Navigacija
Bendraujame
Remėjai
Lietuvos geležinkeliai

UAB “Apastras”

UAB \“Grafija\”

UAB \“GELSAUGA\”

Pajūrio regioninio parko direkcija

Buvo, yra ir bus ! Žydrūnas Vaikasas (II dalis)

Pirmieji pasieniečiai. Žydrūnas Vaikasas: tarnyba pasienyje – viso gyvenimo prasmė (II dalis)

Tai – antra pasakojimo apie Gintaro Žagunio pasienio užkardos vado Žydrūno Vaikaso tarnybą dalis. Neramiais 1991 m. stojusiam Lietuvos sienos sargybon pareigūnui tarnyba pasienyje yra pašaukimas ir gyvenimo prasmė.

Pirmoje šio pasakojimo dalyje Ž. Vaikasas kalbėjo apie įvykius sovietinėje armijoje Lietuvai sukant Nepriklausomybės link, savo tarnybos Medininkuose pradžią ir tragiškus 1991-uosius, to meto pasieniečių darbo specifiką. Šį tekstą galite rasti čia.

Šįkart sienos apsaugos veteranas prisimins rezonansinius ir pavojingus įvykius iš savo tarnybos pradžios pasienyje su Baltarusija.  Be to, jis palygins šiandieninę VSAT situaciją su laikotarpiu, kai tarnyba tik kūrėsi. Dar Ž Vaikasas paatviraus, ką jam norisi pasakyti, kai iš kolegų išgirsta pesimizmo ir nepasitenkinimo tarnyba gaideles.

Rezonansiniai įvykiai - kasdienybė

Ž. Vaikasas visą pradinį tarnybos laikotarpį tarnavo Medininkų PKP, vėliau jam teko saugoti sieną ir netoli Mickūnų, ir prie Šumsko. Neteko padirbėti tik Kenoje ir Vilniaus oro uoste. Daugiausiai tarnybą vykdė „žaliojoje sienoje“. Vėliau Ž. Vaikasas buvo perkeltas tarnauti į vadinamąja Dieveniškių kilpą Šalčininkų rajone, iš visų pusių apsuptą Baltarusijos teritorijos. Pradžioje pasienietis darbavosi vienos iš dviejų kilpoje įkurtų Dieveniškių užkardos ruože, o 2007 m. pradėjo tarnybą Gintaro Žagunio užkardoje Poškonyse.

Kaip pasieniečiai S. Gaidjurgį išgąsdino

„1990-1993 m. kiekvieną dieną būdavo rezonansinių įvykių. Tai buvo kasdienybė, tęsė pasakojimą Ž. Vaikasas. – Daugiausiai tai buvo susiję su asmenimis, nusistačiusiais prieš nepriklausomą Lietuvą. Pirmieji pasieniečiai buvo idėjiniai patriotai, bet patyrimo neturėjo. Nuo 1992 m. taip pat tekdavo susidurti su įvairiais nusikaltėliais. Tuomet pasieniečiai jau turėjo normalią ginkluotę. Susidūrę su kokiais nusikaltėliais, muitininkai kviesdavosi mus į pagalbą.  Pakvietė jie kartą mus, o atėję iš karto pamatėm, kad asmuo neeilinis – elgiasi ypač įžūliai, nurodymų neklauso, “šakojasi“. Apsiramino tik tada, kai kolega pasienietis pertraukė automato spyną. Tada jau be žodžių staiga sėdo į automobilį ir išvažiavo. Tik po kurio laiko sužinojau, kad teko susidurti su garsiuoju nusikaltėliu Sigitu Gaidjurgiu, vėliau priėjusiu liepto galą“.

Prie Lietuvos ir Baltarusijos valstybės sienos 1992-1993 m. specialiosios priemonės pasieniečių buvo naudojamos kone kasdien. Štai keli autentiški Ž. Vaikaso pasakojimai iš tų laikų. 

Grėsmingos išvaizdos banditas su užtaisytu pistoletu

„Vieną ankstyvą rytą iš Lietuvos pusės atvažiavo lengvasis BMW markės automobilis su rusiškais numeriais  (tuomet buvo SSRS numeriai – aut. past.), nes mūsų jau buvo lietuviški. Nors eilės poste nebuvo, tik kelios mašinos stovėjo, BMW aplenkė jas visas. Mums priėjus iš automobilio išlipo milžiniško ūgio ir sudėjimo bei grėsmingos išvaizdos pilietis, – pamena Žydrūnas. - Jis rusiškai pradėjo aiškinti, kad jam reikia be eilės pravažiuoti, nes vyksta į laidotuves. Dar parodė kažkokią telegramą. Paėmiau pasą, o ten - pilna spaudų iš Lietuvos į Kaliningradą ir atgal, dabar – į Baltarusiją. Paprašiau atidaryti bagažinę. Joje gulėjo sportinis krepšys, kitas toks buvo ant keleivio sėdynės. Man tą krepšį ėmus atidarinėti, pamačiau, kad vairuotojo koja pradėjo trūkčioti. Nedelsiant pakėlėm jam marškinius, o ten - užkištas pistoletas „TT“. Mes – už ginklo. Abu su kolega buvome dar jauni ir liekni, galvojom: kaip tokį gigantą mums pavyks sulaikyti? Nusprendėm jam ant vienos rankos uždėti antrankius, o kitą dalį prie kolegos rankos prirakinti. Einu iš paskos ir galvoju: jei tas žmogus pradėtų bėgti, mūsų pasienietis jo niekaip neatlaikytų, jį tiesiog nusineštų. Bet, laimė, niekas nebėgo. Nusivedėm į savo patalpas, iškvietėm policiją. Vėliau net teko teisme dėl šio įvykio liudyti. Ginklą, aišku, paėmėm, kriminalistai jį išsivežė. Šovinys buvo įleistas į vamzdį, o pistoletas buvo paruoštas šaudyti. Paaiškėjo, kad automobilis BMW buvo pavogtas Lenkijoje, tik numeriai buvo uždėti sovietiniai. O sulaikytasis pats buvo iš tuo metu Lenkijos keliuose siautėjusių banditų gaujos.

Pasipūtusiam „pasaulio piliečiui“ surašytas protokolas

„Kartą vienas save šauniu laikantis pilietis pateikė mums „Pasaulio piliečio pasą“. Toks dokumentas tuomet buvo populiarus, bet nebuvo pripažintas kaip asmens tapatybės dokumentas. Tai – kaip suvenyras. Jame žmonės, keliaujantys per įvairias šalis, rinkdavo spaudus kaip atminimą, kokioj šaly yra pabuvoję. Tačiau jų nebuvo galima naudoti kaip kelionės dokumento. Prisistatęs žurnalistu iš Latvijos, šis pilietis pateikė mums tokį pasą kaip asmens dokumentą akivaizdžiai provokuodamas, norėdamas parodyti, kokie neišmanėliai Lietuvos pasieniečiai. Jis mums rimtu veidu rusiškai paaiškino esąs „pasaulio pilietis“ ir su šiuo pasu važinėjąs visur. Mes, aišku, pasijuokėm iš jo aiškinimo, bet kai rimtai pradėjom kalbėti, tuomet jau išsitraukė tikrą savo pasą. Bet vis vien jau buvo pradėtas forminti protokolas, nes tai traktuota kaip bandymas pateikti netikrą dokumentą. Beje, tokių fantazijos dokumentais apsirūpinusių piliečių VSAT pareigūnai nustato ir šiais laikas.

Samdomas žudikas naudojosi klastote

„Šis įvykis buvo apie 1993 m. Į Lietuvą iš Baltarusijos įvažiavo raudonas „VW Passat“ su sovietiniais numeriais. Tuomet dar užsienietiškų modelių buvo labai mažai, bet mes jau buvom išmokę  skirti dokumentų klastotes, buvom ir mokymus praėję, buvo sukurtos ir tam tikros duomenų bazės. Akivaizdžiai pamačiau klastotę. Telefonu susisiekus su kolegomis šie patikrino duomenis. Tuomet sužinojau, kad automobilis vogtas Lietuvoje. „VW Passat“ sulaikėme, iškvietėme pasienio operatyvinę bei muitinės kriminalinę tarnybas. Jie dar atliko detalesnę automobilio patikrą ir bagažinėje po atsarginiu ratu  rado automatinį ginklą. Vėliau jau iš spaudos sužinojom, kad lietuvių pasieniečiai sulaikė samdomą žudiką, važiavusį atlikti užduoties į Panevėžį ar Šiaulius“.

Pamestą granatą teko imti plikomis rankomis

„Iš kolegų muitininkų  gavome informacijos, kad Medininkų posto teritorijoje, prie išvažiavimo iš Lietuvos  guli granata. Prisiartinę pamatėme, tai yra vadinamoji „citrinukė“. Granata buvo numesta ant asfalto. Niekas nematė nei kas, nei kada tai padarė. Gal pajuokaudami, o gal pamatę, kad tikrina, atsiminė granatą beturintys ir išmetė iš automobilio po ratais. Iš tolo apžiūrėjus nustatėme, kad granata - pilna, bet nuimtu žiedu. Paprastai nuėmus žiedą ji po kelių sekundžių sprogsta. O čia – guli nežinia kiek laiko. Visi pamatę išsibėgiojo. Paskambinau išminuotojams. Jie pasakė, kad atvažiuos po kelių valandų. Tai reiškia, kad turim uždaryti punktą nežinia kuriam laikui. Dabar panašiais atvejais įvedamas bendras spec. Tarnybų planas “Skydas“, o tada nieko panašuas nebuvo. Punkto darbas sustojo. Palaukėm valandą, susirinko didžiulės eilės, žmonės, ypač tranzitu iš Kaliningrado važiuojantys rusai, baisiausiai piktinosi. Tada nusprendžiau, jei jau iki šiol granata nesprogo, gal nieko baisaus ir neįvyks.  Priėjau, paėmiau, įdėjau į geležinę dėžę ir nunešiau į pakraštį. Po kelių valandų atvažiavo išminuotojai. Pasiėmę susprogdino tą granatą. Vėliau išsiaiškinau, kad tai buvo naudota granata, kurios kapsulė paleista, bet spyruoklė, kuri turi išstumti kapsulę, užstrigo ir nepasiekė kapsulės. Todėl tokia ir liko. Matyt, kažkas, rado ir vežiojosi. Tačiau bet koks mechaninis poveikis galėjo išlaisvinti spyruoklę, o tada jau padariniai būtų skaudūs. Pavyzdžiui, jei ten punkte koks sunkvežimis ar kita mašina būtų ant granatos užvažiavę, tai būtų įvykęs didelis sprogimas“.

Radioaktyvus krovinys pakenkė vairuotojo sveikatai

“Dar vienas neeilinis įvykis irgi nutiko apie 1993 m. Kaip žinia, pasieniečiai tikrina ir krovinių radiacijos lygį. Į punktą iš Kazachstano atvyko krovininis automobilis „ZIL“ (su būda). Krovinys – ketaus radiatoriai. Vairuotojas buvo lietuvis, tačiau atrodė jis labai prastai ir skundėsi bloga savijauta. Pagalvojom, kad pavargęs nuo ilgalaikio vairavimo. Pamatavus radiacijos lygį, paaiškėjo, kad jis leistiną ribą viršija dešimtis kartų! Labiausiai spinduliuotė buvo toj vietoj, kuri arčiau vairuotojo kabinos. Gerai apžiūrėję automobilį, radom ertmes tarp priekabos išorinių sienų. Galinėje būdos dalyje buvo padaryta dviguba siena, kur buvo sukrauti spalvotieji metalai. Net kelios tonos skleidė milžinišką radiacinę spinduliuotę. Vairuotojas, važiavęs visą savaitę, taip gavo didžiulį spinduliuotės kiekį. Pamatavus, nuo jo spinduliavimas kelis kartus viršijo normą. Iškvietėm žmogui greitąją pagalbą. Tada jis pasakė, kad automobilių eilėje lengvuoju automobiliu „Žiguli“ atvažiuoja krovinio savininkai. Mes juos sulaikėme“.

Jauni pesimistai nevertina dabartinių galimybių

Pasakojimo  pabaigoje Ž. Vaikasas reziumavo: „Tarnybą pradėjome nuo nulio, priešiškomis sąlygomis. Todėl, galima sakyti, net ne nulis, o minusas pradžioj buvo. Dabar matau, kaip mes išaugom. Esam moderni, šiuolaikinė pasienio tarnyba. Net lyginant su daug senesnėmis demokratinėmis, ypač pietinėmis, valstybėmis matosi, kad mes jau juos lenkiame pagal tarnybos organizavimą, pagal susitelkimą. Jau 1995-1997 m. atsirado galimybė pasi eniečiams po tarnybos nusiprausti šiltame duše, 1997 m. gavome pirmuosius visureigius „Land Rover“, apsirūpinome radijo ryšio priemonėmis, naujesne ginkluote. Dabar jauni žmonės, atėję į tarnybą, viską gauna iš karto. Kai dažnai išgirstu tas pesimizmo ir nepasitenkinimo gaideles, norisi pasakyt: jūs neįvertinat, kokias turite perspektyvas! Jūs galit važiuoti į tarptautines operacijas, pamatyti kitas pasaulio šalis, turite karjeros galimybes, galite mokytis, dalyvauti FRONTEX projektuose, kelti kvalifikaciją. Lieka tik stengtis. Žinoma, niekas neateina savaime be įdėto darbo ir pastangų“.

Dar kiek ir ši tarnyba bus ateities reikalas, – tęsė savo išvadas 1991 m. žuvusio pasieniečio Gintaro Žaguno vardą turinčios pasienio užkardos vadas. – Ypač mūsų žmonės tinka karjerai, mat turi gerą atsakomybės jausmą. Net tarnaujant sovietinėje armijoje tai jautėme. Ten žiūrėjo į lietuvius įtariai, bet vertino už atsakingumą. Mūsiškius visada skirdavo ten, kur reikėjo disciplinos ir atsakomybės  (vairuotojais, sandėlininkais, raštininkais ir t.t.). Džiaugiuosi ir kartu apgailestauju, kad mano jaunystėje nebuvo tokių galimybių, kokias dabar turi tarnybą pasienyje pradedantis pareigūnas. Aš pradėjau tarnybą nuo paprasto pasieniečio, t. y. pamainos budinčio, dabar esu pasienio užkardos vadas. Manau, kad netgi tokiomis sąlygomis padariau gerą karjerą“.

Atsitiktiniams žmonėms pasienyje – ne vieta

Nesigailiu nė vienos savo gyvenimo ir tarnybos dienos. Jei kas laiką grąžintų atgal, daryčiau tą patį. Ši tarnyba – tai mano pašaukimas, – nebijojo skambių žodžių pareigūnas. – Čia jaučiu savo gyvenimo prasmę. Dabar būdamas pasienio užkardos vadu ir turėdamas daugelio metų patirtį, pažvelgiu į jaunus pasieniečius ir iškart matau, kuris tarnaus tikrai, o kuris pasienyje yra tik laikinas žmogus. 2-3 mėnesiai – ir viskas pasimato. Daugiausiai po 3 metų išeina paskutinis atsitiktinai čia papuolęs. Ant tų pasieniečių, kurie tarnauja iš pašaukimo, ir laikosi mūsų tarnyba. Tik tiek, kad dabar galiu kalbėti apie tarnybą „žalioje juostoje“, nes nuo PKP veiklos jau senokai esu atitolęs“.

Energijos užtenka ir tarnybai, ir visuomeninei veiklai

Ž. Vaikasas tarnybos saugant Lietuvos valstybės sieną metu nuolat kėlė savo kvalifikaciją, gilino žinias įvairiuose kursuose bei tęsė mokslus. 2005 m. jis baigė Mykolo Romerio universitetą ir įgijo juridinį išsilavinimą.

Už ilgametę pavyzdingą tarnybą sienos apsaugos veteranas Ž. Vaikasas daugelį kartų skatintas valstybės, Vidaus reikalų ministerijos ir VSAT medaliais, atminimo ženklais,  padėkomis. G. Žagunio užkardos vado kolekcijoje yra Sausio 13-osios atminimo medalis, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalis,  VSAT atminimo ženklai II laipsnio „Už nuopelnus“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 90“, visų trijų laipsnių atminimo ženklai „Valstybės sienos apsaugos tarnyboje“ (10, 15, 20 metų), jubiliejinis ženklas „Savanoris pasienietis“.

Ž. Vaikasas ne tik skiria nemažai energijos savo tiesioginių pareigų atlikimui. Su žmona Oksana Vaikasiene, beje, taip pat VSAT pareigūne, turėdamas gana gausią šeimą pasienietis randa laiko ir visuomeninei veiklai. Jis su kitais užkardos pareigūnais palaiko glaudžius ryšius su Gintaro Žagunio, kurio vardą turi jo vadovaujama užkarda, mama Aldona Žaguniene ir seserimi Ramune Grudzinskiene. Žydrūnas yra aktyvus Pasieniečių klubo narys bei, galima sakyti, Vilniaus būrio, kuriame susibūrę nemažai pirmųjų pasieniečių, siela. Pasieniečių klubas jį yra apdovanojęs abiejų laipsnių atminimo ženklais „Buvome, esame, būsime“ ir ženklu „Pasieniečių klubui 10 metų“.

 

Nuotraukos – iš Ž. Vaikaso fotoarchyvo

 

 

Loreta Dumbauskienė
VSAT Prevencijos skyriaus atstovė ryšiams su visuomene
Buvo, yra ir bus ! Žydrūnas Vaikasas

 


Pirmieji pasieniečiai. Žydrūnas Vaikasas: tarnyba pasienyje – viso gyvenimo prasmė (I dalis)


Tęsiame rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios dviejų dalių publikacijos herojus ‒ Žydrūnas Vaikasas, vidaus tarnybos majoras, VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Gintaro Žagunio pasienio užkardos vadas. Jam tarnyba pasienyje – tai pašaukimas ir gyvenimo prasmė.

Pirmoje šio pasakojimo apie pasienietį Ž. Vaikasą dalyje jis prisimins įvykius sovietinėje armijoje Lietuvai sukant Nepriklausomybės link, savo tarnybos Medininkuose pradžią neramiais ir tragiškais 1991-aisiais, to meto pasieniečių darbo specifiką.

DARBINGAS ŠEŠTADIENIS

2019.03.16 d.  Klaipėdos būrys vėl praleido savo laisvalaikį bunkeryje. Beveik visi planai pasiekti. Smėlis galingos technikos pagalba atsidūrė „ant stogo“, vidui didžiulis sienos fragmentas, kuris „kaip šašas“ gulėjo vidury praėjimo – susmulkintas ir likviduotas, praplatintas praėjimas ir truputį išsivalyta „pagrindinė patalpa“.

Prisijungti
Prisijungimo vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai slaptažodį?
Prašyk naujo!.
Šiandien


Rytoj gimtadienį švęs:
Ričardas PRAŠMUNTAS
Žurnalai
Paklausykite radijos
Klausykite į sveikatą!
Lietuvos radijas
Žinių radijas
VIDEO

Pavojingas pasieniečių darbas – BTV ekranuose nuo spalio 5 d. Visas laidas galite peržiūrėti adresu:

http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/pasienio-sargyba/list

Lietuvos karių dienos minėjime pademonstruotas DW filmuota medžiaga apie Ukrainos-Rusijos pasienį (Eng)

Žiūrėti čia

Originali Lietuvos geležinkelių dovana Lietuvos 100-mečio proga
Užkrauta per 0.05 sekundes
1,524,113 unikalūs lankytojai