Žiema žiema… Tamsi naktis ir ilgas kelias… ir pagaliau … nors ir keturiom, bet namo pareisiu… 

Va tokie dainų ir poros dešimčių metų senumo jumoristinių spektaklių žodžiai naktį iš sausio 16 į 17 vis „ateidavo“ į galvą.

Taip tai buvo tradicinis ir jubiliejinis 25-asis naktinis žygis Klaipėdos sukilėlių keliais.

Žygio organizatoriai - Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Klaipėdos skyrius padedant Lietuvos šaulių sąjungos Vakarų (jūros) šaulių 3-iąjai rinktinei ir LK Klaipėdos įgulos karininkų ramovei pakvietė visus karius ir šalies piliečius aktyviai dalyvauti tradiciniame pėsčiųjų naktiniame žygyje „Klaipėdos sukilėlių keliais“.

Žygis skiriamas kovojančiai Ukrainai pagerbti.

Kiek jau girdėta po finišo – užsiregistravusių dalyvių buvo virš 3450. Ir kaip sakė žygeivių buvo daugiau nes kitiems nereikia nei diplomo nei medalio o tik “pasivaikščioti“.

Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio entuziastai  Antanas, Rolandas, kaip vėliau sužinojau ir Arūnas taip pat sudalyvavome. Taip pat reikia paminėti, kad sutikome ir kolegų iš Vilniaus būrio, kurie nepasibodėjo į tokius tolius atvykti. Gal ir dar kas ėjo, bet kol kas nežinau.

Praėjus parai po žygio – vis dar jauti kūną, kuriam netikėtai teko ekstremalus išbandymas. Jauti kojas, jauti sąnarius, jauti… gerai, kad dar jauti, reiškias dar gyvas.

Viena supratau – kaip šiemet nebemėgstu sniego… o jis pasitaikė toks klampus, kad net praėjus šimtams dalyvių jis vis tiek liko nesuspaudžiamas ir birus.

Naktį orelis nedžiugino, „spaudė“ apie -9, o dar vėjelis nemažas. Jei pusę trasos vėjas pūtė į nugarą tai pasisukus link „namų“ kur maršrutas ėjo pajūriu visai nelinksma. Išėjus ties Memel Nord į pajūrį, mes ...“vietiniai“ supratome, kad vanduo šaltas ir nesimaudysime….

Pasižiūrėjus į gautą žygio maršrutą tapo aišku, kad ir iki naktipiečių ir iki 3 kontrolinio posto reiks eiti pajūriu, o tai labai šalta. „Vietiniai“ greit primetė, kad lygiagrečiai jūros mišku eina takeliai ir užuovėja garantuota. Na gal trąsos ir nukirpome kiek, bet visi kontroliniai taškai praeiti.

Poilsis prie košės labai pravertė, bet užsilaikyti ilgiau reiškė sušalti, nes jautėsi kaip šaltis apglėbia kūną savo šaltomis rankomis.

Vis gi eidami naktyje supranti, kaip pasikeičia lyg ir matytos vietos. Dagiausia tai ėjome ten kur dar niekad nesi buvęs ir tikriausiai nebeteks. Kaip ir tai, kad eidami nuo Girulių aikštelės kažkaip sugebėjome praeiti neįgaliųjų pliažo aikštę jos nepastebėję…

Dabar sėdint šiltai kažkaip jau atlėgo, o naktį klampojant po gilų sniegą mintis - o ar man to reikia vis sukdavosi galvoje. Gal 25 km jau per daug, nebuvo kito pasirinkimo, gal tik reikia dažniau duoti streso savo kūnui...

Daugiau fotografijų iš žygio čia