Visada truputį su pavydu žiūrėdavau į tuos žmones, kurie daro kokius kilnius darbus, sugeba atsistoti prieš salę, papasakoti savo įspūdžius ar nuotykius. Jie jaučiasi laisvai visų klausomi, mes juos mėgstam, jais didžiuojamės. Ir vis galvodavau, kada aš galėsiu toks tapti, kad per susirinkimą nereikėtų sėdėti salės kamputyje, aikčioti iš nuostabos, tyliai pritarti. Man neduodavo ramybės mintis: negi aš kitoks, negi aš nesugebėsiu, ir pagaliau ta diena atėjo. Aš ryžausi – susikaupiau savyje, kas buvo tikrai nelengva. Sužinojau apie tarptautinį labdaros ir paramos fondą „PAGALBOS SPARNAS“, renkantį ir vežantį pagalbą Ukrainai. Buvau priimtas ir iš karto gavau uždavinį – surinkti lėšų kelionei į Ukrainą per Pasieniečių klubo suvažiavimą. Man tai buvo iššūkis – ar aš išdrysiu atsistoti prieš visą salę ir pasakyti nors trumpą kalbą. Pradžioj, kaip visada, pabūgau, išsigandau atsakomybės. Todėl susiradau klubo sekretorę, įteikiau jai raštus ir, pats save keiksnodamas, atsisėdau salėje. Tačiau atsitokėjęs, susiradau lapelį, pasirašiau trumpą kalbą ir visas drebėdamas išėjau į tribūną. Aplink tapo taip tylu, kad net spengė ausyse. Bet aš prabilau, painiojausi, bet šnekėjau ir – įvyko stebuklas – mane išgirdo, suprato ko aš noriu. Daugelis po to priėjo, šnekino iki šiol man nepažįstami žmonės. Jie aukojo lėšas, kas kiek galėdamas, nors po truputį. Pinigų rinkimas tikrai nėra lengva užduotis, aš dabar pradėjau gerai suprasti tuos žmones, kurie tai daro seniai.

Tada atėjo ilgai lauktas pirmadienio rytas, kai mudu su Algiu Šimoniūčiu, „Pagalbos sparno“ direktoriumi, turėjome išvykti į Ukrainą. Algis atvažiavo mikroautobusu, prie jo dar prikabinta priekaba. Aš čiupau viską, ką turįs, ir – į kelią. Štai jau Kalvarija, Suvalkai, Baltstogė. Laikas prabėgo gretai ir mes jau Lenkijos – Ukrainos pasienio muitinėj. Priėjo lenkų pasienietis apžiūrėjo viską iš aukšto, kažkoks jis man netikras, pasipūtęs pasirodė. Kažką pasikalbėjo su Algiu ir išėjo. Atvedė muitininką ir čia prasidėjo: viską iškraut, atidaryt. Bėgioju sušilęs traukinėju trosus ir akies kampuku žiūriu į juos, galvoju: jie čia ponai, panorės – praleis, panorės – apsuks... Po valandos landžiojimo, praleido – čia juk humanitarinė pagalba, nedrįso ilgiau laikyti. Atvažiuojam prie Ukrainos pasieniečio: automatas tvirtai suspaustas rankose, akyse dega kažkokia ugnelė, veide šypsena – mes juk LIETUVIAI, vežam pagalbą. [Vėliau sužinojau, kad jie keičiasi po tarnybos karo zonoj]. Pakilo ir man ūpas, bet viskas pasikeitė, kai atėjo muitininkas: veidas surauktas, žvilgsnis piktas. Oi, tie muitininkai – beveik visur jie vienodi... Prasidėjo spektaklis: vienas ateina, kitas išeina, o kiek „verkimo“... Atsiveda pamainos vyresnįjį, tas po kiek laiko dar vyresnį, šis pastovėjęs, pažiūrėjęs vėl nuėjo kažkam skambinti [vėliau iš Algio sužinojau, kad jie taip reikalauja pinigų]. Praėjo kelios valandos, pamatę kad nieko negaus – paleido.

Įvažiavus į Ukrainos teritoriją sustojam degalinėj pasikeisti pinigų. Padavęs 50 eurų, gavau pundą ukrainietiškų, trumpam pasijutau kone milijonieriumi, bet greitai požiūris pasikeitė, kai pamačiau kainas... Važiuojant tolyn, pasidžiaugiau, kad keliai vakarinėj Ukrainoj gana neblogi. Sėdau už vairo ir važiavau visą naktį kol pasiekėm sostinę Kijevą. O čia prasidėjo grūstys, vairą atidaviau Algiui – jis čia labiau įpratęs nardyt tarp mašinų. Kelis krovinius iškrovėm sostinėj ir lėkėm tolyn – arčiau fronto linijos, nors frontas ten visur. Ukrainiečiai čia gyvena, dirba, mokosi, politikuoja ir kariauja.

Privažiavom Kremenčuko miestą, čia iškrovėm didžiausią dalį labdaros: iš čia ji pasieks karius, vaikus, senelius. Apsistojom ukrainiečių šeimoje. Prie stalo politikos tikrai daug ir šeimininkas – tikras savo šalies patriotas, dalyvavęs visuose įvykiuose. Kitai dienai buvo numatytas susitikimas su kariais. Nematomo fronto kariai, save vadinantys „valantiorais“ [tai savanoriai, aprūpinantys karius], tikri šalies patriotai. Ne vienas jų buvo Maidano įvykiuose bei kare su seperatistais. Tai žmonės save aukojantys tėvynei. Jie tiki, kad ateis ta diena, kai Ukraina atgaus visą savo teritoriją, bus laisva ir nepriklausoma. Teko susitikti su daktarais gydančiais karius, su paprastais žmonėmis – jų visų akyse matyti kylanti iš širdies ugnelė. Ir aš supratau: kol bus gyvas nors vienas toks žmogus – kova nesibaigs. Jiems nelengva – juos nebe taip palaiko dabartinė valdžia [kiek supratau, jų net bijomasi]. Čia kiekvienam žingsny susiduriama su korupcija ir kyšininkavimu. Nustebau, bet teko sutikti ir delegaciją iš Lietuvos. Tai daktarai – psichologai. Jie atvyko padėti savo kolegoms. Čia ruošiamasi atidaryti reabilitacijos centrą, kur kare sužeistus žmones ruoš grįžimui į civilį gyvenimą. Kur nenueisi, matosi ukrainietiškos geltonai–žydros vėliavos, jas čia labai gerbia. Ukrainiečių tautai reikalinga pagalba ne tik daiktais bet ir žodžiu. Jiems taip pat labai svarbu žinoti, kad mes juos palaikome. Tai pilni gyvenimo troškimo žmonės, kurie brangina laisvę, nevengia gyvenimo sunkumų, visa jėga kabinasi į jį.

Kitą dieną vėl grįžom į sostinę, užsukom į savanorių centrą. Čia daromi maskuojantys tinklai, drabužiai, rūšiuojama labdara. Žiūri ir klausaisi jų, kokie jie pilni patriotiškumo, kaip jie myli savo tėvynę. Algį jie pažįsta seniai, sutiko kaip gerą savo draugą. Teko ten sutikti ir Lietuvos ambasados darbuotoją, kuris pamatęs mūsų autobusą, sustojo ir pašnekino.

Atlikę savo misiją, buvom išlydėti kaip geri draugai. Ukrainiečiams mūsų palaikymas jų kovoje yra labai svarbus. Užsukom į Maliutkos centrą, ten susitikom su „Špital Maidano“ vyr. gydytoju. Jo pasakojimų galima klausytis ir klausytis. Jis pasakojo, kaip priešai žalojo žmones, kaip jie važinėjo prie fronto linijos, rūpinosi ten gyvenančiais gyventojais, sužeistaisiais kariais, kokių planų jis turi ateičiai. MAIDANAS – tai Ukrainos širdis, kurios venomis teka ne kraujas, o pagrindinis jos maitintojas yra savanoriai, atsidavę ir mylintys savo tėvynę. Maliutkos centras įkurtas šalia Janukovičiaus buvusių namų, tvora ten žalios spalvos, bet priėjus arčiau įsitikini, kad tai kraujo spalva. Įsiklausius girdėti vaikų verksmas, žmonių aimanos. Tai, kas yra už šios tvoros, - sukurta per Ukrainos tautos skausmą. Manęs paklaustų kas yra Ukraina, aš drąsiai galiu pasakyti – tai vaiko juokas ir verksmas, tai motina, kurios sūnus lieja kraują, tai tėvas, kurio dukra nebegalvoja apie laimingos Šeimos sukūrimą, tai seneliai, kurių širdys plieninės pažinusios skausmą ir netektį. Kova už Ukrainą – tai kartu ir kova už Lietuvą. Tai jie ir už mus lieja savo kraują, pralaimės jie – pralaimėsim ir mes...

Audrius Brazauskas
Marijampolės būrio vado pavaduotojas

Daugiau nuotraukų iš renginio čia

Pasieniečių klubas plėsdamas savo narių kultūrinį ir socialinį bendravimą bei siekdamas visokeriopai populiarinti Valstybės sienos apsaugos tarnybą, jos veiklą, žengia dar vieną žingsnį visuomenės link.

Š.m. kovo 1 d. socialiniame tinklalapyje Facebook startuoja Pasieniečių klubo informacijos ir diskusijų grupė

Pasieniečių klubo grupė Jungtis čia

Šeštadienį, vasario 27 d., Vilniaus įgulos Karininkų ramovės salėje įvyko Pasieniečių klubo (toliau - klubas) narių visuotinis ataskaitinis‒rinkiminis susirinkimas. Be ataskaitų svarstymo, pasibaigus kadencijai, buvo išrinktas naujas klubo prezidentas. Klubo garbės nariu patvirtintas Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas Renatas Požėla.

Į Vilniaus ramovę suvažiavo didžioji dalis klubo narių iš Rokiškio, Visagino, Ignalinos, Švenčionių, Lazdijų, Pagėgių, Šilutės, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ir Vilniaus. Susirinkime dalyvavo klubo garbės nariai Aldona Žagunienė, Stanislovas Stančikas. Garbės narai yra ir klubo prezidentas Algimantas Songaila bei etikos sargų vedlys ‒ Jonas Algimantas Paužolis. Susirinkusius pasieniečius pasveikinti atėjo ir kolegos - Nevyriausybinių organizacijų krašto gynybiniams pajėgumams stiprinti Susivienijimo, kuriam priklauso ir Pasieniečių klubas, Koordinacinės tarybos atstovai.

Šiemet pasibaigė 3 metus trukusi klubo valdymo organų kadencija. Todėl ši klubiečių sueiga buvo itin svarbi, nes reikėjo išsirinkti tiek centrinius valdymo organus, tiek pasitvirtinti naujas regioninių būrių vadovų sudėtis.

Susirinkimo pradžioje buvo prisiminti ir pagerbti jau amžinybėn išėję garbingi klubo nariai - ilgametis klubo pirmininkas Algis Balaišis ir prieškario pasieniečio Anatno Strauko dukra Laimutė Straukaitė.

Buvusių, esamų ir kitaip pasieniečius remiančiųjų sueigai pirmininkauti buvo pavesta valdybos nariui Valentinui Novikovui. Jo lankstaus ir šmaikštaus vadovavimo dėka viskas vyko sklandžiai ir linksmai. Pirmiausiai buvo pasveikinti tą dieną švenčiantys gimtadienius klubiečiai Gintautas Žamaitis ir VSAT vadas Renatas Požėla.

Klubo prezidentas A. Songaila pateikė išsamią klubo ir jo valdybos veiklos 2015 metais ataskaitą. Jis pasidžiaugė klubo renginių gausa, planuotų ir papildomų projektų įvykdymu. Klubo valdybos iniciatyva 2015 m. buvo organizuoti 8 įvairūs renginiai: ekskursijos, išvykos, minėjimai, paskaitos. aktyviai klubiečiai dalyvavo kitų organizacijų, daugiausia Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) ir jos padalinių organizuotuose renginiuose. Per praėjusius metus buvo sušauktas vienas visuotinis klubo narių susirinkimas, kurio metu be valdymo organų ataskaitų patvirtinimo buvo priimta nauja klubo įstatų redakcija.

Klubo valdyba 2015-aisiais rinkosi 11 kartų ir priėmė 17 nutarimų. Prezidentas savo pranešime pasidžiaugė sėkmingai įgyvendintais projektais ir pasiektais užsibrėžtų tikslų rezultatais. Deja, buvo ir neįgyvendintų planų - nebuvo atsodinti neprigiję ąžuoliukai Pasieniečių klubo 10-mečio giraitėje Medininkuose ir nerestauruotas nuniokotas čia buvęs paminklinis akmuo. Pranešime buvo teigiamai įvertinta klubo regioninių būrių veikla, ypač aktyviai veikiantys Marijampolės, Ignalinos, Visagino bei Klaipėdos būriai. Prezidentas padėkojo klubo rėmėjams - AB "Lietuvos Geležinkeliai", UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ ir UAB „Gelsauga“ bei visiems parėmusiems klubą 2 ar 1 proc. nuo į biudžetą sumokamo gyventojų pajamų mokesčio. Pabrėžė, kad nuo to priklauso sėkminga klubo veikla ir renginių kokybė.

Baigdamas prezidentas trumpai apžvelgė visos kadencijos patirtį ir palinkėjo būsimam prezidentui ir valdybai bei visam klubui išlikti tokiems pat vieningiems, kokie buvo iki šiol, nes tik tuomet klubas gali būti toks produktyvus ir veiksmingas. Pasidžiaugė puikiai administruojama klubo interneto svetaine ir pasiūlė dar labiau viešinti klubo veiklą per socialinius tinklus.

Etikos komisijos pirmininkas Jonas Algimantas Paužolis savo ataskaitiniame pranešime akcentavo, kad komisija praėjusiais metais daugiausia svarstė klausimus, susijusius su klubo narių ir rėmėjų apdovanojimais, pasidžiaugė, kad valdyba praėjusiais metais atsižvelgė į komisijos rekomendacijas šalinti iš klubo ilgalaikius nario mokesčio įsiskolinimus turinčius narius.

Revizijos komisijos pirmininkas Juozas Greičius pristatė susirinkimui išsamią klubo finansinės veiklos ataskaitą. Visuotinis klubo narių susirinkimas patvirtino visas tris ataskaitas.

Artūro Čeidos teikimu susirinkusieji patvirtino naują klubo įstatų redakciją. Neesminis pakeitimas įstatuose, jog vietoj sekretoriaus įvedama "kanclerio" pareigybė.

Visuotiniu balsavimu susirinkusieji garbės nariu patvirtino dabartinį VSAT vadą Renatą Požėlą, klubo nariu tapusiu po pirmojo susitikimo su klubiečiais praėjusių metų vasarą. A. Songaila jam įteikė garbės nario pažymėjimą.

Susirinkimo rimtį tarp pranešimų ir diskusijų praskaidrindavo Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokytojų akordeono kvintetas. Didelę staigmeną susirinkusiems pateikė valdybos narys Kazimieras Luneckas pakvietęs į renginį buvusį VSAT darbotoją - aktorių Vladą Radvilavičių, paskaičiusį buvusiems kolegoms keletą poezijos posmų.

Nemažai susijaudinimo ir emocijų sukėlė ir naujo klubo prezidento rinkimai. Buvo pasiūlyta Vaclovo Zabarausko kandidatūra. Išklausę pretendento vizijos, koks turėtų būti klubas ateityje - modernus, inovatyvus ir aktyvus, visi vieningai nubalsavo už šią kandidatūrą.

V. Zabarauskas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje dirbo vado pavaduotoju štabo viršininku 2000-2006 m. Klubo valdybos nariu buvo renkamas 2 kadencijas. Pastarojoje dirbo klubo valdybos pirmininko pavaduotoju. Išrinkus naują klubo prezidentą, A. Songaila įsegė prezidento ženklelį V. Zabarauskui, o valdybos nariai - įteikė suvenyrą baigusiam kadenciją prezidentui. Salėje susirinkusieji atsistoję alpodismentais padėkojo A. Songailai už sėkmingą vadovavimą klubui pastaruosius 4 metus.

Klubo prezidentas pagal galiojančius klubo įstatus taip pat yra ir klubo valdybos pirmininkas. Į kitos kadencijos klubo valdybą buvo išrinkti: V. Novikovas, A. Čeida, Žydrūnas Karčiauskas, Vidas Mačaitis, Vytautas Gečiauskas, Vytautas Strolia, Valdas Strumila, Loreta Dumbauskienė. Etikos sargais išrinkti: J. A. Paužolis, Algimantas Gelažanskas, Liudvikas Prontkelevičius, Antanas Turčinas, Virginija Veličkaitė‒Kurtanidzė. Revizijos komisija: Marytė Gečiauskienė, Irena Plauškienė ir Liudmila Kazakevičienė. Klubo iždą tvarkys Kristina Lauciuvienė, ją pavaduos Dalia Matiukienė. Susirinkimo metu buvo patvirtintas klubo sekretoriatas - tai klubo kanclerio pagalbinė komanda: Jolanta Grinkevičienė, Rasa Krikščiūnienė, Jolita Macienė, Stasė Dapkienė ir Nijolė Juodelienė.

Toliau sekė klubo būrių vadų ir jų pavaduotojų tvirtinimas. Regioniniai būriai savo vadus jau buvo išsirinkę, arba tą padarė tą pačią dieną, jau atvykę į Vilnių. Būrių vadais ir jų pavaduotojais tapo: Vilniaus būrio vadas - Vytautas Miklauskas, pavaduotojai Regimantas Žukas ir Artūras Armonavičius; Medininkų būrio vadė - Ramunė Kazlienė, pavaduotojas - Anatolijus Zarovskis; Ignalinos būrio - Algirdas Andrulionis, pavaduotojas Artūras Jatulis; Visagino - Eugenijus Šepetys, pavaduotojas - Vytautas Šlaustas; Pasvalio-Rokiškio būrio vadas Vygandas Pauliukas, pavaduotojas - Gintautas Marganavičius; Klaipėdos - Kęstutis Rudys, pavaduotojas Rolandas Smilingis; Marijampolės - Edmundas Pranckevičius, pavaduotojas Audrius Brazauskas; Pagėgių - Viktoras Kazlauskas, pavaduotojas - Darius Mažonas.

Po pertraukos buvo apsvarstytas klubo 2016 m. veiklos plano projektas, kuris su gautais pasiūlymais ir papildymais bus priimtas jau valdybos posėdyje ir paskelbtas klubo interneto svetainėje.

Dar vienas iškilmingas momentas, įvykęs tą šeštadienio popietę - tai klubo būrių vėliavų įteikimo ceremonija. Už paramai gautas lėšas klubas pagamino kiekvienam būriui vėliavas, kurias jie galės naudoti savo renginiuose, susirinkimuose. Prezidentas jas įteikė kiekvienam būrio vadui.

Pasieniečių sueigą vainikavo klubo pasižymėjimo ir atminimo ženklų įteikimo ceremonija. Klubo narius apdovanojo naujasis klubo prezidentas V. Zabarauskas.

Susirinkimo metu buvo įteikti pažymėjimai naujiems klubo nariams, kurių per 2015-uosius padaugėjo 23, o šių metų sausį įstojo dar 6. Šiuo metu klubas priskaičiuoja 290 narių.

Apie šį renginį paminėta ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos interneto tinklalapyje www.pasienis.lt

Daugiau nuotraukų iš renginio čia