Straipsnio autorė Loreta Dumbauskienė, VSAT Prevencijos skyriaus atstovė ryšims su visuomene, Pasieniečių klubo narė 

Pirmieji pasieniečiai. Audrius Luneckas – „amžinasis kapitonas“

Prevencijos skyrius, siekdamas puoselėti VSAT istoriją, toliau rengia rašinių ciklą „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus ‒ vidaus tarnybos kapitonas Audrius Luneckas. Šiuo metu jis tarnauja VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Sienos kontrolės skyriaus vyresniuoju specialistu (budėtoju). „Amžinuoju kapitonu“ pramintas dėl to, kad tarnybą pradėjęs Lietuvos krašto apsaugoje gavęs kapitono laipsnį ir pastaruoju metu kapitono laipsnį turi, tik jau vidaus tarnyboje.

Š. m. lapkričio 10 d. 14 val.  Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyks Pasieniečių klubo nario, tarpukario pasienio policininko sūnaus Antano Žilėno 2-jų dalių knygos „Parubežys ir parubežinai“ pristatymas.

Maloniai kviečiame visus aktyviai dalyvauti ir pagerbti mūsų kolegą klubo narį Antaną Žilėną, nenuilstantį krašto istorijos puoselėtoją, taip prasmingai įamžinusį 1920-1939 m. egzistavusios demarkacinės (administracinės) linijos saugotojų – pasienio policininkų – istorinį atminimą.

Klubo valdyba

2018-10-13, 2018-10-20

Atrodytų kas čia tokio keisto nutiko Klaipėdos būryje jei visus metus žygiavę vėl sezono pradžia? Esmė kitame.

Mūsų žygeivė Rimantė pagaliau sugrįžo į žygeivių rikiuotę. Patirtos traumos ir operacija ilgai neleido drąsiai žengti su kitais. Pagaliau išbandė jėgas žygyje "Dragūnų keliais"... net jos asmeniniame soc. tinkle parašytoje žinutėje jaučiama kaip pasiilgo žygių...“...Taip seniai žygiuota... O su Dragūnais - gal prieš 2-ejetą metų?... Kiekvienas kūno raumenukas trokšta įtampos ir virpa :-) . Šįkart pati sau pratybas surengiau :-) Pavyko! Geroką 20 km sukoriau. JAU GALIU VĖL ŽYGIUOTI!  Ačiū Sandrai Sasnauskienei už kompaniją :-) Juk atstovaujame Pasieniečių klubo Klaipėdos būriui ;-)...“

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

Pirmieji pasieniečiai. Antanas Reiponas – žmogus turtinga pasienietiška biografija

 Po neilgos pertraukos tęsiame rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo po Nepriklausomybės atkūrimo. Šios publikacijos herojus ‒ buvęs Pakrančių apsaugos rinktinės vadas, dabar – pensininkas, Pasieniečių klubo narys Antanas Reiponas. Nors jis pasieniečio profesijos įgūdžių įgijo dar sovietmečiu, bet pirmiesiems nepriklausomos Lietuvos valstybės pasieniečiams buvo jų mokymų pradininku.

2018 m. spalio 4 d.  Elektrėnų savivaldybės Baltamiškės kaime ir Vievio kapinėse buvo pagerbtas 1931 m. spalio 4 d. nukauto Lietuvos Pasienio policijos Trakų baro V rajono 4-osios sargybos pasieniečio Jurgio Kybarto atminimas.

Į renginį prie 1937 m. pastatyto paminklo žuvusiam kolegai atvyko pasieniečiai iš VSAT Vilniaus pasienio rinktinės, Pasieniečių mokyklos kursantai, Kenos jaunojo pasieniečio būrelio nariai ir, žinoma, Pasieniečių klubo nariai. Renginio šeimininkai – Elektrėnų savivaldybės atstovai bei Vievio gimnazistai taip pat atskubėjo nešini gėlių puokštėmis.

Renginio dalyviai padėjo gėlių, pagerbė žuvusios pasieniečio atminimą tylos minute, ir trimis pasieniečių ginklų salvėmis. Prisiminė tuos lemtingus įvykius 1931 m. rudenį, kuomet Lietuvos pasienietį, vykdantį savo pareigas, nušovė kaimyninės šalies pasieniečiai. Į susirinkusius kreipėsi Vilniaus pasienio rinktinės vadas Virgilijus Raugalė ir Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis.

Pasienio policijos sargybinis J. Kybartas pasienio policijoje pradėjo tarnauti 1924 m. liepos 5 d. Ukmergės bare. Nuo 1929 m. lapkričio saugojo administracinę liniją su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu Trakų baro sargyboje.

Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu buvo pažymėta medžio kartimis, taip vadinamomis gairėmis. Jas lenkų pasieniečiams nesunku būdavo pastūmėti į Lietuvos pusę. Dėl tokių incidentų ne kartą kildavo pasienio konfliktai tarp abiejų šalių, jos apsikeisdavo notomis.

1931 m. rudenį incidentas prie pasieniečių saugomos administracinės linijos kilo būtent dėl tokio gairių perkėlinėjimo fakto. Spalio 4 d. rytą pasienietis J. Kybartas tikrino vietą, kurioje pats išvakarėse buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį užklupo du mirtini šūviai, paleisti lenkų pareigūno. Sunkiai sužeistas J. Kybartas dar sugebėjo pasitraukti apie 60 metrų nuo administracinės linijos ir mirė.

Po šio tragiško incidento buvo sudaryta abiejų šalių bendra komisija įvykiui ištirti. Lenkijos pusė įrodinėjo, kad Lietuvos pasienietis nukautas jų teritorijoje, nors faktai rodė ką kita. Dėl šio įvykio Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiuntė notą Tautų Sąjungai.

J. Kybartas buvo iškilmingai palaidotas Vievio kapinėse, dalyvaujant sienos apsaugos pareigūnams, šauliams ir gausiam būriui visuomenės narių.

Praėjus keleriems metams J. Kybarto žūties vietoje Baltamiškės kaime buvo pastatytas paminklas. Atidengimo ceremonija įvyko 1937 m. gegužės 16 d. Paminklas buvo pastatytas už Pasienio policijos Trakų baro pasieniečių ir Vievio šaulių suaukotų lėšų. Jis yra unikalus, nes tuo metu Lietuvos - Lenkijos pasienyje žuvo ne vienas Lietuvos pasienietis, tačiau tik J. Kybartui buvo pastatytas paminklas.

Vėliau visi renginio dalyviai apsilankė Vievio kapinėse ir padėjo gėlių, uždegė žvakes ant čia besiilsinčio pasieniečio Jurgio Kybarto kapo.

Daugiau fotografijų iš renginio čia

Lorteta Dumbauskienė