Buvo, yra ir bus !  A.Stasaitis

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Antanas Stasaitis – lemties palytėtas...

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ Antanas Stasaitis, Gintaro Žagunio bendražygis ir kruvinų įvykių Baltarusijos pasienyje 1991-ųjų gegužę dalyvis. Šiuo metu Antanas save laiko valstybės sienos apsaugos veteranu, tarnybą jis paliko 1998-aisiais.

Gimė 1963 m. gegužės 12 d. Elektrėnuose. Baigęs vidurinės mokyklos 8 klases, įstojo į Kauno technologijos technikumą, durpynų eksploatavimo specialybę. 1982 m. pabaigęs mokslus technikume, buvo paimtas į sovietinę armiją. Tarnavo Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, Vyriausiosios žvalgybos valdybos (rus. ‒ GRU) žinioje. Vykdė NATO lėktuvų stebėjimus virš Baltijos jūros.

1984 m. pavasarį, grįžęs iš armijos, įsidarbino Vilniaus kuro aparatūros gamykloje tekintoju. Po metų perėjo dirbti į Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklą „SIGMA“. Lietuvoje prasidėjus išsivadavimo judėjimui, šioje Vilniaus gamykloje susikūrė gana stipri Sąjūdžio grupė. Sąjūdiečiai ir rekomendavo A. Stasaitį stojant į Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybą (PAT). Anketą savanoriškai tarnybai krašto apsaugoje Antanas užpildė dar 1990-ųjų kovą. Oficiali tarnyba pasienyje prasidėjo 1990 m. lapkričio 7 d. A. Stasaitis buvo paskirtas į Šalčininkų pasienio kontrolės postą. Kartu su juo pamainoje tarnavo Mindaugas Mintautas ir kiti pasieniečiai.

Tarnybos saugant valstybės sieną su Baltarusija pradžia buvo kaip ir kitur: jokios infrastruktūros, siena nepažymėta, pasieniečiai neaprūpinti reikiamomis priemonėmis. „Stovėjome ant plyno lauko, – sakė A. Stasaitis. ‒ Po kurio laiko išdavė uniformas, medines lazdeles transporto priemonėms sustabdyti. Gruodžio mėnesį jau atvežė ir vagonėlį“.

Antanas prisiminė ir atvejį, kai atvažiavo milicininko uniformą vilkintis asmuo ir siūlė pasieniečiams pirkti kulkosvaidį. Pareigūnai į tokias provokacijas nesileido. „Praėjus kiek laiko supratome, ‒ pastebėjo A. Stasaitis, - čia ir buvo vėliau pagarsėjęs milicininkas iš Baltarusijos Aleksandras Fijasas. Šalčininkų postas buvo ant kelio į Beniakonis. Dažnai pasitaikydavo, kai šiuo keliu lekiantys automobiliai nestodavo mūsų stabdomi. Tai darė keletas asmenų iš Šalčininkų ir Beniakonių“.

Po kruvinosios 1991-ųjų sausio 13-osios nakties saugoti Vyriausybės rūmus į Vilnių buvo išvežti visi Šalčininkų užkardos pasieniečiai. Jie ten budėjo beveik 2 mėnesius. Tuomet šios užkardos pasieniečiai davė iškilmingą priesaiką tėvynei. A. Stasaitis prisiminė, kad jiems priesaiką teko duoti du kartus – vienąsyk Aukščiausiosios Tarybos rūmuose kartu su visais gynėjais, po to antrą kartą – Vyriausybės rūmuose. Atslūgus įtampai, vasario pabaigoje, pasieniečiai buvo sugrąžinti į postą. Tuomet neramumai prasidėjo čia, pasibaigę nemalonumais ir A. Stasaičiui...

Šalčininkų pasieniečiai iki sausio 13-osios buvo neginkluoti. Vėliau, pasitaikius keliems incidentams su šaunamuoju ginklu iš Baltarusijos milicijos pareigūno pusės, į postą buvo atvežti du medžiokliniai šautuvai. Nors Antano pamainos budėjimai iki 1991 m. gegužės 18-osios buvo ramūs, tačiau tą dieną atsitiko labai nemalonus incidentas, nulėmęs tolimesnius įvykius pasienyje ir paties pasieniečio gyvenime.

Apie šiuos įvykius - detaliau. 1991 m. sausio 11 arba 12 d. buvo sudegintas posto vagonėlis, bet tai įvyko budint kitai pamainai. Kitas įvykis – pamainoje, kuriai vadovavo Vidmantas Vaitkus. Į postą pasieniečiai atvyko nuosavu V. Vaitkaus „Moskvič“ markės automobiliu. Pamainos vyrai buvo vagonėlyje, kai kažkas pravažiuodamas metė butelį su padegamuoju skysčiu į stovintį automobilį – pasigirdo pokštelėjimas. Išbėgę pasieniečiai pamatė, kad užsidegė automobilio padanga. Tuomet V. Vaitkus savo striuke ugnį spėjo užgesinti, automobilis nesudegė.

Neramumai ypač suintensyvėjo kovą. Jų kaltininkas buvo vienas ir tas pats asmuo – Baltarusijos milicijos kapitonas A. Fijasas. Kaskart vykdamas iš Šalčininkų į Baltarusiją jis visaip tyčiodavosi iš poste budėjusių pasieniečių, beginklius pareigūnus gąsdino ir grasino pistoletu ar automatiniu ginklu rankoje. Dažnai ir pašaudydavo. Šalčininkų pasienio poste dirbantys pasieniečiai nuolat būdavo terorizuojami, naktimis kažkas paleisdavo automato serijas virš vagonėlio. Dėl šių priežasčių bei siekiant bent minimaliai užtikrinti poste dirbančių pasieniečių saugumą šalia posto buvo įrengtas apkasas. Jame pasaloje budėdavo medžiokliniu šautuvu ginkluotas pasienietis.

Gegužės 18 d. A. Stasaitis budėjo V. Vaitkaus pamainoje. Šalčininkų postą patikrinti, kaip vykdoma tarnyba, buvo atvykęs atsakingas užkardos karininkas tuometinis Šalčininkų užkardos inžinierius pasienio įrangai Vytautas Gečiauskas. Antanas buvo pasiųstas į pasalą, ten buvo palikti ir abu medžiokliniai šautuvai, pasienietis apvilktas neperšaunama liemene. Davė jam 4 šratinius šovinius.

„Apie 13 val. išgirdau du šūvius iš pistoleto ir šūksnį rusų kalba „Stojat! Ruki v verch!“ (rus. – Stovėti! Rankas aukštyn!), - dramatiškus įvykius prisiminė A. Stasaitis. - Kilstelėjęs iš daubos pamačiau šalia automobilio šviesiai apsirengusį nedidelio ūgio vyrą su ištiestu pistoletu rankoje. Pistoletas buvo per kokį metrą nukreiptas į V. Gečiausko galvą. Šalimais buvęs pasienietis Raimundas Kairys staigiai šoko už pušies, nepažįstamasis nukreipė ginklą į pušį ir tada vėl išgirdau pokštelėjimą. Laimė, V. Gečiauskas jau buvo nugriuvęs į griovį. Kiti poste buvę tiek pasieniečiai, tiek civiliai asmenys, kurių ten buvo nemažai, net grupė turistų iš Lenkijos, taip pat išsislapstė. Tada aš iššoviau. Jis atsisuko į mane su nukreiptu pistoletu – aš šoviau antrą kartą. Vyras nugriuvo. Prie jo pribėgęs pasienietis atėmė pistoletą. Iš automobilio iššoko išsigandusi sužeistojo žmona su vaiku, paskui ją – kitas vaikas ir visi nubėgo į Baltarusijos pusę“. Vėliau paaiškėjo, kad šį incidentą išprovokavęs ir jo metu A. Stasaičio nušautas žmogus buvo tas pats nuolat pasieniečius provokavęs milicininkas iš Baltarusijos A. Fijasas. 

Iš karto po incidento iš Baltarusijos pusės atvažiavo „Žiguli“ markės automobilis, prisėdęs milicininkų, ir nuvažiavo į Šalčininkus. Vėliau jie grįžo. Tarp jų buvo ir prokuroras iš Baltarusijos. Jis parodė savo milicininkams į A. Stasaičio pusę. „Prie manęs priėjo 3 milicininkai, paėmė šautuvą ir su jo buože trenkė man į veidą - net kepurė nulėkė nuo galvos. Šautuvą jie pasiėmė. Po to jis vėl buvo perduotas Šalčininkų prokurorui. Į įvykio vietą atvyko ir užkardos vadas Gintaras Danielius bei PAT vadas Virginijus Česnulevičius. Mane pasodino vagonėlyje, liepė laukti. Vagonėlyje stovėjusio rašomojo stalo stalčiuje buvo ir A. Fijaso „TT“ markės pistoletas. G. Danielius tą pistoletą parodė prokurorui. Tada su prokuratūros tardytoju mane išvežė į Šalčininkus apklausai. Apklausos metu iš kalbų supratau, kad jie netiki, jog A. Fijasas turėjo pistoletą. Paklausė, kas davė man šautuvą, atsakiau, kad pamainos viršininkas. Liepė rašyti pasiaiškinimą. Po to mane uždarė į Šalčininkų policijos areštinę. Atėjus nakčiai nuvedė į viršininko kabinetą. Ten buvo trys žmonės. Du iš jų prisistatė - Šalčininkų milicijos viršininkas Jankauskas ir prokuroras Petuchovas. Trečias neprisistatė. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo atstovas iš Vidaus reikalų ministerijos. Buvo įjungta  filmavimo kamera, diktofonas, man liepė pasakoti. Petuchovas, išjungęs aparatūrą, priėjo už nugaros ir trenkė man į pečius sakydamas „Neturėjo jis pistoleto!“. Tada pradėjau sakyti, kad turėjo „daiktą, panašų į pistoletą“. Dar keletą kartų nutraukinėjo įrašą ir tol mane spaudė, kol privertė pasakyti, kad Fijasas neturėjo pistoleto, o „kažką“, suprask, nežinia ką. Tik tada jie liko patenkinti ir mane vėl nuvedė areštinėn“.

Jau vėliau, sėdėdamas sulaikymo kameroje, A. Stasaitis girdėjo, kaip budėjimo dalyje ilgai skambėjo telefonas, bet niekas nepriėjo. Kai jau atsiliepė, galima buvo suprasti, kad kalbama apie tai, kad kažkas nušautas. Tai ir buvo pranešimas apie Gintaro Žagunio, Šalčininkų užkardos Krakūnų  posto pamainos viršininko, žūtį.  G. Žagunį, keršydamas už brolio mirtį, gegužės 19 d. naktį nušovė Baltarusijos pilietis Jurijus Fijasas. G. Žagunis – pirmasis po Nepriklausomybės atstatymo tarnyboje žuvęs Lietuvos pasienietis.

Toliau vykdant bylos tyrimą A. Stasaičiui buvo bandoma pritaikyti Baudžiamojo kodekso 105 str. (nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis). Vėliau, kaltinamajam pasiskundus, kad jam buvo daromas spaudimas, kaltinimas buvo pakeistas taikant 104 str. (nužudymas). Antanui  Šalčininkuose dar vieną naktį teko praleisti rūsio kameroje. Gegužės 20 d. jis buvo nuvežtas į Vilnių, į Generalinę prokuratūrą. Ten dar kartą apklausė. Tada nugabeno į T. Kosciuškos g. buvusią pirminio sulaikymo kamerą. Gegužės 20 d. pas įkalintąjį apsilankė KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius ir informavo, kad pas A. Fijasą pareigūnai rado daug nelegalių ginklų, tarp jų ir automatinį šautuvą, sakė, kad rado ir jo panaudoto pistoleto kulkas, įsmigusias pušin. A. Butkevičius pasiūlė A. Stasaičiui apskųsti jam taikytas procedūras. Kitą dieną Antanui kameroje buvo pranešta, kad niekas pretenzijų jam nebeturi, liepė pasirašyti. O gegužės 27 d. A. Stasaitis iš areštinės buvo išleistas namo.

Po šių įvykių A. Stasaitis grįžo tarnauti į Šalčininkų užkardą, bet į postą jo nebesiuntė. 1991 m. pabaigoje jis buvo perkeltas į VSAT Štabą Vilniuje, kur tarnavo budėtoju iki pat išėjimo į pensiją 1998 m. Deja, pasieniečio sveikatos būklė po visų tardymų nebuvo pati stipriausia. Ypač tai paveikė pareigūno dvasinę būseną. Po ilgo gydymosi Antanas pasveiko. Šiuo metu dažnai gyvena užsienyje. A. Stasaitis iki šiol jaučia gilią nuoskaudą ir gailestį, kad tapo netiesioginiu Gintaro žūties kaltininku. 

A. Stasaitis apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu ir  jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“.