Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

Pirmieji pasieniečiai. Gintaras Kašėta, Lietuvos parlamento gynėjas

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus - vienas pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos saugotojų ir Parlamento gynėjas, vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas Gintaras Kašėta. Šiuo metu Gintaras tarnauja VSAT Varėnos rinktinės Logistikos skyriaus specialistu, jis atsakingas už ginkluotę. Ypač vertingi G. Kašėtos prisiminimai apie pasieniečių patirtis per 1991-ųjų sausio įvykius.

G. Kašėta gimė 1969 m. rugpjūčio 3 d. Varėnoje. Baigęs vidurinę mokėsi Daugų žemės ūkio technikume, kur įgijo techniko-mechaniko specialybę. Bet šios profesijos gerai įsisavinti taip ir neteko, nes buvo pašauktas tarnauti į sovietinę armiją. Grįžo 1990-aisiais.

Tuo metu kaip tik pirmojo Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos (PAT) vado Virginijaus Česnulevičiaus vadovaujama komisija komplektavo komandą valstybės sienos apsaugai. Tada,  1990 m. lapkričio 14 d., Gintaras ir pradėjo tarnybą valstybės sienos apsaugoje – buvo paskirtas Varėnos užkardos Dubičių pasienio kontrolės punkto (PKP) pamainos viršininku. Gintaro pamainoje kartu atėjo tarnauti Virginijus Budėnas, Kęstutis Biekša, Audrius Čaplikas.

Pirmieji žingsniai jaunos Lietuvos valstybės sienos apsaugoje buvo nelengvi. Nebuvo jokios infrastruktūros, siena su Baltarusija – nei pažymėta, nei demarkuota. Pirmąsias uniformas (juodos spalvos audinio) pasieniečiai gavo tik 1991-jų pavasarį. Bet jos ne ypač tiko valstybės sienos apsaugai, be to, nebuvo žieminio komplekto. Vėliau buvo pasiūtos žalsvos spalvos audinio uniformos, labiau tikusios pasieniečio funkcijoms vykdyti.

Didelis džiaugsmas buvo, kai į PKP buvo atgabenti statybiniai vagonėliai, kur jau buvo galima ir pasišildyti ir, įvedus telefono ryšį, susisiekti su vadovybe. Gerai, kad vietiniai gyventojai, tarp kurių gyveno nemažai rusakalbių,  buvo draugiški ir nejautė priešiškumo. Jie neretai pagelbėdavo įvairiais buitiniais klausimais. G. Kašėtos nuomone, buvo matyti, kad ir patys kaimo žmonės jautėsi saugesni, kai pareigūnai buvo šalia. Tačiau palyginti rami tarnyba greitai baigėsi. Jau 1991 m. sausį prasidėjo sovietų armijos agresija prieš jauną Lietuvos valstybę.

„Buvau 21-erių vaikinas, - prisimena G. Kašėta. – 1990 metų spalį grįžau iš sovietų armijos, kur tarnavau nuo 1988-ųjų. Tarnauti teko labai tolimame krašte – Užbaikalėje, prie Mongolijos sienos. Tik sugrįžęs įsidarbinau pasienio apsaugoje. Darbo aplinkoje sklandė kalbos apie galimą sovietų puolimą. Radijas ir televizija nuolat pranešinėjo, kad vyksta neramumai. Visi buvome jauni, domėjomės, kas dedasi aplinkui.  Gavus vadų įsakymą vykti į Vilnių ir saugoti svarbiausius objektus nuo sovietų invazijos, daugelis mūsų neabejodami stojome  į gynėjų gretas. Tada negalvojau, kad galiu žūti ar būti sužeistas – važiavau ir tiek, tai buvo mūsų pareiga.  Be to, buvau ką tik grįžęs iš sovietų armijos, kur, kaip sakydavo, visus padarydavo vyrais. Aš nebijojau okupantų kareivių, neseniai ir pats buvau jų gretose. Atsimenu, dar armijoj buvo atgarsių apie neramumus Lietuvoje, pasipriešinimą okupantams. Kai vykdavo politiniai užsiėmimai, manęs, kaip lietuvio, nė nekviesdavo. Sovietai savo demagogijas ten dėstė“.

Patriotizmo jaunajam pasieniečiui tuomet tikrai netrūko. Dar būdamas 16 metų Gintaras pasisiuvo trispalvę, kurią yra išsaugojęs iki šiol. Įtakos padarė ir Sąjūdžio atsiradimas. Dar buvo nevedęs ir, deja, jau netekęs abiejų tėvų. Gintaras gana ryžtingai stojo savo šalies gynybon.

Į Vilnių 1991-ųjų sausį pasieniečiai buvo vežami grupėmis po 10-12 žmonių. Apranga buvo civilinė, nes jokių uniformų dar ir nebuvo gavę. Apsiginklavę tik guminėmis lazdomis ir metaliniais strypais. Atvykus į Vilnių sausio 9 d. varėniškiai  buvo nukreipti saugoti Aukščiausiosios Tarybos (Parlamento) rūmų. Šalia jų jau rinkosi žmonės, o viduje budėjo daug pasieniečių, policininkų, šaulių ir kitų gynėjų. Budėjimas vyko pamainomis. Išbuvę Parlamente 2-3 paras, keisdavosi su kitais gynėjais, o patys grįždavo namo pailsėti. Vėliau ir vėl – į Vilnių.

„Tik atvykus į Parlamentą, matėme keletą ginkluotų vyrų, - tęsia prisiminimus G. Kašėta. ‒ Buvo ženklų, kad gali kilti susirėmimas su sovietų kareiviais. Ir pavydėjom tų ginklų, nes su mūsų turimais „strypeliais“ nebūtumėm niekaip apsigynę. Tačiau trauktis nebuvo kur. Per kruvinus Sausio 13-osios įvykius Parlamente nebudėjau. Apie sovietų armijos naktinius „žygius“ bei aukas išgirdau per radiją. Tada apėmė reali baimė dėl žmonių, gynėjų gyvybių. Tik tada supratau, kad gali tekti akis į akį susiremti su sovietų armija, bet neabejojau – Parlamento rūmus reikia apginti.  Supratome, kad su metaliniais strypais prieš galingą armijos techniką ir iki ausų apsiginklavusius desantininkais neapsiginsime, tad ėmėme ginkluotis – kas iš senelio pasiėmė kokį lygiavamzdį, kas medžioklinį ar kokį kitą šautuvą. Aš gavau iš kaimyno šautuvą, jis dar ir šovinių, ir parako davė. Baisiausia buvo, kad bevažiuojant į Vilnių nesustabdytų sovietų kareiviai ir neatimtų ginklų. Tad juos išardydavom ir slėpdavom. O keičiantis budėjimo pamainoms, tuos ginklus palikdavo atvykstantiems gynėjams, nes anuomet ne visi galėjo atsivežti sau ginklą“.    

1991-ųjų sausio 13 d. ir vėliau saugoti Parlamento rūmų susirinko dar daugiau žmonių. Buvo statomos dar didesnės ir tvirtesnės barikados.  Susirinkusi žmonių minia aikštėje kūreno laužus, dainavo dainas, skanduodavo, dalindavosi maistu. Tai drąsino ir rūmų viduje esančius gynėjus.

G. Kašėta atsiminė, kad einant patruliuoti į kiemą, gynėjams buvo draudžiama kalbėtis ir dalintis informacija su kieme esančiais žmonėmis. Mat buvo manoma, kad tarp minios gali sukiotis sovietų provokatoriai  ir šnipai.

Sovietų armijos daliniai taip ir  neatvažiavo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nors nuolat buvo pranešimų, kad iš Šiaurės miestelio sovietų karinės bazės juda karinis transportas. Manoma, kad aikštėje aplink rūmus ir jų viduje buvo susirinkę per daug žmonių, todėl okupantai suprato, kad bandant užimti Parlamentą aukų skaičius būtų dešimtis kartų didesnis nei prie Televizijos bokšto.

G. Kašėta atsimena ir vieną incidentą: „Kiek labiau įsiminęs įvykis nutiko per antrą mano budėjimą. Į Aukščiausiosios Tarybos rūmų centrinį vestibiulio lango stiklą buvo paleista kulka, stikle rasta skylė. Tačiau niekas nežino, nei kas, nei kokiu tikslu tai padarė. Galbūt tai buvo bandymas įbauginti. Tada kilo kiek didesnis sujudimas. Suprantama, įtampa nuolat buvo juntama, tačiau palyginus viskas praėjo gana ramiai, bet, taip sakant, ant ribos...“

Saugoti Parlamento rūmų 1991-jų sausį G. Kašėtai teko vykti keturis kartus. Vėliau dar keletą kartų važiavo iki pučo Maskvoje žlugimo tų pačių metų rugpjūtį.

Tarp budėjimų saugant svarbiausius jaunos Lietuvos valstybės objektus pasieniečiai vykdė tarnybą pasienyje. Kaip prisimena G. Kašėta, dieną būdavo poste, o naktį buvo įsakyta pasitraukti miškan. Mat po sausio įvykių vyko nuožmus sovietinių jėgos struktūrų teroras pasienio punktuose. Pasieniečiai, kad nebūtų rimtesnio susidorojimo, buvo neginkluoti. Tačiau aplink Dubičius esančiame pasienio ruože, kaip pažymėjo VSAT pareigūnas, nei sovietų armijos, nei sovietinio ONON išpuolių nebuvo sulaukta. Tik kartkartėmis motociklais demonstratyviai pravažiuodavo Šalčininkų ir Baltarusijos milicininkai. Rimtesnių incidentų neįvyko.

Po pučo žlugimo Lietuvos pasieniečiai buvo pradėti apginkluoti, aprūpinti transporto priemonėmis. G. Kašėta toliau sėkmingai saugojo valstybės sieną Dubičių bei Strėžiūnų punktuose arba patruliuodavo automobiliu prie „žaliosios“ sienos. 1993 m. įkūrus geležinkelio punktą, perėjo dirbti ten.

Tiesa, pasienietis kurį laiką (1997-2000 m.) tarnavo Varėnos policijos komisariate jaunesniuoju inspektoriumi. Kaip paatviravo pareigūnas, pasienis vis viena traukė grįžti. Ir kuomet Varėnos rinktinės štabas iš Druskininkų buvo perkeltas į Varėną, ilgai nebedvejojo – 2000 m. sausį grįžo tarnauti į Pasienio policijos departamento Varėnos rinktinę.

Gintaras, tarnaujantis nuo pirmųjų valstybės sienos apsaugos kūrimo dienų, matė visus jos raidos etapus. Kaip ir daugelis, negali nematyti didžiulio materialinio aprūpinimo šuolio, pasieniečių kvalifikacijos pakilimo per 26-erius metus. Tai, kad nepaisant kelerių metų, praleistų kitoje teisėsaugos struktūroje, G. Kašėta iki šiol sąžiningai tebetarnauja VSAT, yra ne kartą skatintas įvairiais apdovanojimais, rodo begalinį Gintaro atsidavimą pasienio tarnybai.

G. Kašėta yra aktyvus Pasieniečių klubo narys. Pasieniečių muziejui yra padovanojęs savo istorinę uniformą.

1993 m. G. Kašėta vedė. Su žmona Asta (taip pat pareigūne, Alytaus AVPK Varėnos policijos komisariate tyrėja) užaugino dukrą Bertą, kuri šiuo metu studijuoja teisę Vilniaus universitete.

G. Kašėta apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, I ir II laipsnių vidaus reikalų atminimo ženklu „Tėvynės labui“, už sąžiningą ir pavyzdingą tarnybą apdovanotas VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 95“, VSAT atminimo ženklais II ir III laipsnio „Valstybės sienos apsaugoje 10 metų“ ir „Valstybės sienos apsaugoje 15 metų“, Pasieniečių klubo I ir II laipsnio atminimo ženklais „Buvome, esame, būsime“. 2016 m. už dalyvavimą ginant Lietuvos laisvę ir valstybę bei 1991 m. sausio įvykių 25-mečio proga G. Kašėta apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo atminimo ženklu „Buvome, esame ir būsime!“