1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, vienas pagrindinių jaunos valstybės uždavinių tapo kuo skubiau organizuoti  krašto gynybą ir apsaugą. Šalia kitų svarbių šiam tikslui pasiekti uždavinių labai svarbią vietą užėmė valstybės sienų nustatymas ir jų apsaugos organizavimas.

Lietuvos Respublikos Valstybės gynybinių arba karinių  struktūrų užuomazga buvo Sąjūdžio laikų žaliaraiščiai, o 1990 balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įsteigtas Krašto apsaugos departamentas (KAD). Jis turėjo suformuoti ir įgyvendinti krašto apsaugos koncepciją ir sukurti krašto apsaugos sistemą.

Šių siekių įgyvendinimas vyko sudėtingomis tiek vidaus, tiek išorės politikos sąlygomis: Lietuvos nepriklausomybės dar nebuvo pripažinusi nei viena pasaulio valstybė, šalyje tebebuvo įsitvirtinusi okupacinė kariuomenė, visi procesai buvo akylai stebimi KGB.

Tokiomis sąlygomis nebuvo galima atvirai kurti ginkluotų struktūrų, todėl pirmiausia buvo įkurtas Karinis-techninis ir sporto klubas, turėjęs rengti piliečius  Lietuvos gynybai. Buvo įkurti septyni departamento skyriai Lietuvos regionuose, suformuotas Apsaugos būrys. KAD  rengėsi ir deryboms su Sovietų Sąjunga dėl okupacinės kariuomenės išvedimo. Tų pačių metų rudenį buvo įkurta Pasienio apsaugos tarnyba, per nepaprastai trumpą laiką sugebėjusi perimti valstybės sienų kontrolę. Metų pabaigoje įsteigta Atskiroji apsaugos kuopa, Karininkų kursai, atgaivintas „Kario“ žurnalas.

Siūlome paskaityti anuomet ėjusio ir KAD generalinio direktoriaus pavaduotojo  ir vieno pirmųjų Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadų dimisijos pulkininko Jono Algimanto Paužolio prisiminimus apie valstybės sienos apsaugos pradžią.

TOKIA BUVO PRADŽIA

1990-ieji metai įeis į Lietuvos istoriją visiems laikams, tai buvo metai didelių išbandymų ir laimėjimų, nes kovo 11-ją buvo paskelbtas Valstybės nepriklausomybės atkūrimo aktas, įamžintas Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatų parašais. 

Tai buvo atkurtos nepriklausomybės įtvirtinimo pradžia. Dabar reikėjo pertvarkyti valstybės valdymą, atkurti valstybės struktūras, kurios okupacijos metais buvo sunaikintos. Tarp tokių buvo Valstybės sienos apsauga. 1940 metais inkorporavus Lietuvą į buvusią Sovietų sąjungą, visos tautinės jėgos struktūros buvo sunaikintos, vadai areštuoti, ištremti, likę laisvėje įsijungė į ginkluotą kovą su okupantais. Daugelis toje kovoje žuvo. 

1990 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Pirmojo šaukimo pirmos sesijos 107 posėdyje, deputatas Jonas Liaučius, pristatydamas posėdžiui Karinės prievolės įstatymo projekto svarstymą, pasisakė apie būtinumą organizuoti Valstybės sienos apsaugą. 1990 metų rugsėjo 10 d. Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą Lietuvos Respublikos sienos ekonominei apsaugai užtikrinti. Nutarimą vykdyti įpareigojo Krašto apsaugos departamentą prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (KAD). 

Nedelsiant, KAD generalinio direktoriaus Audriaus Butkevičiaus įsakymu buvo sudaryta darbo grupė, kuri per keletą parų turėjo paruošti pagrindinius paskaičiavimus, reikalingus pradedant kontroliuoti ir saugoti Lietuvos valstybės sieną. 

Tuomet eidamas KAD pirmo skyriaus viršininko pareigas buvau paskirtas darbo grupės vadovu. Grupės nariais – du mano skyriaus darbuotojai poskyrių viršininkai Petras Maštavičius ir Liutauras Paužolis. Grupė turėjo paruošti Sienos apsaugai reikalingus duomenis apie materialinius išteklius, bei žmonių, reikalingų apsaugai, skaičių ir pateikti Vyriausybės posėdžiui. 

Darbą pasiskirstėme taip: P. Maštavičiui buvo pavesta paruošti demonstracinį Lietuvos Respublikos žemėlapį – schemą (2 X 2 m). L. Paužoliui – paskaičiuoti, kokie bus reikalingi materialiniai resursai ir kokie numatomi automobilių srautai pagrindinėse magistralėse. Aš turėjau žemėlapyje nustatyti, kur kokie keliai kerta Valstybės sieną, nustatyti būdus, kaip tuos kelius kontroliuoti, kokios tam reikalingos žmonių pajėgos. 

Iš karto ėmėmės darbo. L. Paužolis nuvyko į Susisiekimo ministeriją gauti duomenų apie automobilių srautus, aš – į Žemės ūkio ministeriją žemėtvarkos skyrių padirbėti su Lietuvos žemėlapiu (masteliu 1 : 100000 M). 

Užduotį įvykdėme laiku. Vyriausybės posėdžiui Valstybės sienos kontrolės preliminarius duomenis pateikėme kartu su KAD generaliniu direktoriumi A. Butkevičiumi. Vyriausybė pritarė mūsų siūlomiems sprendimams. 

Popieriuje buvo paskaičiuota, o kaip tai įgyvendinti praktiškai? Su Vyriausybe suderinome, kad Valstybės sienos kontrolę ir apsaugą organizuosime savanoriškumo pagrindu, teritoriniu principu. Tai reiškė, kad Lietuvos rajonų Tarybos, turinčios sieną su kaimyninėmis valstybėmis paruoš materialinę bazę, reikalingą sienos apsaugai pagal KAD pateiktus metmenis. Kariniai komendantai pradės savanorių atranką ir registraciją. Tuo tikslu Vyriausybei leidus, KAD 1990 metų spalio 3 dieną rajonų savivaldybių tarybų pirmininkams išsiuntėme laišką, kuriuo jų administracijos buvo įpareigotos iki spalio 15 d. organizuoti pasienio ruože įrengti KAD išvardintose vietose kontrolinius postus ir buvo pridedamas posto įrengimo projektas.

Tuo metu jau buvo pradėtas ruošti Valstybės sienos apsaugos įstatymo projektas. 1990 spalio 15d. KAD direktorius A. Butkevičius pasirašė įsakymą dėl mandatinės komisijos darbuotojų priėmimui į pasienio apsaugos tarnybą sudarymo. Komisijos pirmininku paskirtas J. A. Paužolis, nariai – Antanas Dulevičius, Virginijus Česnulevičius, Vytautas Žukas, P. Maštavičius, Alfonsas Bajoras, L. Paužolis. Iš komisijos narių buvo sudarytos dvi darbo grupės:

Pirmoji grupė V. Česnulevičius, V. Žukas, P. Maštavičius.

Antroji grupė J. Bajoras, A. Dulevičius, L. Paužolis

Mandatinė komisija buvo įpareigota pradėti darbą pagal sudarytą darbo grafiką.

1990 spalio 16 d. komisija pradėjo darbą. Kadangi buvo numatyta įkurti 64 pasienio kontrolės postus, laukė rimtas darbas. Per mėnesį turėjo būti suformuota pasienio apsauga ir pradėta valstybės sienų kontrolė.

Antroji grupė išvyko į Klaipėdos, paskui į Šiaulių zoną.

Pirmajai atiteko Vilniaus ir Utenos zonos. Jose buvo sunkiausia komplektuoti, nes Šalčininkų, Vilniaus, Švenčionių rajonuose veikė antilietuviškos „jedinstvos“ grupuotės, tų rajonų savivaldybių vadovai nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, reikalavo savivaldos. Todėl dauguma rajonų gyventojų nenorėjo turėti reikalų su kuriamomis Lietuvos krašto apsaugos struktūromis, paprasčiausiai bijojo dėl savo ir šeimų saugumo. Darbas pradėjo strigti, todėl Ignalinos, Švenčionių, Pabradės užkardų komplektavimo teko imtis ir man pačiam. 

Kartu su personalo komplektavimu iškilo klausimas, kas vadovaus KAD Pasienio apsaugos skyriui. A. Butkevičius pasiūlė mano kandidatūrą. Tada aš paprašiau atleisti mane iš pirmo skyriaus viršininko pareigų, nes dviejose pareigose dirbdamas nė vienose darbo gerai neatliksiu. Tačiau direktorius atsisakė atleisti mane iš pirmo skyriaus viršininko pareigų ir 1990 m. spalio 22 d. Pasienio apsaugos skyriaus viršininku paskyrė vicepremjero Zigmo Vaišvilos pasiūlytą kandidatą - Virginijų Česnulevičių.

Tam, kad formuojant užkardų personalą padarytume kuo mažiau klaidų, mandatinės komisijos sudėtį išplėtėme į ją įjungdami konkrečios zonos krašto apsaugos inspektorius, rajono policijos, prokuratūros, savivaldybės, sąjūdžio atstovus, o taip pat ir dvasininkus. Tokia komisijos sudėtis, priimant į tarybą žmones, padėjo išvengti atsitiktinių, nedrausmingų darbuotojų. Pakviestą kandidatą, ir jo tinkamumą pasienio tarnybai vertino kiekvienas komisijos narys atskirai. Jei kuriam nors kildavo vienoks ar kitoks įtarimas ar neaiškumas dėl kandidato elgesio visuomenėje ar šeimoje, tokio kandidato kandidatūra būdavo atmetama. Šiame darbe labai daug padėjo į komisiją įtraukti vietiniai nariai, ypač zonų, rajonų komendantūrų darbuotojai. Tuo metu komendantūrų vadovai buvo:

Vilniaus – Gediminas Jurčiukonis. Jam pavaldžiuose rajonuose: Šalčininkų – Alvydas Levaškevičius, Trakų – Povilas Žilinskas, Širvintų – Alfonsas Gučas, Ukmergės – Alfonsas Grinevičius.

Kauno – Virginijus Vilkelis. Jam pavaldūs: Marijampolės – Vytautas Kadžys, Vilkaviškio – Jurgis Kiunas, Šakių – Dubickas, Jurbarko – Algirdas Genys.

Klaipėdos – Cirilis Norkus. Rajonuose: Klaipėdos – Juozas Silevičius, Kretingos – Musteikis, Skuodo -Šilingas, Šilutės – Jonas Purlys.

Šiaulių – Zigfridas Orentas, rajonuose: Akmenės – Almanis, Joniškio – Laimis Kleinauskas, Pakruojo - Algirdas Ramanauskas.

Panevėžio – Jonas Borisevičius. Rajonuose: Panevėžio – Kečioris, Rokiškio – Rimantas Čipas, Biržų – Vytautas Linkevičius.

Utenos – Vytautas Kelevišius. Rajonuose: Zarasų – Algimantas Aglinskas, Ignalinos – Arūnas Grabažis, Švenčionių – Algirdas Jasilionis, Molėtų – Alvydas Balanda.

Tai buvo tikri patriotai, drąsūs, nepalūžtantys darbuotojai, pagrindinė KAD atrama zonose ir rajonuose. Jie atliko pagrindinį darbą atrenkant savanorius pasienio apsaugos formuotėms. Mandatinė komisija laiku suspėjo įvykdyti Vyriausybės užduotį.

1990 metų lapkričio 19 d. KAD įsakymu buvo pradėta tarnyba visuose 64 pasienio kontrolės postuose.

Nežiūrint, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl KAD įkūrimo, Vyriausybė – dėl sienų kontrolės, Aukščiausios Tarybos deputatai nebuvo vieningi priimant įstatymus, kad tos struktūros būtų įteisintos įstatymiškai. Pavyzdžiui, - 1990 spalio 30 d. Aukščiausios Tarybos Pirmo šaukimo, antros sesijos 37 posėdyje deputatas Zigmas Vaišvila pristatė Laikinąjį pasienio apsaugos tarnybos įstatymo projektą. Įstatymas nebuvo priimamas, nes išsiskyrė deputatų nuomonės. Spalio 31 d. buvo vėl svarstomi įstatymai. Nežiūrint į tai, kad Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Lansbergis, KAD direktorius A. Butkevičius aiškiai įrodė Pasienio apsaugos įstatymo būtinybę, bet deputatai Jonas Tamulis, Justas Paleckis, Vytautas Kvietkauskas pasisakė prieš ir įstatymo priėmimas vėl buvo atidėtas. Galų gale 42-me Aukščiausios Tarybos posėdyje, 1990 lapkričio 8 d. Laikinasis pasienio apsaugos įstatymas buvo priimtas.

Mūsų pasieniečiai pradėjo sienos apsaugą ir ekonominę jų kontrolę (muitinių dar nebuvo) punktuose esančiuose Baltarusijos, Latvijos bei Kaliningrado srities pasienio ruožuose. Pajūris ir siena su Lenkija tada dar liko Sovietų pasieniečių žinioje. Tik 1992 m. galutinai buvo išspręstas Lietuvos ir Lenkijos valstybės sienos ir pakrančių apsaugos klausimas. Mūsų pasieniečiai iš Sovietų perėmė Lenkijos pasienyje, Kuršių Nerijoje bei Klaipėdos pajūryje esančias užkardas, o taip pat pasieniečių ruošimo centrą Liepojos g. 11, bei Kontrolės punktų pastatą Gintaro 1 Klaipėdoje.

Nemažas rūpestis buvo ir su pasienio apsaugos specialistų ruošimu. Tam tikslui prie Kaune organizuojamų 4-ių mėnesių trukmės karininkų ruošimo kursų, buvo sudaryta pasieniečių grupė. Ją baigę gavo kursų baigimo pažymėjimus ir jiems buvo suteikti Lietuvos kariuomenės karininkų laipsniai. Taip, 1991 m. gegužę Lietuvos pasienyje atsirado pirmieji Lietuvos pasieniečiai paruošti pagal Lietuvos Krašto apsaugos programą. Pirmą laidą baigė ir sėkmingai tarnavo pasienio apsaugoje Edmundas Pupšys, Robertas Bertašius, Redas Gečas, Jonas Dusevičius, Valerijus Pontežis, Vytautas Giniotas, Alvydas Šedys, Saulius Marcinkus, Alvydas Sirvydis, Skirmantas Stravinskas, Vilius Šilas, Saulius Titas, Povilas Jakubauskas, Jurijus Klincevičius, Vidas Dambrauskas, Petras Grižas, Rimantas Lenartavičius.

Jų paruošimui daug pastangų įdėjo buvę sovietiniai pasieniečiai – lietuviai 1990 m. pasirinkę tarnybą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės labui, vėliau vadovavę Klaipėdos pasienio apsaugos ir Klaipėdos kontrolės praleidimo punktų rinktinėms, tai Jonas Tamulionis, Antanas Reiponas bei Vincas Požerskis.

1991 m. sausio įvykių metu karininkų kursų klausytojai, užkardose, kontrolės punktuose dirbę pasieniečiai dalyvavo Aukščiausios Tarybos, Ministrų Tarybos rūmų apsaugoje, kaip pagrindinė gerai organizuota karinė jėga.

Tokia buvo Lietuvos Valstybės sienos apsaugos tarnybos atgimimo pradžia.

Gausus iliustracijų foto archyvas čia

Dimisijos pulkininkas Jonas Algimantas Paužolis