Trečiadienį, birželio 15-ąją, paminėtos 76-osios sovietų okupacijos ir pasieniečio Aleksandro Barausko žuvimo metinės. Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininkas A. Barauskas tapo pirmąją 1940 m. okupacijos auka.

Š.m. birželio 11 d. vyko penktasis pėsčiųjų žygis „Pasieniečių keliais“.

Žygio tikslas – atminti ir pagerbti Laisvės gynimo ir didžiąsias netektis, pirmosios 1940-ųjų metų sovietinės invazijos į Lietuvą aukos, žuvusio pasienio policijos Alytaus baro Ūtos pasienio sargybos viršininko Aleksandro Barausko 76-ąsias ir kitų pasieniečių žūties metines bei įamžinti istorinių įvykių pasienyje tęstinumą.

Žygio uždaviniai:
- propaguoti pasieniečio profesiją, keliavimą pėsčiomis kaip aktyvią, kultūringą ir aplinką tausojančią laisvalaikio praleidimo formą, aktyvią ir sveiką gyvenseną;
- skatinti keliauti mėgstančių žmonių vienijimąsi, bendradarbiavimą tarp šalies ir užsienio institucijų, įstaigų, organizacijų, įvairių tautų bendruomenių;
- ugdyti pilietiškumą, puoselėti kultūros ir istorines tradicijas;
- tobulinti fizinį ir psichologinį pasirengimą.

Žygio organizatoriai: Pasieniečių mokykla, VšĮ RCE, Pėsčiųjų žygių asociacija.

Žygeivių skaičius - (kas pasakys kiek ten mūsų buvo?)

Žygio be klaipėdiečių nebūna. Tad ir į šį tradicinį (galima sakyti, jubiliejinį) žygį išsiruošė Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio nariai. Šiame žygyje dalyvavo naujas komandos narys Mindaugas, o būrio branduolys – tai tie patys ištvermingiausieji: Kęstutis, Rimantė, Gediminas, Arūnas ir Rolandas.

Komanda jau ne pirmus metus dalyvauja žygiuose, o šiame žygyje norėjosi parodyti komandos naują veidą – marškinėlius, reklamuojančius Pasieniečių klubo Klaipėdos būrį. Deja, prezentacija neįvyko... Pasikeitus oro sąlygoms teko griebtis atsarginio plano.

Labai gaila, kad keletas komandos senbuvių dėl įvairių priežasčių negalėjo dalyvauti žygyje. Bet tai ne paskutinis žygis ir jie dar turės galimybę išbandyti jėgas kitais metais.

Nuoširdžiai dėkojame mūsų komandos rėmėjai VSAT Pakrančių apsaugos rinktinei, suteikusiai galimybę atvykti į šį žygį.

Kaip paaiškėjo žygio atidarymo ceremonijoje, šiemet pagerinti net du rekordai. Žygeivių minioje plevėsavo 5 vėliavos (tiek mažai dar neteko matyti...), iš kurių net keturios Pasieniečių klubui atstovaujančių būrių !!! Su savo būrio vėliavomis dalyvavo Vilniaus, Medininkų, Marijampolės ir Klaipėdos atstovai.

Iškilmingos kalbos, palinkėjimai, instruktažas ir pagaliau duotas startas...

Dažnai kalbos prasideda fraze “koks oras?“ Apie orą šį kartą reiktų pakalbėti išsamiau. Buvo saulėta, dangum plaukė pilki debesėliai, vėsoka... Galima sakyti, žygiui sąlygos idealios. Kol kas...

Nuėjusi vos keletą kilometrų visa virtinė žygeivių, kiek tik pateko į akiratį, staiga sustojo, čiupo kiekvienas kuprines ir jau po minutės pasipuošę įvairiaspalviais apsiaustais lyg vaiduokliai ėjo toliau. O lietus lijo ir lijo beveik nenustodamas.

Lietus, žinoma, apsunkino žygiavimą, bet gamtoje nebūna blogo oro, būna tik bloga apranga...

Pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, vyksta daug renginių, kuriuose madinga skirti nominacijas. Šis žygis galėtų pelnyti šlapiausio žygio nominaciją.

Organizatoriai, kaip visada, pasistengė ir žygio maršrutą suplanavo taip, kad būtų aplankyti visi pagrindiniai šioje trasoje esantys reikšmingi objektai - Medininkų memorialas, valstybės siena, Aukštojo kalnas, Juozapinės kalnas ir, žinoma, Medininkų pilis.

Medininkų pilyje žygeivių laukė pasienietiška košė, kurios pavalgius ir sušilus lengviau buvo įveikti paskutinius kilometrus iki finišo.

Pasieniečių klubo
Klaipėdos būrio vado pavaduotojas
Rolandas Smilingis

https://www.facebook.com/groups/500113743422023/ Daug nuotraukų prisijungus į Facebook

Vilniaus būrio narių foto čia

Su įspūdžiais iš kelionės į Latviją galite susipažinti apsilankę Pasieniečių klubo paskyroje Facebook'e https://www.facebook.com/groups/pasienieciuklubas nes dėl nuotraukų gausos sunku surasti vietą joms sudėti

Nuoroda į Egidijaus B. fotoalbumą

Nuoroda į Krepšinio muziejaus įkūrėjo fotoalbumą

Nuoroda į V.Zabarausko fotoalbumą

Algis Balaišis ‒ Lietuvos kariuomenės karininkas, pulkininkas leitenantas, valstybės sienos apsaugos istorijos tyrinėtojas ‒ gimė 1936 m. gegužės 27 d. Geručių k., Žeimelio vls. Pasvalio r. 1954 m. baigė Pasvalio vidurinę mokyklą. Po to mokėsi Daugpilio karo aviacijos radiolokacijos mokykloje (baigė 1956 m.) ir Maskvos N. Žukovskio karo aviacijos inžinerinėje akademijoje.

1956–1982 m. A. Balaišis buvo SSRS kariuomenės, susijusios su karinės aviacijos techniniais ir su kosminės technikos tyrimais, konstravimu bei panaudojimu, karininkas. 1983–1991 m. dirbo Elektrografijos mokslinio tyrimo institute Vilniuje. 1991–1993 m. Vilniaus civilinės saugos vyr. inspektoriumi. 1992–1996 m. dėstytojavo Lietuvos karo akademijoje. 1993 m. gavo Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto laipsnį. 1993–1997 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos Švietimo ir auklėjimo skyriaus viršininku, 1997–2000 m. Vidaus reikalų ministerijos (VRM) II pulko laikraščio „Tėvynės labui“ redaktoriumi ir pulko muziejaus vedėju. 2001 m. buvo žurnalo „Kardas“ redaktoriumi. 2001 m. visuomeniniais pagrindais padėjo įsteigti Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pasieniečių muziejų, buvo vienas iš „Pasieniečių klubas“ (klubas) steigimo iniciatorių. Įsteigus klubą, 2003 m. buvo išrinktas jo pirmininku. Juo išbuvo 8 metus. 2010 m. dėl sveikatos pasitraukė, bet buvo išrinktas klubo etikos komisijos pirmininko pavaduotoju, klubo garbės nariu.

A. Balaišis buvo daugelio straipsnių ir kelių knygų apie Lietuvos valstybės sienos istorinę raidą 1918–1940 m. autorius. Knygoje „Lietuvos valstybės sienos apsauga 1918-1940 m. „Žmonės ir įvykiai“ pirmą kartą buvo paskelbti duomenys apie ištremtus ir žuvusius pasienio policijos tarnautojus, pasienio policijos dalyvavimą 1941 m. Birželio sukilime ir vėlesnėse kovose už laisvę bei 2 300 pasieniečių gyvenimo aprašymai – biogramos. Knygoje „Lietuvos valstybės sienos apsaugos karininkai 1918 –1940 m.“ buvo pateiktos ryškiausių ir labiausiai valstybės sienos apsaugai nusipelniusių karininkų išsamios biografijos. A. Balaišis buvo ir dviejų kolektyvinių monografijų "Valstybės sienos apsaugos tarnybos istorija" ir "Valstybės sienos apsaugos istorija" bendraautoris.

A. Balaišis apdovanotas:
VRM I ir II laipsnio atminimo ženklais „Tėvynės labui“;
VSAT II laipsnio pasižymėjimo ženklu „Pasieniečio garbės ženklas“,
VSAT atminimo ženklu „Už nuopelnus valstybės sienos apsaugai“,
VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai – 85“,
VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai – 90“,
Visuomeniniai apdovanojimai:
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“; Labdaros fondo „Mūsų krantas“ ordino „Visuomenės labui“ sidabriniu medaliu ir Pasieniečių klubo I ir II laipsnio atminimo ženklais „Buvome, esame, būsime“.

A. Balaišis mirė 2015 m. gegužės 1 d. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Gintaro Žagunio, pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo tarnybos vietoje nužudyto pasieniečio 25-osios žuvimo metinės šiemet paminėtos keletu įsimintinų renginių.

Praėjusį savaitgalį, gegužės 14-15 d., žuvusio pasieniečio garbei jau trečią kartą buvo organizuotas pėsčiųjų žygis vaizdingomis Šalčininkų rajono Poškonių kaimo ir Gaujos upės slėnio apylinkėmis.

Žygį organizavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės G. Žagunio užkarda kartu su Lietuvos Šaulių sąjungos Vilniaus karaliaus Mindaugo rinktine.

Deja, šiemet žygio dalyviais registravosi nedaug Pasieniečių klubo narių. Net iš Marijampolės atvyko Audrius Brazauskas, būrio vado pavaduotojas. Dėkojame ir žygio dalyviui Mečislovui Dubickiui iš Ignalinos būrio. O Vilniaus būrys kažkodėl liko nuošaly... Nors, jei įskaičiuotume VSAT vadą Renatą Požėlą, Pasieniečių klubo garbės narį, jo pavaduotoją štabo viršininką Vidą Mačaitį, klubo valdybos pirmininko pavaduotoją bei užkardos vadą Žydrūną Vaikasą, taip pat klubo narį - tai klubo narių vis tik buvo daugiau.

Ankstų šeštadienio rytą dalyviai rinkosi Poškonių kaime, kur įsikūrusi G. Žagunio užkarda. Žygeiviai rinkosi iš 18 ir 25 kilometrų maršrutus, o patys mažiausieji, lydimi suaugusiųjų, galėjo išbandyti jėgas 9 kilometrų trasoje. Be jau minėtų žygeivių, kartu žygiavo ir Vilniaus rinktinės pasieniečiai, Lietuvos Šaulių sąjungos nariai, Pasieniečių mokyklos kursantai, moksleiviai iš Šalčininkų rajono makyklų bei Poškonių kaimo ir seniūnijos gyventojai.

Šiemet maršrutai driekėsi gražiomis ir vaizdingomis Poškonių kaimo apylinkėmis ir priartėjo prie pat valstybės sienos su Baltarusija. Žygeiviai taip pat galėjo susipažinti su įspūdinga Dieveniškių regioninio parko lankytojų centro ekspozicija.

Renginio dalyviai apsilankė ir Krakūnų kaime, kur padėjo gėlių prie paminklo G. Žagunio žuvimo vietoje.

Po žygio jo dalyviams buvo įteikti atminimo medaliai. Finišavę renginio dalyviai galėjo paskanauti pasienietiškos košės. Vakare vyko susitikimas prie laužo, kurį organizavo šauliai, o pasieniečiai‒kinologai parodė parodomąją programą su tarnybiniais šunimis. Susirinkusiems koncertavo bardai.

Trečiadienį, gegužės 18 d., Gintaro Žagunio 25-osios žuvimo metinės gražiu renginiu paminėtos Pasieniečių mokykloje Medininkuose. Į mokyklą atvyko žuvusio pasieniečio mama Aldona Žagunienė su dukra Ramune ir anūke Gabriele. Minėjime dalyvavo ir Gintaro bendražygis, vienas pirmųjų pasieniečių, Pasieniečių klubo narys Almantas Laučius.

Pirmiausia svečiai apsilankė Pasieniečių muziejuje, kur šiuo metu eksponuojami ir G. Žagunio apdovanojimai, suteikti jau po pareigūno žūties. Jų tarpe garbingiausias - Vyčio kryžius ordino Didysis kryžius, Šaulių žvaigždės ordinas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Sausio 13-osios medalis ir kiti. Šios vertybės - A. Žagunienės nuosavybė.

Mokyklos didžiojoje auditorijoje gausiai susirinkusiems mokyklos kursantams ir darbuotojams Gintaro mama pasidalino savo mintimis apie tai, kodėl ir kaip reikia prisiminti žuvusį pasienietį, jautriai prisiminė sūnaus gyvenimo pagrindinius etapus.

A. Laučius prisiminė savo ir Gintaro buvusį entuziazmą stoti atgimstančios nepriklausomos tėvynės sargybon ir gynybon. Papasakojo apie buvusius sunkumus ir nelengvą valstybės kūrimo pradžią. Palinkėjo kursantams būti tvirtais, drąsiais bei sąžiningais pasirinkus garbingą profesiją.

Renginio metu skambėjo daina, skirta žuvusiam pasieniečiui pagerbti, kursantai skaitė eiles. Vėliau mokyklos viršininkas Vytautas Strolia įteikė padėkas aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvaujantiems kursantams.

Ketvirtadienį, Gintaro Žagunio žuvimo dieną, tarnybos metu nušauto pasieniečio atminimas oficialiai pagerbtas Antakalnio kapinėse, Krakūnų kaime Šalčininkų rajone, jo žuvimo vietoje bei žuvusio pasieniečio vardu pavadintoje užkardoje Poškonių kaime.

Klubo nariai pagerbė savo bendražygį dėdami gėles ant jo kapo bei prie paminklo Krakūnuose.

Plačiau apie ketvirtadienio renginius galite paskaityti VSAT interneto svetainėje www.pasienis.lt Jau tapo tradicija tą pačią dieną aplankyti ir Gintaro vadų kapus – Virginijaus Česnuleviačiaus, pirmojo Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos viršininko, Antakalnyje ir Šalčininkų užkardos viršininko Gintaro Danieliaus šio miesto kapinėse.

Pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo tarnybos vietoje žuvęs pasienietis Gintaras Žagunis buvo nušautas 1991 m. gegužės 19 d. Šalčininkų rajono Krakūnų kaime.

Pasieniečių klubo nariai, kartu su Gintaro mama Aldona Žaguniene ir seserimi Ramune, kitais artimaisiais bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnais kasmet pagerbia žuvusio bendražygio atminimą.

Daugiau nuotraukų iš renginio čia