Nors keletą kartų buvo nukeltas žygis ir gana stipriai „nubyrėjusi“ grupė planuotas plaukimas baidarėmis Lietuvos-Latvijos pasieniu įvyko.

Ryte pajudėję iš sostinės ekipažas iš 4 klubiečių ir dar dviejų pasikviestų pažystamų pasuko Šiaurės Lietuvos link, į Biržus - aludarių kraštą.

Atvykę į baidarių nuomos vietą buvom truputį nustebinti, nes baidarių ir nakvynės vietos šeimininkas Vilius - buvęs pasienietis, tarnavęs 1992-1996 metais.

Truputį pasistiprinę sušokom į jo vairuojamą autobusiuką ir patraukėm starto link. Nuo starto iki finišo mus teskyrė „tik“ 21 km, kurį, kaip ir minėjo, įveikėm gana greitai. Labai padėjo prieš kelias dienas praėjusios liūtys, nuo kurių gana nemažai pakilo vandens lygis ir sustiprėjo srovė. Vilius užsiminė,kad tokią upę galima pamatyti tik labai retai. Ir tikrai, su sustojimais ir dreifavimais tą maršrutą įveikėm per 4 valandas. Pakeliui išlipę nusifotografavom prie šiauriausio Lietuvos taško, pasigrožėjom Tabokinės ir Muoriškių atodangomis.

Keletą kilometrų mus, kažkiek pasklęsdamas virš vandens, lydėjo baltas garnys. Finišą pasiekėm nepavargę, tad pasistiprinę kas patraukė apžiūrėti Nemunėlio Radviliškio, įkurto XVI a. Didikų Radvilų, o kai kas pabandė ir upėje pažvejoti.

Ryte, susidėję daiktus ir atsisveikinę su šeimininku, patraukėm atgal, pakeliui aplankydami miške esantį eko taką, kuriuo teko eiti.... basomis. Takelio dangą keitė įvairūs akmenukai, medžiai, nendrės, konkorėžiai. Gana smagūs potyriai.

Pro mašinos langą pasigrožėjom Astravo rūmais. Stabtelėję Biržuose apžiūrėjom bastioninę privačios fortifikacijos pilį. LDK laikais tai buvo svarbus pasienio atsparos punktas Livonijos karų peripetijose.

Kažkada Biržai ir aplink esančios žemės buvo vadinamos Radvilų Biržų kunigaikštyste. 1547- 1811 m. gyvavysi kunigaikštystė buvo viena didžiausių ir ilgiausiai gyvavusių privačių valdų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Daugiau fotografijų čia