Kai žinai, jog nieko nežinai... tuomet eini į kasmetinį žygį "Smiltynės paslaptys" ir viską sužinai 

  
Gal kiek patirštinau rudens spalvas čia, bet lai taip ir būna, nes kai ryte susirinkome prie šimtą trisdešimt tūkstančių kartų pripėduoto kelto į Smiltynę, tai buvau skeptiškai nusiteikusi, jog kasmetiniame žygyje "Smiltynės paslaptys", ką nors naujo rasiu ir sužinosiu...Radau ir sužinojau. Pirmiausia, prie kelto radau savo ištikimiausius žygeivius, kurie buvo puikiai nusiteikę ir nekreipė dėmesio į tai, jog švelni dulksna bandė apgaubti mus visus žygiui dar neprasidėjus.

Užkandus Simono tradicinės riešutų duonos, tradiciškai apsikeitę keliais anekdotais, persikėlėme į Smiltynę. Pradėjom ieškot jos paslapčių. Pirmoji žemėlapyje "S.O.S Titanikas". Kodinis pavadinimas, atrodo, kas čia per titanikai... Tačiau, sustoję prie L. Stulpino paminklo, sužinojome, kodėl Titanikas, kodėl S.O.S..... Nepravesiu istorinės pamokėlės čia - kam bus įdomu, tas pasidomės, o gal jau seniai žinomas faktas ir nenustebinau.

Klampodami per sušlapusį Smiltynės smėlį, pasiekėme kitą jos paslaptį - "Memel Sud". Bunkeriai - tema, kuri domina ne tik vyrus, bet ir moteris, patikėkit  Landžiojom po juos, kaip pasiutę ir pasiutusios  Nors bunkerio landa nebuvo jau labai didelė ir vienas mūsų komandos narys net įstrigo joje, bet pabandė kitą lindimo būdą ir jam pavyko (neminėsiu kuris, nes ta asmens duomenų apsauga)... 

Vėl gavome nemažai istorinių žinių apie Smiltynėje vis dar tebestūksančius betoninius istorijos vingius, kurie, aišku, jei galėtų prakalbėt - prakalbėtų ir nemažai papasakotų, ko dar nežinome... Kažkaip, po tokių objektų aplankymo, susimąstai, kiek po tavo kojomis paslapčių...Smiltynės...Bum, atsipeikėji, kai jau išgirsti pasakojimą apie Smiltynės siauruką, einame jo dabar jau menamais bėgiais ir bandome įsivaizduoti, kaip jis čia kursavo...O dar reikia spėti pasigrožėti nuostabia rudens gamta...o dar laukia Kiaulės nugara, kur randame bunkerius.

Vėl landžiojame. Pažadiname žiemos miegui susiruošusį šikšnosparnį, kuris jau nekantravo, kada liausis blyksėt blykstės... Na ne tik gyvūnėlis nekantravo, kol mes apleisime bunkerius, nuklegėsime toliau ir vėl ten stos įprasta ramybė... Žmogus taip pat bunkerį pavertė savo namais... Tad linkiu jam šiltos žiemos. 

Nepastebėjome, kaip ėmė temti...Laikas sprogo ore. Prisiminėme, jog turime pilnas kuprines maisto. Pasiruošėme skanų ir sotų Smiltynės paslapčių stalą. Pasistiprinome. Tada jau pradėjome galvoti apie pietų miegelį, tai kad to išvengti išsiskaičiavome ir skilome į dvi grupes - viena grupė Klaipėdon, o kita grupė - į Smiltynės g. 15C ....  Tai va, maudžiausi jūroje lapkričio 10  tiesa, iš pirties, bet maudžiausi ir viliuosi, jog tai dar ne pabaiga...

 
Labai didelis Dėkui bendražygiams Liudui, Simonui, Gediminui, Rolandui ir Rimantui, už jaukumą, Jūratėlei už optimizmą, Istorijos sekliams už labai atsakingai suorganizuotą žygį, beje, nemokamą, kas šiais žygių laikais jau yra retenybė.... Ir tikrai, vis dar žinau, jog nieko nežinau - kas bus, kaip bus, kodėl bus...Bet tai tik įdomiau leisti Gyvenimo smilteles ...