Navigacija
Bendraujame
Remėjai
UAB “Apastras”

Pajūrio regioninio parko direkcija

Buvo, yra ir bus ! Audrius Luneckas

Straipsnio autorė Loreta Dumbauskienė, VSAT Prevencijos skyriaus atstovė ryšims su visuomene, Pasieniečių klubo narė 

Pirmieji pasieniečiai. Audrius Luneckas – „amžinasis kapitonas“

Prevencijos skyrius, siekdamas puoselėti VSAT istoriją, toliau rengia rašinių ciklą „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos kapitonas Audrius Luneckas. Šiuo metu jis tarnauja VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Sienos kontrolės skyriaus vyresniuoju specialistu (budėtoju). „Amžinuoju kapitonu“ pramintas dėl to, kad tarnybą pradėjęs Lietuvos krašto apsaugoje gavęs kapitono laipsnį ir pastaruoju metu kapitono laipsnį turi, tik jau vidaus tarnyboje.

Audrius gimė 1962 m. spalio 16 d. Klaipėdoje. Baigė tuometinę Klaipėdos 10-tą vidurinę mokyklą. Vėliau įstojo į Klaipėdos miesto 14-ąją profesinę technikos mokyklą (dabar – Klaipėdos laivininkų mokykla), kurią baigęs įgijo laivų korpuso remontininko specialybę. Po to trejus metus atidavė Sovietinei armijai, tarnaudamas kariniame laivyne. Grįžęs iš armijos 1984 m. Audrius įstojo į Kauno kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos Sporto universitetas). Beje, į šį institutą įstojo dar tarnaudamas armijoje, grįžęs atostogų, o vėliau tiesiog tęsė studijas. Pagal įgytą kvalifikaciją galėjo dirbti fizinio lavinimo mokytoju arba baidarių – kanojų irklavimo treneriu. Mokslus baigęs puikiais rezultatais, A. Luneckas pasitrinko trenerio darbą Klaipėdoje. Šioje veikloje reiškėsi dvejus metus. O 1990 m. laikraštyje perskaitė skelbimą, kad reikalingi savanoriai valstybės sienos apsaugai. Kaip išsireiškė pasienietis: „tuo metu patriotiškumo aura tiesiog tvyrojo ore“. Be to, jaunas žmogus tuomet dar buvo įsitraukęs į teatro studijos, kuriai vadovavo Hana Šumilaitė, veiklą. Ši moteris ir padėjo susiformuoti būsimajam laisvės gynėjui. Trupė buvo pastačiusi Juozo Erlicko pjesę „Kolumbo gimtadienis“, kuri buvo labai populiari, tai Audriui net ir po instituto baigimo teko dar apie pusantrų metų vaidinti šiame spektaklyje. Pjesėje buvo išjuokiama sovietų valdžia. Kita Patriotizmo priežastis priežastis – Audriaus šeima. Tai buvę tremtiniai. Iš motinos pusės senelis iš Sibiro taip ir negrįžo. Tie, kuriems pavyko išgyventi, meilės sovietų valdžiai, žinoma, nejautė.

A. Luneckas į tarnybą pasienyje pasisiūlė 1990-ųjų vasarą. Mandatinei komisijai, kiek prisimena veteranas, vadovavo plk. Jonas Algimantas Paužolis, kartu buvo Klaipėdos apskrities komendantas Cirilis Norkus, o 3-iojo komisijos nario pavardės Audrius jau nebeprisiminė.

1991 m. Sausio įvykių metu A. Luneckas saugojo savivaldybės pastatą. Gynėjams vadovavo karo komendantas C. Norkus. Pasieniečiai čia buvo uniformuoti. Pirmąsias „juodąsias“ uniformas jie buvo gavę  dar 1990 m. pabaigoje.

Klaipėdos žmonės – su minties polėkiu – toliau dalijosi mintimis A. Luneckas. - nes tai jūreivių miestas. Pastarieji plaukiodami jūra lankydavosi įvairiose šalyse, grįžę pasakodavo apie gyvenimą laisvose (ir ne tik) šalyse. Todėl ir čia gyvenančių žmonių buvo laisvesnė pasaulėjauta“. Pasienietis sukritikavo ir dabartinį pasieniečių pasirengimą gynybai: „Gynybos sistema pas mus, karo atveju – niekinė. Pasieniečiai turėtų veikti kartu su kariuomene. O dabar kas vyksta: sistema silpninama, nes regionuose pajėgos mažinamos, o didinamos Vilniuje ir tai daugiau administracijos. Provinciją palieka be darbo vietų. Beveik visi pirmieji pasieniečiai – tik budėtojais bedirba. Visus baigia išvaikyti. O juk jie karinės patirties daugiau turi nei bet kas kitas“.

Pirmoji A. Lunecko darbo vieta – Klaipėdos uostas. Pirmuosius mokymus kaip atlikti tikrinimus pasieniečiams Klaipėdoje surengė Antanas Reiponas. Jis susitarė su sovietų pasieniečiais, kad pravestų mokymus, nes patikrinti laivus – ne toks jau paprastas darbas. Mokymai vyko apie 2 mėn. Vėliau buvo perimta ir Tarptautinė jūrų perkėla. Audrius prisiminė ir įvykusį incidentą, kada buvo  apšaudyti mūsų šauktiniai kariai. Pastarieji buvo išrikiuoti priešais perkėlos pastatą. Už jų nugaros buvo sankasa. Staiga iš pastato kareiviams virš galvų į sankasą buvo paleista automatinio šautuvo papliūpa. Bet mūsų kareivėliai nieko nesusigaudydami liko stovėti kaip stovėję. O sovietų kariškiai, matyt, tikėjosi, kad visi išsilakstys. Tad tuo viskas ir pasibaigė. Pašaudymas, kiek pamena Audrius, buvo ne vienas. Tačiau daugiau šių įvykių detalių A. Luneckas nebeprisimena. Pasiūlė pakalbinti buvusį rinktinės vadą A. Reiponą. Geru žodžiu pasienietis minėjo ir Klaipėdos tarptautinės jūrų perkėlos viršininką Vytautą Vaičekauską, kuris labai griežtai laikėsi pozicijos dėl šios perkėlos perėmimo, buvo net paskelbta bado akcija. Perkėla buvo perimta 1992 m. vasario 24 d.

Klaipėdos Tarptautinėje jūsų perkėloje buvo išduotos ir pirmosios lietuviškos vizos. Tai įvyko 1992 m. vasarą. Tuomet jau sovietinių pasieniečių perkėloje nebebuvo. Atvyko du jauni Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai, užantspaudavo pirmąją vizą, instruktavo, kaip užpildyti dokumentus ir nuo tada jau pasieniečiai dėdavo keliaujantiems vizas į pasus patys. Vizų spaudai buvo tokie gana primityvūs – kvadrato formos kaladėlė su rankenėle.

A. Luneckas  juokaudamas pripažino, kad turi pravardę „amžinas kapitonas“, nes per gana ilgą tarnybos laikotarpį taip ir negavo aukštesnio laipsnio. O kapitono žvaigždutės savo metu pasitarnavo dar vienam neeiliniams įvykiui jo tarnyboje. Pasieniečiams buvo pavesta patikrinti išvedamos iš Lietuvos SSRS armijos išvažiuojančius traukinių ešelonus. Su sovietų kareiviu mūsų pasieniečiai lipdavo į vagonus apžiūrai. Kartą A. Luneckas radijo ryšiu gavo pranešimą: „mes suguldyti“ – pranešė karys. „Tuoj pat nuvykau į vietą, o ten mūsiškius šūviais virš galvų pasiguldę, rusų kareiviai vagono duris atsidarę geria degtinę. Nors teturėjau kapitono laipsnį, tačiau sovietukai nelabai pažinojo mūsų antpečius. O tuometinių antpečių kapitono trys žvaigždutės buvo gana didelės (tokios pat buvo ir aukštesniųjų laipsnių, tik anos buvo apskritime – L.D. past.). Palaikė mane pulkininku“ – šypsojosi Audrius. „Tai drąsiai (todėl , kad buvau jaunas) derėjausi su jais apie 2 val., kol vis tik pavyko išprašyti, kad leistų patikrinti, nors ir paviršutiniškai, tuos vagonus. Vėliau, jau atlyžę, kariškiai paaiškino, kad jie pikti dėl to, kad juos iš Lietuvos dabar išsiunčia į Tolimuosius rytus“.

Pasienietis prisiminė, kad tarnyboje tuomet būdavo vykdoma ir savotiška rotacija – kartais pasieniečius iš Klaipėdos „mesdavo“ į Lazdijus ar į Skuodą. „Nuveždavo – numesdavo ant kelio, net nežinodavom ką ten daryti.  Tačiau supratau, kad taip buvo daroma tam, kad neįsivyrautų tarp pareigūnų korupcija – nevežtų baldų ar cigarečių, nes viskas tuomet dar buvo deficitas“

Pokalbis su A. Lunecku vėl grįžo prie Tarptautinės jūrų perkėlos. Jis toliau pasakojo: „Keltais vokiečiai plukdė traukinių vagonus, dar tilpdavo vienas kitas lengvasis automobilis, ir kokių 12 žmonių. Į Lietuvą jais atplaukdavo taip vadinamieji „memellenderiai“, tai tie vokiečiai, kurie kažkada gyveno šiuose kraštuose, bet per antrąjį pasaulinį karą buvo išvykę į vakarus. Bet jie daugiausia plaukiojo vokiečių keltais. Lygiagrečiai plaukė ir 3 Lietuvos keltai: „Vilnius“, „Kaunas“ ir „Klaipėda“. Vokietijai priklausė keltai „Mukran“ ir „Greifswald“. Kai reikėdavo „komisuoti“ laivus, pradžioje eidavo mūsų pasieniečiai kartu su sovietų“. A. Luneckas pripažino, kad sovietiniai pasieniečiai buvo išsilavinę, mandagūs. Paklaustas, tai kodėl jie šaudė mūsų kariams virš galvų, atsakė, kad „tikriausiai buvo gavę vadovybės įsakymą ir turėjo vykdyti“.

Keletu minčių Audrius pasidalino ir apie tuometinius šauktinius kareivėlius. „Buvo toks nutikimas – beveik visus pasieniečius išsiuntė į mokymus. Ir likom tik dviese: aš, posto viršininkas, ir pavaduotojas. O šauktinių – apie 40-50. Ir taip teko verstis net 3 mėnesius. Tuomet teko toje perkėloje ir gyventi kartu su kareiviais – kitaip nebūtume susitvarkę. Jokios pagalbos ar pastiprinimo nedavė. Buvau net pareiškimą išeiti iš darbo parašęs. Ne visi kareivukai buvo paklusnūs. Vienas net po to buvo nuteistas, kad pakėlė ranką prieš karininką. Kaip tik tuo metu pradėjo keleiviai neleistinai gabenti į Rusiją degtinę „Smirnov“, „Jelcin“. Tikrinant vagonus, nes perkėloje buvo ir laivas ir geležinkelis šalia, kareiviai prisirinkdavo tos degtinės, paskui prisigerdavo, pas merginasnesiklausę išeidavo ir t.t. Baisus laikotarpis buvo. Kol to vieno nenuteisė – buvo visiškas chaosas“ – tuos laikus ne ypač maloniai prisimena pasienietis. „Bet būdavo ir juokingų situacijų: Po laivo patikrinimo prie trapo pastatydavom kareivuką, kad jis per radijo stotį  praneštų kada laivas išplauks. Laivui išplaukus, kareivis skambina, prisistato toks ir toks, tada sako „laivas „No Smoking“ išplaukė.“ – juokiasi pasienietis. Juk šis užrašas - nuolatinis ant naftos įmonės terminalo krantinės borto, kuris reiškė „Nerūkyti“. Toks tuomet tų ‚kaimietukų“ lygis buvo...“

Geležinkelio ruožas 1991-1992 m. dar buvo pilnas primėtytas kovinių sviedinių, sviedinių galvučių, minų, šovinių. Mes juos surinkom ir pakvietėm Lietuvos kariuomenės kariškius, kad pasiimtų. Pilnas sandėlis buvo prigrūstas. Atvažiavo, pasikrovė. Sakom, palaukite, dar turime. Atidarėm poste stovėjusios senos sofos–lovos patalynės dėžę, nes ten buvom prikrovę pėstininkų minų. Kariškiai net apstulbo iš netikėtumo. Savomis akimis patikėti negalėjo. Susirinko, išsivežė. Visos jos dar buvo su saugikliais“.

Per Klaipėdą atplaukė ir pirmieji lietuviški pinigai. A. Luneckas prisimena pats saugojęs 4 konteinerius. Toliau tarnyba tekėjo įprastu režimu. Iš Prekybinio uosto vėliau Audrių perkėlė į Klaipėdos  prekybos, dar vėliau – į žvejybos uostus. Nuo 2001 m. jis buvo paskirta VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Nacionalinio jūros sienos apsaugos koordinavimo centro operatyviniu budėtoju. Pastaruoju metu jis – PAR Sienos kontrolės skyriaus vyresnysis specialistas.

A. Luneckas dar pajuokavo ir apie žvejus, kuriems yra prilipusi „pingvinų“ pravardė. Mat, nuo tarptautinės perkėlos bokšto žvejus matydavo, kaip jie sėdi ant ledo būreliais, arba eina linguodami vorele tuo dar labiau primindami pingvinus. Dabar ši pravardė žvejams, anot Audriaus, yra prigijusi gana plačiai.

A. Luneckas vedė būdamas 33-jų. Su žmona Virginija, taip pat pasieniete, užaugino 2 vaikus. Sūnus – studentas, mokosi Kauno technologijų universitete chemijos inžineriją. Dukra jau baigusi Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Ten įgijo veterinarijos gydytojos specialybę. Svajoja dirbti kaniterapijos srityje. Tai darbas su vaikais autistais, panaudojant dresuotus šunis. Bet šiai specializacijai dar būtina stažuotis ir gauti atitinkamą sertifikatą. Stažuotė užsienyje – mokama ir  nepigi. Tai tenka tėvams dukrą paremti. Laimė, kad nors sūnus įstojo į nemokamas studijas.

A. Luneckas yra apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliu, už ilgametę tarnybą – visų 3-jų laipsnių VSAT pasižymėjimo ženklais „Valstybės sienos apsaugos sargyboje“ (10, 15, 20 metų), VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai 90“, jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“, tarnybos ir rinktinės vado padėkomis, vardinėmis dovanomis.

Nuotraukos iš asmeninio A. Lunecko archyvo

Komentarai
Komentarų dar neparašyta.
Rašyti komentarą
Vardas:

Patvirtinimo kodas:
Patvirtinimo kodas


Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungtiarba užsiregistruoti, jeigu norite balsuoti.

Nėra reitingų.
Prisijungti
Prisijungimo vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai slaptažodį?
Prašyk naujo!.
Šiandien


Šiandien gimtadienį švenčia
Kęstutis KEMERIS
Greitai gimtadienį švęs:
Rasa KAČKIENĖ
Anicetas VARNAS
Žurnalai
Paklausykite radijos
Klausykite į sveikatą!
Lietuvos radijas
Žinių radijas
PARODOS
Užkrauta per 0.07 sekundes
3,560,536 unikalūs lankytojai