Jau kuris metas daugumai Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio žygeiviams pėsčiųjų žygių sezonas prasideda būtent šiuo žygiu, bendru pavadinimu „Kęstutėnai“. Greičiausiai tai prasideda dar ir todėl, kad taip sakant „užsisėdėjom“ per žiemą... reik pradėti judėti...

    Taigi į šį žygį susiruošėm kaip ir visada patys aktyviausi žygeiviai, tiesa kelis žygeivius „atpurtė“ senos traumos ir kiti žemiški vargai, bet jų vietą užėmė nauji veidai.

    Labai gaila, kad žygių organizatoriai nepateikia bent pagrindinės informacijos – kiek žygeivių dalyvavo žygyje. Tenka apversti „aukštyn kojom“ visą internetą, bet pastangos bergždžios. Teko rasti informacijos, kad išankstinėje registracijoje buvo apie 2000 žygeivių, o iš nuogirdų žygyje dalyvavo virš 3 tūkstančių... Tikriausiai daugelį domina tokie ir panašūs skaičiai ir labai gerai būtų, kad kiekvienas žygis turėtų ir grįžtamąjį ryšį elementarios statistikos pavidalu. Žodžiu jei imiesi organizuoti – tai daryk iki galo.

    O kai jau „prakiuro“ mėtyti akmenis į organizatorių daržą – tai paleisiu dar vieną. Žygio trasa parenkama, kad būtų įdomesnė, kad būtų galima pamatyti kuo daugiau istorinių ar gamtos objektų... Kaip žygio schemoje parodyta mūsų laukė net 6 bunkeriai tiksliau tai kas liko nuo anų laikų... deja pamatyti teko tik du... ir tai, kad šalia buvo paminklinis akmuo... Per 70 metų iš to bunkerio likę tik pusmetrio duobė, kurios paskirtį sužinai tik jei kas iš anksto supažindina. Tiek to, bet organizatoriai bent rodyklę ar kitokį ženklą pastatytų, kad nepraeiti nepastebėjus... Gal ir ne vieta čia skųstis, bet gal kas paskaitys gal kas pasitaisys...

    Geriau apie linksmesnius dalykus... Žygis puikus, oras žygiui nuostabus. Visą savaitę gąsdino sinoptikai – bus vasariška liūtis... Gerai, kad sulaukėm tik keleto lašų, nes vandens miške ir taip „per akis“. Žygio pradžioje tik šiaip truputį sušlapinome padus, tai vis laukėm taip žadėto pasibraidymo. Kai kam pasibraidymas prasidėjo dar prieš „pusiaują“. Įveikus beveik pusę trasos kontroliniame punkte mūsų laukė karšta „košsriubė“ ar „sriubkošė“ žodžiu kaip pavadinsi taip nesugadinsi patiekalas tikrai buvo skanus ir pačiu laiku, nes jau tikrai norėjosi padaryti pertraukėlę...

    Pailsėję ir pasistiprinę pakilom taip sakant grįžti namo... o namo grįžti pagal organizatorių sumanymą reikia tuo pačių keliu kaip ir atėjom tik su nedideliu lankeliu... neįdomu, tad ištvermingiausi atsiskyrėme nuo savo grupės ir nusprendėm aplankyti tuos bunkerius... kurių beveik neradom... Tad paėjėję dalį trasos su žygio ištvermingiausiais ir neradę bunkerių grįžtam „pas savus“. O, kad teoriškai būtų greičiau pasižiūrėję žemėlapyje pamatėme, kad ta pati miško kvartalinė proskyna įeina į mūsų grįžimo maršrutą...

     Yra geras posakis – „Nemesk kelio dėl takelio“, ir dar kur, čia gi „Kęstutėnai“, čia sausa nebūna, o mes jį metėm... ir tikrai be reikalo, bet užtat patyrėme daug nuotykių. Ir kaip visada kai reikia – fotoaparatas neparuoštas, o įvykis nelaukia. Pasakojimu to neapsakysi (nors kai kurie moka labai pagražinti), geriausiai tai būtų fotografijos, o dar geriau pačiam būti įvykių sūkuryje. Tad ir mūsų akyse Būrio nariui tai buvo pirmasis žygis ir kartu krikštynos ... miško pelkėję...

    Žinoma mūsų pasirinktas avantiūrinis planas „galbūt nukertant kampą pavyks pasivyti saviškius“ buvo pasmerktas dar tik apie tai pagalvojus, bet mums pavyko išbristi ir saugiai sugrįžti į finišą.

 Finiše kaip visuomet – žygio diplomų ir medalių įteikimas, bendra žygeivių foto ir tik „Kęstutėnuose“ bendra žygio batų foto.

    Žygyje sutikom keletą pasieniečių ir Klubo narių kiek tikrai jų buvo gali pasakyti tik jie patys.    

    Žygis baigėsi – ruošiamės kitam, kuris įvyks už dviejų savaičių tik jau arčiau mūsų namų – Veiviržėnuose.

Daugiau fotografijų čia: Rolando; Gedimino; Kęstučio; Sandros