„Vis sapnuodavau kraujo klane gulintį nužudytą tėvą“ – prisimena pasieniečio Aleksandro Barausko dukra O. M. Brasiūnienė

Birželio 15 d. minėsime 1940-ųjų sovietų invazijos pirmosios aukos pasieniečio Aleksandro Barausko  83-iąsias žūties metines. Jo dukrai, Pasieniečių klubo garbės narei Onai Marijai Brasiūnienei prieš keletą savaičių (gegužės 18 d.) sukako 90 metų.

Ta proga kartu su buvusia ilgamete VSAT viešųjų ryšių darbuotoja, Pasieniečių muziejaus bei viena iš Pasieniečių klubo įkūrėjų Loreta Dumbauskiene, aplankėme garbingos sukakties sulaukusią jubiliatę jos namuose. Tądien Ona Marija dėkojo už įteiktą rožių puokštę, o nuo tarnybos buvo įteiktas suvenyras su VSAT logotipu.

Pasiteiravus ilgaamžės apie sveikatą, Ona Marija atsakė, kad, kaip ir priklauso tokio amžiaus žmogui, turinti įvairių negalavimų. Tačiau pasidžiaugė, kad vis dar nemažai mezganti (ir kojines ukrainiečiams, mat sūnaus dukra ištekėjusi už ukrainiečio), skaitanti anūko atneštas knygas, mėgstanti spręsti kryžiažodžius, žiūrinti TV, išeinanti pasivaikščioti, dar „apibėganti“ ir parduotuves. Atmintis gera, tik skaičius, datas jau pamirštanti – sunku prisiminti. L. Dumbauskienei pagyrus, jog Ona rašydavo puikias kalbas, skirtas skaityti tėvo minėjimuose, toji prisipažino, kad žodžius rašyti mėgusi labiau, nei skaičius atminti.

Geriant kartu arbatą bei vaišinantis tortu O. M. Brasiūnienė trumpam vėl grįžo į praeitį, prisiminimus – į tą laiką, kai buvo nužudytas jos tėvas, Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininkas Aleksandras Barauskas. Dukra papasakojo, kaip klostėsi jos pačios (anuomet tik septynmetės) likimas po tėvo žūties, kai ji kartu su vieneriais metais jaunesne seserimi liko našlaitėmis:

„Mane vaiką dar ilgai persekiojo paskutinį kartą matyto tėvo, nužudyto bei gulinčio kieme prie laukujų durų kraujo klane vaizdas.

Tą lemtingą ankstų 1940-ųjų birželio 15 rytą šūvių už lango garsų bei mamos buvau pažadinta kartu su seserimi. Išsigandusi, skubanti mama apgobė mus balta antklode ir įleido į namo rūsį, kur jau slėpėsi šio namo šeimininkai. Tuomet nesuvokiau, kas vyksta. Susigūžusi sėdėjau tamsiame rūsyje, girdėjau siaubingus kurtinančius šūvių ir sprogimų garsus. Sėdint rūsyje buvo labai baisu.

Po kiek laiko, garsams aprimus ir mamos „išlaisvintai“ iš rūsio, išėjusi pro laukujes duris išvydau vienmarškinį kraujo klane kniūbsčią gulintį tėvelį. Jo galva, pakaušis buvo perskeltas kalaviju, sunkėsi kraujas. Tada nežinojau, nenujaučiau, jog šį, mane – vaiką, sukrėtusį vaizdą vėl ir vėl matysiu savo sapnuose.

Tėvą savi išvežė vežimu, skubėdami jam dar gyvam suteikti gydytojo pagalbą, tačiau kelyje jis mirė. Neilgai trukus, atvyko senelis – mamos tėvas ir skubiai, taip, kaip stovėjome, pasiėmė mane, seserį, mamą ir išsivežė į Perloją.

Gyvenome senelio ir močiutės namuose, namo palėpėje. Nors senelis buvo labai griežtas, tačiau ten jaučiausi saugi, bet pasikartojančiuose sapnuose nulipusi iš palėpės kambaryje ant grindų vis „matydavau“ gulintį nužudytą kruviną tėvą.

Vėliau mama Perlojoje įsidarbino į vaikų darželį. Rudenį ruošiantis eiti į pradinę mokyklą, mamos susigriebta, kad mes neturime asmens dokumentų. Anuomet senelis skubiai vežimu išvežė mus iš žudynių vietos, tad viskas liko tenai. Atiduoti niekas neatidavė, o mes negrįžom, niekur nesikreipėm, bijojom. Buvo užsakyti man ir sesei nauji dokumentai. Anketa buvo užpildyta teisingai, bet atsiimant dokumentus, pastebėjom įsivėlusią klaidą. Štai tuomet aš – Ona Danutė Barauskaitė ir patapau Ona Marija. Vietoj mano antro vardo Danutės, man pridėtas sesers vardas Marija. Sesuo vardu Marija (vadindavom Marytė) Barauskaitė.

Mama netrukus ištekėjo už Perlojoje žinomo kalvio, vyro našlio su trimis vaikais. Mat po mano tėvo žūties, nugirdusi tą baisią žinią, būsimo patėvio žmona sirgdama džiova, gulėdama jau mirties patale, užsiminė savo vyrui, kad susirastų ir vestų tą moterį, kuri liko viena su dviem vaikais. Jis taip ir padarė. Susikūrė nauja šeima su penkiais vaikais. Patėvis auklėdamas mus visus buvo labai griežtas, o ypač savo sūnui paaugliui ir vyriausiai dukrai. Tačiau man buvo geras, nepyko, neskriaudė. Jei mano mama bandydavo užstoti, užtarti jo sūnų, kad nemuštų, dažnai rimbo kirčiai kliūdavo ir jai.

Perlojoje baigiau pradinę mokyklą, o gimnaziją – Merkinėje, vidurinę – Nedzingėje, Varėnos rajone. Vėliau išvykau mokytis į Vilnių. Nuomojausi kambarį pas mamos pažįstamus iš Dzūkijos ir mokiausi technikos mokykloje, kur įgijau žemės ūkio elektros technikos mechaniko specialybę. Baigus technikos mokyklą, mane paskyrė dirbti į Elektros skaitiklių gamyklą. Ten, toje vienoje darbovietėje, dirbau 42 metus.

Vilniuje susipažinau ir su savo būsimu vyru Vaclovu, kuris buvo dirbęs autobusų parke, o vėliau vairavimo mokykloje. Jis ateidavo į svečius pas savo darbo kolegę konduktorę, mano kambario bendrą nuomininkę. Tačiau Vaclovas Brasiūnas įsižiūrėjo mane. Apsivedėme ir susilaukėme dviejų vaikų: dukters ir sūnaus. Jie abu irgi turi po porelę: dukrą ir sūnų. Taigi, turiu 2 vaikus, 4 anūkus ir jau 5 proanūkius. Mano vyras Vaclovas jau miręs. Sesuo Marija (Marytė) taip pat. Dabar gyvenu kartu su vienos iš anūkių šeima.“

Atsisveikinat su jubiliate, O. M. Braisūnienė pažadėjo, „jei sveikata dar leis“, š. m. birželio 15 d. kartu su Pasieniečių klubo nariais vykti ir dalyvauti tėvo, 1940-ųjų sovietų invazijos pirmosios aukos pasieniečio Aleksandro Barausko žūties 83-iųjų metinių minėjime Ūtos km. Varėnos rajone.

(parengė VSAT Komunikacijos skyriaus vyriaus. spec. Vesta Juozapaitytė)

Marijampolės būrys vasaros sezoną, birželio 3 d., atidarė ne Palangoje, kaip visa Lietuva, o baidarių plaukimu gimtąja Šešupe. Nors ryto valandos buvo žvarbios, įdienojus, plaukdami 20 km. trąsa visi džiaugėsi draugija, grožėjosi gamtos vaizdais ir sušilusiu oru.

Vakare visi susibūrėme klubiečio Algimo Samuolio sodyboje, ant gražaus Orijos ežero kranto. Vakaras buvo šiltas, kurio metu prisiminėme vykusius renginius, būrio nariui Dainiui Stepšiui buvo įteiktas Pasieniečių klubo 20-mečio ženklas. Nepamiršta ir būrio narė, Rūta Macenkienė, kuriai buvo įteiktas paskatinamasis prizas, pasieniečių klubo suvenyras. Džiaugiamės būrio narių noru organizuoti ir dalyvauti mūsų renginiuose.

Daugiau fotografijų iš renginio čia

Marijampolės būrio informacija

 Paskelbtas pranešimas apie priėmimo į VSAT rėmėjus pradžią

Susipažinimui su Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo IX skyriumi

Susipažinimui su VSAT patvirtintais pasieniečių rėmėjų nuostatais

2023 m. gegužės 20 d.,  šeštadienį,  VSAT Pasieniečių mokykloje vyko X-asis pagarbos žuvusiems Lietuvos ir Ukrainos pasieniečiams pėsčiųjų žygis „Pasieniečių keliais“. Žygį organizavo  Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Pasieniečių mokykla ir Pėsčiųjų žygių asociacija.

X kartą organizuoto renginio startas ir finišas  buvo Pasieniečių mokykloje, Medininkų k., Vilniaus rajone. Organizatoriai numatė ir pasiūlė  įdomią trasą, tinkamą  įvairaus pajėgumo  žygeiviams. Maršrutas apie 21 kilometrą. Prie starto linijos, stojo apie 400 žygeivių iš įvairių  Lietuvos kampelių, kurie išbandė savo jėgas ir ištvermę organizatorių numatytoje trasoje. Asfaltuotais keliais, žvyrkeliais, lauko bei miško keliukais, eidami  palei valstybės sieną, su matomu naujai pastatytu barjeru,  žygeiviai įveikė daugiau kaip dvidešimt kilometrų.

Dalyvių gretas sudarė įvairaus amžiaus ir profesijų žygeiviai. Vyriausiajam žygio dalyviui buvo 78 metai, jauniausiajam 3 metukai.

Žygio dalyviams buvo  sudarytos galimybės  aplankyti Medininkų pilį, užlipti ant Aukštojo ir Juozapinės kalnų, pasigrožėti gamtovaizdžiu. Taip pat daugelis pirmą kartą galėjo pamatyti ir įvertinti, prie valstybės sienos  naujai pastatytą fizinį  barjerą. Šio, jau tradiciniu tapusio, žygio tikslas – atminti ir pagerbti didžiąsias netektis bei įamžinti istorinių įvykių pasienyje tęstinumą.

Visi žygio dalyviai, sėkmingai įveikę organizatorių numatytą žygio maršrutą, buvo apdovanoti diplomais, o  iš anksto užsisakiusieji, gavo ir  žygio medalius. Po intensyvios ir turiningos  dienos  visi buvo pavaišinti skania pasienietiška koše.

Nuotraukos ir tekstas – Pasieniečių mokyklos

Ankstyvą gegužės 19-osios rytą prie Vilniaus Antakalnio kapinių susirinko gausus būrys žmonių, ketinančių pagerbti pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. gegužė s 19 d. tarnyboje žuvusio pasieniečio Gintaro Žagunio atminimą. Lietuvos Kariuomenės Garbės sargybos karių ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnų rankose – gėlių kompozicijos. Pasieniečių klubo nariai susibūrę aplie savo vėliavą.

Procesija patraukė prie Nepriklausomybės gynėjų memorialo, kur šalia kitų 1991 m. žuvusiųjų ilsisi ir pasienietis Gintaras. Aidint Policijos reprezentacinio pučiamųjų orkestro melodijai, ant kapo padėtos gėlės: nuo Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, G. Žagunio sesers Ramunės ir kitų artimųjų, Vidaus ir Krašto apsaugos ministerijų, Lietuvos Kariuomenės, VSAT, Šaulių sąjungos, Pasieniečių klubo ir kt. Maldos žodį tarė Policijos kapelionas kun. Algirdas Toliatas.

Pasieniečių klubo atstovai nepamiršo ir šiemet aplankyti Antakalnio kapinėse besiilsinčių pimojo Pasienio apsaugos tarnybos vado Virgininjaus Česnulevičiaus kapo ir prieš 2 metus mirusios G.Žagunio mamos, klubo garbės narės Aldonos Žagunienės palaidojimo vietos.

Šv. Mišias už G. Žagunį aukojo kunigas A. Toliatas Vilniaus Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje.

Popietę G. Žagunio 32-osios žūties metinės paminėtos jo žuvimo vietoje Krakūnų kaime (Šalčininkų r. sav.). Lietuvos Respublikos Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas, vidaus reikalų viceministras Vitalij Dmitrijev, Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, VSAT vadas gen. Rustamas Liubajevas savo pasisakymuse priminė, kad Gintaro auka nebuvo beprasmė, kad 1991 m. pradėta kova tebesitęsia iki šiol, tik šiandien Ukrainoje, tačiau priešas tas pats.

Bene jautriausiai kalbėjo Gintaro sesuo Ramunė Grudzinskienė, perskaičiusi jos dabar parašytą laišką broliui. Renginio pabaigoje Pasieniečių klubo prezidentas Valentinas Novikovas įteikė Ramunei klubo atminimo ženklą "Pasineičių klubui 20".