(apie Juozapą ir Vytautą Vaickus)

Ką tik paminėjome gedulo ir vilties bei okupacijos ir genocido dienas. Pateikiame pasakojimą apie vienos šeimos likimą, kuriai 1941 m. birželis buvo lemtingas. Tai Lietuvos pasienio policijos Zarasų baro II rajono viršininko Blažiejaus Vaickaus šeima. Jo sūnūs Juozapas ir Vytautas niekada nepamiršo, kokia buvo jų tėvo tarnyba, saugant valstybės sienos statusą įgijusią demarkacinę liniją su Lenkijos 1920-1939 m. okupuotu Vilniaus kraštu. Dėl tos priežasties didžioji dalis jų vaikystės prabėgo tolimajame Sibire, Tomsko srityje.

Pasienio policijos Zarasų baro II rajonui vadovavo B. Vaickus

Blažiejus Vaickus (gim. 1899 m.) 1920 m. buvo pašauktas į kariuomenę. 1921 m. Kaune baigė Lietuvos Karo mokyklą, jam buvo jam suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis ir buvo paskirtas į 5 pėst. DLK Kęstučio pulką Raudondvaryje. Reorganizavus Lietuvos pasienio apsaugą, Lietuvos sienas sauganti kariuomenė savo funkcijas perdavė naujai kuriamai pasienio policijai. B. Vaickus 1923 m. gruodžio 31 d. buvo paleistas iš kariuomenės į atsargą, ir nuo 1924 m. sausio 1 d. paskirtas Zarasų apskrities pasienio policijos 1-os eilės II rajono viršininku prie Lietuvos–Lenkijos sienos.

Tarnaudamas prie demarkacinės linijos B. Vaickus sukūrė šeimą, su žmona Valerija susilaukė 3-jų vaikų. 1927 m. gimė sūnus Juozapas, 1929 m – Vytautas Blažiejus, o 1931 m. – dukra Birutė (deja, ji neišgyveno, mirė 4-erių).

Abiejų brolių vaikystė prabėgo tose vietovėse, kur pasienio policijoje tarnavo jų tėvas – Gubavoje, Sodžiūnuose, Didžiasalyje, Zarasuose. Iki 1940 m. vasaros, kai tėvas neteko tarnybos dėl sovietinės okupacijos Lietuvoje, Juozapas buvo baigęs 2 gimnazijos klases, o Vytautas – 2 pradžios mokyklos skyrius. Nors po tarnybos pasienyje, buvęs Zarasų baro viršininko pavaduotojas įsidarbino lentpjūvėje buhalteriu, tačiau žiauraus likimo nepavyko išvengti nei jam, nei jo šeimai. Buvęs pasienietis 1941 m. birželio 12 d. buvo NKVD-istų smarkiai sumuštas ir nuo šių sužalojimų po kelių dienų mirė ligoninėje. Apie tėvo mirtį žmona ir abu sūnūs sužinojo jau būdami gyvuliniame vagone pakeliui į Sibirą Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Plačiau apie B. Vaickaus tarnybą pasienyje aprašyta 2007 m. VSAT išleistoje Algio Balaišio knygoje „Valstybės sienos apsaugos karininkai 1918-1940 m.“ (p. 242-245).

1941 m. birželio 14-oji

Apie lemtingąją suėmimo naktį ir tolimesnes tremtinių kančias pavyko užrašyti iš Juozapo (Juozo) Vaickaus prisiminimų.

Valerijos Vaickuvienės šeimą okupantai užklupo 1941 m. birželio 14 d. naktį, tiksliau, paryčiais, apie  4 val. Į namus įsiveržė septyniese, nors namuose buvo tik motina su dviem paaugliais. Uniformuoti 2 sovietų kareiviai, 2 milicininkai ir 2 civiliai apsirengę komjaunuoliai, kurie, Juozo žodžiais tariant, buvo vietiniai rusai, bet kalbėjo lietuviškai ir septintas – jiems vadovaujantis viršininkas. Komjaunuoliai prieš akciją taip pat buvo nakčiai uždaryti, kad niekam neprasitartų, o paryčiais juos išsivežė imti žmonių. Jie buvo reikalingi kad galėtų susikalbėti su tremiamais vietiniais gyventojais.

Juozas vasaros naktimis miegodavo namo palėpėje, kur buvo užuolaida atitvertas gultas. Pro tas užuolaidas, trylikametis vaikas pirmiausiai ir pamatė karabinų vamzdžius su durtuvais. Pabudęs iš miegų, vaikas, žinoma, pirmiausiai norėjo atlikti gamtinius reikalus, tai jis ir pasileido tekinas lauko būdelės link. O kareivis su šautuvu – paknopstomis jam įkandin. Vaikas tvarkingai ežias apibėgo, o kareivis – tiesiai per lysves, laužydamas ir spardydamas visas daržoves ir augalus prie būdelės atbėgęs budėjo, kol paauglys iš ten išeis.

Grįžęs trobon Juozukas rado mamą verkiančia ir pasimetusią – nežinančią ko griebtis. Tuomet paėmė odinį portfelį ir į jį, atidaręs stalčių, susižėrė manuose turėtus sidabro šaukštus, šakutes. Motina, pribėgusi, griebė vaikui iš rankų tą portfelį, sakydama „ką darai, mums tik pora pūdų pasiimti leido“ ir iškračiusi viską ant žemės ėmė krautis tik maistą. „Bet aš paskui labai gailėjausi tų įrankių, nes Sibire už vieną sidabro šakutę maišą bulvių galima buvo išsikeisti – net dabar apgailestavo 90-metis pasieniečio sūnus.  – Tiesa, vienas iš tų komjaunuolių, kai mes jau buvom susodinti vežiman, atidaręs spintą krūvą drabužių suvyniojo į ryšulį ir padėjo mums ant kelių, sakydamas „ten kur važiuojat – pravers“. Aš atpažinau šį jaunuolį, mat, jis buvo sūnus vieno darbininko, kuris buvo tėvo pasamdytas įsigytos žemės melioracijos grioviams kasti. Jo tėvas buvo vietinis rusas, sentikių tikėjimo, su ilga barzda, žodžiu, labai tvirtas  vyras“. Juozas dar prisiminė, kaip tas vyras kasdamas dainuodavo. Vaikai ateidavo jo pakalbinti. Beje, po to, kai po Sibiro tremties, Juozas su broliu grįžę į Lietuvą ėjo iš Kamariškių, aplankę senelių kapus, užėję į plytinę atsigerti, sutiko tą sentikį, jau plytinės direktoriaus pareigas einantį. Jis prisiminė kasęs jų tėvui „ravus“, ir savo darbininkams apie tai papasakojo.

Tolimesni 1941 m. birželio įvykiai

V. Vaickuvienė su sūnumis jų pačių arklio traukiamu vežimu buvo nuvežti tik iki kelio. Ten laukė autobusas, į kurį susodinti būsimieji tremtiniai (taip pat iš kaimyninių sodybų) buvo nugabenti į Zarasus. „Motina, pamačiusi Zarasuose pažįstamą, chirurgo Pašilio dukrą Danutę, paprašė, kad ji jiems nupirktų muilo. Danutė atnešė muilą, bet siūlomų pinigų atsisakė. Sakė, laukianti, kada galės pasimatyti su suimtais tėvais, - toliau pasakojo Juozapas. – Daug vėliau sužinojom, kad Danutės motina vėliau buvo iš kalėjimo išleista, o tėvą – sušaudė ir sudegino NKVD-istai“.

Suimtuosius tremtinius tą pačią dieną nuvežė į Turmantą, ten sodino į vagonus. Kelias dienas žmonės turėjo praleisti nejudančiuose vagonuose, tada nuvežė į Naująją Vilnią – ten vėl keletą dienų vagonai.su žmonėmis prastovėjo. Ir prieš pat Vokietijos – Sovietų sąjungos karo pradžią – išvažiavo. Traukiniui važiuojant netoli Minsko, priverstiniai keliauninkai išgirdo raketų švilpimą ir bombų dundesį. Kažkurioje stotelėje sustojus traukiniui sužinojo, kad prasidėjo karas.

Ešelonas buvo labai ilgas – gal kokių 70 ir daugiau vagonų, nes tas, kur važiavo Vaickai, buvo eilėje 36-tas, o buvo jis ešelono viduryje. Patys vagonai buvo nedideli, skirti gyvuliams vežti. Traukė juos net 2 garvežiai. Traukinys per 2 dienas atsidūrė Urale. O nuo ten jau pradėjo stoviniuoti, praleidinėti kitus ešelonus. Atvykus į Novosibirską – tremtinius susodino į garlaivius ir toliau gabeno upe iki Klepašovo, tada – į dar mažesnius laivelius, baržas ir Čajos, Bakčaro ir Parbiko upėmis apie liepos vidurį atplaukė į Parbiko miestą.

Po nakvynės mokykloje, kitą dieną tremtiniai buvo išvežioti į kolūkius. Vietiniams, žinoma, buvo pasakyta, kad atvežė liaudies priešus, fašistus. Tačiau pastarieji – taip pat kažkada buvę tremtiniai, 1936 m. išvežti iš Altajaus krašto, pamatę tokius taip vadinamus „fašistus“ visai nekreipė dėmesio į epitetus. Tremtiniai buvo apgyvendinti pas vietinius žmones. Vaickai pateko pas pagyvenusią moterį, kuri gyveno su viengungiu sūnumi. Jie gavo net atskirą kambarį. Namas buvo prie pat Parbiko upės kranto. Šiuose namuose Vaickai pragyveno 2 metus, vėliau jie išsikėlė į kitą kaimą – Svetlozelionoje. Motina dirbo kolūkyje. Pradžioje pjovė pjautuvais rugius, bet po kurio laiko tapo melžėja, melždavo 16 kolūkio karvių. Motina mokėjo rusų kalbą, nes per I karą buvo išvežti į Saratovą, tai jai buvo lengviau susikalbėti su vietiniais. Vaikai taip pat turėjo dirbti kolūkyje, bet vėliau jiems leido mokytis. Iš pradžių abu brolius priėmė į II klasę, bet, pramokęs rusų kalbą, Juozas buvo perkeltas į 4-tą, o paskiausiai – į 7-tą klasę. Žiemos ten buvo atšiaurios – šaltis siekdavo iki minus 55˚C, o vasarą temperatūra pakildavo iki plius 20˚C. Kartą per mėnesį tremtiniams reikėdavo registruotis.

Brolių Vaickų gyvenimas tremtyje

Pasibaigus II pasauliniams karui, Vytautui Blažiejui Vaickui į rankas pakliuvo senelės iš Lietuvos atsiųstas laikraštis, kuriame buvo skelbiama apie Klaipėdos jūreivystės mokyklos kvietimą jaunuoliams stoti mokytis. Nedvejodamas Vytautas parašė prašymą ir po kiek laiko gavo teigiamą atsakymą. Pasinaudojus oficialiu dokumentu apie jo priėmimą į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, V. B. Vaickui pavyko 1947 m. grįžti Lietuvon. Tačiau, nors mokslai sekėsi puikiai, sovietų valdžia apsižiūrėjo ir 1949 m. jį ir dar daugelį kitų įvairiais būdais į Lietuvą grįžusių „sibiriečių“ grąžino atgal į tremties vietas. Beveik visiems buvo skirta dar papildomai po 3 metus lagerio. Vytautas šios bausmės išvengė tik dėka to, kad išvykęs buvo tarsi ir legaliai – vis dar turėjo tą priėmimo į mokyklą pažymą. Grįžęs, Vytautas jau į kolūkį nebevažiavo – įsidarbino Parbikio komunaliniame ūkyje. Ten jau buvo įsidarbinęs ir brolis Juozapas.

Po Stalino mirties (1953 m.) tremtiniams jau po truputį buvo leista grįžti į gimtąsias vietas. Vaickuvienė su Vytautu į Lietuvą sugrįžo 1957 m. Brolis Juozapas tuo metu mokėsi Tomsko statybos technikume, norėdamas jį baigti, pasiliko ir grįžo po dviejų metų – 1959-aisiais.

-------------

Brolius Juozapą ir Vytautą Blažiejų Vaickus 2005 m. surado šviesios atminties Algis Balaišis, ieškojęs Lietuvos valstybės archyve duomenų apie I Lietuvos Respublikos pasieniečius. Radęs informacijos apie savo tėvo dokumentais besidominčius B. Vaickaus palikuonis – užmezgė su jais kontaktą, pakvietė įstoti į Pasieniečių klubą. J. Vaickus dosniai apdovanojo ir Pasieniečių muziejaus fondus fotografijomis iš jų tėvo tarnybos pasienietyje. Broliai Vaickai buvo aktyvūs ir tremtinių bendrijos nariai. Deja, jaunesnysis brolis Vytautas Blažiejus 2018 m. jau iškeliavo amžinybėn. Juozapas – dar stiprus ir sąmoningas 92-jų senolis, neseniai išsamiai papasakojęs visą savo šeimos istoriją ir puikiai prisimenantis demarkacinės linijos apsaugos struktūrą, barų ir rajonų viršininkų bei kitų pasieniečių pavardes ir vardus.

Daugiau fotografijų čia