Birželio 15 d. minint sovietų okupacijos ir pasieniečio Aleksandro Barausko 76-ąsias žuvimo metines, Pasieniečių klubui buvo įteiktas VSAT atminimo medalis „Aleksandras Barauskas 1899-1940“.

Šį garbingą apdovanojimą klubo prezidentui Vaclovui Zabarauskui įteikė VSAT vadas Renatas Požėla savo įsakyme pažymėjęs, kad medalis skiriamas už žuvusio pasieniečio atminties puoselėjimą bei A. Barausko vardo sklaidą visuomenėje.

Pasieniečių klubas neatsitiktinai susietas su A. Barausko vardu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pirmieji žuvusį okupacijos dieną pasienietį ir Lietuvos šaulių sąjungos narį prisiminė Varėnos šauliai ir jį pagerbdami 1992 m. Ūtos kaime pastatė atminimo kryžių. Pasieniečių klubui perėmus estafetę iš šaulių, šis svarbus šalies istorijai faktas buvo plačiai išviešintas, surinkta reikalinga medžiaga ir, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui (LGRTC) parėmus, perduota Lietuvos Prezidentūrai. 2004 m. birželio 15 d. atokiame Varėnos rajono Ūtos kaime pareigūno žūties paminėti susirinko tik keletas Pasieniečių klubo narių ir Varėnos šauliai. Po metų, 2005 m. gegužės mėn., Aleksandras Barauskas jau buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, o birželio mėnesį minint okupacijos dieną LGRTC pastangomis ir lėšomis čia buvo pastatytas paminklinis ženklas. Pasieniečio auka paminėta Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Varėnos rajono visuomenės atstovų bei Alytaus rinktinės šaulių.

2006 m. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Dubičių užkarda pavadinta Aleksandro Barausko vardu. 2010 m. minint 70-ąsias žuvimo metines VSAT Pasieniečių mokykloje A. Barausko vardu pavadinta karinės taktikos auditorija. VSAT įsigijus naują patrulinį laivą, 2015 m. vasarą Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė suteikė jam vardą „Aleksandras Barauskas“. Šio laivo įgulos vadui Arūnui Zabičiui (Pakrančių apsaugos rinktinė) šiemet buvo įteiktas šis garbingas atminimo medalis.

Atminimo medalis „Aleksandras Barauskas 1899-1940“ sukurtas žymaus Lietuvos monumentalisto grafiko Petro Repšio. Tai ne tik apdovanojimas, bet ir meno kūrinys. Jis turi aversą ir reversą ir nėra nešiojamas prie pareigūno uniformos, bet turi būti eksponuojamas.

VSAT vado įsakymas čia

 

Trečiadienį, birželio 15-ąją, paminėtos 76-osios sovietų okupacijos ir pasieniečio Aleksandro Barausko žuvimo metinės. Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininkas A. Barauskas tapo pirmąją 1940 m. okupacijos auka.

Š.m. birželio 11 d. vyko penktasis pėsčiųjų žygis „Pasieniečių keliais“.

Žygio tikslas – atminti ir pagerbti Laisvės gynimo ir didžiąsias netektis, pirmosios 1940-ųjų metų sovietinės invazijos į Lietuvą aukos, žuvusio pasienio policijos Alytaus baro Ūtos pasienio sargybos viršininko Aleksandro Barausko 76-ąsias ir kitų pasieniečių žūties metines bei įamžinti istorinių įvykių pasienyje tęstinumą.

Žygio uždaviniai:
- propaguoti pasieniečio profesiją, keliavimą pėsčiomis kaip aktyvią, kultūringą ir aplinką tausojančią laisvalaikio praleidimo formą, aktyvią ir sveiką gyvenseną;
- skatinti keliauti mėgstančių žmonių vienijimąsi, bendradarbiavimą tarp šalies ir užsienio institucijų, įstaigų, organizacijų, įvairių tautų bendruomenių;
- ugdyti pilietiškumą, puoselėti kultūros ir istorines tradicijas;
- tobulinti fizinį ir psichologinį pasirengimą.

Žygio organizatoriai: Pasieniečių mokykla, VšĮ RCE, Pėsčiųjų žygių asociacija.

Žygeivių skaičius - (kas pasakys kiek ten mūsų buvo?)

Žygio be klaipėdiečių nebūna. Tad ir į šį tradicinį (galima sakyti, jubiliejinį) žygį išsiruošė Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio nariai. Šiame žygyje dalyvavo naujas komandos narys Mindaugas, o būrio branduolys – tai tie patys ištvermingiausieji: Kęstutis, Rimantė, Gediminas, Arūnas ir Rolandas.

Komanda jau ne pirmus metus dalyvauja žygiuose, o šiame žygyje norėjosi parodyti komandos naują veidą – marškinėlius, reklamuojančius Pasieniečių klubo Klaipėdos būrį. Deja, prezentacija neįvyko... Pasikeitus oro sąlygoms teko griebtis atsarginio plano.

Labai gaila, kad keletas komandos senbuvių dėl įvairių priežasčių negalėjo dalyvauti žygyje. Bet tai ne paskutinis žygis ir jie dar turės galimybę išbandyti jėgas kitais metais.

Nuoširdžiai dėkojame mūsų komandos rėmėjai VSAT Pakrančių apsaugos rinktinei, suteikusiai galimybę atvykti į šį žygį.

Kaip paaiškėjo žygio atidarymo ceremonijoje, šiemet pagerinti net du rekordai. Žygeivių minioje plevėsavo 5 vėliavos (tiek mažai dar neteko matyti...), iš kurių net keturios Pasieniečių klubui atstovaujančių būrių !!! Su savo būrio vėliavomis dalyvavo Vilniaus, Medininkų, Marijampolės ir Klaipėdos atstovai.

Iškilmingos kalbos, palinkėjimai, instruktažas ir pagaliau duotas startas...

Dažnai kalbos prasideda fraze “koks oras?“ Apie orą šį kartą reiktų pakalbėti išsamiau. Buvo saulėta, dangum plaukė pilki debesėliai, vėsoka... Galima sakyti, žygiui sąlygos idealios. Kol kas...

Nuėjusi vos keletą kilometrų visa virtinė žygeivių, kiek tik pateko į akiratį, staiga sustojo, čiupo kiekvienas kuprines ir jau po minutės pasipuošę įvairiaspalviais apsiaustais lyg vaiduokliai ėjo toliau. O lietus lijo ir lijo beveik nenustodamas.

Lietus, žinoma, apsunkino žygiavimą, bet gamtoje nebūna blogo oro, būna tik bloga apranga...

Pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, vyksta daug renginių, kuriuose madinga skirti nominacijas. Šis žygis galėtų pelnyti šlapiausio žygio nominaciją.

Organizatoriai, kaip visada, pasistengė ir žygio maršrutą suplanavo taip, kad būtų aplankyti visi pagrindiniai šioje trasoje esantys reikšmingi objektai - Medininkų memorialas, valstybės siena, Aukštojo kalnas, Juozapinės kalnas ir, žinoma, Medininkų pilis.

Medininkų pilyje žygeivių laukė pasienietiška košė, kurios pavalgius ir sušilus lengviau buvo įveikti paskutinius kilometrus iki finišo.

Pasieniečių klubo
Klaipėdos būrio vado pavaduotojas
Rolandas Smilingis

https://www.facebook.com/groups/500113743422023/ Daug nuotraukų prisijungus į Facebook

Vilniaus būrio narių foto čia

Su įspūdžiais iš kelionės į Latviją galite susipažinti apsilankę Pasieniečių klubo paskyroje Facebook'e https://www.facebook.com/groups/pasienieciuklubas nes dėl nuotraukų gausos sunku surasti vietą joms sudėti

Nuoroda į Egidijaus B. fotoalbumą

Nuoroda į Krepšinio muziejaus įkūrėjo fotoalbumą

Nuoroda į V.Zabarausko fotoalbumą

Algis Balaišis ‒ Lietuvos kariuomenės karininkas, pulkininkas leitenantas, valstybės sienos apsaugos istorijos tyrinėtojas ‒ gimė 1936 m. gegužės 27 d. Geručių k., Žeimelio vls. Pasvalio r. 1954 m. baigė Pasvalio vidurinę mokyklą. Po to mokėsi Daugpilio karo aviacijos radiolokacijos mokykloje (baigė 1956 m.) ir Maskvos N. Žukovskio karo aviacijos inžinerinėje akademijoje.

1956–1982 m. A. Balaišis buvo SSRS kariuomenės, susijusios su karinės aviacijos techniniais ir su kosminės technikos tyrimais, konstravimu bei panaudojimu, karininkas. 1983–1991 m. dirbo Elektrografijos mokslinio tyrimo institute Vilniuje. 1991–1993 m. Vilniaus civilinės saugos vyr. inspektoriumi. 1992–1996 m. dėstytojavo Lietuvos karo akademijoje. 1993 m. gavo Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto laipsnį. 1993–1997 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos Švietimo ir auklėjimo skyriaus viršininku, 1997–2000 m. Vidaus reikalų ministerijos (VRM) II pulko laikraščio „Tėvynės labui“ redaktoriumi ir pulko muziejaus vedėju. 2001 m. buvo žurnalo „Kardas“ redaktoriumi. 2001 m. visuomeniniais pagrindais padėjo įsteigti Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pasieniečių muziejų, buvo vienas iš „Pasieniečių klubas“ (klubas) steigimo iniciatorių. Įsteigus klubą, 2003 m. buvo išrinktas jo pirmininku. Juo išbuvo 8 metus. 2010 m. dėl sveikatos pasitraukė, bet buvo išrinktas klubo etikos komisijos pirmininko pavaduotoju, klubo garbės nariu.

A. Balaišis buvo daugelio straipsnių ir kelių knygų apie Lietuvos valstybės sienos istorinę raidą 1918–1940 m. autorius. Knygoje „Lietuvos valstybės sienos apsauga 1918-1940 m. „Žmonės ir įvykiai“ pirmą kartą buvo paskelbti duomenys apie ištremtus ir žuvusius pasienio policijos tarnautojus, pasienio policijos dalyvavimą 1941 m. Birželio sukilime ir vėlesnėse kovose už laisvę bei 2 300 pasieniečių gyvenimo aprašymai – biogramos. Knygoje „Lietuvos valstybės sienos apsaugos karininkai 1918 –1940 m.“ buvo pateiktos ryškiausių ir labiausiai valstybės sienos apsaugai nusipelniusių karininkų išsamios biografijos. A. Balaišis buvo ir dviejų kolektyvinių monografijų "Valstybės sienos apsaugos tarnybos istorija" ir "Valstybės sienos apsaugos istorija" bendraautoris.

A. Balaišis apdovanotas:
VRM I ir II laipsnio atminimo ženklais „Tėvynės labui“;
VSAT II laipsnio pasižymėjimo ženklu „Pasieniečio garbės ženklas“,
VSAT atminimo ženklu „Už nuopelnus valstybės sienos apsaugai“,
VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai – 85“,
VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai – 90“,
Visuomeniniai apdovanojimai:
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“; Labdaros fondo „Mūsų krantas“ ordino „Visuomenės labui“ sidabriniu medaliu ir Pasieniečių klubo I ir II laipsnio atminimo ženklais „Buvome, esame, būsime“.

A. Balaišis mirė 2015 m. gegužės 1 d. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.