Dar nėra taip buvę, kad nepaminėtume Vasario 16-osios. Tik šiemet ji kitokia. Gal kitokia ir dėl orų, kokius prisimename tik iš vaikystės…, gal dėl to, kad kaip suaugę turim ir savo pareigų, savo gyvenimo reikalų ir tt.

Taigi šiemet taip išėjo, kad visi paminėjome ir atskirai ir savaip.

Būrio vadas Vytautas, kaip dažniausiai atsitinka dirbančiam – įamžino Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės dalyvavimą šventėje. Deja kaip pats Vytautas sako – aš visuomet esu kitoje kadro pusėje...

Pavaduotojas Gediminas – sudalyvavo vėliavų eisenoje Derceklių kaime kartu su Dituvos sodininkų bendruomene. Be garbingos Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio vėliavos eitynėse, dar buvo nešamos vėliavos iš jachtos „Ambersail“, kuri apiplaukė pasaulį ir vėliava iš jachtos „Lietuva“, kuri buvo iškelta Lietuvos šimtmečio proga.

Daiva su devizu „Jeigu reikėtų kartot – aš kartočiau vistiek“ nusprendė save palepinti adrenalinu mažyčiame pėsčiųjų žygelyje – Juodkrantė-Dreverna. Savo asmeninėje FB paskyroje kelionę aprašė plačiau ir gyviau, o aš tik šiaip „pavogiau“ jos foto ir video dėl Jūsų.

Antanas sudalyvavo ekskursijoje po Dovilų kraštą, kuriame šiuo metu gyvena ir nori geriau pažinti šį žemės lopinėlį. Aplankė Vanagų bažnyčią, Kisinių kapinaites, kurpalaidotas sukilimo generolas Antanas Gedgaudas.

O aš, Rolandas, paminėjau 16-tą užšalusių šildymo sistemų gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose atitirpinimu :) ir nuotraukų deja nedariau ...

Daugiau šventinės dienos foto akimirkų čia: <Vytauto>,  <Daivos> , <Gedimino>, <Antano>.

Marijampolės būrio nariai Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną paminėjo Kudirkos Naumiestyje, Šakių r. sav.

Dalyvavo Šv. Mišiose Kryžiaus atradimo bažnyčioje. Stebėjo iškilmingos Lietuvos Valstybės vėliavos pakėlimą "Varpo" aikštėje. Klausėsi Vinco Kudirkos gimnazijos moksleivių literatūrinės kompozicijos prie dr. Vinco Kudirkos paminklo.

Po renginio vyko pas Marijampolės būrio narį Antaną Varankovą, kuriam už draugiškumą, širdingumą buvo įteiktos dovanėlės.

1933-2026

Palydime į paskutinę kelionę Pasieniečių klubo Garbės narę, Pirmosios Lietuvos Respublikos pasieniečio Aleksandro Barausko dukrą Oną Mariją Brasiūnienę (Barauskaitę).

 Velionė gimė Lietuvos pasienio policijos Alytaus baro Perlojos sargybos viršininko Aleksandro Barausko ir jo žmonos Onos (Bučinskaitės) Barauskienės šeimoje 1933 m. gegužės 18 d. Perlojoje, kur tuo metu gyveno pasieniečio šeima. Kaip tuo metu buvo įprasta, pasieniečiai su šeimomis įsikurdavo ten, kur buvo tarnybos vieta. Taigi, A. Barauską pakyrus į kitą rajoną ar sargybą – ten išsikeldavo ir jo šeima. Taip po Vilniaus krašto atgavimo ir valstybės sienai persikėlus prie Baltarusijos SSR, A. Barauskas buvo paskirtas Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininku ir sargybos būstinei išnuomavus vieną kaimo gyventojų Semsių namo galą – ten įsikūrė ir Barauskų šeima. Ši vieta ir tapo lemtinga šiai šeimai. Onutei buvo septyneri, o jos sesutei dar mažiau, kai jos neteko savo tėčio.

 A. Barauskas tapo pirmąja sovietų okupacijos auka – buvo klastingai užpultas į suverenios Lietuvos valstybės teritoriją neteisėtai įsiveržusių sovietinės armijos karių ir žiausriai nužudytas 1940 m. birželio 15 d. naktį. Žuvusio pasieniečio žmona su dviem mažametėmis dukrelėmis sovietmečiu patyrė daug negandų ir vargo. Ona Marija mokėsi Nedzingės mokykloje, vėliau Vilniuje baigė medicinos seserų mokyklą, tačiau šios specialybės jaunai merginai nepavyko prisijaukinti. Baigusi Vilniuje Profesinę technikos mokyklą O. M. Barauskaitė–Brasiūnienė ilgus metus, iki pensijos ir dar ilgiau, dirbo technologe Vilniaus elektros matavimo technikos gamykloje (vėliau - SKAITEKS).

 Ona Marija 1958 m. rugpjūčio 15 d. susituokė su Vaciu Brasiūnu. Jų šeimoje užaugo 2 vaikai – sūnus Romas ir dukra Nijolė.

Tuometinis Pasieniečių klubo pirmininkas šviesios atminties Algis Balaišis, atidžiai domėjęsis valstybės sienos apsaugos ir pasieniečių tarnybos istorija, aptiko ir A. Barausko tragedijos istoriją, kuri tuomet dar nebuvo išviešinta. Jis dar spėjo susitikti su tuomet dar gyva jo žmona Ona. Surado kontaktą ir su dukra  Ona Marija. Pasieniečių klubo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastangomis 2005 metais O. M. Brasiūnienė priėmė iš Prezidento Valdo Adamkaus rankų Vyčio Kryžiaus ordino Didijį kryžių, teikiamą jos žuvusiam tėvui po mirties. 2006 metų birželio mėn. jos rankomis buvo atidengta informacinė lenta ant Valstybės sienos apsaugos tarnybos Dubičių pasienio užkardos, pervadintos Aleksandro Barausko vardu, pastato fasado.

Nuo tų metų O. M. Brasiūnienė įsijungė ir į Pasieniečių klubo veiklą, ilgą laiką, kol sveikata leido, buvo jo aktyvi narė. Parašė prisiminimus apie savo tėvą. Okupacijos dienos ir A. Barausko žūties atminties renginiuose sakė jausmingas kalbas. Bendravo su daugeliu valstybės vadovų stengdamasi pasiekti, kad nebūtų apleistas išlikęs pastatas, kur kažkada buvo pasieniečių būstinė.

O. M. Brasiūnienei buvo įteiktas A. Barausko atminimo medalis, kurį įsteigė Vlastybės sienos apsaugos tarnyba. Ji apdovanota I ir II laipsnio Pasieniečių klubo atminimo ženklu „Buvome, esame, būsime“

O.M.Brasiūnienė mirė 2026 m. vasario 12 d.

Šviesus Pasieniečių klubo Garbės narės Onos Marijos Brasiūnienės atminimas ilgai liks visų mūsų  širdyse. Amžino poilsio Oną Mariją priglaus Širvintų kapinės.

 Klubiečiai