Kaip daugelis jau žino, rugsėjo 13-14 dienomis Klaipėdos būrys laikė ir išlaikė nelengvą egzaminą - pas mus vyko Pasieniečių klubo sąskrydis. Teko priimti apie šimtą klubiečių iš visos Lietuvos, apgyvendinti juos, organizuoti laisvalaikį, kultūrinę programą, išvykas ir dar daug visko, ko paprastai svečiai nežino, o mums žinoti ir galėti tai padaryti tiesiog būtina.

Jau sekmadienį, nuoširdžiai atsisveikinus su svečiais ir Klubo vadovybe, (o svečiai, bent dauguma jų tikimės išvyko patenkinti renginiu), mūsų – oragizatorių galvose dar minčių ir įspūdžių kratinys. Ar viską padarėme gerai, ar viskas pavyko ir t.t.

Trumpai mintimis pasidalino ir patys organizatoriai:

Ingrida

Dalyvavau pasieniečių klubo sąskrydyje svečio teisėmis: pabuvojome Klaipėdos pilyje, nuostabi, įdomi ekskursija, ragavome gardžią košę su kvapnia arbata, vėliau važiavome į Lietuvos - Latvijos pasienį prie obelisko, vakaro kulminacija vakaronė su puikiu muzikantu, bei šokiais iki paryčių. Rytas prasidėjo nuo sočių pusryčių, vėliau ekskursija po bunkerį su charizmatiškuoju Gediminu ( nugirdau damas taip kalbant) ir žymioji Rolando grybų sriuba, abejingų jai nebuvo.  .

Daiva

Nurimus šurmuliui ir jėgoms dalinai sugrįžus - noriu pasakyti, kad šiemet mūsų trys būrio galiūnai surėmė pečius ir atlaikė mums "primestą" sąskrydį!  Žinoma, didžiausia atsakomybė teko Vytautui. Vakar Vytas dėkojo mums, bet pirmiausia - turi pasidėkoti sau! Žinoma, be Rolanduko ir Geduko pagalbos jam būtų buvę daug sudėtingiau...Tad, mūsų būrio vyrų stiprybė sąskrydį padarė tobulą! Smagu, kad prisijungė ir kiti būrio nariai. Antano super vaišės, Kęstukas su Elyte, Romas ir Žydrūno šeima.

Mano manymu - viskas buvo tobula! O jei ir buvo kokių klaidelių, tai kada nors pasitaisysime!Man atrodo, kad Vytas šeštadieniui net orą užsakė su tobulu saulėlydžiu. Gaila, kad Rolandukui pamiršo užsakyti sekmadienį "šunybę", bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą! Voveraitienė, kaip visada, buvo tobula! Net nebūdama ten - atsigirdau! Ačiū, kad išlaikėme aukštą lygį, kad supratome vieni kitus, kad viskas pavyko! Taip ir toliau! 

Rolandas

Sąskrydis, tai rezultatas ilgo ir kruopštaus pasiruošimo kelias jam. Kai kuriuos dalykus tenka daryti pirmą kartą, kai kuriuos nuolat. Sužinojus, kad Pasieniečių sąskrydį rengsime mes (klaipėdiečiai) pati pradžia ir esminis klausimas – kur tiek sutalpinsime. Pajūryje tikrai nėra daug vietų kur galima pigiai apsistoti nakvynei vienu metu apie šimtą poilsiautojų. Buvo praleista daug paieškų laiko nuo Rusnės iki Šventosios, kol apsistojome prie Žilvičio stovykla. Aš pats nesu vaikystėje buvęs stovykloje, bet girdėjau kalbančių, kad nuo vaikystė čia beveik niekas nepasikeitė… Va stabilumas kurio galime pavydėti…

Didžiausia našta teko Vytautui. Tai jis kai kuriose situacijose sprendimą rasdavo ekspromtu. Aš ir Gediminas stengėmės jam padėti pagal galimybes.

Atmetus viską kas netinka – susikurti šventę reikia patiems ir dalyvauti šventėje reikia atvykti su gera nuotaika. Man asmeniškai patiko viskas, o ir turėjo patikti, nes pats ją susikūriau sau.

Vytautas

Kaip Klaipėdos būrio vadas turėčiau kaip ir atsiskaityti už renginį. Renginys - kurį suorganizuoti pavedė visuotinis Klubo susirinkimas, renginys kurio laukia visi Pasieniečių klubo nariai…

... visiškai niekas nesirašo, todėl noriu pirmiausia padėkoti tiems, kurie atvykote, padėjote, virėte, kepėte, dengėt stalus, tvarkėt, organizavot buvot reikiamu metu reikiamoj vietoj, sprendėt problemas, nekreipdami dėmesio į sunkumus, nes žinojot - yra toks žodis - reikia. Ačiū Jums, mielieji, nuoširdžiai dėkoju Rolandui, Antanui, Ingridai, Gediminui, Daivai, Jūsų pagalba buvo neįkainuojama, Jūsų rankos padarė labai daug. Negaliu nepaminėti ir rečiau matomų Būrio narių - buvo šaunu susitikti su Kęstučiu ir Elyte, pasimatyti su vienu seniausiu pasieniečiu Romu bei Žydrūnu su šeima…gal ko nepaminėjau? nesidrovėkit primint, senstu ir aš…

Dar, mielieji, savo ir visų Jūsų vardu tariu nuoširdų AČIŪ Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės vadui pulkininkui Juozui Rinkevičiui - jo dėka atvykę klubiečiai galėjo susipažinti su vienu geriausiu turimu laivu, jo įgula, įranga, istorija ir galimybėmis… dėkoju Vadui už suteiktą transportą būrio veiklai užtikrinti sąskrydžio metu, taip pat Palangos pasienio užkardos vadui Ričardui Ūbai, ir visiems labai patikusios pasienietiškos košės virėjui Gintarui bei jam talkinusiam Neriui…

Tai kaip jau sakiau, pirmieji įspūdžiai, dalinuosi su Jumis, kurie tas dvi dienas buvo šalia manęs, ir be kurių tikrai nebūtų buvę kaip buvo. Ačiū !!!

Kas buvo suplanuota – viskas įvykdyta.

Šeštadienio rytas – savo sukurtai šventei užsakėme nuostabų pajūrio orą…

Visų būrių atstovai susirinko Klaipėdos pilyje. Puiki pažintinė ekskursija. Pasieniečių laivo apžiūra. Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės vado kalba ir dovanos. Pasienietiška košė. Įstorinio sienos ženklo aplankymas. Ir žinoma sąskrydžio vakaronė, dovanos, muzika, sveikinimai…

Dovanų Klaipėdos būriui tikrai buvo daug. Angonitos dovana - dedikuota mums knyga ir laikrodis su užrašu “Lietuvos respublikos Seimas”. Kazimiero dovanos – tiesiai iš nepalaužtos Ukrainos.

Šios dovanos mus klaipėdiečius įpareigoja „mūsų“ bunkeryje įrengti atskirą ekspoziciją.

…šeštadienio naktį įsilijo, tačiau sekmadienio rytas išaušo giedras, tad prabudę, nusiprausę ir pasivaikščioję pajūriu, rinkomės salėn, kur jau garavo dubenėliai sultinio ir svetingai šiepėsi kalnas ką tik iškeptų kibinų… pusryčiaujant, bendraujant ir prisimenant vakaro diskoteką ir tikrai gerą muzikantą, įtikusį visų skoniams, laikas bėga greitai, tad tvarkomės, pakuojamės, atsisveikiname su stovyklos direktore Jūrate ir vykstame prie “Memel Nord” bunkeryje įkurtos Pasieniečių veiklos ekspozicijos.

Čia mūsų jau laukia Gediminas, kuris paskirsto svečius į dvi grupes ir, trumpai papasakojęs bunkerio bei jo atkasimo istoriją, vedasi vieną grupę į požemį aprodyti viską iš vidaus…

Likusieji susirenka prie šalia įrengto Lietuvos- Baltarusijos sienos ruožo maketo, pagaminto iš tikrų pasienio stulpų su abiejų valstybių herbais ir iš Lietuvos pusės iškilusiu trijų metrų aukščio tvoros segmentu, viršuje papuoštu spygliuota viela taip vadinamąja “ koncertina”.

Klubo prezidento pasakojimas apie šių valstybių pasienio žymėjimo ypatumus įtikina visus…

Laikrodis tiksi, grupės keičiasi vietomis, norintieji tiesiog lauke vaišinasi karšta kava ir arbata - turime tokią galimybę, praverčia ir Klubo prezidento atvežtas šakotis…

Rolando verdama jo paties prigrybautų voveraičių sriuba su vištiena, bulvytėmis, morkomis, krūva prieskonių ir dar nežinia su kuo, jau kutena nosį ir gomurį, dar dvidešimt minučių ir Rolando samtis tarsi pats skraido ore, pripildydamas dubenėlius fantastiško skanėsto, valgomo tiesiog jūros pašonėje ant išneštų iš bunkerio stalų, kurių kaip ir suolų, užtenka visiems…

Deja, laikas nestovi vietoje, tad po baigiamosios Klubo prezidento kalbos ir padėkų virėjui, dar padiskutuojame, kur galėtų vykti kitų metų sąskrydis, (Klaipėda mielai prabalsuos už Vilnių jeigu ką) šiltai atsisveikiname su kolegomis klubiečiais, dėkojame jiems už atvykimą, svečiai dėkoja mums, jų laukia ilga kelionė namo.

Baigdamas savo ir būrio vardu dėkoju Klubo valdybai, Klubo prezidentui už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę pravesti tokią sudėtingą priemonę, bei už visakeriopą pagalbą ir supratimą organizuojant sąskrydį.

Fotografijos iš renginio:

Antanas Stasaitis >>> čia

Vytautas Zaksas >>> čia

Rolandas Smilingis >>> čia 

Fotografės Astos >>> čia

Klaipėdos būrio nariai

… paskutinis rugpjūčio šeštadienis - diena, o tiksliau naktis, kai kasmet temstant uždegami laužai visoje Baltijos pakrantėje nuo Nidos iki Estijos.

Pasieniečių klubo Klaipėdos būrys, jau ne pirmi metai dalyvaujantis šioje laužų sąšaukoje, kaip ir buvo skelbta, organizavo talką Memel Nord bunkeryje ir jo prieigose. Džiugu, kad mūsų iniciatyvą palaikė Marijampolės būrio bendražygiai ir bendraminčiai, atbildėję su dovanomis, gera nuotaika ir pasiryžimu nenusileisti po eksponatų ir teritorijos tvarkymo tradiciškai Rolando verdamai nepakartojamo skonio voveraičių sriubai, ir, žinokite, nenusileido - tiktai marijampoliečių planuoti kaip antras patiekalas prie sriubos šašlykai iškepė anksčiau nei išvirė Rolanduko sriuba, tad pietaut ir pradėjome nuo mmm kokio skonio šašlykų… bet apie viską iš eilės…

Dirbant laikas bėga greitai, iki pietų buvo siurbiamos patalpose ir koridoriuose susikaupusios dulkės, tvarkomi ir valomi eksponatai, o Gedimino sūnus Augustas tesė praėjusių metų talkoje pradėtą darbą ir atkasė dar vieną laiptų eilę susprogdintoje katilinėje.

Buvo nešamas ir nuo bunkerio stogo pilamas apačioje valant koridorių prikastas smėlis, o laisvesni talkininkai, vadovaujami Arūno, pririnko išmestų iš jūros bei miške rastų sausuolių ir po keleto valandų visai gražiai sukrautas ir sutvirtintas laužas tarsi pats prašėsi uždegamas…

Per daug nesiplėsiu, fotonuotraukos ir video parodys Jums vakaro eigą, o aš noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, atsiliepusiems į mano kvietimą ir radusiems laiko ir noro prisijungti prie labai reikalingos pagalbos puoselėjant ir išsaugant ateinančioms kartoms eksponatus, kurie neleis užmiršti pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos sargybinių - tikrų savo šalies patriotų - veiklos…

Daug bendražygių jau išėję Anapilin, likę tiktai uniforma, tarnybinis pažymėjimas, foto su draugu prie šlagbaumo …

Tad spaudžiu ranką ir sakau nuoširdų AČIŪ Rolandui Smilingiui, Gediminui Povilaičiui, Augustui Povilaičiui, Daivai Benetytei, Arūnui Bužinskui, Antanui Petruškevičiui, Aušrai Jankauskaitei, Aistei Jankauskaitei, Edmundui Pranckevičiui, Gintautui Žemaičiui, Algimantui Samuoliui, Vilmai Bendinskienei, Romualdui Šuliokui, kuris, beje, atvyko talkon tiesiai iš Kauno karininkų ramovės, kur buvo apdovanotas medaliu už sovietinės armijos išvedimą iš Lietuvos… ačiū Jums, mielieji, sėkmės ir sveikatos visiems…

Renginio foto akimirkos čia

Prieš 35-erius metus, 1990 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis organizavo dešimtis tūkstančių šalies gyventojų sutelkusią akciją prie Lietuvos ir Lenkijos valstybės sienos „Europos kelias“. Šią sieną vis dar saugojo sovietiniai pasieniečiai, todėl nepriklausomai Lietuvai jau rūpėjo kuo greičiau perimti šią svarbią valstybingumo funkciją.

10 val. ant vaizdingo Veisiejų ąžuolų – atminimo kalnelio susirinko gausus būrys renginio dalyvių, netrūko ir garbių svečių, dalyvavo krašto jaunieji šauliai. Koncertavo gausus būrys Lazdijų rajono saviveiklininkų. Po ofcialių ir nuoširdžių sveikinimų buvo pasodinti dar trys ąžuoliukai, skirti „Europos kelio“ 35-mečiui, atkurtos nepriklausomybės 35-mečiui ir Lietuvos partizanams.

Vėliau renginys persikėlė į Lazdijų savaivaldybės Tarnaukos kaimo teritoriją visai šalia valstybės sienos su Lenkijos Respublika. Jis buvo skirtas Baltijos keliui (1989) – Europos keliui (1990). Kaip pabrėžė renginyje kalbėjusi A. Rupšytė ir kitas svarbus akcijos Lazdijuose organizatoriu bei klubo garbės narys Vaclovas Zabarauskas, tai buvo tarsi Lietuvos žmonių referendumai pasmerkę gėdingus ir grėsmingus suokalbius tarp dviejų imperinių diktatorių Stalino ir Hitlerio ir pademonstarvę žmonių nenumaldomą siekį Laisvei ir teisėtam šalies grįžimui į Europos šalių šeimą.

Renginio metu koncertavo daininkės Aida ir Kristina, Ladijų kultūros centro folkloro ansamblis „Riecimėlis“. Valstybės sienos pasaugos tarnybos pareigūnai demonstravo savo naujausią sinos stebėjimo ir apsaugos, kontrabandos bei nelegalio migracijos prevencijos techniką; kinologai parodė, kaip dirba keturkojai pasieniečių pagalbininkai – tarnybiniai šunys. Pasieniečių lauko virtuvė vaišino atvykusius svečiu skania koše ir arbata.

Tekstas Loretos Dumbauskienės

Nuotraukos Valentino Novikovo 

Dar daugiau nuiotraukų iš renginio čia

STASYS AVERKA

1957-2025

Stasys Averka gimė 1957 m. rugpjūčio 10 d. Musteikos kaime Marcinkonių apylinkėje, Varėnos r. Antano ir Julijos Averkų šeimoje. Pokario metais tėvai aktyviai rėmė Lietuvos partizanus: mama kepdavo duoną, tėvas veždavo maistą į mišką. Tuo pat metu šeima kluone slėpė partizano Jono Ivanausko iš Masališkių km. (slapyvardis Rugys) žmoną su sūneliu Mindaugu.

Stasys mokėsi Musteikos pradinėje mokykloje, Kabelių aštuonmetėje, vėliau – Varėnos vidurinėje mokykloje. Būdamas 15 metų, 1972 m., pateko į KGB akiratį ir buvo persekiojamas. 1975 m. įstojo į Klaipėdos 24-ąją Profesinę Technikosj (jūreivystės) mokyklą, kurios negalėjo baigti dėl KGB peresekiojimo.

1976-1978 m. S. Averka tarnavo sovietinėje armijoje. 1988 m. aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo prieš okupantus judėjimą. Prie Vilniaus arkikadedros saugojo badaujančius, palaikė tvarką Lietuvos Laisvės Lygos ir Sąjūdžio mitinguose. Dalyvavo sovietinių stabų griovime, saugojo starteginius Lietuvos Respublikos objektus, rinko parašus dėl okupacinės kariuomenės išvedimo. Su P. Gedmonu, J. Geležiumi, S. Staniulevičiumi, l. Pipiru nukabino nuo KGB pastato sovietinę vėliavą.

Stasys Averka 1989 m. tapo Lietuvos demokratų partijos nariu (pažymėjimo Nr. 00017), Lietuvos Šaulių sąjungos nariu (pažymėjimas Nr. 00019). 1990 m. balandžio 19 d. Vilniaus Gedimino pilyje vienas pirmųjų prisiekė Lietuvos Šaulių Sąjungai.

1990 m. lapkričio 13 d. A. Averka įstojo į Krašto apsaugos gynėjų gretas, buvo pasiųstas saugoti valstybės sieną Vilniaus rinktinės Lavoriškių Pasienio kontrolės poste (PKP) – budinčiu, vėliau gavo puskarininkio laipsnį, tapo pamainos viršininku. Prasidėjus 1991 m. sausio įvykiams, Stasys, kaip daugelis Lietuvos pasieniečių, stojo ginti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (AT), tų pačių metų sausio 11 d. davė priesaiką, dalyvaujant AT pirmininkui Vytautui Landsbergiui, kunigui Robertui Grigui ir Krašto apsaugos departamento (KAD) generaliniam direktoriui Audriui Butkevičiui. Svarbiausių šalies objektų apsaugoje, pakaitom su budėjimais pasienyje, Stasys dalyvavo nuo 1991 m. sausio 7 d. iki rugpjūčio pučo pabaigos. 1991 m. gegužės 24 d. Lavoriškių PKP tarnybos metu postas buvo užpultas OMON smogikų ir Stasys kartu su pamainos viršininku Petru Slavinsku buvo žiauriai sumušti.

1994 m. Pasienio tarnybą perdavus Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (VRM) žnion, Stasys Averka buvo paskirtas Medininkų PKP vyr. policininku – vizų kontrolieriumi. Valstybės sieną saugojo iki 2001 m. Už tarnybą S. Averkai buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė premija.

Stasys Averka buvo atsidavęs savo tarnybai, bet baigęs ją neliko abejingas – aktyviai jungėsi į įvairias šalies gynybinius pajėgumus palaikančias organizacijas, asociacijas. Stasys tapo ir Pasieniečių klubo steigėju ir vienu pirmųjų klubo narių, nuo 1996 m. dalyvavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos veikloje, priklausė Nepriklausomybės gynėjų sąjungai.

1992 m. S. Averka apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. 1996 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Jo uniformą puošė ir žinybiniai VRM, Valstybės sienos apsaugos tarnybos atminimo ženklai bei nevyriausybinių organizacijų apdovanojimai.

Stasys Averka buvo vedęs. Kartu su žmona Regina užaugino dukrą Vytautę.

S. Verka mirė 2025 m. rugpjūčio 17 d. Bus laidojamas Vilniaus Sudervės kapinėse rugpjūčio 20 d.