Straipsnio autorė Loreta Dumbauskienė, VSAT Prevencijos skyriaus atstovė ryšims su visuomene, Pasieniečių kluabo narė 

Pirmieji pasieniečiai. Artūras Vilčinskas – Lietuvos vandens sienos saugotojas

VSAT Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas Artūras Vilčinskas. Šiuo metu jis tarnauja VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinkinės Neringos pasienio užkardos jaunesniuoju specialistu pakrančių apsaugos laive „Madeleine“. Saugo sieną su Rusija.

Artūras gimė 1967 m. vasario 11 d. Klaipėdoje. Mokydamasis vidurinėje mokykloje svajojo tapti jūrininku, kaip tėvas. Jo anksti neteko (žuvo avarijoje). Po vidurinės mokyklos sekė tarnyba sovietų armijoje. Buvo pasiųstas į Afganistaną. Grįžęs vėl bandė išeiti jūron, bet „pavedė“ akys. Tik vėliau Maskvoje prof. Fiodorovui padarius operaciją regėjimas buvo atstatytas.

1988 m. A. Vilčinskas įsidarbino Baltijos laivų statykloje, įsiliejo ir į Sąjūdžio veiklą. Jo patriotiniai jausmai buvo ugdomi nuo vaikystės tėvų namuose. Mama, kilusi iš Aukštaitijos, pasakodavo apie laisvos Lietuvos laikus, kritikavo „geležinę uždangą“. Artūras prisimena: „Man, dar vaikui, sunku buvo viską suprasti. Iš pradžių visą siejau su tuo, kad „rusas“ yra blogai. Tik vėliau supratau, kad ne tautybė čia kalta, o esmė – režime. Pirmiausiai veiklą pradėjau Sąjūdyje. Paskelbus Nepriklausomybę stojau savanoriu į Krašto apsaugą. Giruliuose stebėjau sovietinių pasieniečių veiksmus. Dalyvavau rengiant pirmuosius referendumus. Ten susipažinau su pasieniečiais, kurie ir paragino pradėti nuolatinę tarnybą.  1991 m. atėjau į sienos apsaugą ir buvau paskirtas į Nidos pasienio postą“. Taip iki šiol A. Vilčinskas ir vykdo valstybės sienos, tiksliau, pakrančių apsaugą. Atviraudamas pareigūnas pabrėžė, kad jokios kitos veiklos net neįsivaizduoja. Jei reikėtų iš naujo rinktis, vėl pasirinktų šią tarnybą.

A. Vilčinskas tarnybą pasienyje pradėjo 1991 m. balandžio 16 d.  Krašto apsaugos departamento Klaipėdos rajono pasienio užkardos patrulinės tarnybos pamainos budinčiu. Po metų jis jau buvo paskirtas šios tarnybos pamainos viršininku. Teko padirbėti ir Prekybos bei Žvejų uostuose.

Artūras tęsia pasakojimą apie savo darbo pirmuosius metus: „Tarnyba buvo su rotacijomis, įdomi. Visko buvo – ir gero ir blogo. Būdavo, kad kartais nesutari nei su žmonėmis, nei su valdžia, bet norint dirbti reikia rasti kompromisus, stengtis pačiam tobulėti, daug ką atleisti ir kartais patylėti. Kai pradėjom tarnybą, juk buvom „žali“, neapmokyti ir net nebuvo iš ko mokytis. Dauguma turėjom tik patirtį iš sovietinės armijos. Buvo ir tokių, kurie iš viso niekur nebuvo tarnavę, apie karinius dalykus nieko neišmanė. Todėl atsitikdavo ir įvairių nesusipratimų. Tik po to, kai vadas Antanas Reiponas organizavo mokymus pas sovietinius pasieniečius, o vėliau ir kursus apie dokumentų patikrą, tapo lengviau tinkamai atlikti visas užduotis. Vėliau atsirado galimybė tobulintis Kauno karininkų kursuose, netrukus ir įkurtame pasieniečių mokymo centre Visagine. Daug davė ir praktinė patirtis“.

Artūras bandė stoti į Karo akademiją, tačiau nepavyko – pritrūko balo. „Matematika pakišo koją“, – šypsojosi pasienietis. Be to, jau buvo sukūręs šeimą, gimė dukra. Taip ši svajonė ir liko neįgyvendinta.

Per 1991 m. Sausio įvykius A. Vilčinskui teko stoti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Parlamento) gynybon. Tuomet jis dar priklausė Krašto apsaugos savanoriams. Klaipėdoje buvo pririnkti 4 autobusai savanorių, bet Artūro žiniomis, kažkodėl išvyko tik trys. Ši klaipėdiečių pamaina Parlamente prabuvo savaitę. Ten davė priesaiką Lietuvai. Beje, kaip ir daugeliui pirmųjų pasieniečių, taip ir Artūrui tuomet teko prisiekti net keletą kartų – ir Klaipėdoje ir Parlamente, ir  Kauno karininkų kursuose, kuriuos baigė 1992 m. Kai pasienio apsauga 1994 m. buvo perduota Vidaus reikalų ministerijos žinion, priesaiką teko duoti dar kartą.

Tomis neramiomis 1991 m. sausio–rugpjūčio dienomis Artūras patyrė nemažai įtampos. A. Vilčinsko šeima sulaukdavo ir grasinimų. Žmonos mama dirbo Baltijos laivų statykloje, o ten veikė ne tik Sąjūdis, bet ir priešiška Lietuvos nepriklausomybei organizacija „Jedinstvo“. Iš „jedinstveninkų“ pusės ir vyko spaudimas, nes jie žinojo, kieno pusėje yra Artūras. Kartodavosi telefono skambučiai į namus, buvo kurstoma nesantaika šeimoje.

Tarnybos valstybės sienos apsaugoje metu A. Vilčinską visuomet domino  įvairūs pasieniečių tarnybos barai. Ypač jūros sienos apsauga. Taip pat – laivų patikra. Mat visur yra sava specifika. „Jei laivas didžiulis, reikia daug žmonių. Vieni eina iš galo į priekį, kiti - iš priekio į galą. Dar kiti – iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų. Ir visi susitinka centrinėje dalyje, - patikros specifiką atskleidžia Artūras. - Laivo koridorių sankryžose taip pat turi stovėti žmogus, kad matytų, kaip iš kajutės į kajutę einama, kad niekas nieko nepraleistų. Ši patikra užtrunka, bet patikrinti reikia. Žvejybiniuose laivuose yra didžiuliai triumai, ten vėl viskas kitaip. Galima atrasti pačių netikėčiausių dalykų. Turėjome lįsti ir į šaldiklius, ten iškilnoti visus šaldomuosius briketus. Pavyzdžiui, vasarą lauke yra 30 laipsnių karščio, o šaldiklyje spaudžia minus 40 laipsnių šaltis. Įšokęs vidun kokių 10 min. tegalėjai ištverti ir turėjai lėkti lauk. Taip pasikeisdami su kolegomis ir tikrinom. Tarnybos pradžioje visa tai reikėjo patiems atlikti, kliautis sava nuojauta, nes neturėjome jokių prietaisų, net metalo ieškiklių. Dabar naudojama visokia moderni įranga. Tik dabar jau šie rūpesčiai nuo pasieniečių „nukrito“. Šiuos tikrinimus atlieka muitinės pareigūnai. Pasieniečiai tikrina tik dokumentus. Aišku, kartais tenka prisidėti. Pareigūnai eina į laivus ir su tarnybiniais šunimis – ieško narkotikų, kitos kontrabandos. Krovininius laivus tikrina atskiros įgulos, o keleivinius laivus – dar kiti pareigūnai, mat čia reikia geresnio, mandagesnio elgesio“. Tiesa, A. Vilčinskui pačiam niekada taip ir neteko tikrinti kruizinio laivo.

Šiuo metu jis dirba mariose. Ten dokumentų patikra vykdoma kitaip. Per radijo ryšį duomenys perduodami į užkardą. Ten kolegos patikrina ir duoda atsakymą. Tai neužtrunka ilgai. Artūras dabar tarnauja laive „Madeleine“. Čia jis dar visai neseniai – apie metus, todėl visų laivo „plonybių“ ir nežino. Laive visa įgula dirba kartu. Viską privalu patikrinti ir laiku atlikti: prižiūrėti prietaisus, slėgio daviklius, motoro darbą, užpildyti žurnalą. Laivas „Madeleine“ Kuršių mariose saugo sieną su Rusija.

Paklaustas apie laivą „Aleksandras Barauskas“, Artūras atsakė, kad pastarasis eina į jūrą. Jis mariose ir negalėtų plaukioti, nes čia daug seklumų. O „Madeleine“ – plokščiadugnis ir mariose dirba kartu su laivais ant oro pagalvės „Christina“ bei „Viesulas“. Nors laivai ne pirmos jaunystės, bet kai patys pasieniečiai juos prižiūri ir remontuoja, jie gana ilgai tarnauja. „Patys siuvam „sijonus“, juos lopom, detales keičiam. Būna, kad kokią detalę tenka ir patiems pasigaminti. Todėl reikia turėti nemažai techninių žinių“, – dalijosi patirtimi „jūreivis‒pasienietis“.

Paklaustas, ar teko kada gelbėti marių lede įlūžusius žvejus, Artūras prisipažino, kad turi tokios patirties, bet ne laive. Jam nuo kranto teko per raciją koordinuoti žvejų gelbėjimo operaciją. O štai praėjusią vasarą su laivu mariose ieškojo ir rado vieną dingusį žveją mėgėją. Šis sėdėjo mažoje valtelėje ir niekaip negalėjo užvesti variklio. „Pasirodė, kad buvo netyčia išspyręs žarnelę iš bakelio. Aišku, buvo ir pavartojęs. Gerai, kad pats neiškrito į vandenį. Džiaugėmės, kad pavyko greitai jį aptikti, nors buvo tamsu, bet buvom gavę gerus orientyrus, – vėl dalijosi prisiminimais pasienietis. - Profesionalūs žvejai elgiasi atsakingai ir jiems retai kada tokios nelaimės nutinka. Bėda tik su žvejais mėgėjais ir turistais. Vienas pasimoko, tačiau jo vieton jau stoja kitas. Visi žino, kad ant vandens vartoti alkoholio negalima, bet vis viena neatsilaiko“.

„Tarnaujant kiekviena pamaina vis kitokia. Kai grįžti po atostogų, tai vos ne į Pasieniečių mokyklą reikia eiti pasimokyti, – juokiasi Artūras. - Tai, žiūrėk, protokolai pasikeitę, tai žurnalų pildymo tvarka. Kiekvienas įvykis irgi kitoks. Užrašyta „sienos pažeidimas“, bet juk kiekvienas pažeidimas irgi kitoks...“ Tokiais žodžiais ir baigėme pokalbį su šnekiuoju vandens sienos saugotoju.

A. Vilčinskas – Pasieniečių klubo narys, priklauso aktyviam Klaipėdos būriui.

Jis yra apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą – visų 3-jų laipsnių VSAT pasižymėjimo ženklais „Valstybės sienos apsaugos sargyboje“ (10, 15, 20 metų), VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai 90“, jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“, daugybę kartų skatintas tarnybos ir rinktinės vadų padėkomis.

Straipsnio autorė Loreta Dumbauskienė

Nuotraukos – VSAT, autorės, ir istorinės – iš G. Vyšniausko ir R. Tučkaus asmeninių archyvų