Tai antra pasakojimo apie Vytauto Strolios, vieno pirmųjų Lietuvos pasieniečių ir ilgamečio  Pasieniečių mokyklos viršininko tarnybą, dalis.

Nemažai sportinių laimėjimų pasiekęs Lietuvos biatlono rinktinės narys V. Strolia 1990 m. aktyviai įsitraukė į valstybės sienos apsaugos organizavimą ir pasiekė sėkmingą karjerą tarnyboje – 20 metų sėkmingai vadovavo Pasieniečių mokyklos veiklai. 

Pirmoje šio pasakojimo dalyje V. Strolia kalbėjo apie savo jaunystės metus, sportinę karjerą, vadovavimą Ignalinos pasienio užkardai ir tragiškus 1991-uosius. Šį tekstą galite rasti čia.

Po Maskvos pučo (1991 m. rugpjūčio 19-21 d.) žlugimo, pradėta stiprinti ir šalies krašto apsaugą. Priimtas nutarimas organizuoti šauktinių kariuomenę. Šaliai iškilo uždavinys – kur tarnaus pirmieji Lietuvos kareivėliai. Tad pasienio tarnyba ir tapo tuo pirmuoju placdarmu, kur mūsų kariai įgijo karinių žinių ir įgūdžių. Tačiau reikėjo dar išspręsti daugybę logistikos problemų: apgyvendinimo, maitinimo ir kt. Kai sovietiniai karininkai paliko Ignalinos komisariato pastatą (dabar ten įsikūrę Savanorių pajėgos), jį perėmė Krašto apsaugos ministerija (KAM) ir perdavė Ignalinos užkardai. Todėl Ignalinos užkarda viena pirmųjų priėmė kariuomenės šauktinius. Rūsyje buvo įrengta valgykla. Buvo įrengti 2-3 miegamų vietų kambariai. Neblogai ir su kariais sekėsi tvarkytis. Tačiau materialinis aprūpinimas dar buvo nepakankamas – trūko degalų ir kitų priemonių. Kareivius į pamainas tekdavo maršrutiniais autobusais vežioti. Kareiviams viešasis transportas buvo nemokamas, tačiau juo negalima buvo vežtis ginklų, tad teko postuose įrengti ginklų spintas.

 „Nepriklausomybės pradžioje dar buvo toks reiškinys, kad per Baltarusijos teritoriją galima buvo trumpinti kelią nuo Visagino iki Tverečiaus važiuojant per Baltarusijos vietovę Vidzus (Vidzy), − vėl prisiminimais dalinosi buvęs pasieniečių vadovas. – Kartą, naktį važiuojant tuo keliu, mus sustabdė baltarusių pareigūnai (gal tai buvo milicininkai, bet jau ir jie vykdė sienos apsaugos funkcijas). Jie mus užkalbino, mes mandagiai pasišnekėjom, o gavę palinkėjimą „gero kelio“ galėjome kelionę tęsti. Iš pokalbio taip pat jautėsi, kad baltarusiai irgi nepritarė tuomet garsėjusiam pasienio vagonėlių deginimui ir postų užpuldinėjimui. Tiesa, siena tada dar buvo nedemarkuota. Tačiau po pučo apginklavus pasieniečius, tuo keliu jau nebesinaudojome“.

Tuometinis VSAT štabo viršininkas Pranas Dragūnaitis Ignalinos užkardoje organizavo pirmą užkardų vadų susitikimą – seminarą. V. Strolia prisiminė, kaip tuomet su braižybos plunksnomis ir tušu buvo piešiama Ignalinos PU pasienio ruožo schema, kuri vėliau buvo naudojama šio seminaro metu. Vėliau tokie seminarai vyko ir kitose užkardose, bet Vytautas didžiavosi, kad kitų užkardų schemos buvo gerokai žemesnio lygio. Tuos gerosios patirties perdavimo seminarus organizavęs P. Dragūnaitis, beje, buvo ir pirmas Pasieniečių mokyklos (tuomet – Mokomojo centro) viršininkas. Jis mokė užkardų vadus, kad atvykstant į pasienį VSAT vadui ar kitam aukštam vadovui užkardos vadas jį sutiktų savo valstybės sienos ruožo sandūroje, o vėliau vėl turėjo palydėti ir svečią perduoti jau kitos užkardos vadui.

„1997 m. buvo priimtas sprendimas, kad iš vienos didžiulės Vilniaus rinktinės reikia įsteigti tris – taip atsirado Visagino, Vilniaus ir Varėnos rinktinės. Visagino rinktinės vadu buvo paskirtas Vladas Beržanskas, o jis pasiūlė man Štabo viršininko pareigas. Tada vėl stojau prie kūrimosi darbų, prie rinktinės komplektavimo. Žmonių trūko, šauktinių karių jau nebeturėjome. Tuomet buvo pradėtos statyti užkardos, pamenu, kaip rinkome vietą Tverečiaus užkardos statybai. Rinktinės štabas buvo įkurdintas kartu su Mokymo centru Visagine, buvusioje sovietinės armijos karinėje bazėje. Netrukus pradėtos ir naujo rinktinės pastato statybos Ignalinos mieste“, – dėstė savo karjeros vingius V. Strolia.

Tačiau į naujus tada jau Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (PPD) Ignalinos pasienio rinktinės pastatus V. Stroliai persikelti nebeteko. 1999 m. gruodžio 20 d. jis buvo paskirtas Visagino pasienio policijos mokyklos viršininku (kaip tik tuomet Visagino mokymo centras ir buvo pervadintas į mokyklą). Mokykloje tada buvo pereita prie 2 metų mokymo programos. 2001 m. išleista pirmoji laida, o 34-tą laidą ilgametis Pasieniečių mokyklos viršininkas išleidinėjo jau kaip svečias. Jis 2019 m. liepos 1 d., likus 2 savaitėms iki išleistuvių, buvo išlydėtas į atsargą (pensiją).

Pokalbio su V. Strolia metu jo paklausta ir dar kelių dalykų:

1. Jūsų karjera pasienio tarnyboje gana ilga ir įvairi. Kokie buvo įsimintiniausi Jūsų tarnybos momentai?

Pirmiausia, kas tapo tikru iššūkiu, buvo vadovavimo Ignalinos užkardai pradžia. Tuomet viską reikėjo pradėti „nuo nulio“ – suorganizuoti bent šiokį tokį materialinį aprūpinimą, vykdyti tarnybos organizavimą, rūpintis žmonių ištekliais. Per sunkiausią 1991-ųjų sovietinės agresijos laikotarpį teko rūpintis ir Nepriklausomybės gynėjų komplektavimu.

Antras iššūkis – tai Ignalinos rinktinės kūrimosi darbai vado pavaduotojo Štabo viršininko pozicijoje, kuomet vėl tarsi viskas prasidėjo „nuo nulio“. Pradžioje rinktinės etatuose buvo tik 5 darbuotojai. Ignalinos rinktinės būstinė dar buvo Visagine, tačiau vyko statybos darbai Ignalinos mieste. Tačiau kai rinktinės Štabas kėlėsi į naujus pastatus Ignalinoje, aš likau Visagine, mat jau vadovavau Pasieniečių mokyklai.

Trečias iššūkis buvo Pasieniečių mokyklos perkėlimas į Medininkus. Skaudžiausia buvo, kai 40 žmonių, sulaukę paskutinės dienos mokykloje, turėjo išeiti iš darbo, nes nesutiko keltis į Medininkus. Visi vadovai: aš, pavaduotojas Ričardas Petrauskas, skyrių viršininkai – išvažiavome. Bet „pakibo“ ginklų klausimas, nes už juos atsakingas darbuotojas atsisakė išsikelti. Tada Artūrui Navickui, Turto valdymo skyriaus viršininkui, teko pačiam prisiimti atsakomybę, nors ant jo pečių ir taip gulė be galo daug rūpesčių ir ne tik dėl persikėlimo, bet jis rūpinosi ir naujos mokyklos statybos priežiūra.

2. Jūsų paskutinis iššūkis yra susijęs su Pasieniečių mokyklos perkėlimu iš Visagino į Medininkų kaimą Vilniaus rajone. Gal galite plačiau papasakoti, kas tuomet buvo Jūsų didžiausias galvos skausmas.

Mano sąžinę ramino tik tai, kad žinodamas, jog mokykla laikui bėgat iš Visagino bus iškelta, priimdamas žmones į darbą niekada nenuslėpdavau šių perspektyvų, įspėdavau apie būsimą pokytį. Pagal Vyriausybės planus mokykla turėjo išsikelti jau 2003 m. Bet trūko finansavimo, tad statybos buvo atidėtos. Netgi patvirtinus projektus, vis tiek dar vienerius metus nebuvo skirtas finansavimas statyboms pradėti. Tik 2006 m. buvo pradėti statybos darbai ir pabaigti per vienerius metus. 2007 m. spalio 25 d. oficialiai Pasieniečių mokykla pradėjo veikti Medininkų kaime Vilniaus rajone.

Atvykus į Medininkus vėl iškilo nauji iššūkiai – iš kur paimti darbuotojų. Pavyzdžiui, Administravimo skyriuje, kuris apėmė personalo specialistus, dokumentų valdymą, juristus, buvo 13 pareigybių, o į Medininkus atvažiavo tik 3 darbuotojai. Iš dokumentų valdymo specialistų visai niekas neatvažiavo. Teko apmokyti kitus darbuotojus. Pavyzdžiui, Ramunei Jašinskaitei iš Mokymo skyriaus teko tvarkytis su dokumentais. Personalo darbas teko Jolitai Abaravičienei. Prieš krizę valstybės tarnyba nebuvo populiari, nes privačiame sektoriuje žmonės daugiau uždirbdavo. 2008 m. buvo paskelbta 80 atrankų į valstybės tarnybą, įvyko tik 40. Ir ne todėl, kad netiko žmonės, bet nebuvo norinčiųjų arba net pateikusieji dokumentus į atrankas neatvykdavo. Tačiau ilgainiui sukomplektavome ir personalą.

3. Pasieniečių mokyklai vadovavote beveik 20 metų. Kokią ją palikote 2019-aisiais?

Pasieniečių mokykloje dar nuo Visagino laikų veikė FRONTEX padalinys, įsidiegėme kokybės vadybos sistemą, vėliau įsisteigė Branduolinės saugos kompetencijų centras (BSKC). Dėl pastarojo vyko arši atranka. Iš Užsienio reikalų ministerijos atvyko atstovai, mes pristatėme savo koncepciją – ir pasirinko mus. O pretendentų buvo keli:  ir viena Visagino įstaiga, ir Radiacinės saugos centras. BSKC iki šiol sėkmingai dirba, nors dabar jis jau ne mokyklos padalinys, o tiesiogiai priklauso VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybai.

Turiu pripažinti, kad Pasieniečių mokykla laikoma viena pažangiausių lyginant su kitomis VRM sistemos profesinėmis mokyklomis. Ji bendradarbiauja su Policijos mokykla, Ugniagesių gelbėtojų mokykla, Muitinės mokymo centru. Taip pat vystomi glaudūs ryšiai su užsienio partneriais – latvių, estų ir lenkų profesinėmis mokymo įstaigomis. Žinoma, ir iš partnerių patirties sėmėmės, bet ir jie vertino mūsų pasiekimus. Štai 2019 m. teko lankytis Latvijos pasienio koledže Rezeknėje. Diskusijų metu jie ypač susižavėjo jau daug metų mūsų mokykloje organizuojamomis kursantų stažuotėmis užsienio šalyse. Taigi, manau, kad su Pasieniečių mokykla viskas tvarkoj. Nebent politikai sugalvotų steigti kolegiją, kurios dalimi taptų Pasieniečių mokykla. Bet kol kas tokio sprendimo dar nėra. Be to, apimtys nėra didelės, tai vargu ar pasiteisintų toks žingsnis. Mano nuomone, šiuo metu pilnai pakanka ir profesinio mokymo.

Savo karjeroje per 29 tarnybos metus sutikau daug puikių žmonių ir gerų darbuotojų. Visiems esu dėkingas už bendrą darbą ir linkiu kuo geriausios kloties ateities darbuose.

4. Jūsų gyvenime nemažą reikšmę turėjo žiemos sportas, ypač slidinėjimas, biatlonas. Kokį vaidmenį sportas vaidino, o gal ir vaidina vėlyvesnėje jūsų veikloje?

Sportinės karjeros metu įsiminė tai, kad po žiemos olimpinių žaidynių praėjus metams būdavo rengiamos sporto darbuotojų spartakiados. Teko ir man sudalyvauti keliose. Tokiu būdu čiuožiau Lilehamerio (Norvegija) trasomis ir užėmiau visais neblogas pozicijas.  Dabar aktyviai nebesportuoju, o tik savo malonumui ir fizinei formai palaikyti.

V. Strolia vedęs. Turi du sūnus ir dukrą. Abu sūnūs sportuoja, abu kaip ir tėvas yra pamėgę slidinėjimą. Vyriausiasis Mantas (gim. 1986 m.) dalyvavo Vankuverio (Kanada) ir Pjongčango (Pietų Korėja) olimpiadose. Sūnus Tautvydas (gim. 1995 m.) baigė Vilniaus edukologijos universitetą, taip pat užsiima slidinėjimo sportu ir, siekdamas aukštesnių rezultatų, išvyko treniruotis į Norvegiją. Dukra Dovilė (gim. 2000 m.) pernai baigė gimnaziją, šiuo metu – studentė.

Už ilgametę, pavyzdingą tarnybą V. Strolia daugelį kartų skatintas valstybės, Vidaus reikalų ministerijos ir tarnybos medaliais, atminimo ženklais, padėkomis. 2007 m. jam buvo suteiktas vidaus tarnybos pulkininko laipsnis. 2005 m. įteiktas vardinis ginklas. Pulkininko uniforminį švarką puošia Sausio 13-osios atminimo medalis, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalis, Vidaus reikalų ministerijos 1-ojo ir 2-ojo laipsnių atminimo ženklai „Tėvynės labui“, VSAT 2-ojo laipsnio „Pasieniečio garbės ženklas“, VSAT atminimo ženklai „Už nuopelnus stojant į Šengeno erdvę“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 85“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 90“, visų trijų laipsnių atminimo ženklai „Valstybės sienos apsaugos tarnyboje“ (10, 15, 20 metų), jubiliejinis ženklas „Savanoris pasienietis“; Pasieniečių klubo 1-ojo ir 2-ojo laipsnių atminimo ženklai „Buvome, esame, būsime“ bei atminimo ženklas „Pasieniečių klubui 10 metų“.