Gintaro Žagunio – pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo tarnyboje nužudyto pasieniečio 35-ųjų žūties metinių minėjimo proga (2026 m. gegužės 19 d.), parengta virtuali nuotraukų paroda, kurioje eksponuojamos G. Žagunio bei jo atminimą įamžinusių įvykių (su datomis – chronologine tvarka) nuotraukos, surinktos iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) bei G. Žagunio šeimos archyvų. 

Parodą sudaro per 100 nuotraukų (siekta su pasieniečiu G. Žaguniu bei jo atminimo įamžinimu susijusią turimą faktinę ir vizualinę informaciją sutelkti vienoje vietoje). 

Gintaro Žagunio – pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo tarnyboje žuvusio pasieniečio, atminimas išliks amžiams pasieniečių ir artimųjų atmintyje.

GINTARAS ŽAGUNIS (1957–1991) – laisvės gynėjas, tarnybą pasienyje pradėjo 1990 m. lapkričio 11 d. Pusę metų iki žūties budėjo Krakūnų poste (Šalčininkų raj.). 1991 m. gegužę Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga situacija. Nuspręsta laikinai nebudėti užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Niekur neradę technikos Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Tarnybos draugams Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulių tarnybos baro pamainos viršininkas 33-ejų Gintaras Žagunis liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti.

Lemtingą 1991 m. gegužės 19 d. rytą iš Baltarusijos įvažiavusios ginkluotos grupės agresyvūs veiksmai buvo nukreipti prieš Lietuvos pasieniečius. Tarnybą Krakūnų kaime vykdžiusio ir ten nušauto uniformuoto pasieniečio G. Žagunio žūties priežastis – posto užpuolimas iš pasalų, mėginant įvykdyti teroristinį aktą. Po mėnesio Gintarui būtų sukakę 34-eri.

G. Žagunis po mirties apdovanotas Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (1991) (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), taip pat Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių Žvaigždės ordinu, Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992), Pasienio policijos atminimo ženklu „Savanoris pasienietis – 5 metai“ (1995 m.), Pasieniečių klubo atminimo 1-ojo (2007 m.) ir 2-ojo laipsnio ženklais „Buvome, esame, būsime.“ (2005 m.), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2005) bei jubiliejiniais VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 85“ (2005 m.), „Valstybės sienos apsaugai 90“ (2011), „Valstybės sienos apsaugai 95“ (2016) ir „Valstybės sienos apsaugai 100“ (2020). Planuojama apdovanoti ir atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai 105“ (2026).

Virtualią parodą galite aplankyti čia

Parodą inicijavo ir parengė Vesta Juozapaitytė (VSAT Komunikacijos sk.), maketavo Nerijus Šakavičius (VSAT Informatikos sk.). 

Gegužės 8 d. vyko tradicinis 22-asis tarptautinis dviračių žygis skirtas Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dienai paminėti.Žygyje dalyvavo Pasieniečių klubo Vilniaus, Ignalinos, Medininkų ir Marijampolės būrių nariai.

    Šaltoku ir lietingu oru trasa (52km.) driekėsi maršrutu Galadusio ež.(Lazdijų raj.)--Punskas --Galadusio ež. Pakeliui sustojome prie paminklinio akmens su kryžiumi, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui, ir kartu su akmens statytoju Juozu Pečiuliu aprišome paminklą tautine juosta.

Dviračių žygio fotoakimirkos čia

Valentinas Novikovas

Šiemet, gegužės 19 d., minėsime pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo tarnybos vietoje nužudyto pasieniečio Gintaro Žagunio 35-ąsias žūties metines, o prieš penkerius metus – 2021 m. kovo mėn., šį pasaulį paliko ir, tikėtina, su sūnumi anapus susitiko a. a. Gintaro mama Aldona Žagunienė (1929–2021). Ji palaidota šeimos kape Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Nuotr. Aldona Žagunienė sako kalbą pasieniečiams, svečiams prie paminklo sūnui pasieniečiui Gintarui Žaguniui Dieveniškėse (Šalčininkų r.), 2007 m.

Gegužės 3-ąją, minint Motinos dieną, prisiminkime ir pagerbkime pasienietį, Laisvės gynėją – Gintarą Žagunį, užauginusią Motiną, Aldoną Žagunienę, kuri po sūnaus žūties tarnybos vietoje, kiekvieno jam skirto minėjimo metu skaitydavo pačios parašytas jautrias kalbas, skirtas sūnui, pasieniečiams, svečiams – siekdama pagerbti ir išsaugoti būsimoms kartoms brangaus sūnaus atminimą.

Nuotr. Moksleivis Gintaras Žagunis su mama Aldona Žaguniene, 1974 m.

Nuotr. Gintaro Žagunio laidotuvės; Šeimos nuotrauka: Gintaras, mama Aldona ir sesuo Ramunė

Vienoje iš tų jautrių, Motinos meilės ir pagarbos sūnui kupinų širdies kalbų „Lieka tai, kas negali mirti“, Gintaro Žagunio mama Aldona rašė: „(...) Vartau sūnaus užrašus, laiškus, atvirukus. Viename užrašytas sveikinimas nuo jo ir sesers Ramunės Motinos dienai: „…sveikiname Mamytę, leidusią pamatyti šį įdomų ir nuostabų pasaulį, išmokiusią pažinti džiaugsmą, būti išdidiems, kovoti už teisybę, padėti silpniesiems… Už viską esame dėkingi Jums". Lyg šviesos spindulėliai paplinta po mano širdį, kai skaitau šiuos žodžius. Prisiminimai nesitraukia į užmarštį: dienomis – mano mintyse, naktimis – persikelia į sapnus. Jie man teikia jėgų gyventi, viską ištverti. Mirtis – ne visagalė. Iš jos skausmo ir liūdesio sušvinta pagarbos vertas atminimas. Ne savaitei ar dienai…“

Apie pasieniečio Gintaro Žagunio motiną Aldoną Žagunienę (parengta Loretos Dumbauskienės, publikuota VSAT intranete 2021 m.):

Aldona gimė 1929 m. lapkričio 11 d. Jonavoje, Vytauto ir Elenos Pinkevičių šeimoje. Čia augo  9 vaikai (4 seserys ir 5 broliai), Aldona iš jų buvo vyriausia. 1933 m. Pinkevičių šeimai persikėlus į Alytaus miestą, Aldona čia baigė vidurinę mokyklą. Po to Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.

A. Žagunienės pedagoginė veikla prasidėjo Rozalimo (Pakruojo r.) vidurinėje mokykloje. Dirbo mokytoja ir mokymo dalies vedėja, vėliau Pakruojo žemės ūkio technikume dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Šeimai 1962 m. persikėlus į Trakus mokytojavo mokyklos-internato, ir Trakų 2-je vidurinėje mokykloje, o šiai gavus gimnazijos statusą – Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Joje dirbo iki 2001 m. rugsėjo.

1956 m. Aldona Pinkevičiūtė ištekėjo už Zenono Žagunio. 1957 m. susilaukė sūnaus Gintaro, o 1958 m. – dukters Ramunės.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, patriotiškai išauklėtas sūnus Gintaras stojo į jaunos valstybės gynėjų gretas ir likimas jam lėmė paaukoti brangiausią turtą – gyvybę ginant valstybės sieną su Baltarusija. Didžiulis skausmas ir širdgėla prislėgė motinos Aldonos krūtinę. Tačiau ji nepalūžo. Dėjo dideles pastangas, kad Gintaro Žagunio vardas ir jo žygdarbis būtų tinkamai įamžintas, noriai bendradarbiavo su Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovais, Lietuvos Respublikos Seimo nariais, Šalčininkų rajono vadovais ir galėjo pasidžiaugti tiek iškilusiu paminklu G. Žaguniui jo žuvimo vietoje Krakūnų kaime (Šalčininkų r.), tiek čia rengiamais jo atminimo minėjimais kasmet gegužės 19 d.

2003 m. įsikūrus asociacijai „Pasieniečių klubas“ A. Žagunienė su dukra Ramune prisijungė prie klubo veiklos, buvo labai aktyvi jo narė, netrukus Aldona buvo visuotinai išrinkta klubo Garbės nare.

Už nuopelnus ir aktyvią visuomeninę veiklą A. Žagunienė buvo apdovanota Valstybės sienos apsaugos tarnybos garbės ženklu „Už nuopelnus Valstybės sienos apsaugos tarnybai“; Pasieniečių klubo atminimo ženklais I laipsnio „Buvome, esame, būsime“, „Pasieniečių klubui 10 metų“; Švietimo ministerijos apdovanojimais ir kt.

Nuotr. Kalbą minėjimo metu Gintaro Žagunio pasienio užkardoje sako nužudyto pasieniečio mama – Aldona Žagunienė, 2000 m.

Nuotr. 2017 m. Aldona Žagunienė (centre) su Valentiniu Novikovu (kairėje) – buvusiu VSAT vado pavaduotoju Štabo viršininku (dabar – Pasieniečių klubo pirmininkas) G. Žagunio žūties metinių minėjimo metu Antakalnio kapinėse Vilniuje, 2017 m.

Nuotr. Lietuvos generalinis prokuroras Evaldas Pašilis (kairėje) įteikė A. Žagunienei iš pasieniečio nužudymo bylos šeimai grąžintiną G. Žagunio tarnybinį pažymėjimą, 2019 m.

Nuotr. Iš kairės: Lietuvos generalinis prokuroras Evaldas Pašilis, VSAT vado pavaduotojas Antanas Montvydas, Aldona Žagunienė ir Gintaro Žaguniop sesuo Ramunė Grudzinskienė, 2019 m.

Nuotr. Trakų pradinėje mokykloje Aldonai Žagunienei 90-ies metų jubiliejaus proga Gintaro Žagunio pasienio užkardos vadas Žydrūnas Vaikasas  įteikia VSAT garbės ženklą  „Už nuopelnus valstybės sienos apsaugai“, 2019 m.

Nuotr. Aldona Žagunienė, apie 2021 m.

Nuotr. Aldonos Žagunienės laidotuvės, 2021 m.

Balandžio 20 d. Pasieniečių mokyklos kursantai kartu su Pasieniečių klubo atstovais dalyvavo tradicinėje iniciatyvoje - puoselėjo Pasieniečių klubo ąžuolyną Juozapinės kalne.

 Tai ne tik gamtai naudinga, bet ir bendruomeniškumą stiprinanti veikla, kurioje susirinkusieji aktyviai tvarkė aplinką, prižiūrėjo ąžuolyną bei rūpinosi teritorijos švara.

 „Nuoširdžiai dėkojame kiekvienam dalyvavusiam – už išlietą prakaitą, gerą nuotaiką ir buvimą kartu.

 Tokios iniciatyvos – puikus įrodymas, kad pareigūno kelias prasideda nuo atsakomybės ne tik už valstybės sieną, bet ir už mūsų visų aplinką“, – sako Pasieniečių klubo atstovai.

 Pasieniečių klubas kasmet kviečia kursantus prisidėti prie šios prasmingos veiklos ir džiaugiasi jų motyvacija bei pastangomis puoselėti gamtą. Juozapinės kalnas, turintis išskirtinę istorinę ir gamtinę vertę, dėka šios iniciatyvos tampa vis jaukesne erdve visiems lankytojams.

Daugiau foto akimirkų iš renginio čia