Gegužės 19 d. minėsime pirmojo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tarnyboje žuvusio pasieniečio Gintaro Žagunio 29-ąsias žuvimo metines. Pasaulį netikėtai užklupusi pandemija sujaukė mūsų tradiciją, kai pasieniečiai iškilmingais masiniais renginiais pagerbdavo savo žuvusį kolegą. Šiemet jį pagerbsime pavieniui padėdami gėlių ant Gintaro kapo ir žūties vietoje, bus aukojamos Mišios už pasienietį, vidudienį visuose VSAT padaliniuose pasieniečiai kolegos atminimą pagerbs tylos minute.

Gintaro aukos paminėjimui siūlome paskaityti jautrų jo mamos Aldonos Žagunienės prisiminimą apie sūnų.

LYG ŠVIESOS SPINDULĖLIAI

Laikas – vertingiausias dalykas žmogaus gyvenime. O gyvenimas ar tai ne žmogaus saviraiška laike, savo asmenybės atskleidimas būtyje? Norime kuo prasmingiau gyventi, padaryti ką nors gera kitiems, apginti savo svajonę ar idėją. Bet žmogaus gyvenimas žemėje toks trumpas. Ateina pabaiga, nors būtum tam ir nepasirengęs. Bet ar yra atminimo pabaiga?

Lyg šviesos spindulėliai mane lanko prisiminimai apie žuvusį sūnų. Visą šį ilgą laiką nuo žūties 1991 m. nė dienos jis nesitraukė nuo manęs: dienomis – mano mintyse, naktimis persikelia į sapnus. Žinau, kad mylimas vaikas tebėra gyvas manyje.

Kai atsigręžiu atgal, matau mažą šviesiaplaukį berniuką, smuikeliu vinguriuojantį nesudėtingas melodijas iš muzikos mokyklos vadovėlių, girdžiu vaikų pokalbį apie ateitį. Gintaras geidžia būti jūrininku ir plaukioti dideliais karo laivais.

Ši vaikystės svajonė atvedė pradinuką į jachtklubą, padėjo formuotis jo charakteriui. Jis atkakliai lanko treniruotes, dalyvauja varžybose, o 11 klasėje išlaiko vairininko egzaminus. Net liga negalėdavo jo sulaikyti nuo užsiėmimų. Pilni sąsiuviniai būdavo pripiešti burlaivių, albumai priklijuoti iškarpų, skaidrėse – jachtos. Jis renka knygas apie laivus ir jūrą, prenumeruoja žurnalus, maketuoja laivų modelius. Su šiuo pomėgiu reiškiasi jo savarankiškumas, sugebėjimas nugalėti sunkumus, auga pasitikėjimas savo jėgomis, laisvės ir nepriklausomybės pojūtis. Šios vertybės augant ir bręstant tvirtėja.

Pirmasis pažinimo lašelis visada yra šeima. Jei vaikai jaučiasi mylimi, jie mokosi meilės, jautrumo, jei gyvena dalindamiesi, mokosi būti kilnūs. Mes šeimoje rūpinomės vienas kitu, mus jungė šilti jausmai, supratimas ir parama, nes žmogaus širdį taip lengva pažeisti.

Vartau sūnaus užrašus, atvirukus, laiškus. Viename atviruke užrašytas jo ranka sveikinimas nuo jo ir sesers Ramunės: „Sveikiname mamytę, leidusią pamatyti šį įdomų ir nuostabų pasaulį, išmokiusią pažinti džiaugsmą, būti išdidiems, kovoti už teisybę, padėti silpnesniems... už viską esame dėkingi Jums“. Širdis džiaugiasi skaitant tokius gerus žodžius. Jau tuomet supratau, kad vaikai moka pažvelgti giliau ir iš tų gelmių semtis proto, išminties ir gerumo.

Kur jis bedirbdavo – namuose, sode ar darbovietėje – visur nuoširdžiai, rūpestingai, su atsakomybe. Tarnaudamas VRM premijuotas pinigine premija. Padėdavo meniškai apipavidalinti stendus mano kabinetui mokykloje. Vienam užrašui jis parenka šmaikščią Dionizo Poškos epigramą ir taiko ją tiems, kuriems lietuvių kalbos geras mokėjimas nebuvo tikslas. Citata smerkia, citata ragina:

Ar? Argi?

Lietuviai ir žemaičiai, ar galvijai esme?

Argi tėviškos kalbos niekad nemokėsime?

Gintaras buvo ramaus būdo vaikinas, nesiveldavo į peštynes su kiemo vaikais ar klasės draugais. Mėgdavo žaisti ir bendrauti su ramesniais bendraamžiais. Platesnio rato jam nereikėjo. Gal kiek drovus, nesistengė išsiskirti ir pirmauti didesniame būryje, bet žaidžiant – mažesniame ratelyje iniciatyvos netrūkdavo. Kalboje buvo santūrus. Turėjo savo nuomonę, bet gerbė ir manąją. Svarbiausiais klausimais tardavosi.

Paauglystės metus mėgdavo namuose pabūti vienas. Bet tai ne vienišumo pojūtis. Kai su knyga ar muzika esi, kai vienas groji gitara – su tavimi visas pasaulis. Kiekvienam mūsų reikia tokių ramybės valandėlių, kada pasineri į save nuo kasdienybės šurmulio, gali nekliudomas semtis žinių, išminties iš knygos ar kitų šaltinių, gali užsiimti mėgstama veikla.

Su mokymusi mokykloje Gintaras problemų neturėjo, bet motinai visada norisi, kad būtų geresni pasiekimai. Buvo smalsus, vis naujo ieškantis, o tam reikia laiko rasti. Tad ar tiek svarbūs požymiai? Taip mąstė jis. Beliko man jį suprasti, nes mylėti – tai ir duoti, ir suprasti. O paauglystės metais tai ypač svarbu, kad neuždarytum kelio visam gyvenimui į savo širdį.

Jis mėgo lietuvių kalbą, istoriją, dailę. Jo užrašų knygelėje užrašytos R. Rolano, R. Tahore, L. da Vinči, A. de Sent Egziuperi mintys rodo, kokioms vertybėms jis yra jautriausias. Visais amžiais žmonės vertina ištikimybę, meilę, draugystę, pareigą, atsakomybę. Tikriausiai jos paliko pėdsakus formuojantis jo charakteriui ir pažiūroms.

Jis lankė vakarinę dailės mokyklą Vilniuje. Gražiai tapė peizažus, lipdė iš molio įvairius gražius daikčiukus. Atminimui palikom iš molio pagamintą paveikslą „Burės“. tai nedidelis, bet mielas atminimas.

Politinę kryptį jo pažiūros įgavo gana anksti. Įtakos jam turėjo knygos apie tarpukario Lietuvą, lietuvių kovos dėl nepriklausomybės, domėjimasis karo vadais, kelią švietė Romo Kalantos mirtis.

Po šio tragiško įvykio buvo praėję pora metų, bet jo atminimas buvo likęs žmonių atmintyje. Sovietų valdžia stengėsi, kad šis įvykis būtų pamirštas. Imta įtariai žiūrėti į ilgaplaukius, nors tie mokinių plaukai nugaroje vos siekė apykaklę. Vis tiek jie kėlė nepasitikėjimą. Po kelių pokalbių su kai kuriais mokytojais keturi mokyklos abiturientai, jų tarpe ir Gintaras, protesto vardan nusikirpo plikai. R. Kalantos mirtis suteikė drąsos priešintis. Šis poelgis man buvo staigmena.

Gintaras visada buvo draugiškas ir vertino draugystę, ypač bendražygių. Kartą grįžęs iš budėjimo, pasakė: „Tokie geri draugai“, - taip išreikšdamas pasitikėjimą jais, nes buvo tarpe tų, kurie žiūrėjo viena kryptimi ir siekė to paties tikslo. Nepriklausomybės atstatymo paskelbimas 1990 m. kovo 11-ąją buvo neeilinės reikšmės dalykas, bet neužtenka laisvę paskelbti, reikia ją saugoti, ugdyti, apginti.

Sąjūdis jam įkvėpė laisvės gynėjo dvasią. Pasienio tarnybą ji pradėjo 1990 m. lapkričio 11 d.

Jo užrašų knygelėje yra tokie prancūzų klasiko Romeno Rolano žodžiai: „Didis yra tas, kas padaro tiek, kiek gali“. Tuos išminties žodžius ramia širdimi gali patvirtinti kiekvienas, pritaikydamas juos sau: gali būti didis, nes gali būti naudingas, tik tam reikia tavo širdies, pastangų atlikti savo pareigą.

Manau, kad tą lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį savo apsisprendimu likti poste, jis atliko savo pareigą iki galo, nepaisydamas mirtino pavojaus. Jis pasielgė kaip žmogus ir kaip pareigūnas, kuriam svarbiausia buvo ne asmeninis likimas, o Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos laisvė.

Vis dėlto sunku apie savo vaiką, nors jis suaugęs, rašyti būtuoju laiku. Juk vaikai neužauga be tėvų rūpesčio ir meilės. Viskas praeina laikui bėgant: iškyla būtis, dingsta kančia, sielvartas ir tas nebe taip gelia. Tik meilė išlieka. Gaunama ir kitiems suteikiama meilė yra viskas, kas svarbu ir ką iš tiesų prisimenam. Ir man ne kartą atrodė, kad štai vėl atsivers durys, ir aš išgirsiu tariant: „Aš jau čia, mama“. Pribėgs prie jo Sauliukas ir Karinutė, vaikai, kuriuos mylėjo sūnus, apsivys kaklą Staselė, jo žmona.

Atminimui pabaigos nėra.

Fotoalbumas - Prisimenant Gintarą Žagunį