Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Audrius Karužas: Tai buvo labiausiai atmintin įstrigusi naktis mano gyvenime

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ majoras Audrius Karužas. Šiuo metu jis tarnauja VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinkinės Palangos užkardoje vyriausiuoju specialistu, atsakingu už Palangos oro uosto kontrolės punkto ir Palangos užkardos rizikos analizę. 1991-ųjų sausį jis budėjo Parlamento gynyboje ir vieną ten praleistą naktį vadina labiausiai gyvenime įstrigusią atmintin.

Gimė 1969 m. birželio 19 d. Vilniuje. Neseniai susituokę ten gyveno jo tėvai (tėvas dėstė Vilniaus technologijų technikume, dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija, ten mokėsi ir būsima Audriaus mama). Vėliau tėvai persikėlė į Alytų, kur tėvas dėstė statybos inžinierių paruošiamuosiuose kursuose. Alytuje Audrius ir pradėjo lankyti mokyklą. Netrukus šeima nusprendė persikelti į Zitos Karužienės (merg. Bendikaitė) gimtąją Kretingą, todėl nuo 4-os klasės Audrius jau mokėsi šio miesto 2-oje vidurinėje, kurią baigė 1987-aisiais. 1988 m. spalį A. Karužas buvo pašauktas į sovietinę armiją, kur atitarnavo dvejus metus.

Tarnybos armijoje metu prasidėjo pokyčiai Lietuvoje. Pradėjo veikti Sąjūdis, buvo paskelbta Nepriklausomybė. Pasienietis akylai sekė įvykius gimtojoje šalyje. Žinių gaudavo iš kaimynės siunčiamo laikraščio „Atgimimas“ ir kitų spaudinių. Paklaustas, ar niekas netrukdė gauti laisvos spaudos, Audrius paaiškino, kad prie laiškų ir siuntinių paskirstymo Minsko seržantų mokykloje dirbo kitas kareivis iš Lietuvos, todėl jokių trukdžių nebuvo. O tarnaujant pamaskvėje jis buvo vienintelis lietuvis, tačiau korespondenciją vis vien gaudavo. Matyt, ten dirbę rusų kareivukai nelabai ir tesusigaudė, kas tuose lietuviškuose laikraščiuose rašoma.

Apie įvykius Lietuvoje rašė ir tėvai laiškuose. Telefono kareivinėse nebuvo. Norint paskambinti reikėjo važiuoti miestan ir pašte užsakyti tarpmiestinius pokalbius. Laukti, kol sujungs tekdavo ilgai, o kartais iš viso nesulaukdavo. Atostogų iš kariuomenės taip pat nenorėdavo paleisti – bijojo, kad negrįš. Tačiau, kai buvo gavęs telegramą, jog sunkiai serga mama, vis tik išleido ją ligoninėje aplankyti. Tik paklausė – „Ar sugrįši?“ „Pažadėjau sugrįžti, tai ir nenorėjau laužyti duoto žodžio, sugrįžau“, – pasakojo A. Karužas. Pasitaikydavo ir tokių, kurie nebegrįždavo. Audrius susirašinėjo su keletu lietuvių, tuo metu tarnavusių generaliniame štabe Maskvoje. Iš laiškų ir sužinojo, kad iš ten keletas jaunuolių pabėgo iš kariuomenės.

Tarnybą sovietinėje armijoje A. Karužas baigė 1990 m. spalio 12 d.  Grįžęs iš karto įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Dalyvavo jo renginiuose Vilniuje. Ten lankėsi, nes jo mergina ir būsimoji žmona studijavo tuometiniame Vilniaus kooperacijos technikume (dabar – Vilniaus kooperacijos kolegija).

Netrukus jaunuolis gavo pasiūlymą stoti savanoriu į Krašto apsaugą – saugoti valstybės sieną. Tokio pasiūlymo sulaukė iš Kretingos miesto komendanto Edmundo Musteikio. Šis buvo tarnavęs kariniame komisariate, o iš ten karių bylos dar nebuvo išvežtos, todėl jo nurodymu jos su visais seifais greitai buvo pergabentos į savivaldybės pastatą. Tai padaryta tam, kad nepakliūtų į rankas sovietų kariškiams. Kur vėliau tos bylos pervežtos, pasienietis nežinojo, tik numanė, kad greičiausiai buvo išvežtos į Vilnių, į Krašto apsaugos departamento archyvą.

Prieš priimant į tarnybą pasienyje, kandidatai buvo kviečiami į komisiją. Jai vadovavo Virginijus Česnulevičius – tuometinis Pasienio apsaugos tarnybos viršininkas. Be jo, komisijos darbe dalyvavo komendantas E. Musteikis ir dar 2 žmonės, kurių pavardžių Audrius jau nebeprisiminė. Kandidatus į savivaldybės posėdžių salę kvietė po vieną. Visų tikrai nepriėmė. Bet A. Karužui pranešė, kad yra priimtas. „Kiek žinau, – prisiminė pasienietis, – prieš mus spalį  iš Palangos ir Kretingos buvo priimta dar 15 žmonių. Pirmieji buvo vyresni vyrai – jie saugojo Būtingės valstybės sienos ruožą nuo spalio 24 d. Gruodžio 23 d. mane pakvietė į savivaldybę pasirašyti priėmimo dokumentų. Tuo metu mus paliko budėti savivaldybės patalpose, kiti vaikščiojo po miesto centrą, stebėjo situaciją. Buvo sustipinta pašto apsauga. Pašto pastato durys sutvirtintos metalo blokatoriais - metaliniais užstumiamais skląsčiais. Pašto prieigose pastatė cementovežius“.

Po Naujųjų (1991) metų A. Karužas jau buvo  išsiųstas į Būtingės PKP saugoti Lietuvos ir Latvijos valstybių sienos. „Į postą niekas nevežė, – toliau pasakojo Audrius, ‒ reikėjo važiuoti nuosavu transportu, nors tuomet nedaug kas jį ir teturėjo“. Pasieniečiai dar neturėjo ir uniformų. Pirmą kartą uniformas kretingiškiai gavo 1991 m. gegužę ir tik liepą uniformomis jau buvo aprūpinti visi. Taigi, pirmųjų (juodų) uniformų jiems taip ir neteko dėvėti, jas buvo gavę tik pamainos vyresnieji. Kretingos pasieniečiai gavo antrą tarnybinės uniformos variantą – žalsvos spalvos audinio, tačiau ir šias uniformas 1991 m. lapkritį vėl pakeitė kokybiškesnėmis. Audrius net pasigyrė, kad pirmą uniforminį rudos odos diržą yra išsaugojęs iki šiol.

Pirmą priesaiką tėvynei A. Karužas davė Kretingos savivaldybės pastate, vėliau teko prisiekti ir Parlamente bei dar kartą – Kretingos centre prieš miesto visuomenę.

1991 m. sausio 13-osios naktį A. Karužas poste nebudėjo. Tačiau jam paskambino į namus ir davė įsakymą pasiimti maisto ir šiltesnių darbužių bei atvykti į štabą savivaldybės pastate. Ten jau stovėjo autotransporto įmonės atsiųstas „LAZ“ markės autobusas. „Susėdę į jį apie 30 žmonių išvykome į Vilnių, – dalijosi prisiminimais A. Karužas. ‒ Mus iš karto nuvežė prie Aukščiausiosios Tarybos (Parlamento) pastato. Tai buvo sausio 13 d. vakaras, jau po kruvinosios nakties. Lauke išbuvom apie 1,5 val., kol grupės vyresnysis suderino dokumentus, išsiaiškino, kas atvyko, ar patikimi žmonės. Patekus į vidų mums buvo priskirtas kuratorius, kuris palydėjo visus į parlamentaro, Kovo 11-osios akto signataro Romualdo Ozolo kabinetą ir liepė jame įsikurti. Kabinetas buvo gana erdvus. Apie 20 val. visus pakvietė į instruktažą Parlamento fojė prie paradinių durų. Ten pamatėm prikrauta daug smėlio maišų ir vyrus su ginklais. Ir, žinoma, jautėsi „Molotovo“ kokteilių kvapas. Pastebėjome, kad gynėjams vis atneša daugiau medžioklinių šautuvų ir net pistoletų. Tuos ginklus kai kurie žmonės priiminėjo, juos tikrino, tvarkė, nešė į Parlamento rūsį išbandyti. Pats mačiau, kaip kai kas ranką ir akį miklino...“.

„Mūsų komanda turėjo tik vieną medžioklinį šautuvą ir keletą „paukštinių“ šovinių, – toliau pasakojo pasienietis. ‒ Pro langus matėsi, kad krantine pravažiuoja tanketės ir kitos karinės mašinos. Buvome paskirti budėti į 2-ą aukštą prie langų ir prie tų gynėjų, kurie turėjo šautuvus. Taip praėjo pirmoji naktis. Apie 4 val. ryto mane pakeitė, leido pamiegoti koridoriuje ant betoninių grindų. Dar buvau spėjęs paskambinti tėvams. Vėliau telefonus atjungė bijodami, kad nenutekėtų informacija. Teko girdėti, kad sovietiniai kariškiai prie Parlamento planavo panaudoti garsines granatas – jomis planavo išvaikyti ten budėjusius žmones, o tada šturmuoti Parlamento pastatą. Kitą dieną po pusryčių Parlamento valgykloje, kur gynėjus maitino nemokamai, mūsų grupė buvo nukreipta aptverti rūmus spygliuota viela. Dar vėliau rūsyje padėjome pripilti maišus smėlio. Į rūsį papildomai atnešė ginklų ir šovinių. Vakare vėl visus išrikiavo ir pasakė, kad tie, kurie nenori likti nakčiai, gali palikti pastatą, o lauke stovi autobusai, kurie išgabens žmones. Iš mūsų būrio keletas žmonių išvyko. Priežasčių nežinau“.

Dabar, po šių įvykių praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, A. Karužas mano, kad tokį išvykusiųjų pasirinkimą nebūtinai nulėmė baimė, nes galėjo žmonės turėti ir asmeninių ar šeimyninių priežasčių.

„Tą naktį budėjau lauke ir turėjau stebėti situaciją, kad, reikalui esant, būtų galima užkardyti galimas provokacijas, - anuometinius įvykius puikiai prisimena A. Karužas. - Tai buvo labiausiai įstrigusi atmintin naktis mano gyvenime. Aš mačiau tokią žmonių vienybę, draugiškumą ir susitelkimą, kokio tikriausiai vargu ar beteks pamatyti. Paprasti civiliai žmonės budėjo prie laužų, dalijosi arbata ir sumuštiniais, viskas dvelkė tokia neapsakoma ramybe. Provokatorių nebuvo. Po 4 dienų mus išleido važiuoti namo. Iš kretingiškių Parlamente liko tik 4 gynėjai. Jie ten prabuvo dar 2 savaites. Mes grįžome saugoti valstybės sienos“.

Parlamento ir pagrindinių Lietuvos valstybingumo pastatų apsauga tęsėsi ir vėliau. Dalis pasieniečių ir toliau ten vykdė tarnybą. Kiti, grįžę į postus, turėjo atlaikyti Rygos ir Vilniaus specialiosios milicijos dalinių (OMON) ar sovietinių desantininkų puldinėjimus ir provokacijas.

A. Karužo tolimesnė tarnyba buvo Būtingės ruožo apsauga. Čia jo pamainoje 2 kartus iš Klaipėdos sovietų armijos dalinių buvo atvažiavusios kareivių pilnos karinės mašinos. Jos privažiuodavo prie posto. Vairuotojai pastatydavo mašiną galu į vagonėlį, atidengdavo brezentą, kad matytųsi kareiviai. Iš kabinos išlipdavo leitenantas, o iš kėbulo – seržantas. Jie pasivaikščiodavo, parūkydavo, paklausdavo „Kogda rebiata poidete domoi?“ (Kada, vaikinai, eisite namo?). Bet daugiau nieko nedarė ir vėl po kurio laiko išvažiuodavo. Aišku, tuo metu mūsų beginkliams pasieniečiams nebuvo labai jauku. Juk nežinojo, kokie nekviestų svečių ketinimai.

Gaudavo pasieniečiai pranešimų telefonu ir iš Kretingos komendanto, kad vyksta karinės technikos judėjimas. Būdavo įsakoma paimti žurnalus ir pasitraukti toliau nuo posto bei stebėti situaciją. Taip atsitraukinėti teko ne vieną kartą.

Ypač pasieniečius sukrėtė Medininkų tragedija, kai 1991 m. liepos 31 d. pasienyje su Baltarusija buvo žiauriai išžudyti muitinės ir policijos pareigūnai. Nors tai buvo labai sukrečianti žinia, tačiau visi Kretingos pasieniečiai liko poste ir nė vienas nepasitraukė iš tarnybos. Tik kiek vėliau prasidėjo pareigūnų kaita, bet tai buvo dėl amžiaus, dėl sveikatos ar kitų asmeninių aplinkybių.

Su Latvijos ir Palangos užkardos sovietiniais pasieniečiais mūsų sienos sargai palaikė gana draugiškus ryšius. Šiame ruože veikė dvi sovietinių pasieniečių užkardos – Papėje ir Palangoje. Pastarojoje - Bangų gatvėje, kur dabar yra VSAT Palangos užkarda.

Maskvos pučo metu Kretingos komendantūra, kuriai priklausė Kretingos bei Palangos miestai, vėl organizavo pasieniečių vykimą saugoti Parlamento. A. Karužas šį kartą liko poste.

„Pučo dieną 6.30 val. ryto pajaučiau kažką negero, – prisiminė tos dienos įvykius Audrius. ‒ Priglaudęs ausį prie kelio asfalto supratau atvykstant karinę techniką. Pasiūliau pamainos vyresniajam su dokumentacija, kaip buvome iš anksto instruktuoti, pasitraukti iš posto. Ir iš tiesų netrukus pamatėme tanketę, vadinamą BTR. Ji sustojo už kokių 100 metrų nuo mūsų posto. Šaudymo vamzdis buvo nukreiptas į PKP namelį. Mes suakmenėjome. Taip stovėjome kokias 3 min. Nežinojome, ką daryti. Atrodė, kad tuoj bus šūvis. Galvojome – čia jau pabaiga. Tuomet atsidarė liukas. Matome – išlindo vyresnysis leitenantas. Žiūrime – kulkosvaidžio vamzdis nusisuka į kitą, Klaipėdos, pusę. Vyresnysis leitenantas pamojo mums, kad prieitume. Mes su pamainos vyresniuoju Antanu Bubliausku pajudėjome link jo, o jis – link mūsų. Iš tolo kariškis sako: „Rebiata ne boites, eto ne dlia vas“ (Vaikinai, nebijokite, čia ne dėl jūsų). Kai susitikome, jis paaiškino, kad iš Klaipėdos dalinio su užtaisytu Kalašnikovo automatiniu šautuvu pabėgo kareivis. Jis prie Klaipėdos ligoninės sušaudė šeimą – vyrą ir nėščią moterį (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo klaipėdiečių Mamontovų šeima), pagrobė iš jų „Žiguli“ markės raudonos spalvos automobilį ir nuvažiavo. Jam gaudyti ir buvo pasiųstas šis BTR. Buvo manoma, kad bėglys nuvažiavo Latvijos kryptimi, tačiau vėliau jis buvo policijos sulaikytas automagistralėje Klaipėda ‒ Kaunas  Šilalės rajone. Jo paieškai ir gaudymui buvo mestos didžiulės pajėgos“.

Po pučo žlugimo viskas aprimo, prasidėjo ramesnė tarnyba. A. Karužo pamaina gavo pirmą ginklą, tai buvo pistoletas „Makarov“. Tiesa, tik vieną visai pamainai. Iki pučo ginklų pasieniečiai neturėjo, siekiant išvengti galimų provokacijų.

1993-1994 m. dirbusiems pasieniečiams teko stebėti labai intensyvų sovietų karinių pajėgų ir technikos pasitraukimą iš Latvijos į Kaliningrado sritį. Būtingės PKP pasieniečiams buvo duota užduotis karinės technikos priemones skaičiuoti ir perduoti žinias į štabą. Sovietinė kariuomenė iš Lietuvos buvo atitraukiama traukiniais ir į Baltarusiją ir Rusijos gilumą. Iš Latvijos tai vyko į Kaliningradą sausuma ir jūros keliu. Iš Estijos, matyt, į Leningrado sritį. Kolonos per Būtingės postą važiavo net 3 mėnesius.

Mūsų pasieniečiams taip pat teko perimti iš sovietinių pasieniečių kai kurias užkardas, tarp jų – ir Palangos. Ją perimti vyko Kretingos komendantas E. Musteikis ir pirmasis Palangos užkardos vadas – leitenantas Arvydas Anužis. Ši užkarda perduota Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybai 1992 m. rugsėjo 3 d. Tuo metu dar veikė ir Kretingos užkarda.

Nuo 1996-ųjų iki 2001 m. pasienio apsaugoje tarnavo ir šauktiniai kariai. Majoras A. Karužas prisipažino, kad buvo įdomu stebėti, kaip skyrėsi Lietuvos karių tarnyba nuo buvusios sovietinėje armijoje. Dabar Lietuvos kareivukai savaitgaliais ir į miestą išeiti galėjo, ir tėvai dažnai atvažiuodavo. Jie ir į namus galėdavo išvykti. Miela buvo tai matyti, pasidžiaugė A. Karužas.

Iš šiuolaikinės tarnybos A. Karužui įstrigo Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą (ES). Labai pasijautė, kaip sienos apsaugai buvo greitai pradėtos diegti naujausios techninės priemonės. Pasieniečiai stebėjo atlaisvėjusį asmenų judėjimą per valstybės sieną. „Anuomet manėme, kad atsiradus laisvam judėjimui per sieną mūsų paslaugų nebereikės, – prisipažino A. Karužas. - Pamatėme, kad įvyko atvirkščiai – atsirado dar daugiau darbo ir iššūkių dėl padidėjusių žmonių srautų. Ne tik mūsų šalies gyventojai daugiau pradėjo keliauti ir ne tik į ES šalis, bet ir į viso pasaulio tolimiausius kraštus. Savo ruožtu ir kitų šalių piliečiai pradėjo lankytis Lietuvoje. Deja, nesumažėjo ir pažeidėjų. Tenka susidurti ir su kontrabandos gabenimo atvejais, ir su nelegalia migracija bei dokumentų klastojimu“.

Paklaustas, kada ir kaip įgijo pasieniečio kvalifikaciją, kaip kilo karjera, pasienietis paatviravo, kad svarbiausia yra darbo praktika. Tiesa, mokėsi Visagino pasieniečių mokymo centre, vėliau įstojo į Klaipėdos policijos mokyklą, baigė pasieniečių kursą, kur asmens dokumentų transporto priemonių patikrą dėstė ir VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės buvęs vadas Antanas Reiponas. Dar vėliau Audrius įstojo į Klaipėdos universitetą ir neakivaizdiniu būdu 2008 m. baigė sociologiją.

Tarnybą pasienietis pradėjo Kretingos užkardos patrulinės tarnybos budinčiu. 1991 m. gegužę buvo paskirtas Būtingės PKP pamainos vyresniuoju. 1997 m. gegužę – punkto viršininku. 2001 m. reorganizavus Palangos užkardą, tapo vyresniuoju specialistu. Nuo 2017 m. – vyriausiuoju specialistu, atsakingu už Palangos oro uosto PKP rizikos analizę.

Su žmona Daiva Audrius susituokė 1990 m. rugpjūčio 18 d., kartu užaugino sūnų Arną. Jis šiuo metu yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų rezidentas.

Už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybą A. Karužas buvo ne kartą skatintas VSAT bei rinktinės vadovų, turi ir valstybinių apdovanojimų. Jo kolekcijoje yra Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, jubiliejinis ženklas „Savanoris pasienietis“, visų trijų laipsnių VSAT atminimo ženklai „Valstybės sienos sargyboje“ bei pasižymėjimo ženklas „Už nepriekaištingą ilgametę tarnybą“, VSAT atminimo ženklas „Valstybės sienos apsaugos tarnybai 90“, pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas „Už nuopelnus“, VSAT ir Pakrančių apsaugos rinktinės vadų padėkos, Lietuvos oro uostų Palangos filialo direktoriaus padėkos raštas.