Navigacija
Bendraujame
Remėjai
UAB “Apastras”

Pajūrio regioninio parko direkcija

Gediminas Grigoravičius.

Gyvenimą lėmė pasienietiška tėvo tarnyba (I dalis)

Publikacijos autorė –Loreta Dumbauskienė

Valstybės sienos apsaugos 100-mečio metais siūlome plačiau susipažinti su tarpukariu valstybės sieną saugojusių pasieniečių tarnyba, gyvenimu ir likimais. Apie juos šiandien gali papasakoti tik jų palikuonys.

Vienas jų – Gediminas Grigoravičius, įdomi inžinerinio mąstymo valstybės sienos apsaugos istorijai nusipelniusi asmenybė. Jis yra nenuilstantis savo tėvo tarnybos ir gyvenimo istorijos tyrinėtojas. Gedimino tėvas – Lietuvos pasienio policininkas Jonas Grigaravičius, 1923-1939 m. saugojęs demarkacinę (administracinę) liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto ir 1949 m. Sibiro tremtyje miręs.

Įdomu, kad tėvo ir sūnaus pavardės skiriasi viena raide. Mat sovietinėje armijoje buvo pakeista Gedimino pavardė: jos šaknyje vietoj „a“ raidės įrašė „o“. Taip iš Grigaravičiaus Gediminas tapo Grigoravičiumi.

G. Grigoravičius yra išleidęs brošiūrą „Antalksnė. Lietuvos – Lenkijos demarkacijos linijos pasienio kaimas“ (Vilnius, 2013 m.). Taip pat jis bendradarbiaudamas su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC) yra parašęs straipsnį „Jaurai“. Jame pasakojama apie J. Grigaravičiaus gimtąjį kaimą 1946-1952 m., kuomet Lietuvoje buvo pats bolševizmo įsitvirtinimo laikotarpis. Be to, Gediminas yra ir vienas iš paminklo pasieniečiams, pastatyto Linkmenyse (Ignalinos r. Sav.), iniciatorių.

Gediminas Grigoravičius, 2013 m., foto Alfredo Girdziušo

Gedimino vaikystė

G. Grigoravičius gimė 1933 m. birželio 8 d. Antalksnės k. Saldutiškio vls. Utenos apskr. (dabar – Ignalinos r. sav.). Jo tėvas Jonas Grigaravičius tarnavo Lietuvos pasienio policijos Utenos baro III rajono eiliniu sargybiniu. Jis saugojo demarkacinę liniją su Lenkija nuo 1923 m. iki pat 1939 m., kol buvo grąžintas Vilniaus kraštas. Per tą laiką jo tarnyba buvo rotuojama per 5 sargybas: Saldutiškio, Paaldikio, Žvirbliškio ir Antalksnės. 1939 m. rugsėjo mėn., žlugus Lenkijai, Antalksnės postą perėmė rusų kariuomenė.

Tuomet demarkacinės linijos dar nepanaikino. Gedimino žodžiais, „vietoj lenko atsistojo rusas“, taip buvo iki spalio 23 d. Tuomet buvo panaikinta ši linija ir buvusios sargybos, o Gedimino tėvą perkėlė į Tauragnų viešąją policiją. Tada pasieniečio J. Grigaravičiaus šeima išsikraustė ir iš Antalksnės. Šiuos visus įvykius Gediminas puikiai prisimena, nes jau buvo paauglys. Tuomet jis pradėjo mokytis ir Tauragnų pradžios mokykloje.


Pasienietis Jonas Grigaravičius, Paaldikis, 1931 m., foto iš G. Grigoravičiaus albumo

1940 m. prasidėjus bolševikinei okupacijai visi nepriklausomos Lietuvos policininkai po mėnesio buvo atleisti. Grigaravičių šeima išsikėlė į tėvo tėviškę Jaurų kaime Alantos valsčiuje (dabar – Molėtų r. sav.) ir dirbo savo ūkelyje, kad šeima galėtų prasimaitinti. 1945 m. buvęs pasienietis J. Grigaravičius buvo areštuotas ir išsiųstas į Sibirą katorgos darbams, kur neatlaikęs nežmoniškų sąlygų nuo bado ir išsekimo mirė 1949 m.

Ankstyva branda

Gediminas mokslus nuo antros klasės ėjo jau Alantos mokykloje. Ten baigė 5 skyrius. Toliau mokytis jau nebeturėjo galimybės – reikėjo eiti į tuo metu kuriamą kolchozą ir dirbti gana sunkius kaip tokiam jaunam amžiui darbus. Šeima jau buvo likusi be tėvo, broliui Vytautui ( gim. 1930 m.) buvo leista tęsti mokslus gimnazijoje. Gediminas, pats būdamas tik 12 metų, turėjo padėti motinai išlaikyti šeimą. Joje dar augo sesutės Olė (gim. 1931 m.) ir Danutė (gim.1942 m.).

Taigi 12-mečiui Gediminui teko labai anksti suaugti ir dirbti iš senelių paveldėtą žemės lopinėlį. Jis buvo nederlingas – Jaurų kaimas buvo mažažemių valstiečių ūkeliai, atsiradę ant jų pačių rankomis įdirbtos pelkėtos žemės. Šeima turėjo karvę ir arklį. Gediminas tuomet matė stipresnių ūkių savininkų vežimus į tremtį, prievartinį kolūkių tvėrimą ir pats patyrė vergišką ir praktiškai neapmokamą darbą kolchoze.

 

J. Grigaravičius su žmona Tekle ir sūnumi Vytautu, Paaldikis, 1931 m. foto iš G. Grigoravičiaus albumo

Prisiminimai apie demarkacinės (administracinės) linijos apsaugą

Nemažai atsiminimų likę G. Grigoravičiaus atmintyje ir apie jo tėvo Jono Grigaravičiaus tarnybą prie demarkacinės linijos. Tėvui tarnaujant pasienio policijoje jis susituokė su Tekle Ryliškyte – Grigaravičiene (mirė 1982 m.). Vestuvės vyko 1927 m. vasario 16 d. Kaip tik tą dieną mirė Lietuvos patriarchas Nepriklausomybės akto signataras Jonas Basanavičius. Pas švenčiančiuosius prisistatė sargybos viršininkas ir liepė baliavonę nutraukti, nes šalyje paskelbtas gedulas.

Ta pačia proga Gediminas prisiminė ir kitą įdomų įvykį, vaikų nugirstą pasieniečiams kalbant apie Juzefo Pilsudskio mirtį 1935 m.: „Paluknio kaimelio pakraščiu ėjo demarkacinė linija. Už jos buvo lenkų pasieniečių postas, jį visi vadino „stražnica“. Todėl netoliese matydavom ir lenkų pasieniečius. Mūsų pasieniečiai irgi su jais prasilenkdavo, kai keisdavosi sargybos. Didelio priešiškumo tarp pasieniečių nebuvo. Mūsiškiai dauguma mokėjo lenkiškai, tai jie net tarpusavyje pasikalbėdavo. Pavyzdžiui, mano tėvelis mokėjo net 4 kalbas: lietuvių, lenkų, latvių ir rusų.

Kai buvo paskelbta apie Lenkijos diktatoriaus J. Pilsudskio mirtį, visose pasienio sargybose Lenkijos pusėje buvo nurodyta uždegti laužus. Jie degė visą savaitę. Lenkų pareigūnai, prasilenkdami su mūsiškiais, norėjo pasidalinti informacija ir pasakojo, kad J. Pilsudskį palaidojo 3-ose skirtingose vietose: smegenis – Varšuvoje, kūną – Krokuvoje, o širdį – Vilniuje, Rasose. Šmaikštus Lietuvos pasienietis, pavarde Juška, nusprendė paerzinti lenkus ir paklausė: „Tai kur palaidojo kiaušus?“ Lenkai iš karto it nuplikyti griebėsi karabinų, mūsiškiai sureagavo taip pat. Tačiau pamatę, kad nieko gero iš to konflikto nesigaus, išsiskirstė ne ypač draugiškai nusiteikę“, – juokėsi Gediminas.

 

J. Grigaravičius (kairėje) laivalaikiu su atvykusiais ekskursantais prie demarkacinės linijos. Viduryje neryškiai matosi lenkų pasienietis, Antalksnė, 1936 m., foto iš G. Grigoravičiaus albumo

Tęsdamas pasakojimą apie demarkacinės linijos ypatumus, G. Grigoravičius papasakojo, kad kai kurie palukniečių žemės plotai buvo likę kitoje demarkacinės linijos pusėje. Lietuviams ten reikėdavo važiuoti juos apdirbti, pjauti pievas ir kt. Tam žmonės buvo gavę nuolatinius leidimus, o jų pasieniečiai nelabai ir tikrindavo. Tuo pasinaudodami vietiniai gyventojai nuvažiuodavo į Švenčionėlius, kur nusipirkdavo druskos, spirito ir kitų prekių. Turint omeny, kad tos prekės buvo skiriamos asmeninėms reikmėms, pasieniečiai žiūrėjo į tai atlaidžiai. Savo ruožtu mūsų gyventojai į kitą pusę taip pat nuveždavo parduoti pieno, sviesto ir kitų žemės ūkio produktų.

Taigi vyko tarsi kokie barteriniai mainai. Tačiau J. Grigaravičiaus sargybos viršininkas buvo griežtesnis – bardavo savo pasieniečius, kam praleidžia, net šienauti važiuojančius liepdavo palydėti.

 

Pasienietis J. Grigaravičius, saugantis adminstracinę liniją, Linkmenys, 1938 m. Tolumoje šalia bažnyčios matosi naujai pastatyti šaulių namai. Foto iš G. Grigoravičiaus albumo

Viršų ėmė patriotinės nuotaikos

Antalksnėje jau tokių santykių tarp lenkų pasieniečių ir vietinių gyventojų nebuvo. „Buvau vaikas ir gerai prisimenu, ką reiškė gyventi Palukny, o ką Antalksnėje. Čia visada buvo pakili patriotiška nuotaika. Manau, kad tai priklausė nuo to, kad čia buvo daug pasienio policininkų, prisijungdavo mokytojai. Ten jau buvo grynas nacionalizmas ir priešiškumas iš abiejų pusių,  ̶ pasakojo pašnekovas.  ̶  Mūsiškiai Linkmenyse net šaulių namus specialiai pastatė prie pat linijos, kad lenkai matytų, kur suvažiuoja lietuvių šauliai, vykdo mokymus, marširuoja. Šauliais buvo ne tik vyrai, bet ir moterys, daug jaunimo, vykdavo įvairios šventės, susirinkdavo daugybė žmonių.

Pavyzdžiui, Linkmenų kelių sankryžoje buvo pastatytas kryžius, kurio pašventinimui suvažiavo minia žmonių iš 2 apskričių. Mes su šeima irgi dalyvavome, bet per žmonių gausybę net arti negalėjome prieiti. Šventėje grojo šaulių dūdų orkestras, vyko po to šokiai, dainos. Ir tai buvo daroma specialiai, kad lenkai matytų“.

 

Iš dešinės – J. Grigaravičius, nežinomas pasienietis, Juška, 1927 m. foto iš G. Grigoravičiaus albumo

Netoli nuo demarkacinės buvo ir Ginučių piliakalnis, – tęsė pasakojimą Gediminas. – Tai per vieną šventę, 1937 ar 1938 m., jau nepamenu, joje dalyvavo net pats Prezidentas Antanas Smetona. Jis pasodino ąžuoliuką. Buvo pastatytas paminklas, kur ant juodo granito plokštės aukso raidėm buvo iškaltas užrašas „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Prasidėjus bolševikinei okupacijai tą paminklą nuo piliakalnio nurideno ir paskandino ežere. Atgimimo laikais žmonės jį surado, iškėlė iš vandens ir vėl pastatė ant piliakalnio“.

1938 m. Lenkijai paskelbus Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykių atstatymo ir Lietuvai sutikus, nuo administracinės linijos buvo atitraukta ir pasienio policija. Gedimino tėvą paliuosavo ir mobilizavo į kariuomenę, nes buvo puskarininkis ir buvo dalyvavęs mūšiuose prie Augustavo. Sargybą prie administracinės linijos perėmė reguliari kariuomenė. Ši padėtis tęsėsi neilgai. 1939 m. rugsėjį hitlerinei Vokietijai ir Sovietų sąjungai okupavus Lenkiją, Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Bet ir tolimesni metai nieko gero nebežadėjo…

Skausmingi pokario metai

1945 m. J. Grigaravičių išvežus į Sibiro lagerius, jo žmona Teklė liko viena su 4 vaikais. Gediminas skausmingai prisiminė: „Tėvas ten ir žuvo 1949 m., į Lietuvą nebegrįžo. Jis buvo gavęs Nepriklausomybės medalį, bet kratų metu „skrebai“ ji atėmė. Sunkiais pokario metais sovietai tremtinių beveik nemaitino, bet vertė dirbti sunkiausius darbus, už kuriuos, aišku, nieko niekam nemokėjo. Tremtiniai ir katorgininkai tiesė geležinkelius per amžinąjį įšalą, statė tiltus, elektrines. Visą pokario pramonę sovietams sukūrė tokie kaliniai, kaip mano tėvas“.

Dirbdami nepakeliamame šaltyje, išsekę daugelis tremtinių mirė. Jų net nereikėdavo šaudyti. Išgyveno tik tie, kuriems dar giminės atsiųsdavo maisto. J. Grigaravičiaus šeima, pati vos prasimaitindama, nieko nusiųsti nebepajėgė. Tremties pradžioje šeima dar kurį laiką gaudavo laiškus iš tėvo, kuriuos Gediminas yra atidavęs į LGGRTC. O vėliau ir jie nutrūko.

 

Teklė Grigaravičienė su vaikais, Jaurai, apie 1945 m. Gediminas stovi pirmas iš kairės, foto iš G. Grigoravičiaus albumo

Daugiau fotografijų čia.

Bus daugiau

Komentarai
Komentarų dar neparašyta.
Rašyti komentarą
Vardas:

Patvirtinimo kodas:
Patvirtinimo kodas


Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungtiarba užsiregistruoti, jeigu norite balsuoti.

Nėra reitingų.
Prisijungti
Prisijungimo vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai slaptažodį?
Prašyk naujo!.
Šiandien


Šiandien gimtadienį švenčia
Rolandas SMILINGIS

Rytoj gimtadienį švęs:
Kęstutis KEMERIS

Greitai gimtadienį švęs:
Rasa KAČKIENĖ
Anicetas VARNAS
Žurnalai
Paklausykite radijos
Klausykite į sveikatą!
Lietuvos radijas
Žinių radijas
PARODOS
Užkrauta per 0.06 sekundes
3,560,334 unikalūs lankytojai