Gyvenimą lėmė pasienietiška tėvo tarnyba (II dalis)

Publikacijos autorė –Loreta Dumbauskienė

Tęsiame pasakojimą apie Gediminą Grigoravičių – įdomią ir valstybės sienos apsaugos istorijai nusipelniusią asmenybę. Tai nenuilstantis savo tėvo, Lietuvos pasienio policininko Jono Grigaravičiaus, 1923-1939 m. saugojusio demarkacinę (administracinę) liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto ir 1949 m. Sibiro tremtyje mirusio, tarnybos ir gyvenimo istorijos tyrinėtojas. Pirmoje dalyje pasakojome apie G. Grigoravičiaus vaikystę bei pateikti jo prisiminimai apie tėvo tarnybą prie administracinės linijos. Apie tai galite paskaityti čia.

G. Grigoravičius atsiminimais ir išaugota archyvine medžiaga mielai dalijasi su dabartiniais pasieniečiais, 2018 m., foto iš G. Grigoravičiaus albumo

Pažintis su ginklais

1952 m. Gediminą Grigoravičių paėmė į sovietinę armiją. Ten jis tarnavo 3 metus. Tarnybą atliko Vakarų Ukrainoje. Pakviestą kareivėlį iš karto paklausė, ką jis mokąs daryti. Kadangi dirbdamas kolchoze jaunuolis žiemos metu nemažai laiko praleisdavo traktorių ir kombainų remonto dirbtuvėse, Gediminas prisipažino turįs mechaniko įgūdžių. Tuomet jis buvo pasiųstas vieneriems metams mokytis remontuoti ginklus. Ta mokykla vadinosi „Divizinnoje remontno masterskojė učilišče“ (Divizijos remonto amatų mokykla).

Ją baigus G. Grigoravičių pasiuntė į 105 pulką, kur dar turėjo tarnauti 2 metus. Gediminas atlikdavo ginkluotės profilaktikos darbus, remontuodavo lauko artilerijos patrankas, minosvaidžius, įvairių kalibrų zenitines patrankas. Jo specializacija buvo stambieji ginklai ir 100 mm patrankos. Mažuosius ginklus tikrino ir remontavo jau kiti kariai. Dar buvo remontuojami ir šarvuočiai, bet tai jau atlikdavo kita divizija. „Taip buvo apginkluota sovietinė armija. Na, anksčiau už šios informacijos atskleidimą sovietai ir „pasodintų“, – nusijuokė pašnekovas. – Mes tada buvom prisaikdinti niekada šios informacijos neatskleisti“.

G. Grigoravičius – technologas–konstruktorius

Po tarnybos sovietų armijoje 1955 m. G. Grigoravičius grįžo į Lietuvą. Beje, kaip minėta šio pasakojimo I dalyje, sovietinėje armijoje pakeitė ir Gedimino pavardę: jos šaknyje vietoj „a“ raidės įrašė „o“, todėl iš Grigaravičiaus Gediminas tapo Grigoravičiumi.

G. Grigoravičius apie 1960 m., foto iš G. Grigoravičiaus albumo

Grįžęs Gediminas kolchoze jau nebenorėjo dirbti. Liko Vilniuje ir įsidarbino Gelžbetonio gamykloje. Nusprendė ta pačia proga pratęsti mokslus ir pradėjo lankyti vakarinės mokyklos 6-ą klasę. Mokyklą baigė 1961 m. ir iš karto įstojo į Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Vilniaus vakarinio filialo Skaičiavimo mašinų ir prietaisų gamybos technologijos specialybę. Todėl pakeitė ir darbo vietą – įsidarbino Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamykloje (SMG) iš pradžių frezuotoju, o vėliau perėjo į inžinerinių – techninių darbuotojų kategoriją (ITD), ten dirbo technologu–konstruktoriumi.

Ši gamykla net sovietmečiu buvo gana aukšto technologinio lygio, galima sakyti, reprezentacinė. Po kurio laiko G. Grigoravičius dirbo jau Specialiąjame konstravimo biure (SKB). Nors pagal oficialiuosius statistikos duomenis SSRS skaičiavimo mašinų gamyboje buvo atsilikusi nuo Vakarų valstybių apie 20 metų, tačiau į Vilniaus SMG SKB buvo dedamos visos įmanomos pastangos. Lektoriai iš Maskvos institutų skaitydavo paskaitas, buvo skiriamos gana didelės lėšos, inžinieriai-konstruktoriai nuolat vykdavo į dalykines komandiruotes ne tik į Minską ar Maskvą, bet ir į užsienio šalis. Tiesa, ten vykdavo tik vyriausieji projektų ar padalinių vadovai.

150 MB talpos diskas – didelis pasiekimas

„Beje, vadovaujantieji visi buvo nepartiniai, nes vengė to sąmoningai nenorėdami dar įžūlesnio diktato iš centro (Maskvos), – dalinosi informacija Gediminas. – Mūsų inžinieriai jau buvo sukūrę kietųjų diskų informacijos kaupiklius, kas tam laikui (20 a. 8 deš.) buvo gana didelis pasiekimas. Tuo metu ir užsienio valstybėse tik ką buvo pradėtos kurti panašios technologijos. Lietuviai buvo sukūrę magnetinį metalo diską (apie 18-19 cm skersmens, kurio vieną egzempliorių G. Grigoravičius turi išsaugojęs iki šiol – aut.past.), turėjusį 150 MB talpą. Tam laikui tai buvo visai neblogai. Juos iš karto pradėjo taikyti lėktuvuose ir tai visiškai patenkino to meto poreikius (tuomet užtekdavo ir 50 MB talpos). Kai Vilniaus SMG pradėjo jų gamybą, tada pasipylė ir pilnavertis finansavimas, buvo supirkti brangiausi įrengimai (japoniški, šveicariški, vokiški), turėję ir automatinį valdymą ir visą kitą reikalingą įrangą“.

G. Grigoravičius apie 1969 m., foto Vilniaus ateljė „Foto studija“

Kiek pamena G.Grigoravičius, įranga buvo nupirkta už 1,5 mln. aukso rublių. Aukso rubliai sovietmečiu buvo naudojami tik tarptautiniams atsiskaitymams su taip vadinamomis kapitalistinėmis šalimis, nes vietinė rublinė valiuta nebuvo konvertuojama. Tada buvo įkurtas ir visos Lietuvos panašaus profilio įmones apimantis susivienijimas, pavadintas „SIGMA“. Jį sudarė 7 didžiulės gamyklos: Vilniaus SMG, keturi SKB ir kt. Tai buvo pats reprezentatyviausias ir pažangiausias susivienijimas paskutiniais sovietų valdžios metais Lietuvoje. „Praktiškai trūko tik 8 mėnesių darbo ir būtume Lietuvoje turėję savo Skaičiavimo mašiną (kompiuterį)“, – didžiavosi savo darbovietės pasiekimais paiseniečio sūnus. Griuvus Sovietų sąjungai viskas sustojo.

G. Grigoravičius su žmona Jovita ir sūnumi Sauliumi, apie 1971 m., foto iš G. Grigoravičiaus albumo

Naujieji laikai

1988-1989 m. prasidėjus „Sajūdžio“ judėjimui, G. Grigoravičius taip pat įsitraukė į jo veiklą. Jis aktyviai platino „Atgimimo“ laikraštį. „SIGMOS“ susivienijime veikė aktyvi „Sąjūdžio“ organizacija. Pats Gediminas su šeima dalyvavo visuose mitinguose, 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelio akcijoje, per 1991 m. Sausio įvykius budėjo prie Vilniaus TV bokšto, o vėliau – prie Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų. Ten buvo ir sausio 13-osios naktį. Pamena, kaip kunigas Grigas per langą pranešė susirinkusiems žmonėms lauke, kad puolamas TV bokštas, kad gali pulti ir Parlamentą, paragino žmones skirstytis. Dalis žmonių išskubėjo prie TV bokšto, tačiau daugelis liko prie AT.

G. Grigoravičiaus darbovietėje, SMG SKB, daugiausiai dirbo lietuviai ir žydai. Daugelis buvo iš tremtinių šeimų. Todėl šioje gamykloje nesusiformavo ir taip vadinamųjų „jedinstveninkų“ organizacija.

Po 1991 m. įvykių nutrūko ir normali SKB veikla. Biuras suskilo. Liko mechaninė cecho dalis. G. Grigoravičius su bendradarbiais įkūrė uždarąją akcinę bendrovę (UAB), bet užsakymų ilgą laiką neturėjo.

Tačiau vieną dieną atėjo pas juos jaunuolis. „Prisistatė, kad yra iš Aukščiausiosios Tarybos ir paminėjo, kad AT reikalinga apsaugai ginklų ir skubiai reikia sukonstruoti automatinį ginklą, – toliau pasakojo istoriją Gediminas. – Viską, sako, turim, tik vamzdžio niekaip nepasigaminam. Jie turėjo informacijos, kad mes turime pakankamai aukštą technologinį lygį. Sutikau. Apiforminom užsakymą. Jie pateikė duomenis, kokio ilgio vamzdžio reikia 9 mm šoviniams (pistoletui „Makarov“). Stakles turėjom, reikėjo įrankio. Buvo reikalingi 3 grąžtai. Trūko mums ir literatūros. Tada vyrai nuvažiavo į Radviliškį, kur buvo ginklų gamykla, ir ten rado enciklopediją. Joje radau, ko man reikia. Pradėjau konstruoti ir dirbti. Pirmą etapą padariau, po to atidaviau gręžti 2-ą etapą (specialiais šautuviniais grąžtais). O pabaigoje – jau 3-iuoju „patrankiniu“ grąžtu. Tik tada gavosi tinkamas švarumas. Na, toliau jau nebe mes darėm. Atidavėm griovelių gręžimui. Atėjo Artūro Skučo pavaduotojas. Sako, rodyk, ką turi. Peržiūrėjo graižtą, pridėjo prie automatinio šautuvo. Kaip jie apsidžiaugė – šaudo! Kauniečiai irgi bandė daryti tą patį darbą, bet jiems nepavyko, nešaudė. Jų buvo panašus į „Kalašnikovą“, o mūsų visai kitoks. Lengvas“, – didžiavosi savo darbu G. Grigoravičius.

Tačiau kiekio, kiek tų vamzdžių pagamino, G. Grigoravičius nepasakė. „Tuomet Linas Linkevičius buvo gynybos ministras. Jis pasiėmęs ginklus važiavo į poligoną išbandyti. Oi, pliekė! Kaip turi būti, – išdidžiai šypsojosi inžinierius-konstruktorius. – Žodžiu, lietuviai pasigamino savo automatinį šautuvą! Bet reikalas buvo apsvarstytas ir bijantis „perversmo“ buvo nuspręsta stabdyti gamybą. Atėjus į valdžią Algirdui Brazauskui, jam šis klausimas pasirodė besąs Nr.1. Pasikvietė mano viršininką Artūrą Banį ir liepė tuoj pat viską sunaikinti. A. Skučas ir 4 jo pavaduotojai buvo atleisti. Dar mūsų UAB turėjo užsakymą nedideliam pistoletui Seimo nariams. Bet ir šį uždraudė. Manau, kad viskas iš tikrųjų buvo sunaikinta. Jei nebūtų A. Brazauskas į valdžią atėjęs, Lietuva turėtų savo ginklą, o aš būčiau ir premijuotas, ir medaliais apkabinėtas“, – galiausiai jau apgailestavo pašnekovas.

G. Grigoravičius su žmona šalia savo namų Vilniuje., 2010 m., foto iš G. Grigaravičiaus albumo

G. Grigaravičius 1965 m. vedė Jovitą Bunokaitę. Užaugino 2 vaikus. Sūnus Saulius gimė 1966 m., dukra Dalia – 1974 m. Saulius, baigęs Vilniaus dailės akademijoje dailės istoriją, dirba vadybininku. Dalia pasekė motinos pėdomis – baigė medicinos mokyklą ir dirba slaugytoja poliklinikoje. Žmona irgi ilgametė ligoninės slaugytoja. Dabar jau pensijoje.

G. Grigoravičius savo sode, apie 2008 m., foto iš G. Grigaravičiaus albumo

Išėjęs į pensiją Gediminas Grigoravičius pradėjo domėtis ir rūpintis savo tėvo – pasieniečio Jono Grigoravičiaus – atminimo įamžinimu.

Šeima yra isaugojusi daug fotonuotraukų su to meto pasieniečių gyvenimo ir tarnybos akimirkomis prie demarkacinės linijos. Tų nuotraukų kopijomis Gediminas yra pasidalijęs su Pasieniečių muziejumi.

G. Grigoravičius dažnai lankėsi savo vaikystės ir jo tėvo  tarnybos vietoje, kur kadaise buvo Lietuvą ir Lenkiją skyrusi administracinė linija, 2013 m., foto iš G. Grigaravičiaus albumo

Prieš penketą metų G. Grigoravičius įsitraukė į Pasieniečių klubo veiklą. Kartu su kitu prieškario pasieniečio palikuonimi Antanu Žilėnu inicijavo paminklo, skirto žuvusiems pasieniečiams pastatymą, Linkmenų miestelyje (Ignalinos r. sav.), kuris buvo atidengtas Lietuvai švenčiant Nepriklausomybės atkūrimo 100-metį, t. y. 2018 m. vasario 16 d.

Daugiau fotografijų čia.