2017-04-08 buvo surengtas pirmas pėsčiųjų žygis Vakarų Lietuvos „Kęstučio ir Žemaičių apygardų partizanų kovų ir pergalių keliais“

Organizatorius: asociacija „Gargždų jungtinės pajėgos“.

Žygio tikslas:

Skiepyti meilę ir pilietinę pareigą Tėvynei;
Ugdyti jaunimo pilietiškumą ir kelti sąmoningumą;
Įtraukti į šį žygį kuo daugiau Lietuvos piliečių, svečių iš užsienio bei jaunimo ir kitų organizacijų;
Puoselėti istoriją, ugdyti jaunimo ir visuomenės patriotinę sąmonę;
Skatinti keliauti mėgstančius žmones;
Propaguoti keliavimą pėsčiomis kaip aktyvią, kultūringą ir aplinką tausojančią laisvalaikio praleidimo formą, užtikrinti prasmingą ir turiningą laisvalaikio praleidimą;
Supažindinti su Klaipėdos kraštu, jo kultūra, gamta, kultūros paveldu.

Išbandyti šio žygio išsiruošė ir Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio narys Gediminas Povilaitis.

Žygio starte buvo sutiktas kolega iš Vilniaus būrio Jurijus Šuvalovas, kuris buvo apdovanotas atminimo dovanomis kaip pirmas užsiregistravęs į minėtą renginį.

Startas. Žygio startas buvo duotas Daukšaičių kaime bendruomenės namuose „Daukšaičių pušynėlis“. Žygio metu buvo aplankytos partizanų žuvimo vietos, jų tėviškės ir buvusios partizanų sodybos.

Daugiau fotografijų čia

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

Pirmieji pasieniečiai. J. A. Paužolis, VSAT kūrėjas ir vienas pirmųjų vadovų

Nenumaldomai bėgantis laikas ištrina iš atminties daugelį svarbių faktų ir istorinių įvykių. Todėl mūsų pareiga  pasirūpinti, kad visi šie faktai būtų surinkti ir visi pagarbos nusipelnę žmonės būtų tinkamai įvertinti. 

Prevencijos skyrius tęsia seriją rašinių, kurių rubrika galėtų būti „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus - vienas pirmųjų Valstybės sienos apsaugos tarnybos kūrėjų ir jos vadovų Jonas Algimantas Paužolis.

Šiame rašinyje, be kitų įdomių dalykų, sužinosite, į kokius dramatiškus įvykius J. A. Paužolis buvo patekęs 1991 m. sausio 11 d. ir kodėl labai nusiminė sužinojęs, kad nuo šiol kursantai Pasieniečių mokykloje mokysis vos vienerius metus.

J. A. Paužolis gimė 1934 m. gegužės 1 d. Lazdyniškių k., Kriukų v., Joniškio aps. 1954 m. baigė Joniškio vidurinę mokyklą, tais pat metais pašauktas į karinę tarnybą mokėsi Kijevo artilerijos mokykloje. Tapęs karininku, tarnavo Kaukaze, Vilniuje, Vokietijoje, vėl Vilniuje. Karinę tarnybą baigė 1986 m. turėdamas papulkininkio laipsnį.

1988 m. su grupe patriotiškai nusiteikusių lietuvių karininkų aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, inicijavo Lietuvos atsargos karininkų sąjungos atkūrimą. 1989 m. gruodžio – 1990 m. gegužės mėn. J. A. Paužolis buvo  komisijos "Jaunuoliams, tarnaujantiems sovietinėje armijoje, ginti", veikusios prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, karinis ekspertas.

Jis parengė pirmą kovinio rengimo programą apsaugos būriams apmokyti bei Krašto apsaugos dalinių sukūrimo struktūrinius projektus. 1990 m. balandį įsteigus Krašto  departamentą (KAD), buvo paskirtas I (mobilizacinio) skyriaus viršininku, o 1991 m. sausio mėn. – KAD generalinio direktoriaus pavaduotoju.

J. A. Paužolio indėlis yra ypač svarus organizuojant atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos apsaugą ir formuojant tam tinkamą personalą. 1990 m. rugsėjo mėn. KAD generalinio direktoriaus įsakymu buvo sudaryta darbo grupė valstybės sienų kontrolei ir apsaugai organizuoti. Jai buvo pavesta kuo skubiau parengti reikalingų priemonių projektą ir sąmatas. Jos vadovu buvo paskirtas J. A. Paužolis. Grupė darbą atliko skubiai ir laiku, todėl jau spalio pradžioje pradėti organizuoti pasienio kontrolės postai visos Lietuvos pasienyje. Nedelsiant buvo sudaryta ir mandatinė komisija darbuotojų atrankai organizuoti, kurios pirmininku vėl paskirtas J.A. Paužolis.

Jis gerai prisimena valstybės sienos apsaugos organizavimo pradžią:

“1990 m. rugsėjį Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama Kazimieros Prunskienės, priėmė nutarimą dėl ekonominės  sienos apsaugos. Tada buvo pradėta organizuoti ir valstybės sienos apsaugą (VSA). Pradžioje galvota, kad ją turėtų organizuoti Vidaus reikalų ministerija, tačiau tuo metu pastaroji tebebuvo susiskaldžiusi, dalis darbuotojų nenorėjo pereiti dirbti nepriklausomai Lietuvos Respublikai. Tuomet Audrius Butkevičius, KAD generalinis direktorius, ėmėsi organizuoti VS,. Šį uždavinį pavedė spręsti man. Prisimenu, kaip Žemės ūkio ministerijoje ant grindų pasitiesę Lietuvos žemėlapį su lupa nagrinėjome kiekvieną dar Stalino laikais nubrėžtą Lietuvos sienos liniją, bandydami suplanuoti, kur galima būtų nustatyti tikrąją valstybės sieną, nes juk iki tol nei su Latvija, nei su Baltarusija jokios sienos nebuvo. Pasienio apsaugos tarnybos organizavimas vyko savanoriškumo pagrindu. Buvo nuspręsta siūlyti pasienio rajonuose gyvenantiems žmonėms tapti pasieniečiais. Sudarius priėmimo komisiją, mane paskirė jos pirmininku. Komisija turėjo 2 pogrupius. Kadangi laiko turėjom mažai, teko ir pačiam vykti į Rytų Lietuvos regionus bei komplektuoti užkardų darbuotojus. Šiam darbui pasitelkėme ir vietos Sąjūdžio atstovus bei kunigus. Man dalyvaujant buvo sukomplektuotos Švenčionių, Ignalinos ir Pabradės užkardos. Kitas užkardas šiame regione komplektavo tuomet jau paskirtas Pasienio apsaugos tarnybos viršininkas Virginijus Česnulevičius.  Vakarų Lietuvoje pasieniečius verbavo kita komanda”.

Tuo pačiu metu daug padirbėta ir rengiant Valstybės sienos apsaugos įstatymo projektą. Sėkmingas ir intensyvus darbas davė rezultatų - 1990 m. lapkričio 19 d. pasienio apsaugos tarnyba buvo pradėta visuose 64 pasienio postuose.

1991 m. sausio 11 d. sovietiniams desantininkams užpuolus KAD ir užėmus pastatą, J. A. Paužolis buvo sumuštas ir paimtas į nelaisvę. Šiuos įvykius jis prisimena puikiai:

“Likvidavus sovietinę Laisvanorišką draugiją armijai, aviacijai ir laivynui remti (LDAALR), jos valdytas turtas buvo perduotas KAD. Nors perėmimas ir nebuvo labai sklandus, daug konfliktuota su sovietinės armijos karininkais, tačiau 1991 m. sausio 5 d. KAD būstinė jau buvo perkelta iš Kostiuškos g. Vilniuje į Laisvės pr. buvusį LDAALR pastatą (dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgų pastatas – L. D. past.). Vos spėjus įsikurti, sausio 10 d. darbuotojai per langą pamatė prie pastato privažiavusį sovietų karinį automobilį su mėlynu kryželiu (esą medikų tarnybos). Tačiau jo viduje buvo sovietinėmis lauko uniformomis vilkintys kariai. Mūsų pareigūnui priėjus paklausti, ko jie atvažiavo, automobilis staiga atgaline eiga iš aikštelės pasišalino. Telefonu informavau Audrių Butkevičių (tuometinį KAD generalinį direktorių, kuris tuo metu jau dirbo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, o departamente vyriausiuoju buvo paskirtas J. A. Paužolis- L. D. past.) apie šį incidentą. Tuomet buvo duotas įsakymas darbuotojams surinkti visus dokumentus, archyvą ir juos išsinešti į namus, o kitą dieną į darbą ateiti tik vyrams, moterys turi likti namuose. Taip ir buvo padaryta. Kitą dieną, t. y. sausio 11-ąją, į darbą susirinko tik vyrai. Apie 10.30 val. prie pastato privažiavo tankas ir šarvuotis, abu apsėsti sovietų kareivių. Mano kabinetas buvo 5-me aukšte, todėl dar spėjau paskambinti A. Butkevičiui ir pranešti, kad atakuojamas KAD pastatas. Tuo pat metu pabiro pastato langų stiklai. Iš apatinių aukštų darbuotojai spėjo išbėgti, o 5-me aukšte buvę mes su Klemensu Radzevičiumi leidomės laiptais. Ties 3-iu aukštu jau susitikome su kopiančiais sovietų desantininkais. Prieš mus atsirado karininkas su papulkininkio antpečiais ir 2 ginkluoti  kareiviai, vienas - automatu, kitas – kulkosvaidžiu. Karių akys buvo kažkokios keistai „negyvos“, todėl pagalvojau, kad gal jie gal buvo pavartoję narkotikų.

Mus ir dar tris pastate budėjusius pasieniečius iš V. Česnulevičiaus komandos nutempė į 4 aukštą, iškeltom rankom pastatė veidais į sieną, apieškojo ir atėmė visus turėtus dokumentus (tarnybinį pažymėjimą, asmens dokumentus, vairuotojo pažymėjimą). Po to visus suvarė į nedidelį kambarėlį 2-me aukšte. Į jį netrukus įėjo Vilniaus Šiaurės miestelio divizijos vadas generolas Uspatskich (vardo neprisimenu) ir rusiškai davė komandą „Gult ant grindų!“. Iš karto nesigulėm. Tuomet pasigirdo automato papliūpa į lubas, pabiro tinkas, tad saviškiams paliepiau geriau sugulti. Generolas mus išplūdo, išvadino „svoloči, fašisty“ ir paliepė saviems: „Jei judės – sušaudyti kaip šunis“. Tada jis išėjo. Po to atėjo karininkas mėlyna uniforma, kaip supratom, Pskovo desantinės divizijos „zampolitas“. Paklausė: kas sukėlė gaisrą 1-me aukšte? Atsakiau, kad patys ir sukėlėte. Pasigirdo šūksnis „Nutilk!“, kurį sekė smarkus smūgis automato buože per nugarą juosmens srityje (pastarojo pasekmes jaučiu iki šiol). Vėliau jaunuolius paleido (jie buvo neuniformuoti), o mus su K. Radzevičiumi uždarė į ventiliacinę patalpą, užstūmė suolą ir pastatė du sargybinius. Kadangi patalpos sienos buvo plonos, girdėjom, kaip pastate viskas buvo laužoma, daužoma, atidarinėjami seifai. Pasidžiaugėm, kad buvom spėję viską išvežti. Kaip buvo galima spręsti iš garsų, okupantai po to papietavo ir išvažiavo į Spaudos rūmus. Pastebėjau, kad kartu su sovietinės armijos kariais buvo ir vietinių – Lietuvos vidaus reikalų ministerijos II pulko kareivukų bei civilių, taip pat vadinamųjų „jedinstveninkų“, kurie uoliai talkininkavo desantininkams. Dar po kiek laiko išgirdom kažką už durų klausiant: „Ką saugote?“. Kareiviai atsakė, kad 2 civilius. Iš balso pažinau, kas klausia – ogi buvęs sovietinės Lietuvos LDAALR vadas generolas Ginutis Taurinskas. Pastarasis liepė atidaryti duris – ir štai akimis susidūrėm su juo, buvome pažįstami iš buvusios tarnybos komisariatuose. Pažinęs mane G. Taurinskas sušuko: „Čia gi Butkevičiaus dešinioji ranka!“ ir pasišalino. Dar po kiek laiko, vakare, vėl duris atidarė, dabar jau desantininkų kapitonas. Paliepė išeiti ir paleido. Pasistengėm kuo greičiau palikti pastatą. Bet automobilių stovėjimo aikštelėje liko stovėti mano asmeninis automobilis, kuriame dar buvo ir medžioklinis šautuvas IŽ-54. Paskambinau sūnui Žilvinui ir paprašiau, kad padėtų kaip nors paimti iš ten automobilį. Kaip ne keista, rakteliai tebebuvo mano kišenėje. Žilvinui pavyko nepastebėtam tamsoje prisėlinti prie automobilio ir juo iš ten išvažiuoti”.

Vėliau J. A. Paužolis vadovavo barikadų statybai, organizavo žvalgybą, palaikė ryšius su tuometiniu gynybos štabu Aukščiausioje Taryboje ir karinėmis komendantūromis. Darbo kabinetas jam buvo nuolatinė tarnybos ir gyvenimo vieta iki pat rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo.

1991 m. lapkričio 23 d. J. A. Paužolis vadovavo pirmajam atkurtos Lietuvos kariuomenės paradui Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Gruodžio 9 d. buvo paskirtas krašto apsaugos ministro pavaduotoju, o gruodžio 30 d. jam suteiktas Lietuvos kariuomenės pulkininko laipsnis.

1991-1992 m. J. A. Paužolis kaip karinis ekspertas dalyvavo derybose su Rusija dėl buvusios sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Dar kartą prie valstybės sienos apsaugos reikalų J. A. Paužolis grįžo 1992 m. liepą, kai buvo paskirtas VSAT viršininku. Tuometinis jo svarus indėlis į veiklos organizavimą – drausminių priemonių įvedimas pasienio užkardose, sugriežtinta pareigūnų kontrolė. 

1994 m. VSAT reorganizavus į Pasienio policijos departamentą prie VRM, J. A. Paužolis dirbo vyriausiojo pasienio policijos komisaro pavaduotoju kadrų klausimams. 1996 m. lapkričio 27 d. buvo išleistas į atsargą.

Tačiau ir toliau J. A. Paužolis neliko nuošalyje nuo svarbiausių valstybės reikalų. Iki dabar dimisijos pulkininkas yra aktyvus Pasieniečių klubo narys, Etikos komisijos pirmininkas. Jis taip pat dalyvauja Nepriklausomybės gynėjų sąjungos valdybos veikloje, yra Savanorių kūrėjų sąjungos Vilniaus skyriaus narys, buvo Atsargos karininkų sąjungos pirmininko pavaduotoju.

Šiandien bendraujant su netrukus 83-iąjį gimtadienį minėsiančiu J. A. Paužoliu, negalima nesižavėti  jo aktyvumu, patriotišku nusiteikimu, tvirta laikysena, savo pavyzdžiu skatinančiu pilietiškais būti ir kitus šalia esančius bendraminčius.

Prie valstybės sienos apsaugos ištakų prisilietęs ir jai vadovavęs dimisijos pulkininkas nelieka abejingas ir dabartinėms pasieniečių aktualijoms. Atidžiai seka VSAT pasiekimus, domisi diegiamomis naujovėmis. J. Paužolis sako: “Dabar tarnaujančių Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų – pasieniečių materialinį aprūpinimą, naudojamas technikos priemones, aprangą ar ginkluotę nėra ko ir lyginti su tomis sąlygomis, kurias turėjo 1990-jų pasieniečiai. Pagrindinis skirtumas tarp anų ir šių dienų pasieniečių yra tai, kad dabartiniams šiek tiek trūksta suvokimo, kokią misiją jie vykdo. Kad už jų nugaros yra  Tėvynė, kurią jie turės ginti nuo priešo, jei toks atsirastų. Todėl didesnį dėmesį būsimųjų pasieniečių auklėjimui turėtų skirti Pasieniečių mokykla”.

Sužinojęs, kad pasieniečių rengimo laikas vis trumpėja ir pastaruoju metu mokykla turės parengti VSAT pareigūną per vienerius metus, J. Paužolis labai nusiminė. Jo nuomone, nei 9 mėn. dabartiniams Lietuvos kariuomenės šauktiniams, nei juo labiau 1-eri metai sienos apsaugos pareigūnų parengimui nėra tinkamas terminas. “Juk čia reikia išmokyti jaunuolius ne tik atpažinti asmens ir technikos priemonių dokumentus, juos tinkamai patikrinti, apsaugoti valstybės sieną nuo nelegaliai sieną kertančių pažeidėjų, žinoti visus su sienos apsauga susijusius teisės aktus bei tuo pat metu padėti vykdyti kitas policines funkcijas duotoje vietovėje, bet ir paruošti juos tapti kariu – tėvynės gynėju”, - susijaudinęs kalbėjo pašnekovas.

Pasak pulkininko, puolimo technikos šiam jaunam pareigūnui gal ir nereikės, bet reikės mokėti gintis. Todėl būtina prieš stojant į tarnybą tinkamai išmokti gynybinę karinę taktiką, gerai išmanyti pačią įvairiausią ginkluotę. “Patarčiau Vidaus reikalų ministerijai labiau įsigilinti į valstybės sienos apsaugos misiją, atsisakyti vien policinio mąstymo, suvokti, kad pasieniečiai turi būti paruošti būti ne tik policininkais, bet ir tikrais kariais”, - mintimis dalijosi sienos apsaugos veteranas.

Š.m. balandžio pirmąją Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio žygeiviai vėl dalyvavo pėsčiųjų žygyje Kęstučio apygardos partizanams atminti.

Žygio organizatorius Pėsčiųjų žygių asociacija, LDK kunigaikščio Kęstučio mechanizuotasis pėstininkų batalionas.

Partneriai:

Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotasis pėstininkų batalionas

Eržvilko seniūnija

Eržvilko gimnazija

Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnazija.

Žygio vieta - Eržvilko gimnazija (Šaltuonos g. 14, Eržvilkas, Jurbarko raj.). Parengtų trasų atstumai - 22 km ir 36 km.

Neužbėgant įvykiam už akių – žygis buvo puikus. Labiausiai neramino sinoptikų prognozės – iš ankstyvo ryto tikrai nesinorėjo tikėti, kad dieną bus šilta ir saulėta...

Į šį žygį tradiciškai vėl išvyko pagrindiniai Klaipėdos būrio žygeiviai: grupės vyresnysis Gediminas, Rimantė, Sandra, Arūnas ir Rolandas.

Klaipėdiečiai dėkingi savo rėmėjai – Pakrančių apsaugos rinktinei už suteiktą galimybę nuvykti į tokį renginį.

Žygio starto vieta – Eržvilko gimnazija. Organizatorių duomenimis susirinko apie 2200 žygeivių. Kas nustebino  - tai daugybė uniformuotų karių. Iš antsiuvų buvo galima nuspręsti, kad buvo amerikiečių, olandų, gal būt ir vokiečių nes kalba buvo panaši. Ir aišku daugybė Lietuvos karių su visa ginkluote.

Startas. Sunku aprašyti kaip kiekvienas asmeniškai matė žygį, bet tai nebuvo toks pats kaip pernai...  Šiais metais buvo kur kas šlapiau. Teksto apačioje pridedu keletą nuorodų iš kitų žygio fotografų, kad būtų galima susidaryti geresnį įspūdį  ką teko patirti žygeiviams.

Be puikių žygio akimirkų pastaruoju metu pradeda reikštis ir neigiamos tokių žygių tendencijos – šiukšlinimas, triukšmas ir uniformas dėvinčių dalyvių aprangos dėvėjimo nusižengimus.

Tikra gėda tiems žygeiviams, kurie pavalgę sriubos vos keli šimtai metrų nuo lauko virtuvės paprasčiausiai paliko savo indus šalikelėj..., paliktas "bambalis" tai greičiausiai kada nors bus priglaustas kokio reto praeivio... vis tik 10 centų už jį duoda... dar neramina - tai kad žygiai virsta konkursu - kas garsesnę muziką pasileis... negi negalima pasiklausyti miško garsų? jie bent ramina ir jų nešti nereikia...

Ką gi žygis baigėsi, įveikta dar viena trasa o priekyje jau sekantis žygis. Kviečiame prisidėti ir išmėginti savo jėgas.

Daugiau fotografijų čia

Nuorodos į kitus žygio nuotraukų autorius :

Facebook 1

Facebook 2

Facebook 3

Facebook 4

Facebook 5

Kovo 24 d. Pasieniečių klubo prezidentas Vaclovas Zabarauskas pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus direktoriumi Viktoru Dauniu.

Penktadienį Pasieniečių klubo aktyvas, vadovaujami prezidento V. Zabarausko lankėsi Kaune įsikūrusiame Generolo Povilo Plechavičiaus licėjuje (licėjus), kur įvyko susitikimas su licėjaus vadovais. Renginyje dalyvavo ir klubo garbės narys Algimantas Songaila bei valdybos nariai Valentinas Novikovas  ir Žydrūnas Karčiauskas.

Atnaujinta 2017-03-24 Skaityti čia 

Tokia antrašte pradedame spausdinti straipsnių seriją apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

 Tai bus neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šiuos žmones pakalbinsime pasidomėdami ir apie tai, kaip jiems sekasi dabar, ir paprašysime prisiminti anuos laikus.

Šių straipsnių pagalba norima pristatyti jaunesniajai pasieniečių kartai tuos, kurie stovėjo prie Valstybės sienos apsaugos tarnybos ištakų, kurie nepaisant grėsmių, neturėdami patirties, bet vedini ryžto ir pasiaukojimo, kartu mokėsi sienos apsaugos subtilybių, kartais ir iš savo klaidų. Jie buvo, yra ir visada bus tie - pirmieji pasieniečiai.

Kviečiame siūlyti tokius galimus pašnekovus, kuriuos pažįstate, kurie galbūt tebetarnauja VSAT ar gyvenime dabar yra pasirinkę kitą veiklą (rašykite ar skambinkite Prevencijos skyriaus vyresniajai specialistei Loretai Dumbauskienei).

Pirmas šios temos portretas – pasienietis Valdas Cinelis. Jis 1991 m. gegužės 19-ąją buvo vienoje pamainoje su Gintaru Žaguniu, kai šis tarnybos metu buvo nušautas Šalčininkų rajono Krakūnų kaime. 

V. Cinelis VSAT tebetarnauja iki šiol ir yra VSAT Varėnos rinktinės Tribonių užkardos jaunesnysis specialistas.

Lietuvos krašto apsaugos departamento (KAD) Pasienio apsaugos tarnyboje Valdas pradėjo tarnauti daugiau kaip prieš 26 metus - 1990 m. gruodžio 24 d.

V. Cinelis gimė 1969 m. rugsėjo 30 d. Prienų rajono Prienlaukio kaime. Mokėsi Prienų vidurinėje mokykloje, vėliau Marijampolės profesinėje įgijo staliaus – baldininko specialybę. Tačiau šios profesijos išbandyti taip ir neteko – tuoj po baigimo buvo pašauktas į kariuomenę.

Tarnybą pasienyje Valdas pradėjo grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje. Atėjo savanoriu ir buvo pasiųstas saugoti sienos su Baltarusija Šalčininkų užkardos Krakūnų pasienio kontrolės poste (toliau – PKP, postas), Gintaro Žagunio vadovaujamoje pamainoje. Kartu su juo šioje pamainoje tarnavo Artūras Jasiulevičius ir Rimantas Bludnickas.

Per 1991 m. sausio įvykius visi Šalčininkų užkardos pasieniečiai buvo pasiųsti saugoti Lietuvos Vyriausybės pastato. Paklaustas, ar visi pareigūnai tapo Laisvės gynėjais, kai jau buvo žinoma apie kruvinus okupantų planus, Valdas šyptelėjęs atsakė, kad tie, kurie išsigando – iš tarnybos pasitraukė iš karto. Budėjimas Vyriausybės rūmuose truko apie 3 mėnesius. Tuomet šalčininkiečiai davė ir priesaiką Lietuvai – tai įvyko po kruvinosios nakties, sausio 12 d. KAD generalinio direktoriaus Audriaus Butkevičiaus kabinete.

Įtampai atslūgus, užkardos pasieniečiai toliau tęsė valstybės sienos apsaugą savo ruožuose. Tarnyba Krakūnų poste buvo gana rami. Kaimo gyventojai buvo draugiškai nusiteikę pasieniečių atžvilgiu. Tačiau po sausio įvykių pasireiškęs teroras pasienyje, deja, neaplenkė ir šalčininkiečių. Neramumai daugiausiai krėtė gretimą – Šalčininkų PKP, kuriame siautėjo agresyviu elgesiu pagarsėjęs Baltarusijos milicininkas Aleksandras Fijasas. V. Cinelio žiniomis, ne jis vienas sukeldavo provokacijas minėtame poste. Daugelį agresyvių antpuolių, kurių metu buvo sumušti pasieniečiai, sudeginti Šalčininkų ir Eišiškių postuose naudoti vagonėliai ir privatus pareigūnų transportas, padėjo įvykdyti ir priešiškai nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu nusiteikę Šalčininkų policininkai (buvę sovietiniai milicininkai). Todėl į Šalčininkų PKP rotacijos pagrindu ne kartą buvo siunčiama ir G. Žagunio pamaina. Kaip sakė V. Cinelis, kadangi pasieniečiai buvo neginkluoti, kartais tarnybą vykdydavo kartu su Lietuvos policijos „Aro“ pareigūnais.

V. Cinelis su skausmu prisimena ir 1991 m. gegužės 19-osios nakties įvykius Krakūnuose, kai žuvo jo pamainos viršininkas ir tarnybos draugas Gintaras Žagunis. Tą naktį budėjo jis, Gintaras ir neseniai į jų pamainą įsiliejęs R. Bludnickas. A. Jasiulevičius sirgo ir tą dieną nedirbo. Pamainos viršininkas vakarop gavo nurodymą atjungti posto vagonėlyje elektrą, vagonėlį paslėpti ir iš posto pasišalinti (Vilniuje buvo gauta informacija, kad Šalčininkų pasienio ruože gali būti organizuojama provokacija - L.D. past.). Elektrą atjungus, nepavyko surasti transporto, kuris galėtų nutempti vagonėlį į saugią vietą ir iš posto pasieniečių išvežti neatvyko žadėtas autobusas. Tuomet G. Žagunis, kaip pamainos viršininkas, V. Cineliui ir R. Bludnickui paliepė paslėpus visą posto įrangą kaimo daržinėje pas vietinius gyventojus eiti ir patiems ten ilsėtis, o pats liko prie vagonėlio, sutarus, kad kas 2 val. bus keičiamasi. Pastebėjus įtartiną transportą, važiuojantį keliu, buvo sutarta pasitraukti prie kaimo pastatų, kad atrodytų tarsi vietinis gyventojas, nes pasieniečiai tuomet dar buvo neginkluoti. Tačiau pasieniečius daržinėje pažadino jau nebe kolega, o kaimiečių balsai, kurie rusų kalba svarstė, kad kažkur dar turi būti du pareigūnai, kad vienas nužudytas. Ilsėjęsi pasieniečiai kaip mat išspyrė velke užkištas daržinės duris ir atbėgę pamatė žuvusį savo tarnybos draugą. Kaimo gyventojai papasakojo, kad pasienietį nušovę žudikai atvažiavo prie posto vagonėlio ne nuo kelio, bet iš kaimo pusės, kas Gintarui turėjo pasirodyti, tarsi tai vietiniai gyventojai anksti išsirengė vykti į turgų, nes buvo sekmadienis.

Po G. Žagunio žūties jo pamainos vyrai daugiau į Krakūnų postą nebebuvo siunčiami. Juos, kaip, beje, ir kitus užkardos pasieniečius, pakaitomis, po savaitę, komandiruodavo į Lazdijus vykdyti valstybės sienos su Lenkija apsaugą. Ten sieną tebesaugojo sovietų pasieniečiai. Tačiau jokių incidentų su pastaraisiais nebuvo. Daugiau „komplimentų“, anot V. Cinelio, jie susilaukdavo iš vietinių kolegų pasieniečių ir muitininkų. Pastarieji šalčininkiečius net buvo praminę „juodosiomis beretėmis“ – dėl jų griežtos ir principingos laikysenos.

1992 m. Valdas buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos Šalčininkų posto pamainos viršininku. Vėliau jis buvo perkeltas Varėnos rinktinės priklausomybėn. Darbas ypač palengvėjo, kai pasieniečiai buvo aprūpinti nauja technika, transporto priemonėmis, pastatyti stebėjimo bokštai. Bet bėgant laikui sistemos gedo ir seno, dabar yra diegiamos naujos. Savo profesinio pasirengimo kvalifikaciją V. Cinelis pasitvirtino 1999 m. pradžioje, baigęs kursus Pasienio policijos departamento Mokymo centre.

Šiuo metu Valdas tarnauja Varėnos rinktinės Tribonių užkardoje. Pagal rotaciją dirba punkte, geležinkelio PKP arba valstybės sienos ruože „žalioje juostoje“. Nors statutinio stažo pareigūnas turi per 30 metų, pagal Vidaus tarnybos statutą dar gali tarnauti 8-erius metus. Kaip pats pastebėjo, „jei leis sveikata“. Mat per ilgą tarnybos laiką atsirado ir kai kurie negalavimai. Nuo ilgo sėdėjimo (po 12 val.) visureigyje su termovizorine įranga neatlaikė pasieniečio stuburas – teko ilgai gydytis. Todėl dabar Valdas įsitraukė į žygeivių gretas ir dažnai traukia į pėsčiųjų žygius. Pirmas jam toks buvo žygis skirtas Gintaro Žagunio atminimui Dieveniškių apylinkėse bei „Pasieniečių keliais“ Medininkuose. Dabar Valdas dalyvauja ir kituose žygiuose, kuriuos organizuoja ir kitos visuomeninės organizacijos ar Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacija. V. Cinelis taip pat yra aktyvus Pasieniečių klubo narys.

V. Cinelis yra apdovanotas Lietuvos Kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliu. Už sąžiningą ir pavyzdingą tarnybą apdovanotas VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 90“, „Valstybės sienos apsaugai 95“; VSAT atminimo ženklais I, II, III laipsnio „Valstybės sienos apsaugoje 10 metų“, „Valstybės sienos apsaugoje 15 metų“, „Valstybės sienos apsaugoje 20 metų“; II laipsnio VSAT atminimo ženklu „Pavyzdingas pasienietis“, Pasieniečių klubo I ir II laipsnio atminimo ženklais „Buvome, esame, būsime“.