Š.m. gegužės 6 d. Lietuvos žygeiviai vėl rinkosi naujam savęs išbandymui į pėsčiųjų žygį. Žygis skirtas knygnešių (1864 – 1904) atminimui, Spaudos atgavimo ir knygos dienai paminėti.

Žygio organizatoriai: Pėsčiųjų žygių asociacijos Šiaulių skyrius ir Šiaulių Normundo Valterio jaunimo mokykla.

Žygio tikslas – įprasminti knygnešių atminimą, paminėti Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Aktyvieji Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio žygeiviai taip pat atvyko į žygį. Tai buvo senai suplanuotas dalyvavimas šiame žygyje. Kaip ir tikėjomės viskas pavyko kuo puikiausiai. Vasariškai šiltas oras, nuostabi gamta, gražūs vaizdai tikrai paliko įspūdį, kurio galėjome ir nepatirti jei neturėtume savo nuolatinių rėmėjų.

Klaipėdos būrio nariai dėkingi savo rėmėjai Pakrančių apsaugos rinktinei, suteikusiai galimybę sudalyvauti pėsčiųjų žygyje.

Žygio starte sutikome ir kolegų iš Pasieniečių klubo Vilniaus būrio, kurie taip pat yra beveik nuolatiniai žygių dalyviai.

Šis žygis galima sakyti buvo vienas iš lengvesnių, nors trasa daugumoje ir driekėsi per miškus, bet tai nė kiek nesumenkino patirto pasitenkinimo žygiu. Buvo išvengta žygiavimo per laukus ar judrius kelius. Nors reiktų pasakyti, kad vienas miško keliukas tikrai priminė „autostradą“... Tas keliukas vedė prie Svilės šaltinio.

Pats žygis vyko Kurtuvėnų regioninio parko dalyje, aplankyti keletas įdomesnių objektų – Juodlės ežeras, Pustlaukio duobė, Vainagių piliakalnis ir šalia esanti žemapelkė, sakralinė vieta primenanti mažytį Kryžių kalno lopinėlį su paminkliniu akmeniu dar kitaip vadinamą Svilės kryžių kryžkele, jau minėtas Svilės šaltinis iš kurio vietiniai gyventojai semia vandenį. To vandens skanumu galėjo įsitikinti ir žygeiviai.

Taip pat prie šio šaltinio buvo įsteigtas paskutinis kontrolinis punktas ir čia žygio dalyviai buvo pavaišinti gardžia žuviene.

Klaipėdiečiai šį žygį priskyrė prie lengvesnių žygių ne jis tikrai prilygo pasivaikščiojimui. Nors kaip ir kiekvienas žygis šis turėjo ir savy neigiamų ir teigiamų momentų. Teko ir girdėti ir paskaityti komentarų, kad šis žygis buvo pats brangiausias (čia turima minty tuos kurie buvo užsisakę žygio medalius) ir dar minusas, kad žygio dalyviai atėję atsiimti savo apdovanojimų sužinojo, jog medalio „kaladėlė“ neįeina į kainą, ji parduodama atskirai. Taip pat neigiamai pasirodė ir žygių organizaciniai reikalai tiek starte tiek ir finiše.

O kas medalių neėmė ar nebuvo reiklūs organizaciniams reikalams galėjo puikiai leisti laiką žygiuodami tyliai ošiančiu mišku, nes šį kart triukšmadarių „bumbastikų“ beveik nebuvo...

Daugiau fotografijų čia

Buvo, yra ir bus !  R.Barkauskas

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos Prevencijos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė

Pirmieji pasieniečiai. Remigijus Barkauskas – pasienietis iš pašaukimo

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus - vienas pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos saugotojų vidaus tarnybos vyr. puskarininkis Remigijus Barkauskas. Šiuo metu Remigijus tarnauja VSAT Pagėgių rinktinės sargybų skyriaus (Bardinų užkarda) vyr. pasieniečiu, saugo sieną su Rusija.

Gimė 1965 m kovo 22 d. Rukų k., Stoniškių sen., Šilutės r. Baigė Stoniškių vidurinę mokyklą. Po to mokėsi Šilutės tuometėje 12-oje profesinėje technikos mokykloje, kur įgijo vairuotojo - šaltkalvio profesiją. 1984 m. buvo paimtas į Sovietinę armiją (SA). Grįžęs po armijos įsidarbino Stoniškių tarybiniam ūkyje.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir pakvietus šio krašto vyrus stoti į savanoriškąją Karšto apsaugą, R. Barkauskas  rugsėjo mėn. užpildė anketą stoti valstybės sienos apsaugon. Lapkričio 19 d.  R. Barkauskas pradėjo tarnybą Panemunės pasienio kontrolės poste.

 „Pradžioje  buvome neuniformuoti, neginkluoti, neturėjome jokios  įrangos, - pasakojo R. Barkauskas. Gruodžio mėnesį išdavė pirmąsias uniformas, gumines lazdas. Uniformos buvo labai plono medvilninio audinio, todėl šąlant orams, teko gerokai po ja prisirengti šiltesnių rūbų“

Prasidėjus neramumams Vilniuje ir prie valstybės sienos, 1991 m. sausy, pasieniečiai buvo gavę vadovybės įsakymą uniformų nedėvėti, dokumentus paslėpti ir iš atstumo stebėti teritoriją. Po kruvinųjų įvykių Vilniuje, R. Barkauskas į vykstančių Vilniun gretas nebepateko, nes neliko vietos autobuse, todėl vykdė tarnybą vietoje, saugojo savivaldybės pastatą. 

Po sausio 13-osios Panemunės posto pasieniečių vagonėlis buvo sovietų armijos karių pagrobtas – prisiminė Remigijus.  Tik daug vėliau – grąžintas. Prieš 1991 m. rugpjūčio pučą patyrėme  ir  provokacijų iš sovietinių karių pusės – jie atvažiuodavo gąsdindavo, įvairiai grasindavo, darė spaudimą, matomai, turėjo tikslą išprovokuoti rimtesnį konfliktą.

Žlugus Maskvos pučui – pasieniečiai grįžo į ankstesnes savo tarnybos vietas. Remigijus taip pat toliau tęsė tarnybą Panemunės poste.

Prisimindamas to meto tarnybą kai reikėdavo su plona uniforma ilgiausius atstumus palei valstybės sieną nueiti pėsčiomis, R. Barkauskas juokavo, kad kartais tarnyboje taip sušaldavo ir pavargdavo, jog prisiekinėjo sau grįžęs iš karto rašyti prašymą atleisti iš tarnybos. Bet kai grįždavo, sušildavo ir pailsėdavo, noras prašytis atleidžiamam praeidavo. „Teko patirti ir patyčių iš tų pačių smulkią kontrabandą gabenančių asmenų – šypteli ilgametis pasienietis, nes pėsti pasieniečiai beveik nieko negalėjo padaryti geresne technika apsirūpinusiems pažeidėjams“.

Tačiau palaipsniui aprūpinimas gerėjo, gavo pasieniečiai ir transporto priemones, žiūronus, šiokią tokią ginkluotę. Pastaruoju metu pasienietis jau niekuo nesiskundžia, sąlygos tarnybai nepalyginamai yra pagerėję, aprūpinimas puikus.

Už gerą tarnybą R. Barkauskas buvo ne kartą skatintas Tarnybos vado ir rinktinės vado padėkomis, piniginėmis išmokomis ir vardine dovana. Yra apdovanotas visų trijų laipsnių Valstybės sienos apsaugos tarnybos pasižymėjimo ženklu „Valstybės sienos apsaugos tarnyboje“, jubiliejiniu ženklu „Savanoris pasienietis“.

Pasieniečių klubo Medininkų būrio nariai kartu su klubiečiu Antanu Žilėnu  bei valdybos nariu Vytautu Strolia gegužės 2 d. sutvarkė 2013 m. pasodintą Pasieniečių klubo 10-mečio ąžuolų giraitę.

Ąžuolų giraitė buvo pasodinta  Medininkuose prie Juozapinės kalno klubui minint 10 metų sukaktį. Kartu su klubu akcijoje dalyvavo ir  Saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos darbuotojai bei Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos atstovai. Nuo to laiko šiuos plačialapius prižiūri klubo Medininkų būrio nariai, Pasieniečių mokyklos kursantai ir jaunieji pasieniečiai.

Antradienį klubiečiai drauge tvarkė, kirto ir pjovė išdžiūvusius krūmus, rinko šiukšles. Po įtemptų darbų visi vaišinosi karšta arbata ir atsineštais skanėstais.    

Šią vietą ant Juozapinės kalvos dažnai lanko moksleivių grupės, pavieniai asmenys ir kiti keliautojai.  Šalia esančią kitą ąžuolų giraitę sodina ir puoselėja gimnazistai iš Vilniaus.

Daugiau fotografijų čia

Balandžio 29 d., šeštadienį, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT)  Varėnos rinktinė, perėmusi estafetę iš buvusios Lazdijų rinktinės, organizavo tradicinį 13-ąjį dviračių žygį, skirtą Lietuvos įstojimui į Europos sąjungą paminėti.

Trasa šiemet driekėsi gražiomis Metelių regioninio parko vietovėmis. 2017 m. yra paskelbti Piliakalnių metais, todėl žygio akcentas šiemet buvo gražiausių Lazdijų rajono piliakalnių aplankymas.

Trasos ilgis  buvo apie 50 km.  Nors oras šiluma nelepino, bet dalyvių entuziazmo ir geros nuotaikos nesugadino. Į žygį susirinko apie 400 dalyvių, tarp kurių nemažai buvo ir Pasieniečių klubo narių iš Vilniaus, Medininkų, Ignalinos, Marijampolės būrių.

 Nė vieno dviračių žygio nėra dar praleidę nei klubo prezidentas Vaclovas Zabarauskas nei valdybos narys Valentinas Novikovas. Aktyvus poilsis – mėgiama daugelio klubiečių pramoga.

Daugiau fotografijų čia

1954-2017

Netekome mūsų Rimutės... 

Po sunkios ligos 2017 m. balandžio 29 d.  mirė ilgametė Valstybės sienos apsaugos tarnybos darbuotoja, Pasieniečių klubo narė Rima Lapienytė

Rima gimė 1954 m. spalio 23 d. Biržuose. Aštuonias klases baigė Biržų vidurinėje, po to mokėsi Panevėžio aukštesniojoje technikos mokykloje, kurią baigė 1973 m. Prieš baigdama technikumą Rima jau pradėjo darbinę veiklą, tačiau po baigimo - išvyko į Vilnių ir įsidarbino Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje („Sigma“), kur dirbo inžiniere konstruktore. Tuo pat metu Rimutė sugebėjo mokytis ir 1982 m. baigti studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete (tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute). "Sigmoje" R. Lapienytė dirbo iki pat Lietuvai vėl tampant nepriklausomai. Prasidėjus reorganizacijoms - gamyklą teko palikti.

Rimutės darbinė veikla Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (tarnyba) prasidėjo 1992 m. gruodžio 21 d. Tuomet tarnyba buvo Krašto apsaugos ministerijos struktūrinis padalinys. Rimutė tapo Lietuvos Kariuomenės  puskarininke. Pirmiausia dirbo Štabo Kanceliarijoje. Kariuomenėje išsitarnavo leitenato laipsnį. Tarnybai perėjus Vidaus reikalų ministerijos žinion, teko padirbėti ir kituose padaliniuose: Pasienio policijos departamento prie VRM (PPD) Pasienio kontrolės punktų informacijos poskyryje, PPD Štabo Informacijos ir analizės poskyryje, vėliau - jau Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM (VSAT) kanceliarijoje. Paskutinės Rimos praeigos tarnyboje ‒ VSAT Štabo Bendrųjų reikalų valdybos Kanceliarijos vyriausioji specialistė. Tarnybą R. Lapienytė paliko turėdama vidaus tarnybos majoro laipsnį.

Už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą Rima Lapienytė buvo apdovanota 2-jo laipsnio vidaus reikalų ministerijos pasižymėjimo ženklu „Tėvynės labui“, visų 3-jų laipsnių VSAT pasižymėjimo ženklais „Valstybės sienos sargyboje“, vidaus reikalų ministro, VSAT vado padėkomis, vardine dovana.

Rima buvo viena iš Pasieniečių klubo steigėjų ir aktyvi jo narė. Apdovanota abiejų laipsnių klubo atminimo medaliais „Buvome, esame, būsime“, atminimo ženklu „Pasieniečių klubui 10 metų“. Ji taip pat priklausė Reformatų senjorų draugijai.

Rima buvo labai žingeidi, mėgo turizmą. Nuo jaunų dienų iki pat savo ligos dalyvavo žygiuose į kalnus su Vilniaus keliautojų klubu. Dalyvaudavo ekskursijose po Lietuvą, yra aplankiusi daugelį užsienio šalių. Buvo azartiška kultūros renginių lankytoja. Dalyvavo suaugusiųjų savišvietos tobulinimo klubo ir Vydūno draugijos veikloje

Rimutės šviesus atminimas teliks mūsų širdyse...

Velionė bus pašarvota Vilniaus Evangelikų Reformatų bažnyčioje, Pylimo g. 18 Vilnius gegužės 1 d., pirmadienį, lankymas nuo 17 val. (18 val. - pamaldėlės)

Atsisveikinimas ‒ gegužės 2 d., antradienį, nuo 9 iki 11 val. (10.30 val. - pamaldėlės)

Laidotuvės ‒ Semeniškių kapinėse Biržų rajone.