„Vis sapnuodavau kraujo klane gulintį nužudytą tėvą“ – prisimena pasieniečio Aleksandro Barausko dukra O. M. Brasiūnienė

Birželio 15 d. minėsime 1940-ųjų sovietų invazijos pirmosios aukos pasieniečio Aleksandro Barausko  83-iąsias žūties metines. Jo dukrai, Pasieniečių klubo garbės narei Onai Marijai Brasiūnienei prieš keletą savaičių (gegužės 18 d.) sukako 90 metų.

Ta proga kartu su buvusia ilgamete VSAT viešųjų ryšių darbuotoja, Pasieniečių muziejaus bei viena iš Pasieniečių klubo įkūrėjų Loreta Dumbauskiene, aplankėme garbingos sukakties sulaukusią jubiliatę jos namuose. Tądien Ona Marija dėkojo už įteiktą rožių puokštę, o nuo tarnybos buvo įteiktas suvenyras su VSAT logotipu.

Pasiteiravus ilgaamžės apie sveikatą, Ona Marija atsakė, kad, kaip ir priklauso tokio amžiaus žmogui, turinti įvairių negalavimų. Tačiau pasidžiaugė, kad vis dar nemažai mezganti (ir kojines ukrainiečiams, mat sūnaus dukra ištekėjusi už ukrainiečio), skaitanti anūko atneštas knygas, mėgstanti spręsti kryžiažodžius, žiūrinti TV, išeinanti pasivaikščioti, dar „apibėganti“ ir parduotuves. Atmintis gera, tik skaičius, datas jau pamirštanti – sunku prisiminti. L. Dumbauskienei pagyrus, jog Ona rašydavo puikias kalbas, skirtas skaityti tėvo minėjimuose, toji prisipažino, kad žodžius rašyti mėgusi labiau, nei skaičius atminti.

Geriant kartu arbatą bei vaišinantis tortu O. M. Brasiūnienė trumpam vėl grįžo į praeitį, prisiminimus – į tą laiką, kai buvo nužudytas jos tėvas, Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininkas Aleksandras Barauskas. Dukra papasakojo, kaip klostėsi jos pačios (anuomet tik septynmetės) likimas po tėvo žūties, kai ji kartu su vieneriais metais jaunesne seserimi liko našlaitėmis:

„Mane vaiką dar ilgai persekiojo paskutinį kartą matyto tėvo, nužudyto bei gulinčio kieme prie laukujų durų kraujo klane vaizdas.

Tą lemtingą ankstų 1940-ųjų birželio 15 rytą šūvių už lango garsų bei mamos buvau pažadinta kartu su seserimi. Išsigandusi, skubanti mama apgobė mus balta antklode ir įleido į namo rūsį, kur jau slėpėsi šio namo šeimininkai. Tuomet nesuvokiau, kas vyksta. Susigūžusi sėdėjau tamsiame rūsyje, girdėjau siaubingus kurtinančius šūvių ir sprogimų garsus. Sėdint rūsyje buvo labai baisu.

Po kiek laiko, garsams aprimus ir mamos „išlaisvintai“ iš rūsio, išėjusi pro laukujes duris išvydau vienmarškinį kraujo klane kniūbsčią gulintį tėvelį. Jo galva, pakaušis buvo perskeltas kalaviju, sunkėsi kraujas. Tada nežinojau, nenujaučiau, jog šį, mane – vaiką, sukrėtusį vaizdą vėl ir vėl matysiu savo sapnuose.

Tėvą savi išvežė vežimu, skubėdami jam dar gyvam suteikti gydytojo pagalbą, tačiau kelyje jis mirė. Neilgai trukus, atvyko senelis – mamos tėvas ir skubiai, taip, kaip stovėjome, pasiėmė mane, seserį, mamą ir išsivežė į Perloją.

Gyvenome senelio ir močiutės namuose, namo palėpėje. Nors senelis buvo labai griežtas, tačiau ten jaučiausi saugi, bet pasikartojančiuose sapnuose nulipusi iš palėpės kambaryje ant grindų vis „matydavau“ gulintį nužudytą kruviną tėvą.

Vėliau mama Perlojoje įsidarbino į vaikų darželį. Rudenį ruošiantis eiti į pradinę mokyklą, mamos susigriebta, kad mes neturime asmens dokumentų. Anuomet senelis skubiai vežimu išvežė mus iš žudynių vietos, tad viskas liko tenai. Atiduoti niekas neatidavė, o mes negrįžom, niekur nesikreipėm, bijojom. Buvo užsakyti man ir sesei nauji dokumentai. Anketa buvo užpildyta teisingai, bet atsiimant dokumentus, pastebėjom įsivėlusią klaidą. Štai tuomet aš – Ona Danutė Barauskaitė ir patapau Ona Marija. Vietoj mano antro vardo Danutės, man pridėtas sesers vardas Marija. Sesuo vardu Marija (vadindavom Marytė) Barauskaitė.

Mama netrukus ištekėjo už Perlojoje žinomo kalvio, vyro našlio su trimis vaikais. Mat po mano tėvo žūties, nugirdusi tą baisią žinią, būsimo patėvio žmona sirgdama džiova, gulėdama jau mirties patale, užsiminė savo vyrui, kad susirastų ir vestų tą moterį, kuri liko viena su dviem vaikais. Jis taip ir padarė. Susikūrė nauja šeima su penkiais vaikais. Patėvis auklėdamas mus visus buvo labai griežtas, o ypač savo sūnui paaugliui ir vyriausiai dukrai. Tačiau man buvo geras, nepyko, neskriaudė. Jei mano mama bandydavo užstoti, užtarti jo sūnų, kad nemuštų, dažnai rimbo kirčiai kliūdavo ir jai.

Perlojoje baigiau pradinę mokyklą, o gimnaziją – Merkinėje, vidurinę – Nedzingėje, Varėnos rajone. Vėliau išvykau mokytis į Vilnių. Nuomojausi kambarį pas mamos pažįstamus iš Dzūkijos ir mokiausi technikos mokykloje, kur įgijau žemės ūkio elektros technikos mechaniko specialybę. Baigus technikos mokyklą, mane paskyrė dirbti į Elektros skaitiklių gamyklą. Ten, toje vienoje darbovietėje, dirbau 42 metus.

Vilniuje susipažinau ir su savo būsimu vyru Vaclovu, kuris buvo dirbęs autobusų parke, o vėliau vairavimo mokykloje. Jis ateidavo į svečius pas savo darbo kolegę konduktorę, mano kambario bendrą nuomininkę. Tačiau Vaclovas Brasiūnas įsižiūrėjo mane. Apsivedėme ir susilaukėme dviejų vaikų: dukters ir sūnaus. Jie abu irgi turi po porelę: dukrą ir sūnų. Taigi, turiu 2 vaikus, 4 anūkus ir jau 5 proanūkius. Mano vyras Vaclovas jau miręs. Sesuo Marija (Marytė) taip pat. Dabar gyvenu kartu su vienos iš anūkių šeima.“

Atsisveikinat su jubiliate, O. M. Braisūnienė pažadėjo, „jei sveikata dar leis“, š. m. birželio 15 d. kartu su Pasieniečių klubo nariais vykti ir dalyvauti tėvo, 1940-ųjų sovietų invazijos pirmosios aukos pasieniečio Aleksandro Barausko žūties 83-iųjų metinių minėjime Ūtos km. Varėnos rajone.

(parengė VSAT Komunikacijos skyriaus vyriaus. spec. Vesta Juozapaitytė)