Teksto ir nuotraukų autorė  Vesta Juozapaitytė | 

Deja, koronavirusas niekur toli neatsitraukė – praėjusį antradienį turėjęs įvykti Vilniaus miesto „Atviro Rato“ spektaklis „Juoda-Balta“ dėl aktoriaus ligos buvo perkeltas į rudenį, o daugiau nei pusei šimtui VSAT darbuotojams bei Pasieniečių klubo nariams, kurie jau buvo įsigiję bilietus, buvo pasiūlytos kelios alternatyvos: sekmadienį  žiūrėti  spektaklį  „Lietaus žemė“,  rudenį  – „Juoda-Balta“ arba susigrąžinti pinigus. Darbuotojai maždaug tolygiai ir pasiskirstė į tris dalis.

Nepaisant nemalonios žinios dėl į rudenį perkelto spektaklio, nustebino pačių pasieniečių tolerantiška reakcija: dauguma, nors ir apgailestavo, jog jau buvo nusiteikę teatrui, bet nepriekaištavo, o kai kas net pašmaikštavo: „…kaip gi taip? Kelnės išlygintos, batai nublizginti, suknelė paruošta…“, ar net pateikė tikslius statistinius duomenis: „…šiandien skaičiau spaudoje, jog Lietuvoje nustatyta tik 30 naujų koronaviruso atvejų ir pasitaikyk taip, kad vienas iš jų, būtent, šio teatro aktoriui ir dar spektaklio išvakarėse…“. Dėkui kolegoms už humoro jausmą ir supratingumą – tai atperka visus organizacinius vargus!

Grupelė pasieniečių su savo artimaisiais pasirinkę vieną iš alternatyvų ir sekmadienį atvykę į spektaklį  „Lietaus žemė“, pradžioje maloniai šnekučiavosi tarpusavyje teatro prieigose, o vėliau – susirinkę salėje kartu su aktoriais ir kitais žiūrovais atsistojo ir tylos minute pagerbė kare Ukrainoje žuvusius ukrainiečius.

Žiūrovai, ratu susėdę pačioje scenoje specialiai jiems paruoštose vietose – per nedidelį atstumą nuo aktorių stebėjo spektaklį, kuris truko beveik dvi valandas. Tačiau laikas neprailgo – prabėgo akimirksniu, nors aštuoni aktoriai minimaliai naudodami scenos rekvizitus bei per šį laiką įtaigiai ir savitai suvaidinę daugybę įvairių personažų, sugebėjo aprėpti laikotarpius nuo nepriklausomos Lietuvos tarpukario iki pokario, partizaninio karo bei trėmimų į Sibiro platybes ir grįžimo atgal į Lietuvą po tremties. Lietuvoje Birželio 14-oji ir 15-oji minimos kaip atmintinos – Gedulo ir Vilties bei okupacijos ir genocido dienos, tad spektaklio peržiūra pačiu laiku.

„Tie, kas neatsimena  praeities klaidų, yra pasmerkti jas pakartoti.“ (George Santayana)

Spektaklio režisierius Aidas Giniotis apie „Lietaus žemę“: „Lietaus žemė“ – tai istorijos, žmonių likimai, tam tikras laikotarpis, kuris buvo artimas mūsų tėvams, seneliams, kurį mes pažįstame iš kažkokių oficiozų, straipsnių, mokyklos vadovėlių, tačiau kad visa tai yra šalia mūsų, suvokiame labai sunkiai. „Lietaus žemė“ – tarsi nori priminti, kad viskas gali bet kada pasikartoti, galbūt ne taip pat skausmingai, tačiau ekstremali situacija visada yra potenciali. Kalbu apie karo metus, apie jaunus žmones, kurie ėjo į armiją, į miškus. Ir nebūtinai tai gali būti pritaikoma tarpukario ar pokario metams, tiesiog norisi paklausti kaip mūsų žemės žmogus elgtųsi bet kokioje ir ypač neprognozuojamoje situacijoje. Ši karo metų tema Lietuvoje yra liečiama labai kategoriškai – per teisiųjų ir neteisiųjų puses. Man norėjosi į visa tai pažiūrėti iš žmogiškosios pusės, pavyzdžiui, kaip žmogus prieina prie vieno ar kito sprendimo ir kaip tie sprendimai keičia jo likimą.”

Vilniaus pasienio rinktinės Pavoverės PU pasienietis Mečislav Dubicki po spektaklio dėkojo: „Labai, labai įdomus spektaklis, labai patiko aktorių vaidinimas, super. Į „Juoda- Balta“ spektaklį irgi eisime, kai tik organizuosite. O šiam kartui didelis dėkui Jums už organizuotą šį spektaklį!“

Tikimės, jog spektaklis „Lietaus žemė“ nepaliko abejingų ir daugiau žiūrovų-kolegų bei jie pasidalins įspūdžiais su bendradarbiais gyvai – „iš lūpų į lūpas“. O rudenį pakviesime pasieniečius ir į kitą režisieriaus A. Giniočio spektaklį „Juoda-Balta“, kuris pasakos jau apie vėlesnius kovos už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę laikus. Tai – lyg „Lietaus žemės“ tęsinys, lyg „antra serija“…

Iki sekančių susitikimų Vilniaus miesto „Atviro rato“ teatre rudenį! Lauksime visų pasieniečių, neabejingų teatrui ir istorijai!

Trečiadienį Vilniaus įgulos Karininkų ramovės salėje neįtikėtinai gausi žmonių auditorija sutiko Antano Žilėno knygos „Parubežys ir parubežinai” trečiąją dalį.

Šią knygą istorinę-dokumentinę monografiją Antanas Žilėnas, tarpukario Lietuvos pasienio policininko sūnus, skyrė Lietuvos karininkui, apskrities Pasienio policijos viršininkui Antanui Juodžiui.

1942 m. gimęs Tauragnų valsčiaus Ignotiškio kaime Antanas lankė Kačiūnų pradinę, Kuktiškių septynmetę mokyklas. Baigęs Tauragnų vidurinę mokyklą, studijavo Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas), kur įgijo tiltų ir kelių statybos inžinieriaus specialybę.

Į renginį knygos autorius pakvietė pasienio policininkų palikuonis – vaikus, vaikaičius, provaikaičius. Renginyje dalyvavo gausus pasienio policininkų palikuonių būrys. Garbingiausi renginio svečiai buvo Antano Juodžio dukra Nijolė Juodytė (Amšiejienė), anūkė Amšiejytė (Česnavičienė) su vyru Rimantu, proanūkis Bronius Česnavičius. Renginys prasidėjo sugiedojus su Vilniaus karininkų įgulos ramovės vyrų choru „Aidas“ Lietuvos himną ir tylos minute pagerbus Ukrainos kare žuvusius didvyrius. Susirinkusius pasveikino knygos autorius Antanas Žilėnas. Reginyje apie ano meto istorinius įvykius papasakojo Seimo narys, karo istorikas profesorius Valdas Rakutis ir kvietė neužmiršti Lietuvos garbingos istorijos ir perduoti ją ateities kartoms. Be to, Seimo narys pastebėjo, kad knygoje daugelį sudėtas istorines nuotraukas mato pirmą kartą.

Knygos „Parubežys ir parubežiniai“ III dalies leidėjas – leidyklos „Diemedis“ vyriausias redaktorius Danas Kaukėnas pažymėjo, kad taip gausiai anų laikų nuotraukomis, archyviniais dokumentais iliustruotų knygų, kaip trilogija „Parubežys ir parubežiniai“ jo leidyklai išleisti pasitaiko retai.

Antano Juodžio anūkė Nijolė Česnavičienė visos giminės vardu padėkojo Antanui Žilėnui už senelio Antano atminimo įamžinimą.

Pasienio policininko Juozo Kazlausko duktė Aldona Kazlauskaitė (Lugauskienė) papasakojo apie pasienio policininkų gyvenimą ir tarnybą Kernavės-Giedraičių parubežyje ir išreiškė viltį, kad tokia trilogija bus parengta ir apie pasienio policijos Ukmergės barą, kuriame tarnavo jos tėvelis Juozas Kazlauskas.

Vilniaus molėtiškių klubo prezidentas Vilius Maslauskas Antano Žilėno trilogiją „Parubežys ir parubežiniai“ prilygino daktarinei disertacijai.

Lietuvai pagražinti draugijos garbės pirmininkas Juozas Dingelis prisiminė parubežį šalia jo gimtosios Varėnos ir pažymėjo, kad tokie darbai, kaip Antano Žilėno istorinės knygos, yra didelis indėlis į Lietuvos istorinę atmintį.

Renginį pagyvino vyrų choro „Aidas“ atliekamos lietuvių patriotinės ir žygio dainos.

Trilogijos „Parubežys ir parubežiniai“ autorius Antanas Žilėnas nuoširdžiai padėkojo susirinkusiems ir įvertinusiems jo kuklų indelį į Lietuvos istorinę atmintį.

Antanas Žilėnas kvietė (jis yra pasienio policininkų palikuonių susitikimo prie paminklo Atmintis Linkmenyse iniciatorius) į tradicinį pasienio policininkų palikuonių susitikimą Linkmenyse. Kvietė ir ragino pasienio policininkų palikuonis ir svečius kitais metais gausiai susirinkti Linkmenyse, kur bus švenčiamas paminklo Atmintis pastatymo penkmetis.

Antanas Žilėnas yra Pasieniečių klubo veteranas ir aktyvus narys. Jo iniciatyva klubo 10-mečio proga Medininkų kaime Vilniaus r. ant Juozapinės kalvos jo lėšomis nupirkta 50 ąžuoliukų ir pasodinta ąžuolų giraitė. Antanas – vienas iš paminklo žuvusiems pasieniečiams Linkmenyse pastatymo iniciatorių.

Daugiau fotografijų iš renginio čia

Nuotraukos – Karininkų ramovės archyvo

Gegužės 19-ąją minėtos pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo tarnyboje nužudyto pasieniečio Gintaro Žagunio 31-osios mirties metinės. Kaip ir kasmet Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) organizavo renginius, skirtus šiai tragedijai prisiminti, juose dalyvavo ir Pasieniečių klubo nariai.

Šiemet renginys prasidėjo 8.30 val. ryte Antakalnio kapinėse, kuriose kunigas sukalbėjo maldą. Pasieniečio atminimui ant jo kapo buvo padėtos gėlių puokštės nuo Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo, Gintaro artimųjų, Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos kariuomenės vado ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos. Gėles dėjo ir VSAT Vilniaus rinktinės pasieniečiai, klubo nariai, Lietuvos kariuomenės savanorių kūrėjų sąjungos atstovai ir kiti susirinkusieji.

Klubo nariai kartu pagerbė ir pirmojo Pasienio apsaugos tarnybos viršininko Virginijaus Česnulevičiaus atminimą, kuris amžino poilsio taip pat atgulė šiose kapinėse.

Vėliau nuvyko į Dieveniškes Šalčininkų r., čia Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčioje buvo laikomos Šv. Mišios už žuvusį pasienietį.

12 val. G. Žagunio žūties vietoje, pasienyje su Baltarusija esančiame Šalčininkų rajono Krakūnų kaime, prie paminklo Gintarui, vyko iškilmingas minėjimas. Buvo dedamos gėlės, prisimintas pasieniečio žygdarbis.

Po šio minėjimo tradiciškai į Poškonyse esančią užkardą renginio dalyvius kviesdavę pasieniečiai šįkart visiems pasiūlė sugrįžti į Dieveniškes. Šiame Šalčininkų rajono miestelyje buvo atidaryta rekonstruota G. Žagunio užkarda, kuri oficialiai perkelta iš Poškonių kaimo.

Ceremonijos metu buvo apdovanoti pasižymėję užkardos pareigūnai, simboliškai išlydėta VSAT sargyba, renginio dalyviai vaišinti pasienietiška koše, susirinkusiems grojo VRM Reprezentacinis pučiamųjų orkestras.

Daugiau fotografijų iš renginio čia

Teksto aut. – Marius Zemenskas // Nuotraukos – VSAT Komunikacijos skyriaus

Gegužės 14 d. savaitgalį Marijampolės būrio nariai, siekdami pagerbti žuvusius Lietuvos ir Ukrainos pasieniečius ir išbandyti save, praleido IX pėsčiųjų žygyje “Pasieniečių keliais”.

Renginį organizavo Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Pasieničių mokykla, PŽA ir Lengvosios atletikos asociacija.

Startas ir finišas buvo Druskininkų pasienio užkarda. Visas 24 km. ruožas buvo suplanuotas gražiomis Druskininkų apylinkėmis, legendiniu Raigardo slėniu.

Daugiau fotografijų iš renginio čia

Marijampolės būrio informacija