Šiemet minime 90-ąsias pasieniečio jurgio Kybarto žuvimo metines. Siūlome ta proga prisiminti tuomet prie adminstracinės linijos su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu tarnavusio pasienio policininko biografija, tarnybos įpatumais bei jo žūties aplinkybėmis.

Jurgis Kybartas apie 1930 m.

Jurgis Kybartas gimė 1898 m. Ukmergės apskrityje, Gelvonų valsčiaus Neveronių kaime. Pasienio policijoje pradėjo tarnauti nuo 1924 m. liepos 5 d. Ukmergės bare.

Anuomet visa Lietuvos pasienio policija buvo suskirstyta į barus ir barelius. Pirmieji pasienio apsaugos būriai buvo formuojami iš vietinių asmenų. Tačiau greitai buvo pastebėta, kad pareigūnams sunku tinkamai atlikti tarnybą tarp pažįstamų, todėl nustatyta tvarka, kad pareigūnai negali tarnauti gimtosiose apylinkėse – kilęs iš to baro, turėjo būti perkeltas į kitą, kad nebūtų interesų konfliktų ir pareigybių viršijimo. Pareigūnams buvo skiriami butpinigiai, maistpinigiai, lėšos arkliams išlaikyti.

Pasienio policijos Trakų baras buvo padalintas į 6 pasienio rajonus, kurie apėmė maždaug po 12 km. valstybės sienos ruožą.Trakų pasienio bare buvo 20 sargybų, jose būdavo po 8 policininkus, vienas jų – vyresnysis.

Nuo 1929 m. lapkričio 10 d. J. Kybartas tęsė tarnybą jau Trakų baro V rajono sargyboje, kur saugojo administracinę liniją su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu.

Trakų baras. K. Čerskio vadovaujama pasienio rajono įgula Kergeliškių km., apie 1928-1930 m. (pirmoje eilėje kairėje - sėdi J. Kybartas. Trečias iš kairės – K. Čerskis)

Trakų baro viršininkas A. Virbalis tikrina rajonų sargybas, 1930 m. (nuotr. iš Virbalių šeimos archyvo)

Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės linijos, atsiradusios tartp Lietuvos ir Lenkijos po Vilniaus krašto okupacijos, turėjo nemažai specifinių bruožų. Per visą tarpukario laikotarpį, abi kaimyninės valstybės nepalaikė diplomatinių santykių ir jas skyrė per karą atsiradusi laikina riba, vadinamoji demarkacijos, vėliau – administracinė linija (1928 m. lapkričio 7 d. Karaliaučiuje buvo pasirašytas provizorinis susitarimas su Lenkija, kurio pagrindu nuo 1929 m. gegužės 4 d. tarp abiejų šalių pradėjo galioti administracijos linijos statusas, galiojęs iki 1939 m. spalio 10 d.).

1923 m. vasario 3 d. Tautų Sąjunga neutraliąją zoną padalijo Lietuvai ir Lenkijai. Nutarta demarkacinę liniją laikyti valstybės siena. Lietuva šios sienos nepripažino (nuotr. iš E. Peikštenio kolekcijos)

Lietuvos pasienio policijos tarnyba prie administracinės linijos buvo labai sunki ir pavojinga. Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu, kurios Lietuvos valstybė nepripažino ir nesiruošė jos demarkuoti, buvo pažymėta medžio kartimis, vadinamomis gairėmis, kurias lenkų pasieniečiams nesunku būdavo „pastūmėti“ į Lietuvos pusę. Dėl tokių incidentų ne kartą kildavo pasienio konfliktai tarp abiejų šalių, jos apsikeisdavo notomis, vykdavo susišaudymai. Nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo lenkų pasieniečiai nušovė 7, sužeidė 13 ir buvo pagrobę 22 Lietuvos pasienio policininkus.

Lietuvos-Lenkijos administracinė linija apie 1934 m.; Zarasų apsk. II rajono viršininko B. Vaickaus ranka nupiešta gairės perkėlimo schema.. (nuotr. Pasieniečių muziejaus)

Tarpukariu ties Bražuolės upelio vaga (kur dabar yra Elektrėnų savivaldybės Baltamiškio kaimas) ėjo Lietuvos ir Lenkijos valstybių demarkacinė (vėliau administracinė) linija. 1931 m. rudenį lenkų pasieniečiai savavališkai perkėlė nusistovėjusias administracinės linijos žymėjimo gaires giliau į Lietuvos teritorijos pusę ir iškasė griovį. Lietuvos pasieniečiai lenkų gaires sunaikino ir griovį užlygino. Lenkų kareiviai tas gaires vis atstatydavo, o lietuviai vis sunaikindavo.

Prieš 90 metų, 1931 m. spalio 4 d. rytą Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis Jurgis Kybartas tikrino vietą, iš kurios pats dar vakar buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį ir pasitiko du mirtini lenkų policininko šūviai.

J. Kybartas, lenkų pasieniečio iš pasalų nukautas 1931 m. spalio 4 d. prie administracinės linijos ties Bražuolės upeliu (nuotr. iš S. Andriušio kolekcijos)

Apie šį įvykį daug rašė visa to meto Lietuvos spauda. Pateikiame apie J. Kybartą trumpą informaciją, atspausdintą straipsnyje „Mūsų žuvusieji“ žurnale „Policija“ (1934 m. Nr.1-2):

„Kybartas Jurgis, pasienio policijos Trakų baro eil. sargybinis, lenkų nukautas 1931 m. spalio mėn. 4 d. ant administracijos linijos prie Bražuolos upelio.

Paminėtą dieną 9 val. 30 min. sargybinis Kybartas, eidamas sutiko sargybinį Želvį. Su juo prasilenkdamas sarg. Kybartas pasisveikino ir nuėjo į administracijos linijos taką. Sargybinis Želvys tuojau po susitikimo su Kybartu išgirdo prie administracijos linijos du šūvius ir metėsi bėgti minimų šūvių kryptimi prie linijos. Kelyje sutiko jau sužeistą sargybinį Kybartą, kuris pareiškė, kad jį sužeidė lenkų kareiviai ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Sargybiniui Želviui nubėgus prie administracinės linijos, lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Sargyb. Želvys susitiko su sarg. Ščerbavičium, kuris išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės (dabar – Baltmiškis) kaimo. Jiedu abu nuėjo prie sužeistojo Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų atstume nuo administracijos linijos ir tuojau mirė.

Velionis į lenkų kareivius nebuvo šovęs: jo šautuvo spyna buvo atidaryta, šautuvo vamzdžio kiaurymė rasta visai švari, ištepta tepalu ir be šūvio žymių.“

(nuotr. iš S. Andriušio kolekcijos)

J. Kybarto žūtis buvo rezonansinis nusikaltimas prieš Lietuvą. Po šio tragiško incidento sudaryta abiejų šalių bendra komisija įvykiui ištirti.

Lietuvių-lenkų komisija J. Kybarto žūties vietoje, 1931 m. (nuotr. iš S. Andriušio kolekcijos)

Lenkijos pusė įrodinėjo, kad J. Kybartas nukautas jos teritorijoje, nors faktai rodė ką kita. Tuomet dėl sienos sargybinio žūties Lietuvos užsienio reikalų ministerija kreipėsi nota į Tautų Sąjungą.

(nuotr. iš S. Andriušio kolekcijos)

Žuvęs Lietuvos Pasienio policijos eilinis sargybinis J. Kybartas pareigas vykdė labai sąžiningai, buvo darbštus ir doras lietuvis, tikras savo Tėvynės patriotas, aktyvus Šaulių Sąjungos narys. Jis iškilmingai palaidotas Vievio kapinėse, dalyvaujant pasienio policijos pareigūnams, šauliams ir gausiam būriui visuomenės narių. Žuvusysis paliko 34 metų amžiaus žmoną, dvi nepilnametes dukreles ir senutę motiną, kurią jis išlaikydavo.

J. Kybarto laidotuvės Vievio kapinėse (žmona juodai apsirengusi)

Praėjus keliems metams, J. Kybarto žūties vietoje, Baltamiškio kaime, iš Pasienio policijos Trakų baro pasieniečių ir Vievio šaulių suaukotų lėšų buvo pastatytas paminklas – stačiakampis raudono granito obeliskas – stovintis ant laiptuoto postamento. Jo atidengimo ceremonija įvyko 1937 m. gegužės 16 d. Tai – unikalus atvejis, nes tuo metu Lietuvos – Lenkijos pasienyje žuvo ne vienas pasienietis, tačiau taip pagerbtas tik Jurgis Kybartas. Paminklas išlikęs iki šiol.

„Paminklo priekinėje dalyje iškaltas kryžius, yra vieta nuo­traukai, kuri sudaužyta, ir įrašas „ A†A / Pas. polic. sarg. eil. sarg. JURGIS KYBARTAS / Šioje vietoje lenkų nužudytas / 1931.X.4 / Lengva ir malonu dėl Tėvynės žūti“. Ant vakarinio šono iškaltas Vyčio kryžius ir įrašas: „Tęskime pradėtąjį žygį“, ant rytinio šono – „Jis budėjo Tėvynės sargyboje – budėk ir Tu, sargybini, kad laisvi būtume“.“ („Policija“,1934 m. Nr.1-2).

2007 m. žūties vieta sutvarkyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Neries regioninio parko direkcijos lėšomis, 2011 m. paminklas buvo restauruotas Elektrėnų savivaldybės pastangomis.

2012 m. Neries regioninis parkas Neries kilpų turistinėje trasoje buvusios­ Lietuvos ir Lenkijos administracinės linijos vietoje atkūrė ir simbolinę šios linijos žymėjimo gairę. 2015 m. Elektrėnų savivaldybė atnaujino ir antkapinį paminklą Vievio kapinėse.

Garbės sargyba J. Kybarto žūties 87-ųjų metinių minėjimo metu, 2018 m.

Kiekvienais metais spalio 4 d. Elektrėnų savivaldybės Neries regioninio parko teritorijoje, Baltamiškio kaime, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai mini tarpukario Lietuvos pasieniečio sargybinio Jurgio Kybarto žūties metines. Minėjimo ceremonijoje žuvusįjį tylos minute pagerbia pasieniečiai, šauliai, Elektrėnų savivaldybės ir Neries regioninio parko vadovai, Pasieniečių klubo nariai, moksleiviai ir kiti svečiai.

J. Kybarto kapas Vievio kapinėse, 2019 m.

Padedamos gėlės, uždegamos žvakutės ir prie J. Kybarto kapo Vievio kapinėse. Prie paminklų Baltamiškio kaime ir Vievio kapinėse pagarbą atiduoda pasieniečių garbės sargybos.

Jurgio Kybarto žūties vietoje ant paminko šono iškaltas Vyčio kryžius bei įrašai nuolat primena pasieniečiams: „Tęskime pradėtąjį žygį“, „Jis budėjo Tėvynės sargyboje – budėk ir Tu, sargybini, kad laisvi būtume“!

(Šaltiniai: D. Červakienė „Prie demarkacinės linijos žuvusio pasieniečio pėdsakai Vievyje“, Elektrėnų kronika 2018-04-23; B. Žaslys, Policija, 1931, Nr. 20; A. Balaišis, A. Dubikaitis, G. Mišutis, G. Surgailis, V. Voveris „Lietuvos valstybės sienos apsaugos istorija, 2010 m.).

Straipsnį parengė Vesta Juozapaitytė (VSAT Komunikacijos skyrius)