Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Algimantas Juknevičius – teisybę išsakyti nebijantis laisvės gynėjas iš Švenčionių

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos kapitonas Algimantas Juknevičius. Šiuo metu Algimantas tarnauja VSAT Ignalinos rinktinės Sienos kontrolės skyriaus jaunesniuoju specialistu (budėtojo padėjėju).

Algimantas gimė 1963 m. sausio 24 d. Švenčionyse. Tėvas Danielius Juknevičius 1953 m. buvo grįžęs iš tremties, 1956 m. gimė brolis Gintautas. Šeima tuo metu gyveno Purvėnų kaime, vėliau persikėlė į Švenčionis. Po 7 metų šeimą papildė ir Algimantas. 8 klases jis baigė Švenčionių Zigmo Žemaičio vidurinėje mokykloje. Po to įstojo mokytis į Cirkliškio tarybinį ūkį‒technikumą (dabar – profesinio rengimo centras), jį baigęs 1982 m. įgijo zootechniko specialybę. Kurį laiką po technikumo padirbėjo kolūkyje, bet netrukus perėjo į Švenčionių ryšių mazgą. Pakeitęs darbo profilį nusprendė įgyti daugiau žinių šioje srityje ir įstojo mokytis į Vilniaus politechnikumą (dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija), bet jos nebaigė, nes kai reikėjo 1990 m. sausį rengti baigiamąjį darbą, A. Juknevičius saugojo Aukščiausiąją Tarybą (Parlamentą).

„Mano senelis Vincas Juknevičius Sankt Peterburge (Rusijos imperija) dirbo uoste ir turėjo taip vadinamą „Lenino mandatą“, leidžiantį vaikščioti mieste komendanto valandomis (naktį), - pasakojo pasienietis A. Juknevičius. - Šis dokumentas šeimoje buvo išlikęs, tačiau tėvas per karą sudegino. Nelengvas buvo ir tėvo gyvenimas. Jis mums pasakojo viską apie karus, lagerį ir tremtį. Kalėjo jis lagery tolimoje šiaurėje, kažkur už Archangelsko. Jo pasakojimai priminė siaubo filmus – kaip tremtiniai iš bado valgė žolę ar net mirusių bendro likimo žmonių mėsą... Nedaugelis pakeldavo tokius išbandymus. Tėvui, kaip jis pats sakė, pavyko išgyventi tik dėl to, kad nerūkė ir skiriamą rūkalų dozę išsimainydavo į maistą. Be to, Danielius turėjo auksines rankas ir gamindavo lagerio vadovybei iš medienos šachmatus bei baldus“.

Tėvo pasakojimai veikė jauną žmogų, todėl tarnybos sovietinėje armijoje jis pasistengė išvengti. Bet, prasidėjus šalyje atgimimo Sąjūdžiui, į jo veiklą tuoj pat įsitraukė, buvo savanoris –žaliaraištininkas, nors juos, anot Algimanto, tuomet vadino „jaunalietuviais“. Turėjo rankovės raištį su Sąjūdžio ženklu. Saugodavo Švenčionių Sąjūdžio susirinkimus, kurie vykdavo dažniausiai bažnyčiose ir kas kartą vis kitoje vietoje.

Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, per televiziją išgirdęs, kad kviečiami savanoriai į krašto apsaugą – jau kitą dieną registravosi ir A. Juknevičius. Kur teks tarnauti, dar nežinojo. Mandatinę komisiją praėjo rudenį, Švenčionyse. Rekomendacijas teikdavo Sąjūdis arba bažnyčia. Jį rekomendavo sąjūdiečiai. Algimantas prisiminė, kad komisija dirbo naktį, nes kitą dieną jau vyko atranka Ignalinoje.

Tarnybą pasienio apsaugoje Algimantas pradėjo 1990 m. lapkričio 23 d. Buvo paskirtas į Papilikio (dabar – Lentupio) kelio postą. Po 2-3 dienų atvežė ir vagonėlį. Jais pasirūpino Utenos apskrities komendantas Algis Jasiulonis – gavo iš melioratorių. „Pradžioj tarnyba buvo daugiau formali - kol neturėjom nei uniformų, nei pažymėjimų. Negalėjom parodyti, kas esame. Stabdomi automobiliai  sustodavo, o keleiviai klausia – kas jūs esate? O mes  tik skėstelėt rankomis tegalėjome. Uniformas pradžioje gavo tik kas trečias pasienietis. Aš pats uniformą gavau jau po sausio įvykių“, – prisiminė pasienietis.

Įsakymą vykti saugoti Parlamento rūmų švenčioniškiai gavo iš karto po 1990 m. sausio 8 d. įvykių. Švenčionių krašto savanorių vykimą į Vilnių organizavo A. Jasiulionis. Buvo užsakytas „LAZ“ autobusas, kiek jame tilpo (apie 30 žmonių), tiek ir išvyko į Vilnių. Nuvyko sausio 9 d. Parlamento rūmuose A. Juknevičius susitiko ir savo kaimyną – Specialios paskirties milicijos būrio (OMON) vadą Boleslovą Makutynovičių (jo tėvai gyveno toje pačioje gatvėje Švenčionyse kaip ir Algimanto), vėliau pagarsėjusį kaip Lietuvos nepriklausomybės priešą. Bet tuo metu jis buvo Parlamento gynėjų gretose: po „jedinstveninkų“ antpuolio šis  būrys buvo iškviestas į Aukščiausiąją Tarybą su pilna ekipuote. „Omonininkai“ Parlamento pastate  prabuvo dieną, tačiau niekas nebešturmavo. O kitą dieną, sausio 10 d., B. Makutynovičius pasiėmė ginklus ir su dalimi jam prijaučiančių šio būrio pareigūnų atsiskyrė, t. y. atsisakė paklusti Lietuvos vidaus reikalų ministerijai. Tomis dienomis Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą saugojo ir milicininkai. Jų uniformos dar buvo sovietinės, bet švarkuose buvo prisisiuvę sagas su Vyčiu. Tik pagal sagas ir galima buvo atskirti, kad tai - „mūsų žmonės“.

A. Juknevičius priesaiką Tėvynei davė ne sausio 11 d., kaip daugelis gynėjų (nes tuo metu jis buvo išleistas pas brolį nusiprausti), o sausio 13 d. Algimantas gerai atsimena, kaip gynėjai tą dieną ėjo išpažinties ten pat, Parlamento rūmų fojė, pas kunigą Robertą Grigą. Stovėjo ilgiausia eilė...

„Sausio 13-osios naktį Parlamente tvyrojo tarsi mirties nuojautos atmosfera, – toliau pasakojo Algimantas. – Moterims buvo liepta iš pastato išeiti. Kai kurios žurnalistės priešinosi, tai vyrai, jas norėdami apsaugoti, prievarta ištempė iš pastato. Mes ginklų neturėjom, pagrindiniu ginklu tapo iš laiptinės išmontuoti kokių 4-5 cm diametro nikeliuoto metalo turėklų strypai. Dar turėjau guminę lazdą ir peilį. Tačiau po sausio 13-osios nakties, kai žuvo beginkliai žmonės prie Televizijos bokšto,  mums leido sėsti į šalia Parlamento pastato stovintį „UAZ“ markės visureigį ir važiuoti susirasti tikrų ginklų. Grįžę, sakė, palikite automobilį čia. Tuo metu niekas negailėjo nei transporto, nei bijojo, kad kas jo negrąžins. Tada buvo toks aukštas pasitikėjimo vieni kitais laipsnis, kurį dabar sunku ir įsivaizduoti. Artūras Stankevičius pažinojo nemažai medžiotojų, tai Švenčionių ir Švenčionėlių apylinkėse surinkome nemažai medžioklinių šautuvų. Žmonės davė ginklus ir neklausė, ar kas grąžins, ar ne... Kai kas iš mūsų sugebėjo įsigyti ir kitokių ginklų. Juos slapta pardavinėjo patys sovietų kariškiai. Šovinius taip pat pirkdavo iš sovietinių karininkų. Krašto apsaugos vadovybė net buvo davusi įsakymą, kad už pirktus ginklus butų atlyginama, jei atnešime kokį kad ir ranka surašytą kvitą. Tuos ginklus buvo leidę ir vėliau turėti – reikėjo tik registruoti. Tačiau vėliau, pasikeitus valdžioms, ginklus liepė atiduoti, net nenumatę jokios kompensavimo tvarkos. Dėl to daugelis laivės gynėjų iki šiol jaučia skriaudą.  Kolegai pasieniečiui Jonui Mastenicai net buvo iškelta baudžiamoji byla už nelegalaus ginklo laikymą“, – dalinosi prisiminimais A. Juknevičius.

Parlamento apsaugoje švenčioniškiai budėjo visą mėnesį. Atslūgus įtampai Švenčionių pasieniečiai išvažiavo toliau tęsti tarnybos postuose.

Per Maskvos pučą, rugpjūčio 20 d., pasieniečiams vėl teko grįžti į savo pozicijas Parlamento apsaugoje. Tada jau gynėjai turėjo ir prieštankinių ginklų.

Iš savo pirmųjų tarnybos valstybės sienos apsaugoje metų Algimantas prisiminė įdomų faktą: 1993 m., kai buvo išvedama iš Lietuvos sovietinė armija, jiems teko sulaikyti 40 sovietinių karinių mašinų, pakrautų automobilių degalais ir kita logistika, koloną. Ji ketino sieną kirsti ne per postą, o prasmukti kaimo keliukais. Be to, neturėjo ir reikalingų dokumentų. Visas transportas buvo suvarytas į Švenčionių užkardos teritoriją (tai gana sunkiai pavyko). Degalai vėliau buvo sunaudoti užkardos reikmėms, o mašinas atsiėmė sovietai.

„Kontrabandos tuo metu dar nebuvo. Mes turėjom žiūrėti, kad iš Lietuvos neišvežtų prekių, nes sovietai buvo paskelbę ekonominę blokadą, o ir šiaip tuo metu daug kas buvo deficitas. Į Lietuvą leisdavome įsivežti visas prekes. Nedaug ką ir teįveždavo... Priešiškumą jautėme daugiausiai iš rusakalbių gyventojų. Vienas jų pravažiuodamas vis tyčiodamasis klausdavo: „Ar jūsų dar nepakorė?“ Beje, tas žmogus, kuris taip kalbėjo, vėliau pats sau tokį nuosprendį, deja, ir įvykdė. Dar įdomi situacija buvo Adutiškio miestelyje, per kurio vidurį ėjo siena – vienoj pusėj Lietuva, kitoj – Baltarusija. Gyventojai buvo įpratę visur laisvai vaikščioti, tai ir mus vis stengėsi apgauti. Sakydavo, kad „aš čia Hadutišky gyvenu“. Pagal tą „H“ raidę ir atskirdavom kas iš kur“, – juokėsi Algimantas.

A. Juknevičius gana skausmingai kalbėjo ir apie kitų savanorių likimus. Jo nuomone, vėliau, tęsiant tarnybą pasienio apsaugoje, pirmųjų, patriotiškai nusiteikusių, jau stengtasi atsikratyti. Mat jie  netylėdavo, drąsiai išsakydavo savo nuomonę. Yra net ranką prieš save pakėlusių. Tą patį jis galįs pasakyti ir apie save: nors turi kapitono laipsnį, bet dėl karingo būdo jo pareigos tik „žemėja“. Dabar tėra specialistas, rinktinės budėtojo padėjėjas.  O pradėjo tarnybą pamainos viršininku, buvo PKP viršininkas. Kol baigė Kaune 4 mėn. karininkų kursus, etatą panaikino. 1997-1998 m. buvo paskirtas Švenčionių užkardos vadu, po to perkeltas į Tverečiaus užkardą (kuri tuomet buvo dabartinės rinktinės pastate). Kai po rekonstrukcijos čia buvo perkeltas Ignalinos rinktinės štabas, A. Juknevičius perkeltas budėtoju.

Sulaukęs 31-erių, 1994 m. pasienietis vedė Valentiną Rekit. Jiedu užaugino 2 dukteris, kurios jau studentės. Vyresnioji baigia Vilniaus universitete socialinių mokslų studijas, jaunesnioji studijuoja Vilniaus socialinių mokslų kolegijoje.

A. Juknevičius yra apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai 90“ ir visų 3-jų laipsnių VSAT pasižymėjimo ženklais „Valstybės sienos apsaugos sargyboje“ (10, 15, 20 metų).

A. Juknevičius iki šiol neturi Sausio 13-osios medalio, kurį turėjo gauti visi laisvės gynėjai, dalyvavę šalies Nepriklausomybės gynyboje. Kaip prisimena Algimantas, priėmus priesaiką visiems davė pasirašyti, buvo sudaryti sąrašai. Bet gal jie kur pasimetė... Gynėjai iš Ignalinos, kurių sąraše buvo 35, visi gavo apdovanojimus, o švenčioniškiai, kurių buvo 32, - ne visi.