Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Ovidijus Lankauskas – saugantis valstybę nuo 1990-ųjų

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ leitenantas Ovidijus Lankauskas. Šiuo metu Ovidijus tarnauja VSAT Pagėgių rinktinės Bardinų užkardoje specialistu ir saugo sieną su Rusija.

Gimė 1969 m. birželio 12 d. Pagėgiuose. Vidurinę mokyklą baigė 1987 m. Nuo jaunų dienų svajojo tapti teisėsaugos pareigūnu, tačiau aplinkybės nuvedė studijuoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Pasimokęs vos metus buvo apimtas į sovietinę armiją. Vėliau į akademiją O. Lankauskas nebegrįžo, parvažiavo tėviškėn. Kiek padirbėjęs ir sulaukęs Nepriklausomos Lietuvos atsikūrimo, 1990-ųjų rudenį, draugų paragintas, pasisiūlė savanoriu į krašto apsaugą. Oficialiai į Pasienio apsaugos tarnybą O. Lankauskas buvo priimtas 1990 m. gruodžio 6 d. ir paskirtas Geležinkelio posto budėtoju.

Tuo metu per Pagėgių geležinkelio stotį vykdavo nemažai keleivinių traukinių maršrutais Ryga – Kaliningradas, Šiauliai – Sovetskas (net 2 karus per parą), Maskva – Kaliningradas, Klaipėda – Sovetskas. Netrūko ir krovininių traukinių.

„Mes iš pradžių tiesioginės valstybės sienos kontrolės nevykdėme – tik pasitikdavome ir išlydėdavome traukinius, - prisimena O. Lankauskas. - Tai buvo daugiau parodomoji akcija – buvom su lietuviškomis uniformomis ir ženklais. Po to  pradėjome tikrinti asmens dokumentus. Keleiviai šiuos tikrinimus sutiko gana ramiai. Jokių incidentų nepasitaikė. Tuo metu lietuviškų vizų dar nebuvo. Kai atsirado vizos, per Pagėgius keleiviniai traukiniai jau nebevažiavo.  Tuomet ir keleivinių autobusų maršrutų buvo nemažai, o dabar žymiai sumažėjo. Kas gali – važiuoja nuosavais automobiliais. 1990-1991 m. nemažai čia pravažiuodavo ir civiliai apsirengusių sovietinės armijos karininkų. Ir kontrabandos pradžioje nebuvo daug – buvome sulaikę keletą kilogramų dešros, keletą butelių naminukės – tai išpylėme ant bėgių“.

„Prasidėjus neramumams 1991-ųjų sausį, ‒ tęsė pasakojimą Ovidijus, ‒ vadovybės įsakymu nedėvėjom uniformų, paslėpėm dokumentus ir aplinką stebėjome iš atstumo. Pagėgiuose gyveno nemažai sovietinių karininkų, kurie jau buvo tapę vietiniais gyventojais – visi kalbėjo lietuviškai. Gretimuose miškuose buvo raketinio kuro bazė, o miestelio gatvėmis dažnai zujo karinės mašinos, vežančios taip vadinamą „melanžą“. Gal todėl jokių agresyvių veiksmų jie ir nesiėmė.  Kai Panemunės poste buvo pagrobtas pasieniečių vagonėlis, ten buvo atvykusi sovietinė karinė technika su kareiviais iš Sovetsko“.

Sausio 13-osios naktį, kai sužinota apie Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastatų užgrobimą, Pagėgių pasieniečiai skubiai ėmė ruoštis į sostinę saugoti ir ginti Aukščiausiosios tarybos (Parlamento). Šią išvyką organizavo savanorių vadas Jonas Purlys. Būsimieji gynėjai pasiėmė iš vaistinės dėžę medikamentų, parduotuvėje gavo dėžę duonos, virtos dešros, dėžę cigarečių. Susėdę į „PAZ“ markės autobusą tiek, kiek jų ten tilpo,  vyrai išvyko į Vilnių. Kartu vyko savanoriai, šauliai ir pasieniečiai. Iš drauge vykusių kolegų pasieniečių O. Lankauskas prisiminė Egidijų Šabosevičių, Egidijų Kazlauską, Rolandą Juškevičių, Sigitą Sidaravičių ir Vilmantą (pavardės neprisiminė – L.D. past.). Dar buvo pasieniečių iš Šilutės (Rusnės užkardos, dabar – Vileikių). Panemunės PKP sienos sargai vyko į Sitkūnus pakaunėje.

„Dar patys nelabai suvokėme, kas dedasi Vilniuje. Už Kauno, neprivažiavus Vilniaus, mūsų autobusą sustabdė sovietiniai kareiviai. Šalikelėje stovėjo šarvuočiai. Kariai – aiškiai matėsi – ne rusų tautybės, turbūt iš Vidurinės Azijos respublikų, ginkluoti automatais. Liepė visiems išlipti iš autobuso, sustoti veidu į autobuso šonus ir iškelti rankas. Tada apieškojo. Pabarškino automatų užraktais už nugarų. Apžiūrėjo ir autobusą. Paklausė, kam tiek medikamentų. Atsakėm, kad yra sergančių. Tada paleido. Tik tuomet susivokėm, kad reikalai čia rimti. Jie, matyt, ieškojo, ar neras ginklų“,  – prisiminė pasienietis.

„Atvykę į Parlamento pastatą patekome per kažkokį rūsio langą, - pasakojimą apie istorinius, bet neramius laikus tęsė O. Lankauskas. – Viduje buvo daug užsieniečių, korespondentų. Visur prikrauta smėlio maišų, spygliuotų vielų. Kai kurie gynėjai turėjo tikrus arba imitacinius šautuvus. Na, o mes – plikom rankom. Girdėjosi kalbos, kad puolimo atveju bus padegtas stogas ir visi ginsis iki paskutinio kraujo lašo... Parlamente budėjome 2 paras. Po to liepė važiuoti namo ir ginkluotis bei stebėti sovietinės armijos judėjimą“.

Iki Maskvos pučo žlugimo Pagėgių pasieniečiai uniformų nedėvėjo. Stebėjimą vykdė iš savivaldybės pastato. Pasibaigus mokslo metams, mokyklos pastate įrengė štabą.

„Pralaimėjus pučui jautėmės drąsiau. Pradėjome normaliau vykdyti valstybės sienos kontrolę. Gavome labdarą iš Vokietijos, Švedijos: batų, dviračių, šalmų, valčių“, – dalinosi prisiminimais pasienietis.

O. Lankauskui po aprašytų įvykių prasidėjo gana rami tarnyba. 1992 m. buvo pasiųstas ir baigė karininkų kursus Kaune. Karininkų kursai buvo padalinti į dvi dalis – karininkų ir puskarininkių.  Puskarininkiai, kur pateko jaunasis pasienietis, buvo rengiami kaip aptarnavimo grupės pareigūnai. Kartu buvo vykdomi mokymai ir pasieniečiams. O. Lankauskas puikiai prisimena Klaipėdos KPP vado Antano Reipono paskaitas apie dokumentų patikrą, apie radiacijos matavimus ir kt. Po kursų Ovidijus vėl grįžo į Geležinkelio postą, kurį laiką buvo paskirtas jo viršininku. Čia ištarnavo apie 2 metus.

1993 m. valstybės sienos apsaugai buvo pasitelkti Lietuvos kariuomenės šauktiniai. O. Lankauskui teko vadovauti mokomajai kuopai. Kuopos būstinė buvo Šilutėje, nes Pagėgiuose dar šeimininkavo okupacinė kariuomenė. Bet netrukus išvedus sovietinę armiją iš Lietuvos, teko perimti jai iki tol priklausiusius pastatus, juos pradžioje saugoti, o vėliau pritaikyti Lietuvos šauktinių karių dislokavimui.

Pagal tuometinę Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūrą Pagėgių atskirųjų pasienio kontrolės postų užkardai priklausė Panemunės ir Geležinkelio postai. O. Lankauskas buvo paskirtas pasienio įrangos specialistu. Kaip išsireiškė pats Ovidijus, „niekas nežinojo, kas tai yra“.

1996 m. O. Lankauskas buvo paskirtas Sargybų skyriaus specialistu ir juo dirba iki šiol. 2007 m. pastačius Bardinų užkardą, štai jau dešimtmetis nuolatinė leitenanto darbo vieta yra joje. Kaip atsimena pasienietis, jie čia pradėjo dirbti dar užkardos statyboms nepasibaigus, nes bokšte stebėjimo sistemos buvo sumontuotos anksčiau, o pultai buvo pastatyti laikiname vagonėlyje. Tai gerokai glumino sienos pažeidėjus, nes pasieniečiai jiems kelią pastodavo netikėtai.

Paklaustas, kaip jam sekasi tarnyba pasienyje, O. Lankauskas atsakė: „Ačiū, kad pasakėte žodį „tarnyba“. Nes mes tikrai einame ne į darbą, o į TARNYBĄ. O tarnaujame mes savo TĖVYNEI LIETUVAI. Juk saugome ne tiek sieną, kiek pačią valstybę. Mes, pasieniečiai, esame tarp dviejų struktūrų – policijos ir kariuomenės. Policija saugo visuomenę, muitinė turi kovoti su kontrabanda. O pasieniečiai saugo valstybę. Žinoma, mes niekada neliksime abejingi bet kokiems įstatymų pažeidėjams, sulaikome ir sulaikysime visus sieną pažeidžiančius ir nelegaliai per sieną gabenančius tiek žmones, tiek prekes, sulaikysime ir kitus įstatymų pažeidėjus. Bet mums pirmiausia rūpi apsaugoti valstybę. Dabar jau šalyje tvirčiau prakalbo ir apie „žaliuosius žmogeliukus“, ir apie islamo ekstremistus. Taigi, pasitvirtina mano nuojautos apie mūsų misijos svarbą,“ – užbaigė pokalbį leitenantas O. Lankauskas.

O. Lankauskas per 26-erius tarnybos metus buvo ne kartą skatintas VSAT bei rinktinės vadovų, turi ir valstybinių apdovanojimų. Jo krūtinę puošia Sausio 13-osios medalis, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, jubiliejinis ženklas „Savanoris pasienietis“. Ovidijus buvo apdovanotas jubiliejiniais VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 90“ ir „Valstybės sienos apsaugai 95“. Ir, žinoma, jo kolekcijoje visų 3-jų laipsnių tarnybos pasižymėjimo ženklai „Valstybės sienos apsaugoje“.