Pagaliau šiemet pavyko... ir su savaitgalio oru ir su darbais bunkeryje. O dar geriau tai, kad vėl ne vieni, o su draugais. Į pagalbą Klaipėdiečiams atskubėjo mūsų draugai iš Marijampolės būrio ir Pasieniečių klubo šviesulys - Antanas Žilėnas.

Klaipėdiečiai taria didelį Ačiū svečiams, kaip visada jų pagalba mums labai svarbi. Susidaro toks įspūdis, kad Marijampoliečiai atvykę turi savo mėgstamiausią darbą - kasti smėlį... O smėlio pajūry tikrai netrūksta. Ką buvome padarę prieš mėnesį - pusiau vėl užnešta smėliu. 

Paskutiniu metu darbai nusistovėjo ties vienu - įrengti bunkerio stogo hidroizoliaciją. Ir šį kart orai tam darbui tiko visu 100%. Pagaliau užkamšytos betonu pagrindinės problemiškiausios vietos. Padžiūvus betonui viskas nutepta keturiais sluoksniais hidroizoliacinės mastikos. Tad jei iki kito susibėgimo lis lietus - jau bus aišku ar padėjo mūsų pastangos sutramdyti drėgmės patekimą į vidų.

Suprantama, tai tik pradžia, pirmas sumuštinio sluoksnis. Reikės dar kartą užbetonuoti mastika padengtą ruožą. Galbūt ir stogo dalį, kuri vėl bus užpilta smėliu, dar kartą padengsime mastika. Yra vietų kur reikės kitokių hidroizoliacinių priemonių, kurias tikimės pavyks gauti laiku...

Anonsas.

Sekantį kartą į talką prie bunkerio rinksimės rugpjūčio 29 d. Darbų frontas panašus. O vakare šimtmečio laužas ant Baltijos jūros kranto. Sekite informaciją ir iki susitikimo.

Daugiau fotografijų iš renginio čia

Pasieniečių klubo Klaipėdos būrys

Ketvirtadienį Pasieniečių klubo Etikos komisijos pirmininko pavaduotojas Algimantas Gelažanskas pakvietė komisijos narius į savo sodybą, kur ir įvyko jų neeilinis posėdis. Neeilinis todėl, kad proga pasitaikė ypatinga – valstybės sienos apsaugos 100-metis.

Šį birželį VSAT vadovybė atminimo ženklu “Valstybės sienos apsaugai 100” apdovanojo buvusį pasieniečių vadą ir klubo etikos komisijos pirmininką dimisijos pulkininką Joną Algimantą Paužolį ir buvusį vado pavaduotoją intendantą, komisijos pirmininko pavaduotoją Algimantą Gelažanską.

VSAT 100-mečio organizuotuose renginiuose negalėję alyvauti, tądien garbingus ženklus Jonas su Algimantu gavo jau iš klubo valdybos narės Loretos Dumbauskienės rankų. Bet apdovanotieji dėl to nuotaikos neprarado, nes pasitaikė puiki proga susirinkti komisijai ir aptarti einamuosius reikalus. Apdovanojimo liudininkais buvo kpmisijos nariai Liudvikas Prontkelevičius ir Antanas Turčianas bei susitikime dalyvavę kai kurie šeimų nariai.

Susitikimo metu etikos sargų vadas apžvelgė besibaigiančios kadencijos darbus. Buvo svarstomos ir klubo ateities perspektyvos bei etikos komisijos galima sudėtis po rinkiminio susirinkimo ateinančiais metais.

Po rimtų kalbų, sodybos šeimininkas svečius pavaišino skaniais kepsniais, o žmona Regina – pačios keptu tortu. Tokių “posėdžių” galėtų surengti ir kitos mūsų klubo organizuotosios struktūros. Juk esame visuomeniniais pagrindais susijungę bendražygiai. Gražius pavyzdžius jau rodo ir mūsų būriai – Klaipėdos, Marijampolės, Visagino, Rokiškio.

Daugiau fotografijų čia

Pasieniečių dieną, Marijampolės būrio nariai iš: Marijampolės, K. Naumiesčio, Vilkaviškio, Druskininkų su šeimomis paminėjo 5 valandų pasiplaukiojimu laivu Kaunas, iš senosios Kauno širdies – Kauno senamiesčio prieplaukos.

Turėjome galimybę ne tik pasigrožėti Nemuno ir Neries santaka, Kauno rajono gyvenvietėmis bei Nevėžio upės kraštovaizdžiu, bet ir pasigrožėti XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklu-Raudondvario pilies dvaru, pasivaikštinėti dvaro parko alėjomis.

Kelionės laivu metu buvo aptarti būrio nuveikti darbai, suplanuoti renginiai ateičiai. Aktyviausi Marijampolės būrio nariai buvo apdovanoti mažomis atminimo dovanėlėmis, už kurias esame dėkingi Pasieniečių klubui ir Loretai Dumbauskienei.

Daugiau fotografijų čia

2020-07-11, vėl ilgai ir daug planuota nuveikti bunkeryje, bet... kiti darbai neleido prisidėti prie talkininkaujančių... O į pagalbą klaipėdiečiams kaip į nuvažiuojantį traukinį suspėjo prisidėti kolegos iš Druskininkų. Didelis Ačiū.

kaip jau minėjome - darbo visiems užteks, jei negalima bus daryti vieno - darysime kitą. Tai ir ši talka parodė, kad prieš vėją nepapūsi. O tas (vėjas) ir buvo didžiausias trukdis atlikti tai kas suplanuota. Visi esame matę kaip per pūgą sniegu užnešamos visos duobės, taip ir su smėliu būna. Atrodo išvalei, nušlavei, o po valandėlės atrodo, kad niekas ir nedaryta. 

Teks vėl sėsti prie darbų planavimo, nes pirmumo eilėje tokie darbai, kai ir gamta turi pasistengti netrukdyti.

Daugiau fotografijų čia

Vytautas Mikalauskas gimė 1959 m. lapkričio 30 d. Vilniuje Petro ir Janinos Mikalauskų šeimoje. Kartu augo sesuo Janytė bei brolis Algimantas.

Baigęs vidurinę mokyklą, 1975-1978 m. mokėsi Vilniaus 25-oje profesinėje technikos mokykloje. Neilgai tęsėsi jaunuolio darbinė veikla, kai 1979 m. lapkritį buvo pašauktas į sovietinę armiją, kur tarnavo iki 1981 m. lapkričio.

Po karinės tarnybos Vytauto darbovietėmis buvo įvairios Vilniaus įstaigos. 1985-1988 m. Vytautas baigė Vilniaus technologijos technikumą ir įgijo foto technologo specialybę. Po to jau dirbo savo pamėgtą fotografo ir foto laboranto darbą.

Dirbdamas „Minties“ leidykloje 1988 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, fotografuodavo mitingus. Buvo akredituotas fotografas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pirmąjame suvažiavime. Bendradarbiavo su laikraščiu „Atgimimas“. Buvo Sąjūdžio žaliaraištis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vytautas ilgai nesvarstė ir 1990 m. gruodžio 1 d. stojo tarnauti į Krašto Apsaugos Departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vilniaus rajono pasienio užkardą ir buvo paskirtas pasienio kontrolės posto budinčiu, vėliau – pamainos viršininku ir posto viršininku, geležinkelio posto kontrolieriumi. 1991 m. V. Mikalauskas budėjo Aukščiausios tarybos pastate, sausio 11 d. prisiekė Lietuvos Respublikai. Tarnaujant pasienyje, V. Mikalauskui buvo suteiktas puskarininkio laipsnis. Krašto apsaugoje tarnavo iki 1993 m. spalio 17 d.

Po tarnybos pasienyje V. Mikalauskas dirbo bankų ir kitų svarbių įstaigų apsaugoje, užsiėmė individualia veikla, baldų restauravimu, pastaruoju metu darbavosi Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje.

Vytautas – vienas iš Pasieniečių klubo steigėjų, ilgus metus buvo Vilniaus būrio vadas, klubo foto metraštininkas. Jis – ir Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių sąjungos (LKKSS) pasieniečių skyriaus narys, metraštininkas.

V. Mikalauskas buvo vedęs, žmona – Sulė Mikalauskienė. Dukros Viktorija ir Asta, podukra Diana, 2 vaikaičiai – Lukas ir Saulė.

V. Mikalauskas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, antrojo laipsnio „Už nuopelnus Vilniui ir tautai” medaliu, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atminimo ženklu “Valstybės sienos apsaugai 100”, LKKSS antrojo laipsnio medaliu, Pasieniečių klubo pirmo ir antro laipsnio atminimo medaliais, įviariais padėkos raštais.

Atsisveikinimas su velioniu Vytautu Mikalausku – liepos 9 d., ketvirtadienį, nuo 16 val. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Laidojimo namų 2-je salėje.

Urna išnešama liepos 10 d., penktadienį, 12.30 val. Laidotuvės – Vilniaus Liepyno kapinėse.