2015-05-15
Pakruojis

(Pasieniečių klubo sekretorė Loreta Dumbauskienė)

Praėjusį penktadienį grupė Pasieniečių klubo narių apsilankė AB "Panevėžio keliai" gamybinėje bazėje, Krivaičių skaldos karjere Pakruojo r., o popietę nukako į neseniai restauruotą ir savo pramogomis garsėjantį Pakruojo dvarą. Kitą dieną kolektyvas aplankė senyvo amžiaus klubo garbės narę Barborą Laimutę Straukaitę, pastaruoju metu gyvenančią Pasvalyje ir 1941 m. žuvusio pasieniečio Mykolo Repšio kapą bei paminklą Saločiuose Pasvalio r.

Išvyką į Pakruojį organizavo ir mecenavo klubo garbės narys, buvęs pasieniečių vadas Stanislovas Stančikas. Dėl nakvynės vietų stokos, galėjome pakviesti keliauti tik daugiausiai klubo veiklos organizavime dalyvaujančius narius. Didžioji dalis keliauninkų mikroautobusu iš Vilniaus, o pakeliui keletas iškylos dalyvių prisijungę nuosavais automobiliais atvykę susitikom Panevėžyje. AB „Panevėžio keliai“ generalinio direktoriaus Virmanto Puidoko sutikimu ir jo darbuotojų lydimi apsilankėme šios bendrovės gamybinėje bazėje miesto pakraštyje. Pamatėme ir sužinojome, kaip gaminamas asfaltas, dengiantis daugelį mūsų krašto kelių ir automagistralių, kaip smulkinama skalda, kokie atliekami tyrimai šios bazės laboratorijoje.

Nors oras nelepino, bet pakilia nuotaika išvykome link Pakruojo, kur Krivaičių karjero darbuotojai parodė ir papasakojo, kuo turtinga Lietuvos žemė – kokius klodus slepia po gana storu žemės sluoksniu, kaip sprogdinami dolomito luitai, kaip po to smulkinami ir kokių mineralų gyslas jie slepia savyje. Susidomėję ir nustebę ekskursantai ieškojo gražiausių šių mineralų skeveldrų, norėdami parsivežti tokį suvenyrą namo.

Gerai, kad lietus vis nulydavo tuomet, kai jau susirinkdavome į autotransporto priemones. Taigi, popietę jau atvykome į Pakruojo dvarą. Kažkada buvusiame malūnininko name dabar įsikūręs dvaro viešbutis. Jame ir apsistojome. Pakvietę dvaro gidę Živilę, apėjome neseniai restauruoto dvaro pastatus, apžiūrėjome gražias rūmų sales ir kitas patalpas. O vakarop mūsų jau laukė iš anksto užsakyta edukacinė – pramoginė programa „Pas malūnininką“. O čia – ir pats „malūnininkas“ Levuks! Bet šios dalies jau nenupasakosi – reikia pačiam pamatyti, išgirsti ir patirti...

Kitą rytą atsisveikinome su gražiuoju dvaru ir iškeliavome Pasvalio link. Pakeliui – senasis ir įspūdingasis Joniškėlis. Kaip gi neapsilankius jame... Jis garsėja ir turtinga 16 a. siekiančia istorija ir Karpių dvaro pastatais. S. Stančikas su savo dabartiniais kolegomis - kelininkais - tarp kurių atsirado ir buvusių pasieniečių, panorusių įsijungti į klubo gretas, pakvietė apsilankyti ir tikrame alaus bravore. Aludaris Algiuks supažindino mus su šiuolaikinio bravoro specifika, aprodė visai nedidelėse patalpose įrengtas alaus gamybai reikalingas talpas, katilus, saugyklas ir kitą modernią įrangą, reikalingą visam sudėtingam procesui nuo grūdo iki supilstymo į taras. Pakeliui į Pasvalį dar apsilankėme to paties aludario kaimo sodyboje, Balsių malūno gražiai įrengtoje teritorijoje.

Pasiekę Pasvalį aplankėme klubo garbės narę, prieškario Lietuvos pasienio policininko Antano Strauko dukrą Barborą Laimutę Straukaitę, kuri jau pasiligojusi nebegali aktyviai dalyvauti klubo veikloje ir gyvena giminių globojama šiame gražiame Lietuvos kampelyje. Padovanoję Laimutei klubo 10-mečio albumą ir Viliaus Kavaliausko išleisto leidinio „Lietuvos karžygiai“ tomą, kuriame rašoma apie Vyčio kryžiaus kavalierių, buvusį Klaipėdos krašto pasienio policininką A. Strauką, atsisveikinome vėl nežinia kuriam laikui.

Saločių miestelis Pasvalio rajone – tai nuo seno žinoma pasienio gyvenvietė. Ir ji neišvengiamai susijusi su pasieniečio profesija. Dabar šis miestelis turi ir gerbia klubo ir Pasieniečių muziejaus dėka iš užmaršties prikeltą 1941 m. sovietų baudžiamojo būrio karių nužudyto pasieniečio Mykolo Repšio kapą, kuris Birželio sukilimo metu Saločiuose iškėlė Lietuvos trispalvę ir už tai buvo nužudytas. Jo kapo antkapinį paminklą radome neseniai atnaujintą, kuo nuoširdžiai pasidžiaugėme. O prie paminklo, pastatyto rajono savivaldybės lėšomis miestelio parke, nuolat žydi gėlės. Išvykos dalyviai padėjo gėlių ant žuvusio pasieniečio kapo ir prie paminklo, pagerbė jį tylos minute.

Pasukę į namus, iškylautojai S. Stančiko iniciatyva, aplankė ir kitas pakeliui esančias lankytinas vietas – pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos tėviškės vietą, obeliską žuvusiems Vyčio apygardos partizanams. Šiose vietovėse kovodami su tarybiniais okupantais 1944-1953 m. žuvo 1315 šios apygardos partizanų.

Kelionė baigėsi šeštadienio vakarą. Visi grįžome pilni įspūdžių ir praturtėję įvairiapusiškai.

Išvykos fragmentai čia