovietės 2 biatlono šautuvus (išdavė pagal parašą). Vėliau teko grąžinti. Ignalinos užkarda turėjo 16 ar 17 „vamzdžių“, bet dauguma gynėjų buvo beginkliai.

Į Vilnių gynėjai vykdavo ir autobusais, ir asmeniniu transportu. Kelionė buvo gana pavojinga – prie Nemenčinės buvo sovietinės armijos postas, kur tikrindavo, ar nevežama ko nors draudžiamo. „Gerai, kad tie patikrinimai būdavo gana paviršutiniški, tai taip ir neaptiko mūsų ginklų. Jie įlipdavo, pereidavo per autobusą, apžiūrėdavo, o mes ginklus vežėme juos suguldę ant viršutinės lentynos po drabužiais. Jei būtų gerai paieškoję, tikrai būtų radę“, − prisiminė tuos neramius laikus Vytautas.

Ignalinos užkardos pasieniečiai Parlamente budėjo vitražų galerijoje, Neries upės pusėje. Vėliau atsivežė keletą čiužinių, ant kurių pasikeisdami galėjo šiek tiek pailsėti. Keletui pasieniečių buvo skirtos ir specialiosios užduotys, kurios buvo slaptos. Tik tie, kas dalyvavo operacijoje ir težinojo, kas vyksta. Gynėjus maitino vietinėje valgykloje pagal maisto talonus.

Minint 1991-ųjų sausio 13-osios metines Seime. Laisvės gynėjai V. Strolia, Sigitas Žilėnas, Kęstutis Mačėnas, Albinas Gruzdys, 2002 m. (nuotr. iš V. Strolios asmeninio arccyvo)

Sausio 13-osios naktį V. Strolia Parlamente nebudėjo, nes kaip tik išvakarėse pasikeitė jo pamaina. Tačiau kitą dieną jau vėl važiavo į Vilnių. Vienas pasienietis iki sausio 13-osios nakties buvo išėjęs iš tarnybos, tačiau po kruvinosios nakties pasiprašė atgal priimamas. Teko net V. Česnulevičiaus leidimo atsiklausti.  Gavęs leidimą tarnavo sąžiningai, net Didžiasalio posto  viršininku buvo paskirtas.

Prasidėjus omonininkų siautėjimams pasienyje, Ignalinos pasienio užkardos ruože vagonėlių nedegino. Buvo tik vienas atvejis, kai į postą atvykęs sovietų kariškis pašaudė į viršų. Bet tai buvo daugiau asmeninės neapykantos  apraiška iš Visagine gyvenančio ar ten tarnavusio kariškio. Pagrasinti į postus atvažiuodavo, bet nepasitaikė nei sudeginimų, nei kitų teroro atvejų.

Aš pats naktį dažnai pravažiuodavau per postus, kad vyrus padrąsinčiau, nes paprastai naktimis buvo vykdomi užpuolimai. Buvo liepta pasieniečiams tuo neramiu laiku naktį vagonėlyje nebūti, o glaustis gretimame miškelyje, − detales aiškino Vytautas. − O kartu dar patikrindavau, ar tinkamai pasieniečiai atlieka budėjimus, ar nepiktnaudžiauja alkoholiu ir t.t.“.

Ignalinos užkarda tuomet turėjo 3 postus: Tverečiaus, Didžiasalio ir Rimšės. Jos saugomas ruožas tęsėsi nuo Drūkšių ežero iki sandūros su Švenčionių rajonu. Tik vėliau buvo įsteigta Visagino užkarda (dabar – Puškų).

Vėliau Ignalinos užkardai buvo nupirkta sodyba Vosiūnuose ir 2 žirgai iš Utenos žirgyno. V. Strolia Ignalinos užkardai vadovavo iki 1997 m.

Bus daugiau

 





Komentarai
Komentarų dar neparašyta.
Rašyti komentarą
Vardas:

Patvirtinimo kodas:
Patvirtinimo kodas


Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungtiarba užsiregistruoti, jeigu norite balsuoti.

Nėra reitingų.
Prisijungti
Prisijungimo vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai slaptažodį?
Prašyk naujo!.
Šiandien


Šiandien gimtadienį švenčia
Loreta TUMALAVIČIENĖ
Valius URBONAS
Ona MEŠKIENĖ
Greitai gimtadienį švęs:
Kostas KEŽENIS
Žurnalai
Paklausykite radijos
Klausykite į sveikatą!
Lietuvos radijas
Žinių radijas
VIDEO

Pavojingas pasieniečių darbas – BTV ekranuose nuo spalio 5 d. Visas laidas galite peržiūrėti adresu:

http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/pasienio-sargyba/list

Lietuvos karių dienos minėjime pademonstruotas DW filmuota medžiaga apie Ukrainos-Rusijos pasienį (Eng)

Žiūrėti čia

Originali Lietuvos geležinkelių dovana Lietuvos 100-mečio proga
Užkrauta per 0.04 sekundes
2,009,183 unikalūs lankytojai